- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- I-1237-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01582-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- R.L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.L. (R. L.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 506,80 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (2-4 b. l.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 9 ir Nr. 56, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo kaip žmogaus teises. Nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m. ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, o vietos pavaikščioti nebelikdavo. Tokiose kamerose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama kiekvienam. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė jo regėjimui. Taip pat nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, kasdienį žeminimą, psichologinę įtampą. Prašo jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI 506,80 Eur (po 36,20 Eur už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną) neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Nurodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose Nr. 9 ir Nr. 56 nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poeikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant reikalui Šiaulių TI administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to tvirtino, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Dėl sąlygų priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje Šiaulių TI nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata atliekama laikantis nustatytų reikalavimų. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių, negalima nustatyti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ar neveikimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. ir nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 24 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Šiaulių TI (24 b. l.).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus.
EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT yra nustatęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv.m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta jau minėtu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pareiškėjas teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkanti plotą, turi būti atsižvelgiama į patalpų užstatymą baldais ir kitais įrenginiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad apskaičiuojant suimtajam tekdavusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 9 ir Nr. 56. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015-07-15 pažymos „Dėl R.L.“ nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 56, kurios plotas – 19,05 kv. m. (kameroje patalpinta nuo 3 iki 12 asmenų), o nuo 2013 m. spalio 18 d. iki spalio 24 d. - kameroje Nr. 9, kurios plotas – 16,26 kv. m. (kameroje patalpinta nuo 2 iki 6 asmenų). Teismas, išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 56 pareiškėjui teko nuo 1,59 iki 6,35 kv. m. kameros ploto, o kameroje Nr. 9 - nuo 2,71 iki 8,13 kv. m. kameros ploto. Iš pateiktos pažymos nustatyta, kad 1 dieną (2013-10-22) pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 6 dienas pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto, o 5 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, Šiaulių TI pateikė duomenis tik apie šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2015-07-15 pažymos turinys vertinamas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir daroma išvada, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 11 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (31, 34 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo šalta, drėgna, taip pat gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.
Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (40 b. l.).
Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas (27-30 b. l.) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Taip pat jis nurodė, kad įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; šaltuoju metų laiku patalpos šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja.
Pagal atsakovo atstovo pateiktą informaciją, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose Nr. 9 ir Nr. 56 nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai.
Byloje surinkti duomenys dėl kameros Nr. 56 patikrinimo. Patikrinimas kameroje Nr. 56, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 14 d., buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu 2013-02-06 ir 2013-05-07 (2013-02-08 patikrinimo aktas Nr. EP-6 ir 2013-05-09 patikrinimo aktas Nr. EP-128). 2013-02-06 patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 56 ant sienų, lubų yra pelėsis, dažų danga nusilupusi, nudaužyta, patalpoje reikalingas remontas (konstatuoti Higienos norma HN 76:2010 56, 62, 63 punktų pažeidimai). 2013-05-07 patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 56 ant stalo ir lubų matosi pelėsis, ant lubų ir sienų vandens nutekėjimo žymės, langų angokraščiai, sienos virš sanitarinio mazgo, sanitarinio mazgo įrenginys pajuodę, su apnašomis, reikalingas remontas (konstatuoti Higienos norma HN 76:2010 56, 62 pažeidimai). Dirbtinė apšvieta 75 lx, matavimų neapibrėžtis 12,2 lx (Higienos normos 22 pažeidimas), oro temperatūra 21,3 laipsniai, neapibrėžtis 0,15 laipsnių, santykinė oro drėgmė 50,2 proc., neapibrėžtis 1,08 proc. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, nustatyta, kad nors Šiaulių visuomenės sveikatos centras konstatavo kameros Nr. 56 Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus dėl pelėsio, kameros remonto reikalingumo, dirbtinio apšvietimo pažeidimo, tačiau šioje kameroje patikrinimų metu pažeidimų dėl temperatūros, natūralaus apšvietimo, drėgmės neatitikimo teisės aktų numatytiems reikalavimams nebuvo nustatyta. Paminėto patikrinimo duomenys dėl vandens nutekėjimo žymių ir pelėsio kaupimosi kameroje iš dalies patvirtino pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kameros būklės, nes pelėsis kaupiasi per ilgesnį laikotarpį ir esant tam tikroms sąlygoms, viena iš kurių yra drėgmė. Todėl net ir konkretaus patikrinimo metu atliekant matavimus nenustačius drėgmės ir temperatūros pažeidimų kameroje, tačiau kameroje esant sąlygoms kauptis pelėsiui, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės iš dalies pasitvirtino ir pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.56, kuri neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Dėl atvykstančių/išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 Instrukcijos redakcija) 152 punkte (buvęs 144 p.) nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 153.1 punkte (buvęs 145.1 punktas) numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas (buvęs 146 punktas) detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia 2013-07-09 Šiaulių visuomenės sveikatos centro surašytame patikrinimo akte Nr. EP-224 užfiksuoti duomenys (39-46 b. l.). Šiame akte nurodyta, jog priėmimo - paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekcija atliekama, kabinos tvarkingos, išvalytos. Paminėto patikrinimo metu jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų, tame tarpe per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuota. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto normos ženkliai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų) ir į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu nustatyta, kad kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų trukmė buvo neilga (11 parų), įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, pareiškėjas jokių skundų Šiaulių TI administracijai dėl laikymo sąlygų neteikė, be to pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po 19 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 19 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteisiama suma yra 35 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R.L. (R. L.), a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.