Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-09-22 · Administracinė byla Nr. A-62-1206-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaI-299-189/2010
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-09-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-09-22
Bylos Nr.
A-62-1206-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01808-2009-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
T. A.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62–1206/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01808-2009-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui T. A., jo įgaliotai atstovei M. B.,atsakovo atstovui L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas yra Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) 1-ojo policijos komisariato (toliau – PK) Viešosios policijos (toliau – ir VP) Operatyvaus valdymo poskyrio (toliau – ir OVP) pareigūnas, nuo 2004 m. liepos 20 d. eina Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP OVP budėtojų grupės postinio pareigas (b. l. 114-115).

Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ 3 punktu nurodyta nuo 21.30 iki 7.00 val. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriui informaciją apie įvykius VPK teritorijoje perduoti 1-ojo PK Tarnybos organizavimo skyriaus Budėtojų poskyriui, Vilniaus miesto policijos patrulinėms tarnyboms 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į 1-ąjį PK, 1-ojo PK tardymo operatyvinei grupei aptarnauti ir 5-ojo PK teritoriją (b. l. 118).

II.

Pareiškėjas T. A. skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą priemokų darbo užmokesčio dalį, t. y. 30 procentų pareiginės algos, už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 20 d. iki sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnas. Nuo 2004 m. birželio 20 d. dirba Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigose. 2002 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro įsakymu Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ 1-ajam policijos komisariatui, kuris visą parą aptarnauja ir prižiūri Vilniaus miesto Šnipiškių, Žvėryno, Verkių bei Žirmūnų seniūnijų teritorijas, papildomai pavesta nakties metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 7.00 val., aptarnauti bei prižiūrėti Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Antakalnio seniūnijos teritoriją. Papildomas 5-ojo policijos komisariato teritorijos aptarnavimas vykdomas kiekvieną dieną po aštuonias valandas, t. y. 1/3 paros. Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariatui funkcionuojant tik 2/3 paros sutaupomi pareigūnų etatai bei jiems išlaikyti skirti asignavimai darbo užmokesčiui. Pabrėžė, kad priskirtų policijos komisariatams teritorijų aptarnavimas ar prižiūrėjimas yra specifinis darbas. Policijos komisariatai nėra gamybos ar pramonės įmonės, kuriose atlyginimas priklauso ir mokamas atsižvelgiant į pagamintos produkcijos kokybę ir kiekį. Pareigūnų atlyginimas nepriklauso nuo registruotų pareiškimų apie nusikalstamas veikas, administracinius pažeidimus bei kitus įvykius skaičiaus. Jis taip pat nepriklauso ir nuo pristatytų į policijos komisariatą asmenų skaičiaus, todėl darbo krūvio įvertinimas tik tokiais argumentais, anot pareiškėjo, būtų klaidingas. Nurodė, kad iš Vilniaus mieste esančių septynių policijos komisariatų tik du, t. y. 1-asis ir 3-asis komisariatai, papildomai nakties metu aptarnauja kitų policijos komisariatų teritorijas, negaudami teisėtai priklausančių priemokų. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto policijos komisariatuose bei struktūriniuose padaliniuose (policijos nuovadose), esant policijos pareigūnų nekomplektui, tyrėjams už papildomą darbo krūvį aptarnaujant papildomas apylinkes buvo mokami 20-30 procentų priedai. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, kaip ir vykdant postinio funkcijas, papildomas darbo krūvis nėra pastovaus dydžio ir gali keistis, t. y. tyrėjas nežino kiek papildomo darbo ir pastangų reikės įdėti aptarnaujant papildomai jam aptarnauti priskirtą teritoriją, bet priemoka yra mokama. Be to, nei įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, nei papildomų užduočių apibrėžtys nagrinėjamu laikotarpiu teisės aktuose pateiktos nebuvo. Akcentavo, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatęs darbo tvarką be įprastos veiklos nakties metu papildomai prižiūrėti bei aptarnauti 5-ojo policijos komisariato teritoriją ir atitinkamai padidinęs įprastą darbo krūvį, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio nuostata, kad priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo užmokesčio sudedamųjų dalių ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto, Vidaus tarnybos statuto) 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą bei numatyti ir skirti jam papildomą priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Nurodė, kad jo darbo krūvis proporcingai padidėjo dėl papildomos teritorijos aptarnavimo tiesioginių funkcijų atlikimo nakties metu, t. y. esant pamaininiam darbui, kiekvieno naktinio budėjimo metu, aštuonias valandas papildomai aptarnaujant 5-ojo policijos komisariato teritoriją, jo veikla viršijo įprastą darbo krūvį, todėl individualiai įvertinant darbo krūvį ir atitinkamai skiriamų priemokų dydį, jam priklauso 30 procentų pareiginės algos priemoka.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjo T. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tam, jog būtų skirta priemoka, tiesioginis pareigūno vadovas parengia motyvuotą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma už ką siūloma skirti priemoką. Priemoka skiriama policijos įstaigos vadovo įsakymu, esant tam skirtiems asignavimams. Priemoka gali būti mokama ne ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Ši nuostata aiškiai apibrėžia, kad priemoka savo esme bei realizavimu yra terminuota ir nukreipta į ateitį, o jos mokėjimas galimas tik priėmus sprendimą skirti priemoką ir ji mokama ne ilgiau kaip vienerius metus. Įstaigos vadovas, spręsdamas priemokų skyrimo klausimą, turi teisę spręsti tiek jos skyrimo pagrįstumą bei būtinumą, tiek priemokos dydį. Sprendimas dėl priemokos skyrimo yra vidaus administravimo sprendimas, kuris priimamas įvertinus skirtus asignavimus, faktinį konkretaus darbuotojo krūvį tiek jo padalinyje, tiek vidaus įstaigos mastu. Pažymėjo, kad pareiškėjas rėmėsi tik 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ preziumuodamas papildomą krūvį, tačiau nepateikė jokių faktinių duomenų, kad konkrečiam pareigūnui konkretų kiekį pamainų užėmė pristatytų asmenų iš 5-ojo policijos komisariato teritorijos aptarnavimas. Akcentavo, kad pareiginis atlyginimas yra mokamas už konkrečiai apibrėžtų funkcijų atlikimą. Priklausomai nuo kriminogeninės situacijos konkrečią dieną darbo apimtys gali žymiai skirtis, todėl nustatant pareiškėjo pareiginį atlyginimą ir pareigų paskirtį, į tai buvo atsižvelgta. Taip pat nėra ir negali būti nustatytas konkretus asmenų, kuriuos būtina aptarnauti, kiekis, reikalingas pareiškėjo pareiginei algai gauti, todėl šis faktorius laikytinas darbo specifika. Be to, anot atsakovo, kiekvienas sprendimas dėl priemokos skyrimo pasireiškia įsakymo priėmimu, kuris yra individualus administracinis aktas ir gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo jo priėmimo. Pabrėžė, jog taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl priemokos skyrimo į tiesioginį ar struktūrinio padalinio vadovą, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas faktiniais duomenimis apie nustatytų tvarkų pažeidimus ar nevykdymą bei yra pateiktas praleidus nustatytus kreipimosi dėl įsakymo priėmimo (veikimo) ar atsisakymo priimti įsakymą (neveikimo) sprendimų terminus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, anot atsakovo, kiekvienas sprendimas yra apibrėžtas individualiai, nustatant galimą darbo krūvio viršijimą, jo mastą ir procentinę priemokos išraišką, todėl turėtų būti vertinamas kaip atskiras ABTĮ 22 straipsnyje apibrėžtas pagrindas skundo padavimui ir negali būti vertinamas kaip vieningas veiksmas, trunkantis nuo 2004 metų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo T. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad bet kurios policijos įstaigos budėtojų padalinio budėtojo veikla, užtikrinanti gaunamų skundų, pareiškimų ir pranešimų apie nusikalstamas veikas, kitus pažeidimus bei įvykius priėmimą ir registravimą bei darbas su pristatytais į policijos įstaigos budėtojo padalinį asmenims, yra laikomas įprasta budėtojų padalinio pareigūnų veikla ir negali būti traktuojamas kaip papildomų užduočių atlikimas. Teigė, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo darbo krūvio padidėjimą, todėl net ir pavedus nuo 21.30 iki 7.00 val. aptarnauti ir Vilniaus miesto VPK 5-ojo PK teritoriją, nėra pagrindo mokėti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo T. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 13 403,73 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje aktualias Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Taip pat išanalizavo Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo normas ir padarė išvadą, kad policijos įstaigos steigiamos atsižvelgiant į konkrečioje teritorijoje esančių gyventojų skaičių, teritorijos dydį, kriminogeninę padėtį ir kitus kriterijus. Nurodė, kad Vilniaus miesto VPK vyriausiasis komisaras 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 216 pavedė 1-ajam PK papildomų užduočių atlikimą ir tai, anot teismo, yra įprastą darbo krūvį viršijanti veikla, nes įprastas darbo krūvis susidaro aptarnaujant būtent teritoriniam, t. y. 1-ajam PK priskirtą veiklos teritoriją. Pažymėjo, kad pavedimas pareiškėjui atlikti tarnybines funkcijas ne tik 1-ojo PK, bet ir 5-ojo PK aptarnaujamos teritorijos atžvilgiu, yra įprastą darbo krūvį viršijanti veikla, nes iki 2002 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas šių funkcijų neatliko. Anot teismo, pareiškėjo pareigybės aprašymas nėra tiesiogiai susietas su tarnybinių funkcijų ne komisariato aptarnaujamos teritorijos atžvilgiu atlikimu, todėl jo atliekamos užduotys yra įprastą darbo krūvį viršijanti veikla, nes yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjui pareigybinė kategorija pakelta būtent už 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 3 punktu nurodytų užduočių atlikimą. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog už papildomai atliktą darbą pareiškėjui būtų skirta procentinė priemoka. Anot teismo, priemokų mokėjimas yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. Kadangi konkrečiu atveju pagrindas priemokos mokėjimui yra Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 216, pareiškėjui už papildomai atliktą darbą turi būti apmokėta. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas, atsakovo pateiktas pažymas, priteisė pareiškėjui 13 403,73 Lt. Prašymo dėl išlaidų atlyginimo netenkino, nes pareiškėjas nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų.

IV.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui iš Vilniaus apskrities VPK priteista 13 403,73 Lt, prašo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant bei aiškinant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas ir netinkamai vertinant faktines aplinkybes, kas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Palaiko atsiliepime, adresuotame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus motyvus. Papildomai nurodo, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas 2008 metais tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-1069 kreipėsi dėl priemokos skyrimo, tačiau priemoka įstaigos vadovo sprendimu nebuvo skirta. Pareiškėjas šio individualaus akto neskundė, todėl, anot atsakovo, teigtina, kad pareiškėjas sutiko su tokiu sprendimu. Pabrėžė, kad priemoką buvo prašoma skirti už tai, kad Operatyvaus valdymo poskyryje tuo laikotarpiu iš esamų 32 pareigybių 3 buvo neužimtos. Šios nurodytos priežastys nėra susijusios su Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ vykdymu, todėl galima teigti, kad tiesioginiai vadovai nėra kreipęsi su prašymu T. A. skirti priemoką už darbą, susijusį su 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 vykdymu. Pažymi, kad iki 2002 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas negalėjo atlikti jokių funkcijų, susijusių su 5-ojo PK teritorijos aptarnavimu, nes įsakymas Nr. 216 priimtas 2002 m. rugpjūčio 20 d., o T. A. Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas eina nuo 2004 m. gegužės 13 d., t. y. visą jo tarnybos laiką egzistavo toks pats teritorinis paskirstymas ir darbo tvarka, todėl mano, kad tai laikytina įprastu darbo krūviu. Mano, kad teismas netinkamai vertino nuostatas dėl priemokos skyrimo pagrindo. Vilniaus apskrities VPK nuomone, priemokų mokėjimo pagrindas turi būti padidėjęs darbo krūvis, o ne įsakymas, kuriuo pavesta Vilniaus miesto policijos patrulinėms tarnyboms 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į 1-ąjį PK. Akcentuoja, kad teismas pareiškėjui priteisė 13 403,73 Lt, kadangi pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą priemokų darbo užmokesčio dalį 30 procentų nuo pareiginės algos. Šioje byloje pareiškėjas pats įvertino savo darbų mąsto padidėjimą, o tai, anot atsakovo, prieštarauja teisės aktuose nustatytai tvarkai. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo reikalavimą, pats nusprendė dėl priemokos dydžio, nors pagal Statuto 38 straipsnio 4 dalį priemokų mokėjimo tvarką statutiniams valstybės tarnautojams nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Pažymi, kad pareiškėjas jokiais duomenimis nepagrindė, kad dėl papildomos teritorijos prijungimo jam padidėjo darbų krūvis net 30 procentų nuo įprastai atliekamo darbo. Anot atsakovo, pateikti statistiniai argumentai apie darbo krūvius, kuriuose nurodomi pristatytų asmenų skaičiai, apima ir veiksmų visumą su jais, todėl teismas nepagrįstai darbo veiksmus su pristatytu asmeniu išskyrė kaip kitą papildomą krūvį, o nevertino kaip visumą veiksmų su konkrečiu pristatytu asmeniu, nes šie veiksmai atliekami tiek su asmeniu pristatytu iš 1-ojo PK teritorijos, tiek su asmeniu, pristatytu iš 5-ojo PK teritorijos. Nurodo, kad pagal statistinius duomenis 2007 metais į 1-ąjį PK OVS pristatyta 6686 asmenų, iš jų 267 iš 5-ojo PK, kas sudaro 4 procentus, 2008 metais į 1-ąjį PK OVS pristatyta 6570 asmenų, iš jų 224 iš 5-ojo PK, kas sudaro 3,4 procento, 2009 metais pristatyta 8240 asmenų, iš jų 204 iš 5-ojo PK, kas sudaro 2,4 procento nuo bendro darbo krūvio. Taip pat pažymi, kad pareigūnų darbo krūvis sistemingai mažėjo ir tik 2009 m. padidėjo iki 8240 asmenų. Atsakovo nuomone, teismas, vertindamas reikalavimo skirti priemoką pagrįstumą, privalėjo įvertinti darbo krūvio analizę bei pasisakyti, ar vien formalus, mažiau kaip 1 proc., krūvio padidėjimas gali būti pagrindas priemokos skyrimui. Pažymi, kad pateiktame Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo PK rašte pažymima, kad T. A. pareigybės aprašyme viena iš pagrindiniu funkcijų yra nustatyta ir atliekama – užtikrinti tarnybinių autotransporto priemonių saugią eksploataciją bei laiku nuvežti operatyvinę grupe į įvykio vietą. Darbas su pristatytais asmenimis T. A. yra dirbamas tik tuomet, jeigu nėra įvykių, į kuriuos vežama operatyvinė grupė. Mano, kad į šiuos pareiškėjo tiesioginių vadovų paaiškinimus dėl T. A. atliekamo darbo yra būtina atsižvelgti, vertinant jo galimai padidėjusį darbo krūvį dėl pristatomų asmenų į 1-ąjį PK iš 5-ojo PK teritorijos. Pažymi, kad kitoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas laikėsi priešingos pozicijos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiai pozicijai pritarė. Pabrėžia, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kurie leistu daryti išvadas, jog yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos faktas, todėl nepagrindė savo reikalavimo ir tai yra pagrindas pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą. Pabrėžia, jog teismas neįvertino tos nuostatos, kad priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, o nurodydamas, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjui pareigybinė kategorija pakelta už 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 3 punktu nurodytų užduočių atlikimą, įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė atsakovui, o ne konstatavo, kad pareiškėjas šio pakėlimo fakto ir motyvų nepaneigė. Teigia, kad Vilniaus apskrities VPK pateikė įrodymus, kad pareigybės kategorija buvo pakelta įvertinus visus atliekamų funkcijų aspektus, o pareigą paneigti šį faktą turėjo pareiškėjas, tačiau teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui. Pažymi, kad tiek pareiškėjui, tiek jų atstovams buvo žinoma priemokos skyrimo tvarka, todėl nesikreipimas dėl priemokos skyrimo laikytinas paties pareiškėjo neveikimu ir nesukelia pareigos skirti priemokas už tuos laikotarpius, dėl kurių nebuvo kreiptas su motyvuotu tarnybiniu pranešimu.

Pareiškėjas T. A. atsiliepimu nesutinka su atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu.

Nurodo, kad atsakovas vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių 6.4 punktu, kuris nustato, kad priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, jei pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti 2.5 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį, šiuo atveju sprendžiama dėl pareigūno pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas. Pažymi, kad nei vienas paminėto įsakymo nurodymas nebuvo įvykdytas. Pasikeitus tarnybos (darbo) sąlygoms jo pareigybės funkcijos nebuvo papildytos ar pakeistos, atitinkamai nurodant jose aptarnauti buvusio 5-ojo PK teritoriją. Pasikeitus tarnybos (darbo) sąlygoms, kategorija peržiūrėta nebuvo. Anot pareiškėjo, jei priemoka nebuvo skirta ir mokama, tai ir nelogiška remtis teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais priemokos mokėjimą. Nes prieš mokant priemoką reikėtų ją paskirti. Tuo atveju netenka prasmės ir visos kitos atsakovo nurodytos sąlygos. Akcentuoja, kad atsakovas nepateikė teismui atitinkamo įsakymo nuorašo dėl kategorijų, tiesiogiai susietų su 2002 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro įsakymu Nr. 216. Pabrėžia, kad tarnybinės pareiginės kategorijos tuo metu buvo pakeltos visiems policijos pareigūnams. Anot pareiškėjo, pagal atsakovą išeitų, kad aptarnauti vieno policijos komisariato ar dviejų policijos komisariatų teritorijas yra tas pats ir darbo krūvis nedidėja, tačiau vadovaujantis tokia logika galima be papildomų žmoniškųjų resursų (pareigūnų skaičiaus), papildomų darbo priemonių bei finansavimo aptarnauti dar kelias teritorijas. Akcentuoja, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto policijos komisariatuose bei struktūriniuose padaliniuose (policijos nuovadose) esant policijos pareigūnų nekomplektui tyrėjams už papildomą darbo krūvį aptarnaujant papildomas apylinkes buvo mokami 20-30 procentų priedai. Mano, kad atsakovas, nustatęs darbo tvarką be įprastos veiklos nakties metu papildomai prižiūrėti bei aptarnauti 5-ojo PK teritoriją ir atitinkamai padidinęs įprastą darbo krūvį, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio nuostata, kad priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą bei numatyti ir skirti jam atitinkamą priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad jo darbo krūvis proporcingai padidėjo ryšium su papildomos teritorijos aptarnavimo tiesioginių funkcijų atlikimu nakties metu, t. y. esant pamaininiam darbui kiekvieno naktinio budėjimo metu aštuonias valandas papildomai aptarnaujant 5-ojo PK teritoriją, jam teisėtai priklauso 30 procentų pareiginės algos priemoka. Pažymi, kad dėl atsakovo kaltės buvo pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Byloje ginčas kilo dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo statutiniui vidaus tarnybos pareigūnui. Pareiškėjas T. A. prašė iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam atitinkamo dydžio, t. y. 30 procentų nuo pareiginės algos, darbo užmokestį, susidariusį už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 20 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, jam vykdant tarnybinę veiklą, viršijančią įprastą darbo krūvį.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. Nr. įstatymu Nr. IX-1538, bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1538) buvo nustatyta, kad pareigūnams, be kita ko, turi būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę ir suformuluotų raštu, atlikimą. Nuo 2009 m. sausio 1 d. teisinis reglamentavimas keitėsi ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakcija Nr. X-1820, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pareigūnams priemokos mokamos ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo redakcija Nr. XI-53, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d.) inter alia nurodoma, kad valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės (1 punktas), už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu (2 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-3/2008 pažymėjo, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Priemokų mokėjimas, anot išplėstinės teisėjų kolegijos, pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai.

Analizuojamoje situacijoje, sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į priemoką už laikotarpį iki 2009 m. sausio 1 d., aktuali Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1538) įtvirtinta pirmoji priemokos mokėjimo sąlyga (įprasta darbo krūvį viršijanti veikla), nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjo darbo laikas dėl atliekamų užduočių nepadidėjo) pareiškėjo atvejis minėtame Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos antrosios sąlygos (papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę ir suformuluotų raštu, atlikimas) neatitinka. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į priemoką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d., aktuali VTĮ 26 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo redakcija Nr. XI-53) 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga (įprastą darbo krūvį viršijanti veikla, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės). Minėtos redakcijos VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas (papildomų, raštu suformuluotų užduočių atlikimas, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos) šiuo atveju netaikytinas, nes pareiškėjas, atlikdamas darbą, vykdė pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, t. y. dirbo su interesantais, pristatytais į Vilniaus miesto VPK 1-ąjį PK, kaip tai numatyta Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP OVP Poskyrio budėtojų grupės postinio pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus miesto VPK viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-V-142, 4 ir 6 punktuose (b. l. 114-115).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei įvertinus paminėtų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į aptariamą priemoką atsiradimui konstatuoti (tiek pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą iki 2009 m. sausio 1 d., tiek pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą po 2009 m. sausio 1 d.) būtina nustatyti šią sąlygą – įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą. Tai yra teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios buvimo priklauso pareiškėjo teisė gauti priemoką prie pareiginės algos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 57 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui, teigiančiam, kad funkcijas vykdė esant padidintam darbo krūviui, tenka pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius minėtą aplinkybę.

Pareiškėjas aplinkybę, kad atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, siejo su Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“, kurio 3 punktu buvo nurodyta nuo 21.30 iki 7.00 val. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriui informaciją apie įvykius VPK teritorijoje perduoti 1-ojo PK Tarnybos organizavimo skyriaus Budėtojų poskyriui, Vilniaus miesto policijos patrulinėms tarnyboms 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į 1-ąjį PK, 1-ojo PK tardymo operatyvinei grupei aptarnauti ir 5-ojo PK teritoriją (3.1–3.3 punktai) (b. l. 118). Pirmosios instancijos teismas minėto įsakymo pagrindu konstatavo, kad pareiškėjo darbo krūvis, pavedus atlikti funkcijas ne tik 1-osios PK, bet ir 5-osios PK teritorijos atžvilgiu, padidėjo, nes jis iki 2002 m. rugsėjo mėnesio šių funkcijų neatliko. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro įsakymas, keičiantis minėtame komisariate ir jo struktūriniuose padaliniuose nustatytą darbo tvarką, buvo priimtas jau 2002 m. rugpjūčio 20 d., o pareiškėjas Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas pradėjo eiti tik nuo 2004 m. gegužės 13 d. (b. l. 114-115, 136), t. y. jau galiojant tokiai darbo organizavimo formai, kai 1-asis PK tam tikru paros metu aptarnavo ir 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus, tačiau į 1-ąjį PK pristatytus asmenis. Kaip minėta, į 1-ąjį PK pristatytų asmenų aptarnavimas yra viena iš Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės postinio pareigas einančio pareigūno funkcijų. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas T. A. nuo pat tarnybos pradžios atliko pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, kurios neviršijo nustatytos darbo laiko trukmės ir per visą jo tarnybos laikotarpį darbų apimties prasme išliko nepakitusios. Tokia situacija nepatenka nei į Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (iki 2009 m. sausio 1 d.), nei į VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte (po 2009 m. sausio 1 d.) įtvirtinto ir aukščiau aptarto teisinio reguliavimo apimtį. Be to pažymėtina, kad pareiškėjas ne tik neįrodė, jog vykdė įprastą jo darbo krūvį viršijančią veiklą, bet ir nepagrindė, jo teigimu, padidėjusio darbų masto ir atitinkamai mokėtinos priemokos dydžio. Iš skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad pareiškėjas priemokos dydį iš esmės siejo su valandų, per kurias jis papildomai aptarnavo ir iš 5-ojo PK pristatytus asmenis, skaičiumi, tačiau pareiškėjui atlikus funkcijas, neviršijant jo darbo laiko trukmės, šis kriterijus akivaizdžiai yra netinkamas ir objektyviai neatspindi faktiško darbo krūvio.

Pareiškėjo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo T. A. darbo krūvio įvertinimas tik nuo jo tarnybos pradžios, t. y. nuo 2004 m. liepos 20 d., reikštų pareiškėjo diskriminaciją kitų pareigūnų atžvilgiu, tačiau šis argumentas yra nepagrįstas. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas, t. y. kad už analogišką atliekamą darbą jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas. Nėra duomenų, kad kitiems 1-ojo PK pareigūnams, anksčiau pradėjusiems eiti tas pačias pareigas, kaip ir pareiškėjas, buvo mokamos priemokos, atsižvelgiant į Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 216, ar kad po minėto įsakymo priėmimo darbas Vilniaus miesto VPK struktūriniuose padaliniuose (teritoriniuose policijos komisariatuose) buvo paskirstytas tokiu būdu, kad 1-ojo PK pareigūnų darbo apimtis, lyginant su kitų policijos komisariatų pareigūnų, atliekančių iš esmės tas pačias funkcijas, darbo apimtimi, akivaizdžiai padidėjo ir priemokos nemokėjimas pareiškėjui dėl šios priežasties yra neteisingas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje neįrodyta, kad pareiškėjas T. A. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto (iki 2009 m. sausio 1 d.) ir VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto (po 2009 m. sausio 1 d.) taikymo prasme atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kas, kaip minėta aukščiau, yra būtina sąlygą teisei į priemoką atsirasti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės teisės normas. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas