Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2021-01-08 Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ambasada, įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, 2021-01-08 priėmė skundžiamą sprendimą , kuriame nurodė, kad pareiškėjas nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2p.) pareiškėjas nepateikia , kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str.1d.13p.).

Ambasados konsulas ginčijamą Sprendimą priėmė remdamasis pateiktais dokumentais bei informacija, gauta iš ES šalių ambasadų (duomenys neskelbtini), kadangi nustatyti faktai verčia abejoti numatomo buvimo tikslu bei sąlygomis, nes pareiškėjas nepateikė būtinos informacijos apie atvykimo tikslą ir sąlygas.

Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą pasienio kontrolės punkte (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Kelionės dokumentas – tai užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Tvarką, reglamentuojančią užsieniečių galiojančių kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pripažinimą, nustato ir šių dokumentų sąrašą tvirtina užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru (Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis). Pagal Įstatymo 11 straipsnio l dalį, užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Viza – tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu (2 straipsnio 33 dalis). Įstatymo 12 straipsnis nustato dviejų rūšių vizas: 1) Šengeno vizą; 2) nacionalinę vizą.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti jeigu:1) užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; 4) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės; 5) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 6) priimtas sprendimas užsienietį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 9) jis neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; 11) jis nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti; 12) dėl jo kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 13) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį; 14) jis yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis; 15) yra nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką, per pastaruosius vienerius metus nesilaikė šiame Įstatyme nustatytų įsipareigojimų, susijusių su užsieniečių atvykimu ir buvimu Lietuvos Respublikoje; 16) yra nustatyta, kad užsienietį kviečia (kvietė) fiktyvi įmonė.

Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Europos Komisija 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtino Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarkos vadovą, kuriame nurodyta, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybių narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais laikoma atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas, finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose parodytas lėšų judėjimas mažiausiai tris paskutinius mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas ir kt.), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis. Teismas pažymi, kad Europos Komisijos sprendimu patvirtinta tvarka laikytina gairėmis, padedančiomis ambasadoje dirbantiems konsulams priimti sprendimą dėl vizų suteikimo.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pareiškėjui viza neišduota dėl to, kad: 1) užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; 2) užsienietis nepateikia, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotrapiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį.

Pareiškėjo teigimu, jis vizos gavimui pateikė visus reikalingus dokumentus, o sprendime nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindai yra nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą ( LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).

Patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. minėtą ESTT sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką). Tačiau pažymėtina, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos, remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą (LVAT 2016 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3469-756/2016).

Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Pareiškėjas neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

Taigi, konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą, t. y., ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo bei jo pakankamų pargyvenimo lėšų ir pajamų turėjimo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui bei grįžimui į savo kilmės šalį, privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis, ką ginčo atveju, teismo vertinimu, padarė tinkamai - prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, pareiškėjo su prašymu išduoti vizą pateiktus duomenis ir dokumentus įvertino kartu su apie pareiškėją surinkta informacija.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją iš ES šalių ambasadų (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo bei kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą pareiškėjas nurodė, kad vyksta į Lietuvą dirbti, jame taip pat nurodė šiuos duomenis: dabartinė profesinė veikla – bedarbis, numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2021-02-01, numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2022-01-31, kviečiantis asmuo - UAB „Jaraks”, (duomenys neskelbtini). 2020-11-25 darbo sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir UAB “Jaraks”, kad pareiškėjas priimamas dirbti suvirintoju, nėra paties pareiškėjo parašo, konsului per Vizų centrą 2020-12-22 paprašius pateikti pasirašytą darbo sutartį, pareiškėjas jos iki 2021-01-08 nepateikė. Tai sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, kas lėmė teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo prašomos vizos neišdavimą.

Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs ir įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas nei Ambasadai, nei teismui nepagrindė teisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, ir sudarė pagrindą abejoti dėl pareiškėjo deklaruojamo nacionalinės vizos gavimo tikslo. Taigi Ambasada, neviršydama savo diskrecijos ribų, pagrįstai pareiškėjo atvejui pritaikė minėtus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neišduoti šios vizos pareiškėjui.

Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo motyvų išdėstymas aiškus ir nedviprasmiškas, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, byloje nenustatyta, kad sprendimo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ar netinkamai įvertinti surinkti faktiniai duomenys bei įrodymai ar netinkamai pritaikyti aktualūs teisės aktai, sprendimas atitinka LR viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teismas nenustatė kitų ginčijamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįsatas. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam nacionalinę vizą - laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimą. Teismui konstatavus ginčijamo Ambasados sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.