Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., 181 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal LR BK 181 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., šios bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. M. priteista D. R. 2000 Lt neturtinei ir 30 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita V. R. ieškinio dalis atmesta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 7 d., apie 02 val. 30 min., būdamas (duomenys neskelbtini), R. R. gyvenamojo namo kieme, vieną kartą koja spirdamas R. R. į kaklą ir taip sukeldamas fizinį skausmą bei grasindamas padegant sunaikinti nukentėjusiojo automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jam 200 Lt bei privertė perduoti 20 Lt, t. y. tokiais veiksmais R. M. padarė LR BK 181 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

R. M. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 13 d., 21 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), tris kartus medine lazda sudavė D. R. į veidą, krūtinės ląstą ir nugarą, padarė kraujosruvas kairiame žande, krūtinės ląstos kairiame šone ir nugaroje, sulaužė apatinį žandikaulį ir taip dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė D. R. sveikatą, t. y. tokiais veiksmais R. M. padarė LR BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą.

Apelianto manymu, apygardos teismas nuosprendžiu jam skyrė per daug griežtą bausmę. Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis gyvena su tėvu ir močiute, nuo 2007 m. kovo mėn. dirba staklininku UAB „R.“, darbe charakterizuojamas gerai, teistumas išnykęs, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nukentėjusieji jam atleido ir jokių pretenzijų neturi. Nurodo, kad jo tėvas yra neįgalus, beveik nevaikšto, močiutė senyvo amžiaus. Tad, apelianto teigimu, nei tėvas, nei močiutė negali savimi pasirūpinti, todėl tai daro jis. Pažymi, kad jo darbovietė yra tik 7 km nuo namų, todėl jis nuolat gali rūpintis savo artimaisiais. Tvirtina, kad šiuo metu labai pablogėjo tėvo sveikata, jis nuo 2007 m. birželio 25 d. gydomas Kėdainių ligoninėje, teigia pažymą apie tėvo sveikatos būklę pristatysiąs į teismo posėdį. Skunde apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis pasikeitė, rūpinasi tėvu ir močiute, seniūnija jį apibūdina teigiamai, ir prašo teismo skirti švelnesnę bausmės rūšį, kad jis galėtų dirbti, atlyginti nukentėjusiesiems žalą bei pasirūpinti artimaisiais.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis R. M. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos bei teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo kaltė visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad nuteistasis neginčija nei įvykdytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, nei faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį. Tačiau kolegija su tokiu apelianto prašymu nesutinka ir, vadovaudamasi žemiau išdėstytais motyvais, atmeta jį kaip nepagrįstą.

Iš nuosprendžio matyti, kad apeliantas yra nuteistas už nusikaltimus, numatytus LR BK 138 str. 2 d. 8 p., 181 str. 2 d. Asmeniui, įvykdžiusiam nurodytus nusikaltimus, gali būti skiriama tik laisvės atėmimo bausmė, t. y. pirmuoju atveju – laisvės atėmimas iki 5 metų, antruoju – laisvės atėmimas iki 8 metų. Jokia kita bausmės rūšis šių straipsnių sankcijose nėra numatyta. Apeliantas R. M. P. M. prašymą paskirti švelnesnę bausmės rūšį motyvuoja LR BK 62 str. taikymu, nors nenurodo, kokią konkrečiai šio straipsnio dalį ar dalies punktą teismas turėtų taikyti. Iš tiesų baudžiamasis įstatymas numato galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Tokia galimybė kaip tik ir yra įtvirtinta LR BK 62 straipsnyje, numatančiame išimtis iš bendros taisyklės ir nurodančiame sąlygų visumą, kuomet nusikalstamą veiką įvykdžiusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Tačiau kolegija šio straipsnio nuostatų apeliantui negali taikyti, kadangi nėra būtinų sąlygų. Pažymėtina, kad LR BK 62 str. taikymas yra siejamas ne su padarytos nusikalstamos veikos sunkumu, o su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Štai, vadovaujantis LR BK 62 str. 1 d., bausmė gali būti švelninama tik tuo atveju, jeigu yra visos sąlygos, apibūdinančios kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: 1) nusikaltimą padaręs asmuo savo noru atvyko ir pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką: 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto elgesys atitinka tik dvi sąlygas, t. y. jis prisipažino įvykdęs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, taip pat nukentėjusiajam R. R. atlygino žalą. Tačiau jis savo noru neatvyko į baudžiamąjį persekiojimą vykdančią valstybės instituciją ir nepranešė padaręs nusikaltimus. Priešingai, bylos medžiagoje užfiksuota, kad tiek po pirmo nusikaltimo, tiek ir po antrojo jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, t. y. bendradarbiavimą su teisėsauga pradėjo ne savanoriškai, ne savo paties iniciatyva, o tik tuomet, kai pareigūnai, turėdami duomenų apie jo įvykdytas nusikalstamas veikas, pradėjo baudžiamąjį persekiojimą ir jį sulaikė (t. 1, b. l. 59, 68). Taigi LR BK 62 str. 1 d. taikymas, o kartu ir švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimas nuteistajam R. M. P. M. negalimas, kadangi nėra visų šiame straipsnyje išvardintų sąlygų, t. y. nenustatyta, kad nuteistasis pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja gyvenantis su tėvu ir močiute, kuriems, anot jo, yra reikalinga priežiūra. Apelianto teigimu, tėvas yra neįgalus, nevaikšto, močiutė senyvo amžiaus, todėl jie abu negali savimi pasirūpinti. Nors konkrečiai ir nenurodoma, tačiau šiais argumentais, matyt, siekiama teismą įtikinti, jog jam švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, turėtų būti skirta, vadovaujantis LR BK 62 str. 2 d. 1 p. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos numato bausmės švelninimo atvejus, esant šiai sąlygų visumai, t. y. 1) yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių; 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta; 3) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Pažymėtina tai, kad LR BK 62 str. 2 d. tiek 1, tiek kitų punktų taikymas galimas, kai be LR BK 62 str. 2 d. konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas R. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad jis atlygino nukentėjusiam R. R. padarytą žalą (apeliantas nepagrįstai prašo dar kartą šias aplinkybes pripažinti kaip lengvinančias jo atsakomybę, nors, kaip matyti, teismas jas tokiomis jau pripažino). Dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių konstatavimas, kurios šiuo atveju, beje, sutampa su LR BK 62 str. 2 d. numatytomis bendrosiomis sąlygomis (tačiau tai, kolegijos manymu, neužkerta kelio taikyti LR BK 62 str. 2 d. atitinkamą punktą), leistų teismui taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 p. tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad apeliantas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Kaip anksčiau minėta, skunde apeliantas kaip tik ir nurodo prižiūrintis neįgalų tėvą ir senyvo amžiaus močiutę, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas, ar kaltininko išlaikomą asmenį (asmenis) galima laikyti sergančiu sunkia liga, remiasi gydymo įstaigos, o prireikus ir eksperto komisijos, kuri nustato ligos pobūdį, pažyma ar išvada. Tuo tarpu analizuojamu atveju byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad apelianto nurodyti asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti, neužfiksuota, išskyrus tai, kad tokias aplinkybes skunde nurodo pats apeliantas. Tiesa, kartu su apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. pateikė ir Deltuvos seniūnijos raštą, kuriame nurodoma, jog apeliantas gyvena su brandaus amžiaus sulaukusia močiute A. M. , kuriai reikalinga artimųjų priežiūra. Rašte taip pat pažymima, jog apelianto tėvas P. M. irgi gyvena kartu, yra prastos sveikatos, jau daug metų jam paskirta invalidumo grupė, šiuo metu neįgalumas nustatytas visam likusiam gyvenimui. Kitų duomenų apie P. M. ir A. M. sveikatos būklę, išskyrus minėtus apelianto teiginius bei seniūnijos raštą, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis skunde tvirtino į apeliacinės instancijos teismo posėdį pristatysiantis medicininius dokumentus, atspindinčius prastą tėvo P. M. būklę, tačiau to nepadarė ir jokių dokumentų nepateikė. Tad kolegija neturi jokių objektyvių duomenų apie P. M. bei A. M. sveikatos būklę. Byloje nėra nė vieno atitinkamos sveikatos įstaigos surašyto medicininio dokumento, kuriame būtų konstatuojama minėtų asmenų sveikatos būklė, nustatytos tam tikros ligos, sutrikimai, neįgalumas ir pan. Jokiais dokumentais nepagrįsti apelianto teiginiai, taip pat ir seniūnijos raštas nesudaro pagrindo teigti, kad R. M. išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija nemato pagrindo apeliantui taikyti LR BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Taip pat nėra sąlygų taikyti ir kitus LR BK 62 str. 2 d. atitinkamus punktus, todėl apelianto prašymas dėl švelnesnės, negu įstatymo numatytos, bausmės paskyrimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Apygardos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi LR BK 54 str., 61 str. nuostatomis, atsižvelgė į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas, įvertinęs LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes (nors anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai), paskyrė R. M. už įvykdytus nusikaltimus bausmes, kurių dydis yra daug mažesnis už straipsnių sankcijoje numatytą bausmių vidurkį ir labiau artimas bausmių minimumui. Už LR BK 138 str. 2 d. 8 p., 181 str. 2 d. numatytas ir apelianto įvykdytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės (taip pat ir galutinė subendrinta bausmė) yra teisingos ir ne per griežtos, todėl kolegija neturi teisinių argumentų jas švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.