- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-30
- Bylos Nr.
- 2A-8-212/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pran.), Laimutė Sankauskaitė, Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- I. S., D. P., V. P., V. A., B. M. B.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių I. S. ir D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2904-223/2012 pagal Aukštaitijos kredito unijos ieškinį atsakovams V. P., D. P., I. S., V. A., B. M. B. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovų V. A. ir I. S. priešieškinius dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų solidariai 33 086,25 Lt, bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metinių palūkanų mokėjimą už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė I. S. priešieškiniu prašė pripažinti 2010-02-26 laidavimo sutartį Nr. 10-00074 negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji atsakovo V. P. nepažįsta ir už jį nelaidavo. Laidavimo sutartis buvo pasirašyta dėl esminio suklydimo ir galvojo, kad laiduoja už atsakovę B.M. B..
Atsakovas V. A. prašė pripažinti 2010-02-26 laidavimo sutartį Nr. 10-00074 negaliojančia, sudarytą tarp V. A. ir Aukštaitijos kredito unijos. Nurodė, kad jis buvo įkalbėtas atsakovės B.M. B. pasirašyti laidavimo sutartį, niekas nepaaiškino kas yra paskolos gavėjas, kokia paskolos suma ir kokiam terminui ji gaunama bei tuo metu negalėjo nieko perskaityti, nes buvo be akinių. Be to, sirgo smegenėlių ataksija ir tai galėjo turėti įtakos laidavimo sutarties pasirašymui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai, o priešieškinius atmetė. Priteisė solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 30 650,46 Lt skolos, 2 379,21 Lt palūkanų, 56,58 Lt delspinigių, viso – 33 086,25 Lt ir bylinėjimosi išlaidas- po 344,60 Lt. Nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo V. P. buvo sudaryta 2010-02-26 Paskolos sutartis Nr.10-00041, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui V. P. 40 000 Lt paskolą su 14 proc. metinių palūkanų laikotarpiui iki 2015-02-25. Atsakovė I. S. su ieškove sudarė 2010-02-26 Laidavimo sutartį Nr.10-00074, atsakovas V. A. su ieškove sudarė 2010-02-26 Laidavimo sutartį Nr.10-00076, atsakovė B.M. B. su ieškove sudarė 2010-02-26 Laidavimo sutartį Nr.10-00077. Pagal minėtas laidavimo sutartis atsakovai įsipareigojo paskolos gavėjui V. P. negrąžinus skolos ar palūkanų pagal 2010-02-26 Paskolos sutartį, grąžinti ieškovei visą sumą. Atsakovas V. P. sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė kreipėsi į laiduotojus, kad šie vykdytų savo, kaip laiduotojų įsipareigojimus.
Atsiliepimas
Atsakovė I. S. nurodė, kad nežinojo, jog laiduoja už V. P., tačiau jokių įrodymų tuo klausimu nepateikė ir savo atsikirtimo neįrodė. Tuo tarpu jos pasirašyta laidavimo sutartis leido teismui daryti priešingą išvadą, nes laidavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad laiduojama už V. P.. Atsakovė B.M. B. patvirtino, jog tiek ji, tiek I. S. prieš pasirašant laidavimo sutartis buvo informuotos, jog laiduoja už V. P.. Be to, sudarydama laidavimo sutartį I. S. elgėsi ypatingai neatsargiai ir neapdairiai, nes ji pasitikėjo kitais žmonėmis, neskaitė laidavimo sutarties, nesidomėjo už ką laiduoja, laiduojama suma ir pan. Nors I. S. turi aukštesnįjį išsilavinimą ir žino ką reiškia laidavimas, ji vis tiek nesiėmė jokių jai prieinamų priemonių išsiaiškinti jos atliekamų veiksmų turinio ir pasekmių bei lengvabūdiškai dėl savo didelio neatsargumo pasirašė laidavimo sutartį, todėl turėtų prisiimti ir savo veiksmų neigiamas pasekmes. Teismas, įvertinęs visas laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės I. S. suklydimas, jei jis ir buvo, įvyko dėl pačios atsakovės didelio neatsargumo, todėl jos suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ir todėl 2010-02-26 laidavimo sutartis Nr.10-00074 negali būti pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo V. A. suklydimas dėl sandorio sudarymo negali būti laikomas esminiu pagal CK 1.90 str. 5 d., nes jis prieš pasirašant laidavimo sutartį, turėjo realias galimybes išsiaiškinti savo veiksmų pobūdį, t.y. už ką, kokiai sumai ir kokiomis sąlygomis jis laiduoja. Sudaryti laidavimo sutartį jo niekas nevertė. Vidutinio rūpestingumo ir išsilavinimo žmogus, prieš pasirašydamas laidavimo sutartį būtų išsiaiškinęs visas jam rūpimas sandorio sudarymo aplinkybes, tačiau V. A. elgėsi ypatingai neatsargiai, neskaitė sutarties teksto, nes nebuvo pasiėmęs akinių, kas išvis nesuprantama, kai žmogus žinodamas kokiu tikslu vyksta į oficialią įstaigą net nepasiima akinių ir lengvabūdiškai pasirašinėja visus jam pateiktus dokumentus. Teismas, įvertinęs visas laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo V. A. suklydimas, jei jis ir buvo, įvyko dėl paties atsakovo didelio neatsargumo, todėl jo suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės.
Tarp ieškovės ir atsakovo V. P. buvo sudaryta rašytinė 2010-02-26 paskolos sutartis Nr.10-00041, pagal kurią V. P. buvo išmokėta 40 000 Lt. Nurodytas aplinkybes ir pinigų gavimo faktą pripažino atsakovas V. P.. Po pinigų gavimo fakto toliau sekę V. P. veiksmai esminės reikšmės teisinių santykių kvalifikavimui ir V. P. atsakomybei didelės reikšmės neturi, nes gavęs pinigus V. P. turi teisę elgtis su jais kaip tinkamas, tačiau jo tolesnių veiksmų pasekmės tenka pačiam V. P.. Ta aplinkybė, kad jis pinigus atidavė B.M. B. (ar kitaip panaudojo) neatleidžia V. P. nuo pareigos juos grąžinti ieškovei. Atsakovas V. P. paskolos grąžinimo grafiko nesilaikė, paskolos ir palūkanų ieškovei negrąžino, tai pripažino ir pats V. P., todėl ieškinį V. P. atžvilgiu teismas laikė pagrįstus ir tenkintino pilnai. Atsakovė D. P. pasirašytinai buvo informuota apie visas iš paskolos sutarties kilsiančias pareigas ir išreiškė sutikimą, kad jos sutuoktinis V. P. sudarytų paskolos sutartį su ieškove, todėl sutuoktinių prievolė pagal 2012-02-26 Paskolos sutartį yra solidarioji. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, todėl ieškinį D. P. atžvilgiu teismas laikė pagrįstu ir tenkintino pilnai. Atsakovų I. S., V. A. ir B.M. B. atžvilgiu keliami ieškininiai reikalavimai kildinami iš laidavimo teisinių santykių. Kadangi atsakovas V. P., kaip pagrindinis skolininkas neįvykdė prievolės, laiduotojams atsiranda solidari pareiga atlyginti skolą ieškovei, todėl ieškinį atsakovų I. S., V. A. ir B.M. B. atžvilgiu tenkintino pilnai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė I. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-09-11 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog su teismo sprendimu nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neatsižvelgęs į teisingumo kriterijus, be to, sprendimas priimtas netinkamai taikant procesines ir materialines teisės normas, ko pasėkoje sprendime buvo padarytos neteisingos ir nepagrįstos išvados bei neatskleista bylos esmė. Mano, kad teismas netinkamai vykdė savo pareigą, nes teismo posėdžio pirmininkas nepasirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu ir taip pažeidė teisėjo vadovavimą procesu principą tiek materialiąja, tiek procesine prasmėmis. Teismas privalėjo sustabdyti bylą pagal CPK 163 str. 3 p., nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas V. A. pateikė 2012-04-05 pareiškimą policijai dėl B.M. B. neteisėtų veiksmų, atsakovė D. P. taip pat prašė bylą sustabdyti, nes vyksta ikiteisminis tyrimas dėl jos parašo ant paraiškos vartojimo paskolai gauti suklastojimo. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pirmosios instancijos teismui jau buvo žinoma, kad yra pradėti du ikiteisminiai tyrimai, betarpiškai susiję su nagrinėjama byla, tačiau teismas ne tik, kad nepasinaudojo privalomu bylos sustabdymo institutu, bylos nesustabdė tol, kol bus išnagrinėti minėti ikiteisminiai tyrimai baudžiamojo proceso teisės nustatyta tvarka, tačiau apie vykdomus ikiteisminius tyrimus nutylėjo sprendimo motyvuojamoje dalyje, t.y. apie juos visiškai nepasisakė. Teismas B.M. B. veiksmų apskritai neanalizavo ir jų nevertino. Iš pateiktų byloje įrodymų kyla pagrįsti nuogąstavimai, kad B.M. B. veiksmai turi baudžiamojo nusikaltimo požymių (BK 182, 186, 189 str.), nes ji veikė viską apgalvojusi ir pagal iš anksto nustatytą finansinę „schemą“ (įkalbėjo dalyvauti grupę asmenų), o pripažinusi ieškinį – nepagrįstai praturtėjo. Be to, skiriasi atsakovų materialinis suinteresuotumas, todėl teismas privalėjo konstatuoti koks yra bendrininkavimas, ar privalomasis, ar fakultatyvusis. Atsakovų procesinis bendrininkavimas yra fakultatyvus, todėl teismas turėjo išskirti ieškovo reikalavimą atsakovei, dėl kurios veiksmų yra atliekami ikiteisminiai tyrimai ir bylas sustabdyti iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas.
Teismas formaliai išnagrinėjo bylą, nes netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą. Parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas netinkamai išnagrinėjo klausimą dėl prašymo įtraukti į bylą J. K., tariamą B.M. B. bendražygę, nes teismas 2012-05-30 nutartimi šio prašymo netenkino. Tik tinkamai išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs pagrįstas išvadas, kad atsakovės B.M. B. veiksmuose yra baudžiamojo nusikaltimo požymių ir būtų atlikęs CPK 299 str. numatytus veiksmus - priėmęs atskirąją nutartį ir perdavęs ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie nustatytus pažeidimus, tačiau to teismas nepadarė. Teismas aiškindamas sutartis privalėjo atsižvelgti į: sutarties esmę ir tikslą; sutarties sudarymo aplinkybes; derybas iki sutarties sudarymo; šalių tarpusavio santykių praktiką; šalių elgesį po sutarties sudarymo. Atsakovų valia iš esmės neatitinka formaliai sutartyse nurodytai šalių valiai. Pasirašydami sutartinius dokumentus atsakovai išreiškė bendrą norą – už atlygį ir be atsakomybės dalyvauti atsakovės B.M. B. organizuojamoje finansinėje paskolos gavimo „operacijoje“, nes pati B.M. B. buvo užgarantavusi visų neigiamų finansinių pasekmių 100 proc. dengimą. Atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, į tai, jog atsakovas jog V. P. ne savo reikmėms ir ne pats savo iniciatyva inicijavo paskolos sutarties sudarymą, o buvo apgaule įkalbėtas, negalima teigti, kad pasirašydamas sutartį išreiškė savo tikrąją valią ir taip prisiėmė atitinkamas teises ir pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskolos sutarties nepripažino negaliojančia, kaip sudarytos suklydimo ar apgaulės įtakoje.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą neatsižvelgė į tai, aiškinant sutartis ir teisę, yra siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normos taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą. Teismas tik formaliai išaiškino paskolos ir laidavimo sutarčių teisinius santykius ir taip juose nesugebėjo atpažinti ne tik, skundo 2.1. punkte nagrinėjamos šalių tikrosios valios, bet tuo pačiu ir teisės. Teismas aiškindamas situaciją išskyrė principus, nors privalėjo principus vertinti sistemiškai, todėl šalia protingumo principo, kuriuo vieninteliu rėmėsi sprendimo motyvuojamoje dalyje, teismas turėjo vertinti ir sąžiningumo bei teisingumo principų kontekste. Visa tai įtakojo priimant nepagrįstas išvadas dėl I. S. ir V. A. priešieškinių. Teismas neatsižvelgė į vykdomus du ikiteisminius tyrimus, kurių tyrimo objektai yra betarpiškai susiję su nagrinėjama byla. Pasitvirtinus D. P. nuogąstavimams ar V. A. pastebėjimams, būtų galima pagrįstai tvirtinti, jog paskolos ir su ja susijusios laidavimo sutartys buvo sudarytos nusikalstamu būdu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prasilenktų su teisingumo kriterijumi. Teismas teisingumo principą taikė ne visa apimtimi, nes neatsižvelgė į sandorio šalių amžių, sveikatos būklę, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo bylos nagrinėjimas nesivadovaujant sąžiningumo principu turi būti laikytinas kaip glaudaus teisės ir moralės ryšio nepripažinimu, nes šis principas yra ne tik teisinė, bet ir psichologinė bei moralinė kategorija. Sąžiningumas yra vienas iš pagrindinių sutarčių aiškinimo principų (CK 6.193 str. 1 d.), tik šio principo vertinimo kontekste teismas būtų galėjęs pripažinti esant tikrąsias atsakovų pareigas, ir atitinkamai pripažinti neteisėtais atsakovės B.M. B. veiksmus, organizuojant neteisėtą paskolos gavimo finansinę „operaciją“. Be to, teismas pažeidė CK 1.90 straipsnio nuostatas, nepagrįstai jų netaikydamas bei pažeidė CPK 143 str. l d. 2, 3 p. p. reikalavimus, nepagrįstai atmesdamas atsakovės I. S. priešieškinį.
Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino faktinės aplinkybės, kad už skolininką laiduoja net keli asmenys. Skolinamoji suma santykinai nėra didelė, kad už tokios prievolės vykdymą būtų taikomas trigubas prievolės įvykdymo užtikrinimas. Pažymi, kad kai prievolės laidavimą laiduoja keli laiduotojai, kiekvienas iš jų turi teisę regreso būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Tačiau šiuo atveju, esant prielaidai, jog laiduotojai I. S. ir V. A. tenkintų pirmosios instancijos teismo priteistą ieškovo reikalavimą ir solidariai sumokėtų savo priteistas sumas, tai negalės tinkamai įgyvendinti savo regreso teisę ir už sumokėtas lėšas reikalavimą nukreipti į formalų skolininką, nes pastarasis faktiškai nesinaudojo paskola ir todėl neturės galimybės kompensuoti jiems turėtus nuostolius. Čia kalbos net nėra apie regreso nukreipimą į tikrąją skolininkę, į formalią laiduotoją B.M. B., nes toks reikalavimas procesiškai būtų negalimas. Norint atsakovams tinkamai įgyvendinti savo pažeistas teises, jie būtų priversti inicijuoti naują civilinį procesą ginčo teisenos tvarka ir įrodinėti B.M. B. kaltumą. Tai tiesiogiai prasilenktų su CPK 7 str. įtvirtintu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu. Esant išvardintoms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai pritaikė bei pažeidė procesines ir materialines teisės normas. Skundžiamojo sprendimo išvados nėra pagrįstos, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasigendama išsamių ir pagrįstų motyvų, kuriais turėtų būti grindžiamos išvados (CPK 270 str.). To pasėkoje neatskleista bylos esmė, o visa tai turėjo įtakos skundžiamojo sprendimo neteisėtumui, todėl sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-09-11 sprendimą dalyje dėl jos solidariosios atsakomybės su V. P. Aukštaitijos kredito unijai pagal 2010-02-26 paskolos sutartį Aukštaitijos kredito unijos sudarytą su V. P., kuria V. P. suteiktas 40 000 Lt dydžio kreditas ir priimti naują sprendimą, kuriuo nustatyti, kad ji nėra solidariai atsakinga su V. P. ieškovei Aukštaitijos kredito unija pagal 2010-02-26 paskolos sutartį ieškovės sudarytą su V. P., kuria V. P. suteiktas 40 000 Lt dydžio kreditas arba perduoti bylą Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi ir su bylinėjimusi susijusias išlaidas. Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus, sprendimas yra sutrumpintų motyvų. Nagrinėdamas šią bylą teismas net nesigilino į paskolos sudarymo aplinkybes, nors apeliantė buvau nurodžiusi, kad apie sutarties sudarymą nieko nežinojo ir Aukštaitijos kredito unijos pateiktame teismui 2010-02-17 V. P. prašyme vartojimo paskolai gauti yra ne jos parašas. Apeliantė teismą informavo, kad dėl jos parašo suklastojimo ji kreipėsi į policiją, kad būtų atliktas tyrimas dėl dokumento suklastojimo ir kalti asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl atsakovės D. P. pareiškimo yra iškelta baudžiamoji byla, atliekamas ikiteisminis tyrimas ir ji prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje dėl jos parašo suklastojimo. Nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo, bylos nagrinėjimo nesustabdė ir išnagrinėjo bylą visiškai nesiaiškindamas aplinkybių dėl solidariosios skolininkų prievolės buvimo, kas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.
Apie tai, kad V. P. 2010-02-26 su Aukštaitijos kredito unija yra sudaręs paskolos sutartį dėl 40 000 Lt kredito gavimo apeliantė sužinojo tik gavusi iš teismo procesinius dokumentus. Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes, kad su V. P. nuo 2002 metų gyvena atskirai, nuo 1997 metų neveda bendro ūkio, kad labai retai bendrauja, todėl apie minėtą paskolos sutartį apeliantei nieko iki procesinių dokumentų gavimo nebuvo žinoma, kad Aukštaitijos kredito unijos pateikto teismui 2010-02-17 V. P. prašymo vartojimo paskolai gauti iki jo pateikimo teismui iš vis nebuvo mačiusi, kad V. P. gautas kreditas nebuvo panaudotas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, kas buvo patvirtinta ir bylos nagrinėjimo metu. Kadangi atsakovė D. P. nežinojo apie tai, kad V. P. Aukštaitijos kredito unija suteikė 40 000 Lt paskolą, paskolos pinigai buvo panaudoti ne šeimos poreikių patenkinimui, o perduoti be jos žinios B. M. B., prievolė grąžinti paskolą negali būti laikoma solidariąja jos ir V. P. prievole.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, jog atsakovai D. P. ir V. P. yra sutuoktiniai. Paskolos sutartis sudaryta ir pagal ją pinigai išmokėti V. ir D. P. šeimos reikmėms - būsto remontui. Nepriklausomai nuo atskirų dokumentų pildymo ir dėl to atliekamo ikiteisminio tyrimo, paskolos panaudojimo aplinkybių, sutinkamai su CK 3.109 str. nuostatomis iš paskolos sutarties D. P. kyla solidarioji prievolė ją vykdyti - sumokėti sutartimi numatytą pinigų sumą paskolos davėjui, nes bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nagrinėtoje civilinėje byloje yra akivaizdūs atsakovės I. S. materialiniai interesai tiek sudarant laidavimo sutartį, nes gavo už tai atlygį, tiek siekiant išvengti prievolės vykdymo - solidariai grąžinti paskolos sutartimi numatytas lėšas ieškovui. Atsakovė I. S. teikė teismui neteisingus paaiškinimus apie savo santykius, bendravimą su V. P., paskolos ėmimo aplinkybes, jos paaiškinimus teismo posėdžio metu paneigė B.M. B.. Atsakovė I. S., sudarydama ginčijamą laidavimo sutartį pagal savo amžių, sveikatos būklę, išsilavinimą gyvenimo patirtį buvo pajėgi ir suprato savo veiksmų prasmę ir esmę, siekdama materialinės naudos, pati sąmoningai prisiėmė laidavimo sutartimi numatytą riziką už V. P. prievolės vykdymą. Ieškovui nebuvo žinomi tikrieji atsakovų ketinimai, nei I. S. nei kiti jų neatskleidė, todėl nepagrįstos pretenzijos teismui nenustačius tikrųjų ketinimų, kurie apart jų daugiau niekam nebuvo žinomi. Atsakovų tarpusavio santykių vertinimas, jų santykiai su J. K., netgi ir baudžiamosios teisės prasme, išeina už ginčo ribų, neturi įtakos sudarytų paskolos ir laidavimo sutarčių teisiniam vertinimui, nes, priešingu atveju, būtų privalu svarstyti ir atsakovės I. S. bendrininkavimo klausimą įvykdant vienas ar kitas veikas. Ne atsakovė I. S. suklydo sudarydama laidavimo sutartį, o ji pati, nurodydama neteisingus motyvus, klaidina ieškovą ir teismą. Be to, atsakovas V. P. su priimtu sprendimu sutiko ir jo neginčija, todėl atsakovė I. S. nepagrįstai apeliaciniame skunde teikia apie jo suklaidinimą. Teismas tiek D. P. tiek I. S. atžvilgiu teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei teisės principus, priėmė pagrįsta ir teisingą sprendimą.
Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovė B.M. B. nesutinka su jais. Nurodo, kad D. P. žinojo apie paimtą paskolą, nes nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iš kredito unijos eidavo raginimas sumokėti. Be to, ji pati yra kalbėjusi su D. P. dėl paskolos dengimo. Nepagrįsti atsakovės I. S. teiginiai apie baudžiamąsias bylas, nes ji nieko apie jas nežino. Atsakovė B.M. B. nepažinojo atsakovės I. S., ją buvo sutikusi tik pasirašant laidavimo sutartį. Nurodo, kad atsakovė B.M. B. pripažįsta laidavimo sutartį, nes ji savo valia ją pasirašė, niekieno neverčiama. Pažymi, kad J. K. taip pat ją apgavo kaip ir visus kitus dėl paskolos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Šalių ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl laidavimo sutarčių teisėtumo, laiduotojų atsakomybės už skolininko prievolės nevykdymą pagal paskolos sutartį.
Byloje nustatyta, kad pagal V. P. ir D. P. 2010-02-17 prašymą (b. l. 78) Aukštaitijos kredito unija 2010-02-26 paskolos sutartimi suteikė V. P. 40 000 Lt paskolą būsto remontui. Atsakovai I. S., V. A. ir B. M. B. 2010-02-26 laidavimo sutartimis įsipareigojo Unijai atsakyti visu savo turtu, jeigu paskolos gavėjas V. P. tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal Paskolos sutartį (b. l. 7-11). Kadangi V. P. prievolę vykdė netinkamai, ieškovė pareikalavo, kad atsakovai prievolę įvykdytų solidariai.
Atsakovės D. P. teigia, kad ji negali būti solidari atsakovė, nes apie paskolos sutartį jai nebuvo žinoma, su V. P. nuo 2002 metų gyvena atskirai, nuo 1997 metų bendro ūkio neveda, todėl šeimos poreikių tenkinimui paskola negalėjo būti panaudota. Teigia, kad jos parašas yra suklastotas.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kaip nepagrįstus.
Iš bylos matyti, kad atsakovė D. P. nei viename teismo posėdyje nedalyvavo (b. l. 93-95, 123-125, 145-154), priešinių reikalavimų nereiškė. Teigdama, jog parašas ant prašymo suklastotas, rašysenos ekspertizės skirti neprašė. Jokiais įrodymais neparemti apeliantės argumentai, kad su atsakovu V. P. bendro ūkio neveda, kartu negyvena. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad abu sutuoktiniai nurodo vieną adresą – (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu V. P. buvo siunčiamos pretenzijos 2011-12-27, 2012-01-30, 2012-03-01 (b. l. 13, 17, 21). Visos aplinkybės dėl paskolos D. P. buvo žinomos ir šią aplinkybę patvirtina atsakovė B. M. B. (b. l. 186-188) bei 2012-03-07 sudaryta dovanojimo sutartis. Pagal šią sutartį D. ir V. P. savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui. Pažymėtina, kad dovanojimo sutartis sudaryta po to, kai Unija ėmė siųsti atsakovams pretenzijas dėl paskolos sutarties vykdymo. Iš teismo sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5091-812/2012 dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal Aukštaitijos kredito unija ieškinį atsakovams V. P., D. P., A. P. (b. l. 199). Teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais ir išvadomis, kad sutuoktinių D. ir V. P. prievolė kreditoriui yra solidari.
Apeliantė I. S. laidavimo sutartį ginčijo CK 1. 90 straipsnio pagrindu, teigdama, jog buvo suklaidinta atsakovės B. M. B., nes manė, kad laiduoja už M. B. B., kurią puikiai pažįsta ir kuria pasitikėjo. Niekad nebūtų laidavus už V. P., nes jo visiškai nepažįsta.
Pažymėtina, kad I. S. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad būtent M. B. B. jos prašė laiduoti, būtent ją gerai pažįsta ir pasitiki. Tačiau teismo posėdyje šias aplinkybes pakeitė ir paaiškino priešingai, kad B. M. B. nepažįsta, o laiduoti prašė J. K., kuria labai pasitikėjo. Patvirtino, kad už laidavimą jai buvo sumokėta (b. l. 149). I. S. patvirtino, kad laidavimo sutartį sudarė ne pirmą kartą, supranta ką reiškia laidavimas.
Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą.
Kaip žinia, sandoriai yra sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo institutas siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, yra pažymėjęs, kad šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar suklydimas yra esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008-10-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-504/2008;2011-12-22 civ. byloje Nr. 3K-3-548/2011 ir kt. ).
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė I. S. buvo informuota apie paskolą ir apie asmenį už kurį sutiko laiduoti. I. S. prieš pasirašydama laidavimo sutartį 2010-02-17 užpildė laidavimo paraišką, laidavimo sutartyje aiškiai įrašyta kredito gavėjo vardas ir pavardė, kredito suma ir kitos sąlygos (b. l. 9, 79). Apeliantė prieš pasirašydama sutartį turėjo galimybę sutarties turinį perskaityti ir perskaitė, nes parašu patvirtino, kad: „Laiduotoja patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos individualiai ir jai išaiškintos prieš pasirašant sutartį. Laiduotoja visas sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją laiduotojos valią. Laiduotoja patvirtino, kad gavo jai priklausantį sutarties egzempliorių“. Šių aplinkybių I. S. nenuneigė, o tai, kad pasitikėjo J. K., negali būti pagrindu pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovės priešieškinį atmesti (CK 1.90 str.). Nenustačius atsakovės išduoto laidavimo rašto negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei kyla pareiga atsakyti prieš ieškovą už skolininko prievoles (CK 6.76 str.).
Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė privalomą bylos sustabdymo institutą yra nepagrįstas. Kaip minėta, atsakovė D. P. nei viename teismo posėdyje nedalyvavo, bylos eiga nesidomėjo. 2012-08-23 pateikė teismui prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes Panevėžio VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 133). Pagal CPK 163 straipsnio nuostatas teismas privalo sustabdyti bylą kai negalima jos nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita bylą, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pagal D. P. prašymą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar yra nagrinėjama baudžiamoji byla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. P. prašymą. Šiam teismo sprendimui pritarė ir atsakovė I. S. (b. l. 146).
Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su B. M. B. veiksmais. Pažymėtina, kad teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl skolos ir palūkanų priteisimo pagal paskolos sutartį, sudarytą su V. P.. Reikalavimo dėl pareigų pagal paskolos sutartį perkėlimo kitam asmeniui pareikšta nebuvo. Teismas konstatavo, jog ta aplinkybė, kad pinigai buvo perduoti kitam asmeniui, V. P. neatleidžia nuo įsipareigojimų ieškovei pagal paskolos sutartį. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. žinojo ir suprato visas paskolos gavimo ir panaudojimo aplinkybes, laisva valia, niekieno neverčiamas sudarė paskolos sutartį, taip pat, kaip atsakovai – laidavimo. Todėl aplinkybės, susijusios su B. M. B. veiksmais, kuriuos ji, beje, pripažino, teisinės reikšmės šiam ginčui neturi.
Apeliantė teigia, kad teismas visiškai netyrė ir nevertino aplinkybės, kad už skolininką laidavo keli asmenys. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nepanaikina apeliantės pareigos kreditoriui. Prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas nustatytas CK 6.70 straipsnio 1 dalyje, taigi prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Kreditoriui suteikiama teisė spręsti kokiu būdu užtikrinti prievolės įvykdymą. Šiuo atveju Aukštaitijos kredito unija V. P. prievolės įvykdymą užsitikrino keliomis laidavimo sutartimis, taip įgydama garantiją, kad skolininko nemokumas neturės įtakos prievolės įvykdymui. Laiduotojų daugetas neatleidžia nei vieno laiduotojo nuo atsakomybės kreditoriui. Tuo tarpu, laiduotojas visada turi teisę reikalauti, kad kreditorius pareikalautų iš pagrindinio skolininko įvykdyti prievolę.
Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kartoja tas pačias aplinkybes dėl kurių teisėjų kolegija jau pasisakė. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvus ir teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, 322 straipsniu (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d įstatymo Nr. XI-1480 redakcija), apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesiniuose dokumentuose gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teisumui nėra privalomas.
Apeliantė I. S. prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nepagrindė jokiais argumentais. Apeliaciniame skunde apeliantė smulkiai išdėstė savo motyvus dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo, dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kur nurodė visas, jos manymu, svarbias bylos aplinkybes, todėl konstatuodama, jog nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.