Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo A. D. atskirąjį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-887-322/2015 pagal ieškovės R. D. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui A. D. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir santuokos metu įgyto turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas įsitikinęs, kad teismas formaliai, be jokių įrodymų, taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškia, kad reali faktinė situacija yra visai kitokia nei ją pateikia ieškovė. Apelianto teigimu, ieškovė sąmoningai ir vienašališkai, be jo žinios, pasisavino iš atsakovo asmeninės sąskaitos didžiules pinigų sumas, todėl akivaizdu, kad ieškovė ištuokos procesą planavo iš anksto. Be to teismas, areštavo visas apelianto bankų sąskaitas ir jose esančias lėšas, be jokių išlygų, todėl atsakovas nebegali naudotis iš Sodros gaunamomis išmokomis ir gaunamu jo paties darbo užmokesčiu. Nurodo, kad be poreikio įsigyti maistą, atsakovas nuolat vartoja vaistus.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas sąmoningai nenurodo, kad lėšos nuimtos nuo jo sąskaitos yra bendros šeimos pajamos, iš kurių buvo gerinamas šeimos gerbūvis, padėta vaikams įsigyti gyvenamąjį plotą. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš Sodros gaunamos pensijos ir pašalpos apeliantui yra pervedamos į sąskaitą esančią (duomenys neskelbtini), kuri šiuo atveju nėra areštuota.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be jau nurodytųjų, yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti pagrįstą išvadą kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Todėl, skiriant laikinąsias apsaugos priemones, būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė, prašiusi teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pateikusi ieškinį dėl santuokos nutraukimo, kuriame, be kitų klausimų, siekiama išspręsti ir bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimą. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, jog atsakovas slapsto bendras šeimos pajams, o lėšas, esančias (duomenys neskelbtini) gali išimti ir paslėpti, kas sudaro pagrindą manyti, kad apeliantas gali iššvaistyti ar perleisti šalių bendrą turtą, dėl ko dalis ieškinio reikalavimų gali būti neįvykdomi ar sunkiai įvykdomi. Pirmosios instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija sutiko ir prašymą tenkino, konstatavęs, kad atsakovo veiksmai kelia grėsmę šalių bendrąja nuosavybe esančiam turtui bei vertino teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir pažymi, jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali ginčo objektą perleisti ar kitaip suvaržyti, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Viena iš CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurias teismas gali taikyti santuokos nutraukimo byloje, – areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės teise vienam sutuoktiniui klausimas. Šių priemonių taikymo tikslas yra užtikrinamasis, siekiant užtikrinti, kad sutuoktinių turimas turtas išliks tokios pačios sudėties, kokios yra šiuo metu, kad po jo padalijimo nepasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas ir būtų galimybė realiai įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad teismas gali areštuoti tam tikrą turtą, jeigu yra reali grėsmė, kad vienas sutuoktinis jį perleis kitiems asmenims, suvaržys, sunaudos ar sunaikins.

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad teismas be pagrindo ir nesant jokių įrodymų, tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pasiremdamas vien formaliu ieškovės teiginių vertinimu. Nors apeliantas pateikė 5 metų laikotarpio, jam priklausančios (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašus, kuriuose matosi piniginių lėšų ieškovei pervedimas (20-55 b. l.), tačiau nagrinėjamu atveju nepateikta jokių įrodymų, kad šios lėšos buvo panaudotos ne bendrų šeimos interesų tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti, koks šalių santuokoje įgytas turtas bus dalijamas ir kokiu būdu. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, tačiau jau šioje proceso stadijoje yra svarbu užtikrinti, kad to turto kiekis, vertė ir pan. nepakistų iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenimis, teismas atsakovo A. D. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavo ieškovės R. D., nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ieškovei R. D. ir esančias pas ją arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant jai kas mėnesį panaudoti jos vienoje banko sąskaitoje esančią pinigų sumą, gaunamą kaip darbo užmokestį, ne didesnę nei minimali mėnesio alga. Be to, laikinosios apsaugos priemones taikytos iki įsiteisės sprendimas dėl santuokos nutraukimo civilinėje byloje. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti, kad šalių santuokoje įgyto turto kiekis, vertė ir pan. nepakistų iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Kokia dalis santuokoje įgytų piniginių lėšų bus skirta kiekvienai iš šalių, nuspręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bylos esmės. Todėl akivaizdu ir teisinga, kad teismas atsižvelgęs į tai, kad šiuo metu yra nagrinėjama šalių santuokos nutraukimo byla ir, kad atsakovas lėšas, esančias (duomenys neskelbtini), gali išimti ir jas paslėpti, taikė šios sąskaitos areštą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas areštavo visas jo vardu esančias bankų sąskaitas ir jose esančias lėšas, be jokių išlygų, todėl negalintis naudotis iš Sodros gaunamomis išmokomis ir darbo užmokesčiu.

Visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jo skundžiama nutartimi areštas yra taikytas tik piniginėms lėšoms, esančioms (duomenys neskelbtini), visų rūšių sąskaitose, tai yra tiek atsiskaitomosiose, tiek terminuotose. Antra, paties apelianto pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad tiek išmokos iš Sodros, tiek jo gaunamas darbo užmokestis yra pervedami į banko sąskaitą, esančią (duomenys neskelbtini), kuriai areštas nėra taikytas (20-55 b. l.). Todėl nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas dėl negalėjimo naudotis paties apelianto gaunamomis išmokomis bei darbo užmokesčiu.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.