Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-17 · Administracinė byla Nr. A-822-1453-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
A-822-1453-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02531-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
M. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-1453/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02531-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 15.4; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. V. (toliau – apeliantas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. balandžio 16 d., išskyrus laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., kai jo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nes buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo kamerose, kurių plotas buvo apie 8 kv. m, kartu su 4 kitais asmenimis, taip pažeidžiant 2010 m. balandžio 11 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymą NR. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma). Buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė neturtinę žalą t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, pablogėjo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7–10) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatyta inventorius. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros vėdinamos natūraliu būdu, per langus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad dėl netinkamo laikymo kamerose pablogėjo jo sveikata, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas, nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nesikreipė į sveikatos priežiūros darbuotojus, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra suteikiama visa pagalba ir gydymas.

Taigi šiuo atveju nėra būtinos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos, valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nėra neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., nes jis buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2013 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 63–66) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. balandžio 16 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų psichologinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, pablogėjo sveikata.

Remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis (b. l. 7), pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2010 m. rugpjūčio 17 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 111, plotas – 7,45 kv. m (vakare – 4 asmenys kameroje); 2010 m. rugpjūčio 18 d. – 2010 m. rugpjūčio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 162, plotas – 7,94 kv. m (3–4 asmenys kameroje); 2010 m. rugpjūčio 1 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Antrą kartą pareiškėjas atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2011 m. balandžio 15 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, plotas – 7,28 kv. m, kurioje vakare buvo 2 asmenys; 2011 m. balandžio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 267, plotas – 7,63 kv. m (4 asmenys kameroje). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto vienam žmogui reikalavimą. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, siekdamas palaikyti švarą kamerose, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį (b. l. 13–22) su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Ši sutartis kasmet pratęsiama. Atsakovas taip pat nurodė, kad kamerose užtikrinamas patalpų vėdinimas natūraliu būdu. Konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, bei dėl sveikatos sutrikimų. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 24–44) nurodyta, kad jam sveikatos sutrikimai nebuvo nustatyti.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atitinkamomis Civilinio kodekso normomis, ir Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. spalio 3 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam – beveik 1,5 metų laikotarpiui po to, kai 2011 m. balandžio 16 d. išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo patirta žala nebuvo jam didelė ir reikšminga, Lukiškių TI-K jis buvo trumpą laiką – iš viso 17 dienų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių argumentus, jog jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, todėl laikytina, kad teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais netenkino.

III.

Pareiškėjas M. V. apeliaciniu skundu (b. l. 72–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog savo neteisėtais veiksmais Lietuvos valstybė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 3(1) ir 4 straipsnyje numatomas teises.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi ilgu laikotarpiu, praėjusiu nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K iki kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kaip pagrindu patirtą žalą pripažinti jam nebuvus didele ir reikšminga. Jokių apskundimo terminų pareiškėjas nėra praleidęs ir įstatymai jam suteikia teisę paduoti skundą savo pasirinktu laiku.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytas argumentas, jog Lukiškių TI-K 17 dienų kamerose praleidęs ne pagal Higienos normų ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą nustatytas sąlygas, yra objektyvus ir neteisingas. Nepriklausomai nuo pareiškėjo teisių pažeidinėjimo trukmės, trumpas laikotarpis nesumenkina pažeidimo reikšmės ir daromos žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pateikė vieną kitai prieštaraujančias išvadas –nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė argumentų, jog jo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl kalinimo sąlygų, tačiau taip pat pažymėjo, kad netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos, kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmeniui.

Pareiškėjo nuomone, šioje byloje vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84–87) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Abstraktūs teiginiai, kuriais pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2012 m. spalio 3 d., t. y. praėjus beveik 1 metams ir 5 mėnesiams po to, kai 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Be to, laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai buvo laikomas kamerose, pažeidžiant vienam žmogui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, leidžia daryti išvadą, kad jo patirtas dvasinė skriauda nėra tokia didelė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. balandžio 16 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – 3,6 kv. m. Teismas padarė išvadą, kad šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala, tačiau įvertinęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo trumpą laiką – iš viso 17 dienų, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių argumentus, jog sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų, į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus pakankamai ilgam – beveik 1,5 metų laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo didelė ir reikšminga, todėl teisės pažeidimo padarymo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis byloje surinkta medžiaga (b. l. 7), nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, siekiant palaikyti švarą kamerose, išvengti buitinių kenkėjų, buvo sudaryta Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, 2010 m. lapkričio 30 d. pratęsta iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 13–16, 17), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, neatmestina tai, kad atsakovas rūpinosi sanitariniu higienos sąlygų užtikrinimu.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 120 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„M. V. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui M. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Lt (vieną šimtą dvidešimt litų) atlyginti neturtinę žalą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė