Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-10-04 · Administracinė byla Nr. A-502-2641-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-04
Bylos Nr.
A-502-2641-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02273-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Dilidus“
Trečiasis asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
Advokatai
Jurgita Kiškiūnaitė
Administracinė byla Nr. A502-2641/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02273-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jurgitai Kiškiūnaitei,atsakovo atstovei Agnei Vaivadaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dilidus“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dilidus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2-8, kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir paliktas galioti 2010 m. balandžio 28 d. priimtas sprendimas Nr. 1-1526, ir įpareigoti Tarybą artimiausiame posėdyje ištaisyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 1-1526 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ esančius neatitikimus patvirtintam sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano brėžiniui, t. y. pakeisti šio sprendimo 1.5.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 9 aukštų“; pakeisti šio sprendimo 1.6.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 35 m“, pakeisti šio sprendimo 1.7.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 179,15 metrų“.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Dilidus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. nutartimi UAB „Dilidus“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą pakeitė – panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2-8 ir įpareigojo Tarybą artimiausiame posėdyje panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2., 1.6.2. ir 1.7.2 punktus.

II.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo išaiškinti, kokiu būdu įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties rezoliucinę dalį, įpareigojančią Tarybą panaikinti Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktus, esant laisvam savivaldybės tarybos nario mandatui ir kolegialiam savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo principui reikalaujant, kad savivaldybės tarybos sprendimas būtų priimtas balsų dauguma.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 3 straipsnio 3 punktą, savivaldybės taryba yra savivaldybės atstovaujamoji institucija. Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių, savo įgaliojimus įgyvendinanti kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose (Vietos savivaldos įstatymo 11 ir 12 str.). Savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, kurie priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma (Vietos savivaldos įstatymo 12 ir 13 str.), o tarybos narį persekioti už balsavimą ar pareikštą nuomonę savivaldybės tarybos ar jos komitetų posėdžiuose draudžiama (Vietos savivaldos įstatymo 22 str.). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklą nustato Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamentas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-202 (toliau – ir Reglamentas). Reglamentas numato, kad savivaldybės taryboje sprendimai priimami balsų dauguma, kai kiekvienas tarybos narys dėl balsavimo sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai turi teisę laisvai, vadovaujantis savo sąžine ir vidiniu įsitikinimu, balsuoti už pateiktą sprendimo projektą. Priešingu atveju būtų paneigiamas tarybos nario mandato (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. 2 d.) turinys, reiškiantis tokį atstovaujamosios institucijos (savivaldybės tarybos) nario ryšį su rinkėjais, kai jis juridiškai nesaistomas vadinamaisiais rinkėjų priesakais, neprivalo įgyvendinti rinkimų apygardos rinkėjų valingų nurodymų ir negali būti atšauktas prieš laiką, t. y. nutrauktas mandato galiojimas nepasibaigus kadencijos laikui. Atsakovas pabrėžia, kad mandato turinyje atsispindi ir tai, kad savivaldybės tarybos narys vadovaujasi tais tikslais ir uždaviniais, kurie aktualūs vietos bendruomenės interesams ir tikslams, o pasirinkdamas įvairių sprendimų variantus vadovaujasi savo įsitikinimais (sąžine), kurių niekas negali jiems primesti ar priversti elgtis prieš savo valią. Remiantis tuo darytina išvada, kad savivaldybės tarybos nariai yra laisvi apsisprendžiant dėl balsavimo ir negali būti įtakojami. Šiuo atveju sprendimo projektas dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktų panaikinimo Tarybai teisės aktų nustatyta tvarka buvo teiktas tris kartus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio 2012 m. spalio 4 d. nutartis vis dar nėra įvykdyta, nes Tarybos narių balsų dauguma jam nepritarta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Prašymas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalimi kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (pvz., administracinės bylos Nr. AS62-341/2011, AS525-459/2009, N444-2663/2009). Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.

Iš atsakovo prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties rezoliucinę dalį matyti, jog Taryba nesiekia, kad jai būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus, ir todėl nesuprantamas, teismo sprendimas, o klausia, kaip (kokiu būdu) turėtų būti vykdomas teismo duotas įpareigojimas artimiausiame posėdyje panaikinti Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktus. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties rezoliucinės dalies formuluotė suponuoja administracinės bylos šalims aiškų žinojimą, kokį rezultatą turi užtikrinti atsakovas, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendindamas savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtus įgaliojimus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A469-1890/2006 konstatavo, kad ABTĮ nenumato galimybės administraciniam teismui kištis į vykdymo procesą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK) vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka, vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas (CPK 510, 585, 593, 594, 617, 771 str.), todėl savivaldos mechanizmo funkcionavimo teisiniai bei praktiniai aspektai negali būti prašymo, paduoto vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nagrinėjimo dalykas. Juo labiau, kad į atsakovo argumentus, susijusius su konstitucinių savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principų ribojimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakė 2013 m. vasario 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P602-37/2013 atmesdamas atsakovo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir suprastina vienareikšmiškai, todėl ja nustatyto privalomo patvarkymo vykdymas nėra apsunkintas. Šią išvadą patvirtina į bylą pateikti dokumentai, įrodantys, kad Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktų panaikinimo klausimas kelis kartus buvo įtrauktas į Tarybos posėdžio darbotvarkę ir dėl jo buvo balsuojama. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybės prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasVirginija Volskienė