Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Viktorijai Melnikovai, dalyvaujant prokurorei Žanetai Žalėnaitei, kaltinamajam S. Z., advokatei Egidijai Belevičienei, nepilnamečiam nukentėjusiajam D. M., jo įgaliotam atstovui – advokatui Linui Žalnieriūnui ir įstatyminei atstovei D. M., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išsituokęs, dirba Vilniaus (duomenys neskelbtini) direktoriumi, neteistas, kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. Z. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką:

jis 2017-08-07 apie 19.00 val. atėjęs į žaidimų aikštelę prie (duomenys neskelbtini) -ojo namo, Vilniuje ir prisėdęs ant suoliuko pradėjo komentuoti tinklinį žaidusių jaunuolių žaidimą. Greta jo ant suoliuko sėdėjusiems nepilnamečiams D. M. ir M. M. pradėjus raugėti bei ignoravus jo pastabas dėl tokio nemandagaus elgesio, nusiavė basutę ir ja sudavė D. M. per galvą, po to parbloškė ir prispaudė D. M. ant suoliuko, sugriebė jam už kaklo ir bandė smaugti. S. Z. ir smūgiais jam besipriešinusį D. M. išskyrė pripuolę tinklinio žaidėjai. Dėl kaltinamojo smurtinių veiksmų D. M. patyrė nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus kairio žando poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, kairio žasto poodines kraujosruvas ir nugaros kraujosruvas.

S. Z. taip pat buvo kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą tuo, kad jis iš chuliganiškų paskatų aukščiau paminėtomis aplinkybėmis minėtais smurtiniais veiksmais tyčia nesunkiai sutrikdė D. M. sveikatą, nes kaltinamojo išpuolio metu D. M. patyrė dešinės plaštakos II-o delnakaulio tolimojo galo lūžį.

Apklaustas kaltinamuoju S. Z. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2017 metų rugpjūčio pabaigoje (duomenys neskelbtini) -ojo namo esančioje tinklinio aikštelėje, kuri buvo pastatyta jo dėka, pamatė žaidžiančius vaikinus, todėl priėjęs prisėdo ant suoliuko. Buvo blaivus. Greta jo ant to paties suoliuko sėdėję jaunuoliai vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Aikštelėje jis išvis prabuvo tik kelias minutes. Per tą laiką buvo priėję prie aikštelės stulpo ir šiek tiek pakalbėjo su tinklinį žaidusiu S. – siūlėsi jį atskirai patreniruoti, nes jis nusimano apie tinklinį, o vaikinas gerai žaidė. Su ant suoliuko sėdėjusiu nukentėjusiuoju jokių kalbų nebuvo tol, kol šis nepradėjo raugėti. Kai vaikinas nusiraugėjo, jis padarė pastabą. Kai nusiraugėjo antrą kartą, jis jau griežtai pasakė, kad tinklinio aikštelėje nereikia taip daryti. Jis gal ir pavadino nukentėjusįjį „durneliu“, „kvaileliu“, „vaikeliu“, bet necenzūrinių žodžių nevartojo. Vaikinui atsiraugėjus trečią kartą, po trečios pastabos vaikinas pasiūlė jam išeiti iš aikštelės. Tuomet jis (kaltinamasis) nusiėmė basutę ir ja plekštelėjo vaikinui į pakaušį. Jo supratimu tai yra normalus elgesys, jeigu nereaguojama į pastabas. Mergina pabėgo, tada jis (kaltinamasis) pargriovė vaikiną ant suoliuko ant nugaros ir laikė prispaudęs už abiejų rankų aukščiau riešo, bet vaikinas ištruko. Už plaštakų vaikinui nebuvo sučiupęs ir jo nesmaugė. Ištrūkęs vaikinas pašoko ir atsistojęs priešais pradėjo boksuotis – sudavė jam sėdinčiam virš 20 smūgių į galvą ir stipriai sumušė veidą. Pribėgę vaikinai atitraukė nuo jo nukentėjusįjį ir nuvedė į kitą aikštelės pusę. Šis per atstumą klykavo. Po minutės jis (kaltinamasis) pasišalino. Netrukus prie jo priėjo du vaikinai iš tos kompanijos ir jo prašymu davė nukentėjusiojo mamos telefono numerį. Jis norėjo paskambinti vaikino mamai ir pasiaiškinti dėl jos sūnaus netinkamo elgesio.

Apklaustas nukentėjusiuoju D. M. parodė, kad 2017 metų vasaros pabaigoje jis kartu su drauge M. buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje tinklinio aikštelėje, žiūrėjo kaip draugai žaidė tinklinį. Kažkuriuo metu jis buvo nuėjęs į parduotuvę „IKI“, o kai grįžo nusipirkęs „Fantą“, pamatė atėjusį nepažįstamą vyrą, kuris stovėjo prie aikštelės krašto stulpo ir rėkė ant jo draugų, aiškino kaip jie turi žaisti. Tai nervavo ir trukdė. Vyras susiginčijo su žaidusiu S., vadino jį visokiais žodžiais, o S. sakė neaiškinti kaip jis turi žaisti. Dėl vyro replikų žaidimas buvo nutrūkęs 2-3 minutėms, žaidusieji prašė vyro nesikišti. Po to vyras atsisėdo šalia jų (nukentėjusiojo ir M.) ant suoliuko ir vėl komentavo žaidimą, sakė, kad nemoka žaisti, vartojo tokius žodžius, kaip „daunas“, „debilai“. Vėliau jis su M. atsigėrę „Fantos“ abu dėl juoko po du kartus nusiraugėjo, tačiau atsiprašė. Vyras pradėjo aiškinti, kad jo laikais niekas taip nedarydavo. Kadangi vyro pasakojimai jo nedomino, jis išsitraukė telefoną ir pradėjo susirašinėti su kitais draugais. Tuomet vyras paėmė šlepetę ir ja trenkė jam per pakaušį. Atsistodamas jis vyrui tris kartus pasakė, kad šis išeitų, tačiau vyras paėmė jam už pakarpos, parbloškė ant suolo ir pradėjo smaugti. Krentant ant dešinės pusės jo ranka atsitrenkė į kažkokį metalinį strypą po suoliuku. Greičiausiai tuomet ir įvyko delnikaulio lūžis. Gindamasis, jis dešine ranka sudavė vyrui tris kartus į žandą. Tuo metu atbėgo draugai ir atitraukė vyrą, o jį (nukentėjusįjį) nuvedė prie kito suoliuko. Jis tuomet vyrą išties išplūdo necenzūriniais žodžiais, nes vyras vėl pradėjo eiti link jo. Po kažkiek laiko vyras išėjo, o jis netrukus pajuto skausmą delne. Be to, jam skaudėjo smaugimo vietą (gerklė) ir nugara iš dešinės pusės.

Apklaustas liudytoju K. M. (nukentėjusiojo dėdė) parodė, kad įvykius matė per langą, t.y. jis matė tinklinio aikštelėje ant vieno suoliuko sėdėjusį vyriškį, o ant kito suoliuko jo sūnėną D.. Jo matytas vaizdas tęsėsi 5-10 minučių. Vyriškis ir D. atsistojo ir priėjo vienas prie kito. Iš jų kūno kalbos matėsi, kad tarp jų buvo kažkokia įtampa, matomai, jie kažką vienas kitam kalbėjo, buvo kažkokie trumpi žodžiai, gestai. Tuoj pat prie vyriškio pribėgo vaikai ir ramino jį, taip pat vaikai priėjo prie D., rodė link suoliuko ir D. atsisėdo ant suoliuko. Vyras ir D. toliau vienas į kitą žvalgėsi ir matyt kažką šnekėjo, nes toliau abu linksėjo galvomis, po to abu antrą kartą vėl atsistojo ir vėl ėjo vienas link kito, ir vėl, kaip ir pirmą kartą, vaikai tais raminančiais judesiais pasodino vyriškį, atsisėdo ir D.. Netrukus kai kurie vaikai susirinko savo daiktus ir sunešė juos prie suoliuko, kur sėdėjo D.. Vyriškis dar kurį laiką sėdėjo, linksėjo galva, po to atsistojo ir tiesiog pasišalino. Po to jam paskambino sesuo (D. mama) ir pasakė, kad D. kažkas su ranka. Grįžus D. pamatė, kad pas jį ant dešinės rankos buvo užpuolimo žymės. Pradžioje jis galvojo, kad tai buvo krepšinio trauma, dar pajuokavo, kad D. gavo pirmą sportininko traumą. Paskui D. pradėjo pasakoti kas atsitiko.

Liudytojas K. S. parodė, kad, kai jis prisijungė prie draugų žaisti tinklinį kaltinamasis jau sėdėjo ant suoliuko ir trukdė, jis komentavo visą žaidimą, aiškino kaip reikia žaisti. Vyriškis pagarbiai bendravo tik su dviem vaikinais, kurie gerai žaidė. Tai tęsėsi apie 30 minučių. Žaidusieji jo gražiai paprašė išeiti arba tyliai sėdėti ir žiūrėti žaidimą, į ką vyriškis atsakė: „gal nori į snukį?“ Paskui iš parduotuvės su limonadu grįžo D. ir M.. Kai jie išėjo pirkti limonado, kaltinamojo dar nebuvo. D. ir M. atsirūgo, todėl kaltinamasis griežtai pažiūrėjo ir garsiai pasakė, kad negalima raugėti. Jis (liudytojas) žaisdamas paklausė, kodėl negalima, bet kaltinamasis tai ignoravo, o kai to paties paklausė D., kaltinamasis nusiėmė šlepetę ir trenkė D. per galvą, po to čiupo jam už kaklo ir pargriovė ant suoliuko. Tuomet subėgę visi žaidėjai bandė D. ir kaltinamąjį išskirti, D. gindamasis sudavė tris smūgius kaltinamajam į galvą ir netekęs pusiausvyros nusileido ant ištiestos dešinės rankos. Kai D. ir kaltinamąjį išskyrė, jie dar vienas į kitą apsižodžiavo, kaltinamasis pakėlė marškinius ir pasakė, kad jis invalidas ir, kad jo skriausit negalima. Vyriškiui išėjus D. pradėjo skųstis rankos skausmu.

Liudytojas M. S. parodė, kad žaidimo metu atėjęs kaltinamasis pradėjo komentuoti žaidimą, sakė, kad jie nemoka žaisti ir yra apgailėtini. Jis paprašė vyriškio patylėti, į ką vyriškis atsakė: „gal į snukį nori ?“. Jis vyriškiui į tai nieko neatsakė. D. su M. garsiai raugėjo, vyriškis pasakė, kad to daryti negalima. Paklaustas kodėl, vyriškis nieko neatsakė. Po to vyriškis užsipuolė D., t.y. pradėjo jį smaugti, versti ant suoliuko. D. kritimo metu ranka rėmėsi į žemę, o nugara atsitrenkė į suolą. D. smūgių vyriškiui nematė. Apie tai, kad D. smūgiavo vyriškiui jam pasakė kiti, todėl jis taip ir parodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Subėgę žaidėjai juos išskyrė. D. pats pasakė, kad pajuto skausmą po kritimo.

Liudytojas R. M. parodė, kad žaisdamas tinklinį matė ant suolelio sėdinčius vyriškį ir šalia jo D. su M.. Vyriškis atėjo tuo metu, kai D. su M. gėrė limonadą. Vyriškis pradėjo komentuoti žaidimą, sakė, kad jie nemoka žaisti, kritikavo. Po to vyriškis savo šlepete trenkė D. per galvą. Po kažkiek laiko vyriškis pradėjo lįsti prie D., pasiguldė jį ant suoliuko ir, berods, pradėjo jį smaugti. D. kelis kartus trenkė vyriškiui į galvą. Po to žaidusieji juos išskyrė ir D. išvedė prie tolimesnio suoliuko. Vyriškis dar kažkiek pasėdėjo ir išėjo.

Liudytoja M. M. parodė, kad ji su D. sėdėjo prie tinklinio aikštelės, stebėjo draugų žaidimą. Prie jų prisėdo kaltinamasis ir pradėjo aiškinti kaip reikia žaisti tinklinį. Tai tęsėsi apie 10 minučių. Vyras necenzūrinių žodžių nevartojo, tiesiog sakė „gaidys“, „gausi į galvą“. Jie stengėsi vyriškį ignoruoti: tiek ji, tiek ir kiti sakė vyriškiui, kad niekas čia jo nelaiko ir jis gali išeiti. Po to ji su D. tris kartus atsiraugė ir vyras pradėjo aiškinti, kad taip daryti negalima ir nusiėmęs batą trenkė D. per galvą, po ko paėmęs D. už gerklės prispaudė jį prie suoliuko ir nepaleido, kol draugai jų neišskyrė. Jie D. ir vyrą atitraukė per atstumą ir po to – gal po minutės, - vyras išėjo. Nepamena, ar D. sudavė vyriškiui smūgius. Prieš jai išeinant iš aikštelės D. pasakė, kad jam skauda ranka, atrodė kaip sumušimas.

Liudytojas A. M. parodė, kad jam žaidžiant tinklinį, o D. ir M. tuo metu sėdint ant suoliuko, prie jų prisėdo vyriškis ir pradėjo stebėti žaidimą. Po to pamatė D. jau gulintį ant suoliuko, o vyriškis jį smaugė. D. priešindamasis porą kartų sudavė vyriškiui per galvą. Iš pasakojimų žino dėl ko kilo konfliktas, pats nieko negirdėjo ir vyriškio elgesys jam nekėlė problemų. Girdėjo žaidėjų nepasitenkinimą, kad vyriškis komentavo žaidimą, tačiau jam asmeniškai tai netrukdė žaisti, jis nekreipė dėmesio. Po to, kai vyriškį ir D. išskyrė, tarp jų per atstumą dar buvo abipusis apsižodžiavimas necenzūriniais žodžiais.

Liudytojas R. B. parodė, kad žaisdamas tinklinį matė, kad atėjo vyriškis, atsisėdo prie D. ir M. ir pradėjo komentuoti žaidimą. Jis aiškino kaip reikia žaisti, grasino M. S. „duoti į snukį“. Tai tęsėsi apie 30 minučių ir kėlė nepasitenkinimą. Po to matė, kad vyriškis smaugė D., šis gulėjo ant suolelio išilgai ant nugaros ir smūgiavo vyriškiui dešine ranka į galvą. Tuomet jie atitraukė vyriškį ir nusivedė D. prie antro suoliuko. Dar kažkurį laiką tarp vyro ir D. per atstumą vyko apsižodžiavimai, D. elgėsi agresyviai. Vyras dar sėdėjo apie 5 minutes, po to išėjo. Riksmų tikrai nebuvo, ar buvo necenzūriniai žodžiai, nepamena. Po visko matė, kad D. dešine ranka ištinusi.

Liudytojas T. S. parodė, kad į tinklinio aikštelę atėjęs kaltinamasis kažką kalbėjo, o po kurio laiko jis pamatė, kad kaltinamasis buvo paguldęs D. išilgai ant suoliuko. Jam netrukdė to vyro komentavimas, į tai jis nekreipė dėmesio, vyro elgesys nebuvo vertas jo reakcijos. Žiūrint iš aikštelės, ant suoliuko parblokšto D. galva buvo dešinėje pusėje. Jie išskyrė D. ir kaltinamąjį, po ko, D. būnant kitoje aikštelės pusėje, juodu su kaltinamuoju vienas ant kito rėkavo. Kaltinamasis netrukus išėjo.

Įvykio vietos apžiūros metu buvo nustatyta, kad už (duomenys neskelbtini) -to namo, Vilniuje yra įrengta sporto aikštelė, šalia krepšinio aikštelių ant smėlio yra įrengta tinklinio aikštelė, kuri iš trijų pusių aptverta tinklo tvora, neaptvertoje aikštelės pusėje yra medinis suoliukas. ( b.l. 17-18 ).

Teisiamojo posėdžio, vykusio 2018-05-31 metu D. M. atstovas – advokatas Linas Žalnieriūnas pateikė suolelio, ant kurio vyko nagrinėjamas byloje incidentas dabartinio meto nuotrauką (t. 2).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2573/2017(01) nurodyta, kad D. M. kietu buku daiktu, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2017-08-07 buvo padaryti nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinami: kairio žando poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio žasto poodinės kraujosruvos ir nugaros kraujosruvos odoje, taip pat nesunkiu sveikatos sutrikdymu vertinamas sužalojimas, t.y. dešinės plaštakos II-o delnakaulio tolimojo galo lūžis. (b.l. 45-46 )

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G2561/2017(01) nurodyta, kad S. Z. galimai 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros (apžiūra atlikta 2017-08-08) paveikus kietu buko daiktu padaryta poodinės kraujosruvos akies obuolio junginėje, kairiame smilkinyje. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 2, b.l. 25)

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

Motyvuojamoji dalis

Pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (Viešosios tvarkos pažeidimas) atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką,

Veikos kvalifikavimą pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: nusikaltimo padarymo vieta, atliktų veiksmų pobūdis, kilę padariniai.

Nusikalstamos veikos padarymo vieta – yra viešoji vieta, kuri suprantama kaip viešoji erdvė, į kurią gali laisvai patekti ir būti asmenys, ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent reikalavimai gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems.

BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimą apibūdinantys objektyvieji požymiai: įžūlus elgesys, grasinimai, piktybiškas tyčiojimasis arba vandališki veiksmai.

Šioje byloje tiriamo nusikaltimo vieta neabejotinai yra viešoji vieta – tai daugiabučių gyvenamųjų namų apsuptyje esanti viešo naudojimo paskirties žaidimų aikštelė. Incidentas žaidimų aikštelėje įvyko dienos metu, daugelio žmonių akivaizdoje.

Įvykio metu aikštelėje buvusių ir teisiamajame posėdyje apklaustų jaunuolių liudijimai apie kaltinamojo elgesį buvo panašūs. Apibendrinant, iš jų seka, kad į aikštelę atėjęs kaltinamasis neprašomas komentarais kišosi į žaidimą, užgauliai pravardžiavo prastesnius žaidėjus, paprašius išeiti ir netrukdyti, kaltinamasis pasiūlė duoti „į snukį“, moralizavo dėl raugėjimo ir pan. Tik T. S., A. Č. ir M. S. parodė, kad kaltinamojo buvimas ir kalbėjimas jiems netrukdė, nors ir jie teigė matę, kad kitus kaltinamojo buvimas ir elgesys veikė neigiamai. Pažymėtina, kad ir pats kaltinamasis neneigė, jog galbūt pavadino nukentėjusįjį „durneliu“, „kvaileliu“, „vaikeliu“. Kaltinamojo toks elgesys yra nederamas, trukdantis, nepriimtinas, tačiau jis nesiekia baudžiamosios atsakomybės masto ir pagrįstai nėra kaltinamajam inkriminuojamas kaip nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, nes tai elgesys, visiškai atitinkantis administracinio nusižengimo – Nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo, - numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnyje apibrėžimą.

Tiek liudytojų, tiek nukentėjusiojo bei paties kaltinamojo parodymais byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamajam neapsikentus nukentėjusiojo D. M. raugėjimo, jis nusiavė šlepetę ir ja sudavė nukentėjusiajam per galvą, po to pargriovė nukentėjusįjį ir laikė prispaudęs ant suoliuko. Tai smurtiniai veiksmai, o smurtavimas viešoje vietoje teismų praktikoje vienareikšmiškai vertinami kaip įžūlūs, nes tokiais veiksmais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų ( LAT nutartis 2010-10-05, Nr.2K-447/2010). Būtent įžūlus elgesys yra vienas iš nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje kvalifikuojančių požymių ir šis požymis yra kvalifikuojamas kaltinamajam S. Z..

Padarinių atžvilgiu viešosios tvarkos pažeidimo sudėtyse kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek ir neapibrėžta, t.y. viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nesukonkretindamas kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, o tik bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyti (LAT nutartys 2K -426/2008, 2K-159/2009, 2K-447/2010). Iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad kaltinamasis S. Z. įžūliai elgdamasis viešoje vietoje veikė neapibrėžta tyčia, t.y. suduodamas nukentėjusiajam šlepete per galvą bei grubiais veiksmais čiupdamas šiam už kaklo, parversdamas ir prispausdamas jį ant suoliuko, turėjo numatyti ir numatė, kad bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams - sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Dėl kaltinamojo įžūlių smurtinių veiksmų viešoje vietoje nukentėjusiajam nutrūko jaunuolių žaidimas, jie puolė išskirti kaltinamąjį su nukentėjusiuoju, juos tramdė, po to turėjo kontroliuoti, kad šie vėl nesusikivirčytų. Be to, D. M., kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvada, po incidento atsirado kairio žando poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio žasto poodinės kraujosruvos ir nugaros kraujosruvos. Tai yra nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinami sužalojimai. (b.l. 45-46)

Ta aplinkybė, kad kaltinamojo S. Z. veiksmai buvo nulemti asmeninių, o ne chuliganiškų motyvų nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, nes chuliganiški motyvai nėra būtinasis Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatytos veikos požymis. Tokie motyvai yra reikšmingi kvalifikuojant veiką pagal Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ar 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jie atskleidžia kaltininko nusikalstamas paskatas, stimulą padarant nusikaltimą, tačiau jie nebūtini viešosios tvarkos sutrikdymo nusikaltimų sudėtyse.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kaltinamojo S. Z. veiksmai savo pavojingumo laipsniu – padarymo būdu (įžūlus elgesys), padariniais (visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas ir nežymus sveikatos sutrikdymas) ir tyčios turiniu – neapibrėžtoji tyčia, atitinka Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nusikalstamos veikos kvalifikacija teisinga.

Dėl kaltinimo nesunkiu D. M. sveikatos sutrikdymu

Pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį (Nesunkus sveikatos sutrikdymas) atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (t.y. regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo praradimo ar kitokio sunkaus suluošinimo, sunkios nepagydomos ar ilgai trunkančios ligos, realiai gresiančios gyvybei ar stipriai sutrikdančios žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno).

Baudžiamojo kodekso 138 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą savo veiksmų pobūdį bei galimus padariniu ir šių padarinių nori (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžia jiems kilti (netiesioginė tyčia).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2573/2017(01) nurodyta, kad D. M. kietu buku daiktu, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2017-08-07, be tų sužalojimų, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (kairio žando poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, kairio žasto poodinės kraujosruvos, nugaros kraujosruvos odoje), buvo padarytas ir nesunkiu sveikatos sutrikdymu vertinamas sužalojimas, t.y. dešinės plaštakos II-o delnakaulio tolimojo galo lūžis. (b.l. 45-46 )

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 2561/2017(01) matyti, kad sekančią dieną po įvykio S. Z. asmeniškai kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių nurodydamas, kad 2017-08-07 apie 18,30 val. Vilniuje, Justiniškių gatvėje prie tinklinio aikštelės nepažystamas vaikinas jam kelis kartus kumščiu sudavė į veido kairę pusę. Atlikus tyrimą S. Z. buvo nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose su kraujosruva akies obuolio junginėje, kairiajame smilkinyje, paveikus kietu buku daiktu, galimai prieš 1-2 paras iki apžiūros ( t. 1, b.l. 113). Kaltinamasis teismui taip pat pateikė nuotrauką su savo veido atvaizdu, joje matomas kairiosios akies sužalojimas, kurį, kaip jis teigė, padarė D. M. (t. 2, b.l. 15). Be to, nuo 2017-08-10 iki 2017-08-24 S. Z. stacionariai gydėsi Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Kardiologijos skyriuje. Širdies ligos paūmėjimą jis siejo su šioje byloje tiriamu incidentu ( t. 2, b.l. 26)

Taigi esminis aspektas sprendžiant kaltinamojo S. Z. atsakomybės klausimą dėl D. M. diagnozuoto delnikaulio lūžio yra nustatymas, nuo ko nukentėjusiajam įvyko šis sužalojimas: ar nuo kaltinamojo tyčinių smurtinių veiksmų, ar nuo besigynusio paties nukentėjusiojo suduotų smūgių kaltinamajam stiprumo, ar nuo jo rankos atsitrenkimo į kažkokį daiktą ar pan.

Nukentėjęs D. M. teisme tvirtino esąs įsitikinęs, kad lūžis įvyko, kai jo plaštaka atsitrenkė į kažkokį atsikišusį metalinį daiktą po suoliuko konstrukcijos sėdimąja dalimi tuomet, kai kaltinamasis jį pargriovė ant suoliuko. Šioje vietoje pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu D. M. atstovaujantis advokatas pateikė minėto suolelio nuotrauką ir nurodė, kad nukentėjusiojo ranka atsitrenkė į nuotraukoje matomą suoliuko karkasą, t.y. į vieną iš suoliuko kraštuose po medine sėdimąja dalimi esančią suoliuko „koją“. Gi pats D. M. parodė, kad pateiktoje nuotraukoje dabar po suoliuku nėra to metalinio daikto, buvusio ties suoliuko viduriu, į kurį atsitrenkė jo ranka. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad incidento metu po suoliuku buvo kažkoks daiktas, į kurį atsitrenkė nukentėjusiojo ranka.

Teismo medicinos ekspertas O. D. (O. D.) ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai paaiškino, kad D. M. nustatytas dešinės plaštakos II-o delnakaulio tolimojo galo lūžis labiausiai tikėtina galėjo įvykti jo plaštakai, sugniaužtai į kumštį, kontaktuojant su kietu buku daiktu arba paviršiumi, kuo galėjo būti tiek S. Z. veidas arba kuri nors jo dalis, tiek ir suoliuko kuri nors dalis. ( b.l. 49 )

Teisiamojo posėdžio metu ekspertas O. D. atsakydamas į papildomus klausimus parodė, kad, vertinant visas teisiamojo posėdžio metu išgirstas išsakytas aplinkybes labiau priimtinesnė yra versija, kad nukentėjusiojo delnikaulio lūžis įvykio nuo jo paties suduoto smūgio į kažką arba buvo smūgiuota į pačią ranką. Tai tipinė boksininko trauma smūgiuojant sugniaužtu kumščiu, o vertinant teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo pademonstruotą kritimo ant suolo poziciją bei paaiškinimą, kad metalinis daiktas, į kurį atsitrenkė jo ranka yra po suolu, tikimybė, kad lūžis įvyko rankai atsitrenkus į metalinį daiktą yra minimali ir tokia versija praktiškai atmetama, nes tokiu atveju nukentėjusiojo ranka per alkūnę turėjo atbula išsilenkti labai dideliu kampu, nes nukentėjusysis parodė, kad kai kaltinamojo jis buvo ant nugaros parblokštas ant suoliuko, jo ranka „sulindo“ po suoliuku.

Įvertinus aukščiau aptartus bylos duomenis kilusios konfliktinės situacijos kontekste, konstatuotina, kad jų nepakanka tiek tiesioginės, tiek ir netiesioginės tyčios kaltinamojo elgesyje pagrindimui dalyje kaltinimo nesunkiu D. M. sveikatos sutrikdymu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusįjį užpuolęs kaltinamasis kuriuo nors metu tiesiogiai smūgiavo šiam į lūžio vietą. Tokia versija net nekeliama. Kaltinamasis incidento metu išvis nesudavė nukentėjusiajam jokių aiškiai žalojančių smūgių, o ir iš visų incidento dalyvių nupasakotų įvykio aplinkybių niekaip neišplaukia, jog kas nors galėjo numatyti tokias pasekmes nukentėjusiajam, kaip kaulo lūžis. Nukentėjęs jau tik po incidento - pasišalinus kaltinamajam pajuto, kad gavo traumą, taigi jo vėliau atsiradusi versija apie traumos kilmę, t.y. rankai atsitrenkus į po suoliuku esančią konstrukciją, tėra tik tikėtino pobūdžio. Tokią tikimybę teismo medicinos ekspertas teisiamojo posėdžio metu iš esmės atmetė po to, kai nukentėjęs pademonstravo kaip jis buvo parblokštas ant suolo (įstrižai suolo). Antra vertus, pažymėtina, kad kaltinamajam sekančią dieną po įvykio nustatyti veido sužalojimai tiek pagal jų sunkumą, tiek ir vizualiai matomi iš nuotraukos, akivaizdu, buvo padaryti gana stipriu fiziniu poveikiu ir tai atitinka teismo medicinos eksperto išvadą, kad delnikaulio lūžis nukentėjusiajam labiausiai tikėtina įvyko jam pačiam į kažką smūgiuojant. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjęs sudavė keletą smūgių ranka kaltinamajam į galvą (veidą), tad, nekyla ir abejonių dėl to, kad kaltinamojo veidą sužalojo nukentėjęs D. M..

Visi aptarti duomenys bei išdėstyti argumentai lemia teismo išvadą, kad delnikaulio lūžį nukentėjęs D. M. patyrė ne nuo tyčinių kaltinamojo veiksmų ir tai yra kaltinamojo S. Z. atsakomybę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo šalinanti aplinkybė. S. Z. pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintinas, nes nebuvo padaryta šios nusikalstamos veikos požymių turinti veika. (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

Bausmės skyrimas

Skirdamas kaltinamajam bausmę teismas atsižvelgia į LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

S. Z. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų, jis teisiamas pirmą kartą, tačiau praeityje buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus ( b.l. 121-122 ).

Kaltinamasis yra sulaukęs senatvės pensinio amžiaus, tačiau jis dar dirba Vilniaus (duomenys neskelbtini) klube. S. Z. pateikė teismui daugybę padėkos raštų ir diplomų, liudijančių jo ilgametį darbą vaikų laisvalaikio, sporto bei užimtumo srityse, taip pat ir organizuojant paplūdimio tinklinio varžybas.

Kaltinamasis turi fizinės sveikatos sutrikimų, konkrečiai, kardiologinių ligų, dėl jų buvo operuotas. S. Z. praeityje buvo diagnozuoti psichikos bei elgesio sutrikimai. Jis 2014 metais buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės, diagnozuotas priklausomybės sindromas ( b.l. 125 ), tačiau į Priklausomybės ligų centro įskaitą jis neįtrauktas. ( b.l. 129 ) 2015 metais S. Z. gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dėl pasikartojančio depresinio sutrikimo, sunkaus epizodo be psichozės simptomų, diagnozuotas organinis nerimo sutrikimas.( b.l. 133) Teismo psichiatrijos specialisto išvadoje Nr. 89TPK-521/2017 nurodyta, jog tirtoje medžiagoje (medicininėje dokumentacijoje) nėra duomenų, kad S. Z. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjimo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga). ( b.l. 138 )

Apibendrinant, nėra pagrindo vertinti kaltinamojo S. Z. asmenybę kaip piktybišką ir linkusią nusikalsti. Savotišką, matyt, ne kiekvienoje situacijoje adekvatų ir ne visada priimtiną kaltinamojo elgesį viešumoje, tikėtina, nulemia jo asmenybės ir psichikos ypatumai, bet ne tyčiniai veiksmai ar antivisuomeninė ar asociali pasaulėžiūra. Bausmės tikslų kaltinamajam teismas siekia skirdamas laisvės apribojimo bausmę.

Dėl civilinių ieškinių

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 63,44 Eur civilinį ieškinį už D. M. suteiktas medicinos paslaugas. Iš gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad ieškinio sumą sudaro radiologinio tyrimo kaina – 35,18 Eur ir priėmimo-skubiosios pagalbos paslaugos kaina – 28,26 Eur. (b.l. 57-62). Tai sveikatos priežiūros paslaugos, susijusios su delnikaulio lūžio D. M. diagnoze.

Šiuo nuosprendžiu kaltinamasis S. Z. pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinamas, nes nebuvo padaryta šios nusikalstamos veikos požymių turinti veika, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio (Civilinio ieškinio išsprendimas) 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nepilnametį nukentėjusįjį D. M., kaip civilinį ieškovą, atstovaujantys D. M. ir advokatas Linas Žalnieriūnas pareiškė kaltinamajam civilinį ieškinį 8200 Eur sumai, iš jų 7000 Eur dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 1200 Eur išlaidų už advokato paslaugas priteisimo. ( b.l. 25-29, 30)

Ieškinys dėl neturtinės žalos argumentuojama tuo, kad D. M. viešai kaltinamojo buvo sumuštas, dėl kaltinamojo panaudoto smurto nukentėjusiajam lūžo delnikaulis. Ieškinyje nurodoma, kad D. M. patyrė ne tik dideles fizines kančias ir skausmą, bet ir itin didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, asmeninį pažeminimą, stresą, emocinį šoką, gėdą, savigraužą. Teigiama, kad nusikalstama veika sulaukė itin didelio aplinkinių susidomėjimo, nukentėjusiajam teko susidurti su aplinkinių žvilgsniais, žmonės jį traktavo kaip išsišokėlį, kaltę vertė pačiam D. M., dėl ko nukentėjo pastarojo reputacija, garbė ir orumas. Nurodoma, kad D. M. patyrė potrauminį stresą ir įtampą bei eilę kitų rimtų sveikatos problemų, o liekamuosius reiškinius dėl buvusio kaulo lūžio jis jaus visą gyvenimą. Nukentėjęs ilgą laiką jautė nerimą ir ryškų emocinio balanso sutrikimą, kuriam buvo būdinga prislėgta, bloga nuotaika, o kasdienybę nuolatos lydėjo emocinis nuovargis. Nukentėjęs dėl padarytų nusikaltimų sunkiai išgyvena, jaučiasi pažemintas ir sugniuždytas, palaužtas jo pasitikėjimas savimi, jam buvo sunku socializuotis, sunku pasitikėti žmonėmis, jis tapo uždaras, atsirado perdėtas įtarumas, sumažėjo saugumo jausmas, kurį lydi baimė pakartotinai nukentėti nuo nusikalstamų veikų. Nurodoma, kad kaltinamojo padaryta nusikalstama veika itin stipriai pažeidė D. M. dvasinę pusiausvyrą, patirti išgyvenimai paliks ryškų neigiamą pėdsaką likusiame jo gyvenime.

Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti civilinį ieškinį – taip pat ir dėl neturtinės žalos, - tenka civiliniam ieškovui. Šiuo atveju ieškinį teikiantys nepilnamečio nukentėjusiojo įstatyminė ir įgaliotasis atstovai ieškinį argumentavo tik teiginiais, tačiau jo išvis neįrodinėjo. Neturtinės žalos argumentai ieškinyje, teismo vertinimu, dėstomi pernelyg hiperbolizuotai, nes iš nagrinėjamo įvykio konteksto neišplaukia, kad incidentas galėjo sukelti nukentėjusiajam tokias neįtikėtinai sunkias pasekmes. Tokios pasekmės, kaip antai potrauminis streso sutrikimas, jei jos išties buvo, savaime negali praeiti. Jos visų pirma turi būti diagnozuotis ir neabejotinai reikalauja ilgalaikės psichoterapijos, o galbūt ir medikamentinio gydymo. To nebuvo. Teismui nepateikta visikai jokių ieškinį pagrindžiančių duomenų nei apie šio įvykio atgarsį, aplinkinių reakcijas, padarytą žalą nukentėjusiojo reputacijai ar pan.

Be to, pripažįstant, jog delnikaulio lūžį nukentėjęs patyrė ne nuo kaltinamojo veiksmų, šios traumos pasekmėmis negali būti grindžiama ir neturtinė žala.

Taigi vienintelis duomuo pagrindžiant neturtinės žalos egzistavimą bei kilmę yra paties nukentėjusiojo D. M. paaiškinimai.

D. M., priešingai nei nurodoma ieškinyje, paaiškino, kad po incidento į kiemą jis baiminosi išeiti tik vieną dieną, nes bijojo, kad ten sutiks kaltinamąjį. Pas jokius gydytojus ar psichologus dėl patirto streso ar pan. jis nesikreipė, jokių vaistų nevartojo ir nejautė tokio poreikio, jis tiesiog nesmagiai jautėsi tarp nepažįstamų žmonių rugsėjo 1-ąją atėjęs su sugipsuota ranka į naują mokyklą. Jam nebūtų gėda prieš bendraamžius, jei būtų tekę apsilankyti pas psichologą. Dėl buvusio lūžio jis jokių pasekmių nejaučia, šiuo metu nesportuoja, tačiau ne dėl lūžio, o dėl visai kitos priežasties.

Teismas atkreipia dėmesį, kad dabar 16-metis D. M. apie po incidento patirtus savo išgyvenimus ir emocines bei fizines pasekmes argumentavo aiškiai ir sklandžiai. Iš nukentėjusiojo paaiškinimų seka, kad jis nepatyrė tokios neturtinės žalos, kokia ji yra apibūdinta civiliniame ieškinyje. Be to, tiek iš pačios įvykio situacijos, tiek ir iš teisme liudijusių jaunuolių parodymų teismas susidarė įspūdį, kad nukentėjęs D. M. nėra tokia jautri, itin pažeidžiama ar lengvai sugniuždoma asmenybė, kokią ją apibūdino įstatyminė nukentėjusiojo atstovė. Teismas atkreipia dėmesį, kad elgesio viešoje vietoje reikalavimai keliami visiems tokiose vietose esantiems asmenims, taigi jų turėjo paisyti ne tik kaltinamasis, bet ir nukentėjęs. Teismo vertinimu, incidento kilimui reikšmės turėjo ir šių reikalavimų neatitinkantis nukentėjusiojo elgesys, pakantumo stoka ženkliai vyresnio amžiaus ir toje situacijoje galbūt net ir pernelyg įkyriam ir jaunuolių kompanijoje nepageidaujamam kaltinamajam. Nukentėjęs viešai ir demonstratyviai raugėjo nepaisydamas nei pašalinio asmens buvimo greta jo, nei jam duodamų pastabų, be to, dar buvo linkęs šiuo klausimu diskutuoti. Nukentėjęs nuo kaltinamojo smurto gynėsi ne bandydamas išsilaisvinti, išsprūsti ar prisišaukti pagalbos, o labai aktyviais ir stipriais fiziniais smūgiais. Po kaltinamojo išpuolio nukentėjęs tapo labai agresyvus, jis gausiai vartojo necenzūrinius žodžius, būtent nukentėjęs, o ne jį puolęs kaltinamasis draugų buvo nuvestas atokiau nuo muštynių vietos, draugų buvo raminamas, nes per atstumą jis dar kurį laiką rėkavo, ėjo į konfliktą,. Tai aplinkybės, rodančios, kad nebuvo D. M. viešai sugniuždytas ir bejėgis. Reikšminga yra ir tai, kad nemaža dalis teisme liudijusių jaunuolių parodė, kad kaltinamojo buvimas žaidimų aikštelėje jiems visiškai netrukdė ir pastarojo elgesys išvis nebuvo vertas jų dėmesio (A. M., T. S., A. Č., M. S. parodymai). Taigi konfliktas kilo atsitiktinumo dėka susitikus dviem ambicingoms asmenybėms. Nepaisant to, vis dėlto, pripažintina, kad nukentėjęs D. M. kaltinamojo netikėto ir situacijai neadekvataus išpuolio metu, kuomet šis sudavė smūgį šlepete per galvą ir smaugė pargriovęs nukentėjusįjį ant suoliuko, patyrė stresą, skriaudą, jautėsi pažemintas prieš bendraamžius. Be to, nors ir ne nuo kaltinamojo tyčinių smurtinių veiksmų, incidentas nukentėjusiajam turėjo pasekmes, nes dėl plaštakos lūžio kurį laiką buvo apribotos jo pilnaverčio gyvenimo galimybės. Teismas priteisia nukentėjusiajam neturtinės žalos kompensaciją apsiribodamas 1000 Eur suma.

Dėl advokato išlaidų

Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra taisyklė, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis iš išieškotos iš nuteistojo.

Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Ieškinyje yra prašoma D. M. naudai iš S. Z. priteisti 1200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Į bylą yra pateikti apmokėjimo kvitas ir mokėjimo nurodymas, iš kurių matyti, kad D. M. 2017-08-23 ir 2017-10-06 advokatui Linui Žalnieriūnui už teisinę pagalbą sumokėjo kaskart po 600 Eur, iš viso 12000 Eur. Teismas pripažįsta, jog atstovaujant nepilnamečio D. M. interesus, išties buvo teisinės pagalbos poreikis. Antra vertus, teismas vertina, kad suteiktų teisinių paslaugų suma – 1200 Eur, atsižvelgiant į bylos apimtį, advokato dalyvavimo ruošiant procesinius dokumentus bei dalyvavimo procese trukmę, apskritai yra pernelyg didelė.

Teismas, pripažindamas išlaidas advokato darbui apmokėti proceso išlaidomis bei naudodamasis diskrecija spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio, priteisia iš kaltinamojo pusę prašomos sumos šias išlaidas betarpiškai turėjusiai nukentėjusiojo motinai D. M., , t.y. 600 Eur

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR BPK 297-308str.

Teismas nusprendė:

S. Z. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje ir nuteisti laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių.

Įpareigoti S. Z. kaip įmanoma greičiau atlyginti šiuo nuosprendžiu priteisiamą neturtinę žalą nukentėjusiajam D. M., bet mokant ne mažiau kaip po 100 Eur per mėnesį. (Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 7 dalis)

Išieškoti iš S. Z. 1000 Eur (vienas tūkstantis eur) neturtinės žalos kompensaciją D. M..

Išieškoti iš S. Z. 600 Eur (šeši šimtai eur) advokato atstovavimo išlaidų D. M..

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl 63,44 Eur D. M. gydymo išlaidų palikti nenagrinėtą bei išaiškinti, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. (baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas)

Panaikinti S. Z. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

S. Z. išteisinti pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nes nepadaryta šios nusikalstamos veikos požymius turinti veika. (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.