Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimutės Jokubauskaitės ir Remigijaus Armino,

2016 m. lapkričio 16 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. O. K., A. O., Vilniaus m. 4-ojo notaro biuro notarei A. A. dėl administracinio akto bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, restitucijos taikymo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas:

panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”;pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016-09-05 išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr.(duomenys neskelbtini);taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn;įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus;

Remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31), pagal kurį piliečiai iki 2003-04-01 turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia arba nepakeičia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus iki 2012-01-31 savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Pažymi, jog priėmus Atkūrimo įstatymo pakeitimus, nuo 2012-02-01 buvo įtvirtintas naujas teisinis reglamentavimas, nebepaliekant Nacionalinei žemės tarnybai teisės parinkti atkūrimo būdo. Akcentuoja, jog nuosavybės teisės į žemę, miškus, vandens telkinius piliečiui atkuriamos pagal jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pareikštą jo paskutiniame iki teisės aktų nustatyto termino prašyme, pateiktame valstybės institucijai, tuo metu vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus.

Remiasi nuo 2012-02-01 įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo

įstatymu, kuris numatė atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995-06-01

buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą - pinigais. Nurodo, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir

prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais; o minėto straipsnio 3 dalyje

nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo,

kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą

turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės

teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti

nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams

atkuriamos atlyginant pinigais.

Teigia, jog Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003-04-01 ir 2012-06-01 yra

naikinamieji terminai, kuriuos praleidus, negali būti atnaujinti, todėl vėlesnis, praleidus šiuos

terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (-ų) ir (ar) atlyginimo už valstybės išperkamą

nekilnojamąjį turtą būdo (-ų) nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis

teisinius padarinius. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią

Atkūrimo įstatymas nenumato, kad galėtų būti atnaujinamas terminas pakeisti valią dėl būdo,

kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju.

Argumentuoja, jog S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003-04-01) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje, nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012-12-11, 2013-01-23) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-02-07 išvada Nr. 49IP-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

Mano, jog atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Nacionalinės Žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštaraujantis nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymi, jog V. P. 2013-03-01 testamentu žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės pagal Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-02-07 išvadą Nr. 491P-12, ir kurio plotas 5 ha, vertė 31 200,00 Lt, paliko V. A. V. A. 2016-09-05 priėmė palikimą pagal Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Apibendrina, jog vien panaikinus Nacionalinės Žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”, nebūtų tinkamai apgintas viešasis interesas, dėl to, siekiant tinkamo viešojo intereso apgynimo, naikintinos ir minėto administracinio akto sukeltos materialinės teisinės pasekmės, t. y. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016-09-05 išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad nors prašymu yra siekiama panaikinti ir sandorį, tačiau šios bylos nagrinėjimas priskirtinas administracinės kompetencijos teismui, kadangi pareiškėjas kreipiasi į teismą su prašymu, kurio pagrindiniai reikalavimai administracinių aktų panaikinimas, o sandoris yra pasekmė, t.y. išvestinis reikalavimas.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo prašymo reikalavimais sutinka. Remiasi Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu. Mano, jog Nacionalinės Žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”, o tuo pačiu ir 2016-09-05 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), naikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Akcentuoja, jog jei teismas Nacionalinę žemės tarnybą įpareigos per nustatytą terminą atkurti nuosavybes teises S. P. į 5 ha sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus aktus turėtų būti nurodyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais pagal nustatytą teisės aktų tvarką, nes sprendimas priimamas vienu terminu, o pinigai išmokami kitu terminu.

Atsakovas V. A., tretieji suinteresuoti asmenys I. O. K., A. O., Vilniaus m. 4-ojo notaro biuro notarė A. A. nustatytu terminu atsiliepimo į patikslintą pareiškimą nepateikė.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. O., A. A. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį informuoti tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės neatvykusiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. O., A. A. nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir ginčijamas sprendimas). Ginčijamu sprendimu nuspręsta S. P. atkurti nuosavybės teises į 4,96 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 16,9505 ha žemės sklypą, 2,2436 ha žemės sklypą, 1,2216 ha žemės sklypą, 1,0279 ha žemės sklypą, esančius Pagėgių sav., Stoniškių sen., Lazdėnų, Stoniškių ir Berštininkų kaimuose.

Ginče esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas šį administracinį aktą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamajam turtui - 16,9505 ha, 2,2436 ha, 1,2216 ha, 1,0279 ha žemės ūkio paskirties žemę.

Pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad valstybė prarado turtą dėl netinkamo įstatymų taikymo atkuriant nuosavybės teises.

Dėl viešojo intereso

Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiau (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas” sietinas su „socialiai svarbiais” tikslais, t.y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr.A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr.A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr.A556-15/2009 ir kt.).

Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. Teismo procesiniame sprendime, priimtame pagal prokuroro (ar kito viešąjį interesą ginančio subjekto) prašymą dėl viešojo intereso gynimo, turi būti pateiktas pagrįstas ir motyvuotas vertinimas kodėl atitinkamas interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, pripažįstamas viešuoju ir jis ginamas arba nepripažįstamas viešuoju ir jį ginti atsisakoma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, jo ginamas viešasis interesas pasireiškia reikalingumu pašalinti neteisėtą, imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies normoms prieštaraujantį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, kuriuo nuspręsta S. P. atkurti nuosavybės teises į žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas laikytinas viešojo interesu pažeidimu. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuotieji materialinės ar proceso teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą, nes jie turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (žr. pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį Nr. A146-335/2008, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį Nr. A146-1353/2014 ir kt.).

Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., LVAT 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007, 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006, 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.).

Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo pripažinti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Įvertinusi nurodytą teisminę praktiką ir prokuroro pareiškime nurodytų materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija pripažįsta, jog prokuroro įvardintas imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese laikytinas viešuoju interesu, nes padaryti teisės pažeidimai turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai suinteresuotam asmeniui aktas neturėjo būti įteiktas, skundžiamas aktas laikomas paskelbtu, kai suinteresuotas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada jį priėmė, koks yra akto turinys. ABTĮ 55 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad tais atvejais, kai prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos ar kiti asmenys įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, šie subjektai įgyja bylos šalies teises ir pareigas. Taigi administracinę bylą inicijavusio prokuroro teisinis statusas iš principo suteikia jam tokias pat procesines teises ir pareigas, kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje. Sprendžiant prokurorų prašymų padavimo ir priėmimo nagrinėti administraciniuose teismuose klausimus, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir kitais teisę ginti viešąjį interesą nustatančiais įstatymais. Prokurorų įgaliojimus ginant viešąjį interesą nustato Prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą, gindami viešąjį interesą, turėdami pakankamą pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Ši pozicija yra suformuota 2005 m. rugsėjo 28 d. išplėstinės penkių teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585-2005, paskelbtoje „Administracinių teismų praktika“ (Nr. 8, p. 206-230) ir 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008. Šiuose sprendimuose teisėjų kolegija aptarė ABTĮ 15 straipsnio nuostatas dėl teismų praktikos vienodumo formavimo. Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios skaičiavimo ypatumai, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, jie grindžiami nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jau gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tik nuo momento, kai yra surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir nuo jo pradedama skaičiuoti kreipimosi į teismą termino pradžia.

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, kokių priemonių prokuroras gali imtis, turėdamas pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.). Rinkdamas atitinkamus duomenis ir aiškindamasis, ar yra pagrindo kreiptis į teismą, prokuroras šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį laiką. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tame tarpe ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuosavybės teisės S. P. atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2015 02 06 sprendimu Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.“. Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2016 08 08 gautas raštas Nr. 34SD-5185(14.34.7.), kuriuo pateikti duomenys dėl galimų pažeidimų atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemę. Pagal šią informaciją pareiškėjui atsirado teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas su pareiškimu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 09 06, todėl laikytina, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas vieno mėnesio terminas pareiškimui paduoti nėra praleistas.

Faktinės aplinkybės

Iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, kad S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą (be datos) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, 2012-02-20 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę” informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012-06-01 gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012-05-30 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį - 5 ha atlyginti pinigais. 2012-12-11 V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriuo nurodė, kad keičia valią dėl atlyginimo būdo ir pageidauja parengti išvadą ir ją persiųsti į Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovę. 2013-01-23 V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė, kad išvada būtų parengta ir išsiųsta į Tauragės apskrities, Pagėgių savivaldybės, Stoniškių seniūnijos, Stoniškių kadastro vietovę. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, priėmė 2013-02-07 išvadą Nr. 491P-12 (toliau - ir Išvada Nr. 491P-12), kurioje nurodė, kad S. P. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės, iš jų 5 ha yra priskirta valstybės išperkamai žemei (vertė - 31 200 Lt). Vilniaus miesto skyrius 2013-02-07 raštu Nr. TR-(5.34.)-873 Išvadą Nr. 49IP-12 persiuntė į Tauragės ir Pagėgių skyrių. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės 2013 metų žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2013-10-03 įsakymu Nr.34VĮ-(14.34.2.)-2467 „Dėl 2013 m. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo”, S. P. buvo suprojektuoti 16,80 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų - 16,9505 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr.(duomenys neskelbtini)); 2,15 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų - 2,2436 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 1,16 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų - 1,2216 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,00 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų - 1,0279 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)). 2015-02-06 Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” atkurtos nuosavybės teisės į turėtą 4,96 ha žemės dalį S. P. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Lazdėnų, Stoniškių ir Berštininkų kaimuose, Stoniškių seniūnijoje, Stoniškių kadastro vietovėje, Pagėgių savivaldybėje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-09-20 išraše (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruoti V. A. vardu.

2015-02-06 Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” yra ginčijamas šioje byloje ir teisėjų kolegija vertina nuosavybės teisių atkūrimo proceso veiksmus toje dalyje, kiek tai susiję su priimtu sprendimu. Byloje nekyla ginčas, ar atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba turi teisę atkurti nuosavybės teises, todėl vertinamas atsakovo priimtas sprendimas dėl būdo atkurti nuosavybės teises parinkimo – atlyginimo neatlygintinai perdavimo nuosavybėn lygiaverčio turto.

Dėl sprendimo panaikinimo

Pagrindinis pareiškėjo motyvas panaikinti ginčijamą sprendimą yra tas, jog Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003 04 01 ir 2012 06 01- yra naikinamieji terminai, kuriuos praleidus negali būti atnaujinti, todėl praleidus šiuos terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą nuo 1997-07-09 reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai.

Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 5 straipsnio 2 dalis nustatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami; neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai.

Vėlesnė 2002-04-02 įstatymo Nr. IX-832 redakcija (5 straipsnio 2 dalis) numatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvos (neužstatytos) žemės turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė <...>.

Nuo 2012-02-01 įsigaliojo minėto Įstatymo nuostatos, numatančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, būdą – pinigais. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003-04-01 nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai S. P. (jo turto įpėdiniai) nepateikė. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimais, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012-02-20 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę” informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012-06-01 gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012-05-30 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį - 5 ha atlyginti pinigais.

Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartyje Nr. A858-2240/2014 konstatavo, jog ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme, arba nurodytu būdu negalima atkurti nuosavybės teisių, nėra savitikslė ir formali. Ja siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pagal bylos medžiagą V. P. iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino 2012 06 01 pakeitė valią ir pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį - 5 ha atlyginti pinigais. Tai buvo paskutiniame prašyme išreikšta jos valia nustatytu terminu, kuris yra naikinamasis. Pasibaigus šiam terminui V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė 2012-12-11 prašymą, kuriuo nurodė, kad keičia valią dėl atlyginimo būdo ir pageidauja parengti išvadą ir ją persiųsti į Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovę. 2013-01-23 V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė, kad išvada būtų parengta ir išsiųsta į Tauragės apskrities, Pagėgių savivaldybės, Stoniškių seniūnijos, Stoniškių kadastro vietovę. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, priėmė 2013-02-07 išvadą Nr. 491P-12, kurioje nurodė, kad S. P. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės, iš jų 5 ha yra priskirta valstybės išperkamai žemei (vertė - 31 200 Lt). Vilniaus miesto skyrius 2013-02-07 raštu Nr. TR-(5.34.)-873 Išvadą Nr. 49IP-12 persiuntė į Tauragės ir Pagėgių skyrių, 2015-02-06 sprendimu Nr. 34S-( 14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” atkūrė nuosavybės teises į turėtą 4,96 ha žemės dalį S. P. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Lazdėnų, Stoniškių ir Berštininkų kaimuose, Stoniškių seniūnijoje, Stoniškių kadastro vietovėje, Pagėgių savivaldybėje. S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003-04-01) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje, nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012-12-11, 2013-01-23) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, pateikti praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-02-07 išvada Nr. 49IP-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į F. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo normoms. Teisėjų kolegija mano, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl toks administracinis aktas, sukūręs materialinio pobūdžio teisines pasekmes, naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Laikytina, jog panaikinus ginčijamą administracinį aktą, naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, nes vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant jo su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir sandorio pripažinimas niekiniu, todėl naikintino sprendimo pagrindu įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypus V. P. nelaikytina teisėta turto įgijėja bei savininke, galinčia disponuoti žemės sklypais.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad Nacionalinės Žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” yra nepagrįstas, todėl naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštaraujantis nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl restitucijos taikymo

V. P. 2013 03 01 testamentu žemės sklypą pagal testamentą paliko V. A. neteisėtai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau- CK) 5.19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Remdamasis CK nuostatomis, teismas daro išvadą, jog V. P., nebūdama teisėta žemės sklypo savininke, jo negalėjo testamentu palikti V. A.

Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, turinčiam teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau pažeidžiant imperatyvias teisės normas, netinkamai parenkant nuosavybės atkūrimo būdą.

Konstatuotina, kad ginčo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas, kurio pagrindu S. P. buvo atkurtos ir įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių reikalavimams ir imperatyvioms nuostatoms, todėl yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio l dalis). Pripažinus administracinius aktus negaliojančiais – taikytina restitucija, nes S. P. žemės sklypus įgijo valstybės sąskaita (CK 1.80, 6.145, 4.95 straipsniai). Kadangi neteisėto administracinio akto pagrindu įgytas ginčo sklypas perleistas testamentu kitam asmeniui, panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turi būti panaikintos ir jo sukurtos pasekmės. S. P. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti paveldėtas pagal testamentą. Pagal bendruosiuose teisės principuose įtvirtintą nuostatą neteisėto sprendimo pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtas sandoris, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Ginčo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, išduotas 2016 09 05 Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro pripažintinas negaliojančiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnis).

Pripažinus sklypo paveldėjimo liudijimą negaliojančiu, žemės sklypai iš svetimo neteisėto valdymo turi būti grąžinti valstybei CK 4.95 straipsnio ir 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes sklypus jo savininkas – valstybė – prarado dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Aiškindamas CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju, todėl asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. CK 4.96 straipsnio 2 dalis numato galimybę iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą tuo atveju, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Kadangi duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakanka, todėl remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo V. A. ginčo sklypai išreikalautini natūra valstybei (LAT 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-149).

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojanti Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostata numatė, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Iš nagrinėjamos teisės normos turinio matyti, jog jos taikymas siejamas su sąlygomis: nustačius, kad S. P. (arba jo įpėdinė) iki 2003-04-01 nebuvo pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta įstatymo nuostata, atkuriant nuosavybę, paskutiniame prašyme pareikšta S. P. įpėdinės V. P. valia - pinigais. Atsakovė Nacianalinė žemės tarnyba įpareigotina per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įstatymu nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015-02-06 sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”.

Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016-09-05 išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. A.

Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.