- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-202-210-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius (pirm.), Irena Ivanovienė, Boleslovas Kalainis
- Civilinis ieškovas
- T. T.
- Kategorijos
Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėja Judita Staševičienė Privataus kaltinimo byla Nr. 1A-202-210/2009
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 26 d.
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal T. T. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nenustačius nusikaltimo įvykio ir padarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nenustačius nusikaltimo įvykio ir padarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, apelianto, prašiusio apeliacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. ir M. S. buvo kaltinami tuo, kad jie 2008 m. gegužės 5 d. apie 9 val. veikdami bendrai, užsipuolė T. T., atėjusį į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Telšių m. Ten pat gyvenantis R. S., išgirdęs, kad į jų gyvenamą namą su draugėmis atėjo T. T., pradėjo šaukti ko šis vedžiojasi į namus miesto vadalas, nulipo nuo antrojo aukšto į pirmojo aukšto laiptų aikštelę ir dešinės rankos kumščiu trenkė T. T. į paširdžius, tuo sukeldamas jam stiprų fizinį skausmą, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Norėdamas išvengti tolimesnio mušimo, T. T. išbėgo į jam priklausančią namo dalį - holą, bet iš paskos jį koliodamasis nusivijo R. S., o už minutės iš namo antro aukšto nusileido ir jo žmona, T. T. duktė M. S., kuri rankoje laikė šepetį, su kuriuo ir trenkė T. T. stiprų smūgį į kairįjį smilkinį, taip sukeldama jam fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliantas T. T. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2009-04-03 nuosprendį ir pripažinti R. S. a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S. a. k. (duomenys neskelbtini) padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir nuteisti juos įstatymo numatyta tvarka. Taipogi prašo pripažinti jį šioje byloje nukentėjusiuoju ir priteisti jo naudai iš R. S. ir M. S. solidariai neturtinės žalos atlyginimui 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų), 500 Lt už advokato pagalbą ir 48 Lt už teismo medicininės ekspertizės atlikimą.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų T. G. ir D. P. R. parodymais. Teigia, jog tai, kad jis gyvena pas D. P. R., o T. G. jos draugė, negali būti pagrindu jų parodymais netikėti. Taigi teigia, kad kaltinamųjų kviesti beveik visi liudytojai yra jų giminaičiai ir tada jų parodymai taip pat turėjo būti vertinami kritiškai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog tiek T. G., tiek D. P. R. prieš duodamos parodymus pasirašė dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teigia, kad tokiu būdu arba nukentėjusiojo kviestiems liudytojams, arba kaltinamųjų kviestiems liudytojas turėjo būti pradėti ikiteisminiai tyrimai ir pateikti įtarimai pagal LR BK 235 str. Nurodo, kad Mykolo Riomerio Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus pateiktame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad objektyvių T. T. sužalojimo požymių, kurie galėtų būti padaryti jo nurodytu laiku, nėra, tačiau pirminę išvadą 2008-05-19 Nr. (duomenys neskelbtini) surašęs teismo medicinos ekspertas R. R. nurodė, kad T. T. krūtinės - pilvo sumušimas padarytas kieto buko daikto poveikyje ir galėjo gautis jo nurodytu laiku, tam neprieštarauja įrašai medicininiuose dokumentuose. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta trumpiau nei 10 dienų. Apklaustas teisme teismo med. ekspertas R. R. savo pateiktą med. išvadą pilnai patvirtino. Taipogi apeliantas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmame taikomajame teismo posėdyje tiek R. S., tiek M. S. pripažino, kad 2008 m. gegužės 5 d. ryte jie abu buvo namuose Telšių m. (duomenys neskelbtini), tik sakė, kad jo nemušė, o jau po to, teisminio nagrinėjimo metu, į bylą įsijungus jų advokatui, buvo pateikta versija, kad jie įvykio dieną esą buvo išvažiavę į kapines, o tai, apelianto nuomone, akivaizdus neatitikimas, prieštaravimas jų parodymuose, kuris taip ir nebuvo pašalintas. Be kita ko apeliantas nurodo, kad negali būti vienu išteisinimo pagrindų ir ta aplinkybė, kad šiek tiek skiriasi liudytojų T. G. ir D. P. R. parodymai apie tai, kada jis pradėjo skųstis skausmais -sumušimo dieną, ar po paros. BK 140 str. 1 d. dispozicija reikalauja, kad žmogui būtų sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sužalotas, nedetalizuojant, kokiu momentu šis skausmas pasireiškė. Apeliantas teigia, jog iš visos įvykio situacijos, jo bei liudytojų T. G. bei D. P. R. parodymų akivaizdu, kad tai buvo padaryta jo nurodytu laiku ir būtent kaltinamųjų tyčiniais veiksmais. Taip pat nurodo, jog dėl tokių kaltinamųjų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, ypač, kad tai padarė jam artimas žmogus - dukra bei žentas, taigi teigia, kad iš kaltinamųjų turi būti priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai R. S. ir M. S. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nesant jų veikose šios nusikalstamos veikos požymių.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymai vertinti kaltinamojo ir liudytojų parodymai, tyrimo veiksmų protokolai bei panaudojant specialias žinias gauti duomenys.
Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė išteisinančius R. ir M. S. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiojo T. T., D. P. R., T. G. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi R. ir M. S., liudytojų E. S., B. P., S. P., P. K. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami R. ir M. S. naudai, dėl ko pagrįstai atmetė nukentėjusiojo T. T. ir liudytojų D. P. R. ir T. G. parodymus.
Šalies argumentai
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų T. G. ir D. P. R. parodymais, kadangi, pasak apelianto, tai, jog jis gyvena pas D. P. R., o T. G. jos draugė, negali būti pagrindu jų parodymais netikėti, kadangi kaltinamųjų kviesti beveik visi liudytojai yra jų giminaičiai ir tada jų parodymai taip pat turėjo būti vertinami kritiškai, atmestini. Pažymėtina tai, kad vertinti nukentėjusiojo, kaltininko, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nurodė, kodėl remiasi liudytojų E. S., B. P., S. P., P. K. parodymais, ir kodėl liudytojų D. P. R., T. G. parodymus vertina kritiškai. Kaip matyti iš bylos duomenų, minėtų liudytojų parodymai yra akivaizdžiai priešingi, vieni kaltinantys R. S. ir M. S., kiti teisinantys, taigi, esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju. Todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgauna netiesioginiai „nebylūs“ įrodymai – specialistų ir ekspertų išvados, gautos panaudojant specialias žinias.
Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, jog jo kviestiems liudytojams arba kaltinamųjų kviestiems liudytojams turėjo būti pradėti ikiteisminiai tyrimai ir pateikti įtarimai pagal LR BK 235 str., atmestini. Tai, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti tikslinga ir reikalinga sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai, dėl ko šis apelianto argumentas negali būti pagrindas abejoti apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumu ir teisingumu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra 2008-11-27 Mykolo Romerio Universiteto Teismo medicinos instituto Telšių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad T. T. krūtinės - pilvo sumušimas padarytas kieto buko daikto poveikyje ir galėjo gautis jo nurodytu laiku, tam neprieštarauja įrašai medicinos dokumentuose; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta trumpiau nei 10 dienų (b. l. 8), tačiau minėta specialisto išvada prieštarauja 2008-11-27 Mykolo Romerio Universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės aktui (b. l. 72-77), kuriame daroma priešinga išvada ir konstatuojama, kad objektyvių T. T. sužalojimo požymių, kurie galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir būdu, nėra; išvadoje nurodyta, kad Telšių apskrities ligoninėje įtarus pilvo kairės pusės sumušimas bei Telšių rajono Centrinės ligoninės poliklinikoje nustatytas krūtinės sumušimas sužalojimu nevertinami, nes diagnozės paremtos abejonėmis bei subjektyviais nusiskundimais, bet nepagrįstos objektyviais traumavimo požymiais, o nesant objektyvaus pagrindo tirti sužalojimo padarymo mechanizmą, laiką bei vertinti sveikatos sutrikdymo mastą išvados nedarytos, todėl su 2008-05-19 teismo medicinos specialisto išvada komisija nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ir išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, t. y. specialisto išvadą ir ekspertizės aktą, specialisto išvadą atmeta ir vertina, kaip hipotezę, neturinčią objektyvaus pagrindo, kadangi ekspertizės aktas yra žymiai platesnės apimties, išsamesnis, ekspertai ištyrė ne tik medicininius dokumentus, bet ir pačią specialisto išvadą ir padarė išsamią ir motyvuotą išvadą, kad objektyvių T. T. sužalojimo požymių nėra. Taipogi, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvada buvo paremta pačio nukentėjusiojo T. T. nusiskundimais ir pasakymais, t. y. nebūnant jokių objektyvių išorinių sužalojimo požymių (b. l. 8), taigi priimant tik šį įrodymą, kaip patikimą ir tikrą vėlgi būtų remiamasi tik vieninteliu kaltinimą pagrindžiančiu įrodymų šaltiniu – nukentėjusiojo parodymais.
Todėl, atsižvelgiant į paminėtus faktus ir nurodytas aplinkybes, kolegija teigia, kad nebėra vieno iš Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos būtino požymio – sužalojimo o kartu ir fizinio skausmo, dėl ko nėra ir pačios nusikalstamos veikos. Be to, byloje nustatyta, kad T. T. po tariamo įvykio iš karto į medikus nesikreipė, išvyko į kaimą, į medikus kreipėsi tik po keturių dienų, kas dar kartą paneigia T. T. skunde nurodomo fizinio skausmo buvimą.
Kartu kolegija atkreipia dėmesį ir į kitas šalių priešiškumą sukėlusias aplinkybes – turtinio pobūdžio nesutarimus iš kurių iš principo ir kyla priešiški artimų žmonių santykiai, neapykanta ir noras spręsti iškilusias problemas kitais – netinkamais būdais.
Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis R. S. ir M. S. dėl jiems pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,
nutaria:
Nukentėjusiojo T. T. apeliacinį skundą atmesti.