Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-14 · Administracinė byla Nr. A-822-1858-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-14
Bylos Nr.
A-822-1858-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
S. T.
Atsakovas
Klaipėdos rajono savivaldybei, Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiajai
Trečiasis asmuo
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos
Advokatai
Arūnas Ivancius
Administracinės bylos Nr. A822-1858/2008(S)Procesinio dokumento kategorija 14.3;14.3.1;14.4LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubeckienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Ivanciui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovams Klaipėdos rajono savivaldybei, Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiajai architektei Vidai Vytienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo išduoti sąlygas detaliajam planui rengti ir nustatyti planavimo procedūras.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. T. skundu (t. 1, b.l. 4-7) ir jo patikslinimais (t.l, b.l. 72-75, 116), prašė įpareigoti atsakovus – Klaipėdos rajono savivaldybę, Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiąją architektę Vidą Vytienę išduoti sąlygas detaliajam planui rengti ir nustatyti planavimo procedūras žemės sklypui, esančiam Klaipėdos rajone, Kretingalės seniūnijos, Karklės kaime.

Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. liepos 15 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės vyriausiąją architektę Vidą Vytienę dėl planavimo sąlygų išdavimo, tačiau 2003 m. liepos 24 d. raštu jo prašymas atmestas. 2003 m. rugsėjo 27 d. pateikė skundą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuri 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 6-190-T atsisakė išduoti planavimo sąlygas. Nurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymas savivaldybės vyriausiajai architektei nesuteikia teisės atsisakyti išduoti planavimo sąlygas, galima tik nustatyti planavimo dokumentų derinimo procedūras. Atsisakymas išduoti projektavimo sąlygas motyvuojant tuo, kad nėra paruošti rekomendacinio pobūdžio specialaus planavimo dokumentai, pažeidžia jo teises ir prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nuosavybės neliečiamumo principui, tarptautiniams teisės aktams.

Pažymėjo, kad Karklės kaime daugelyje vietų vyksta statybos, taip pat ir šalia esančiame sklype, tačiau jam atsisakoma išduoti planavimo sąlygas, tuo pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, jog detalieji planai yra dokumentai, suteikiantys asmenims teises plėtoti veiklą žemės sklypuose, todėl šių planų rengimas užtikrina asmens konstitucinių teisių realizavimą. Jo prašyme nurodyti detalaus planavimo tikslai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytus tikslus. Teigė, kad atsisakyme išduoti planavimo sąlygas nenurodyti teisiniai pagrindai, draudžiantys jam rengti detalųjį planą nuosavybės teise priklausančiam sklypui, todėl mano, kad atsisakymas nepagrįstas ir neteisėtas, be to, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės normoms.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybė 2004 m. vasario 4 d. atsiliepime (t. 1, b. l. 108-109) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas argumentais, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Vida Vytienė 2003 m. liepos 24 d. raštu Nr. Ar.3-179 pareiškėjui nurodė, jog negali išduoti sąlygų planavimo procesui, kurio tikslas pakeisti žemės ūkio paskirtį ir numatyti užstatymą.

Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2003 m. rugsėjo 19 d. išnagrinėjo pareiškėjo 2003 m. rugpjūčio 27 d. skundą dėl sąlygų detaliajam planavimui neišdavimo ir nusprendė, jog S. T. skundas nepagrįstas.

Pažymėjo, kad įsigaliojus 2001 m. gruodžio 4 d. priimtiems Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimams, atsirado draudimas valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančius privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos, bei draudimas statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose.

Teigė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Klaipėdos rajono savivaldybė yra išdavusi sąlygas detaliesiems planams rengti Karklės kaime, nes sąlygos išduotos asmenims, kurie kreipėsi iki minėtų pataisų įsigaliojimo.

Atsakovė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Vida Vytienė atsiliepime (t. 1, b. l. 112) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo nepatenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjo 2003 m. liepos 15 d. prašymo netenkino vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 31 straipsnio 9 dalimi.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2003 m. spalio 16 d. atsiliepime (t. 1, b.l. 18-20) bei 2003 m. lapkričio 24 d. atsiliepime (t. 1, b.l. 82,) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jo nepatenkinti. Teigė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina materialinių teisės normų taikymą ir nepagrįstai absoliutina nuosavybės teisės turinį, nes nei Konstitucija, nei įstatymai, nei tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka apriboti turto valdymą, naudojimą, disponavimą. Nurodė, kad S. T. priklausantis žemės sklypas yra Pajūrio regioniniame parke, t.y. valstybės saugomoje teritorijoje, kuriai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo ir kitų teisės aktų apribojimai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2003 m. liepos 15 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui pateikė prašymą pateikti išvadą dėl numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros bei išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo, esančio Klaipėdos rajone, Karklės kaime, detaliajam planui rengti. Prašyme nurodytas šis planavimo tikslas – sklypo naudojimo būdo keitimas į gyvenamąjį; žemės sklypų grupių formavimas; teritorijos užstatymo rėžimo nustatymas; gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 13).

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2003 m. liepos 24 d. raštu Nr. Ar.3-179 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. Nr.IX-628) 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu (draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose) bei 31 straipsnio 9 dalimi (sklypo neleidžiama dalyti dalimis), negali išduoti planavimo sąlygų planavimo procesui, kurio tikslas yra pakeisti žemės ūkio paskirtį ir numatyti užstatymą. Nurodė, kad šiuo metu rengiama Pajūrio (Karklės) regioninio parko planavimo schema, kuri patikslins veiklos reglamentavimą parko teritorijoje (t. 1, b.l. 23). Atsižvelgiant į šio rašto turinį, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas buvo atsisakyta dėl to, kad: 1) nebuvo parengta Pajūrio (Karklės) regioninio parko planavimo schema; 2) Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose draudžia žemės sklypą dalyti dalimis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti atsakovus išduoti sąlygas detaliajam planui rengti ir nustatyti planavimo procedūras žemės sklypui, esančiam Klaipėdos rajone, Karklės kaime, pagal 2003 m. liepos 15 d. pateiktą prašymą. Pažymėjimas apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį patvirtina, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 9,60 ha dydžio žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Klaipėdos rajono savivaldybės Karklės kaime, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Sklypas yra Pajūrio regioniniame parke (t. 1, b.l. 8), t.y. valstybės saugomoje teritorijoje. Minėto dokumento 8 punkte yra nurodyti žemės naudojimo apribojimai: vienas iš jų – nacionaliniai ir regioniniai parkai. Šioms teritorijoms taikomas Saugomų teritorijų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatos ir apribojimai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr.I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ įsteigtas Pajūrio regioninis parkas, kurio orientacinis plotas 3000 ha, vieta – Klaipėdos rajonas, tikslas – išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Įstatymo) (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoti veiklą jose (1 straipsnis). Saugomų teritorijų apsauga – procesas, susidedantis iš saugomų teritorijų planavimo bei projektavimo, konkrečių apsaugos ir tvarkymo priemonių įgyvendinimo, kontrolės, taip pat aplinkosauginio švietimo (2 straipsnio 33 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos: 1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Minėtai kategorijai priskiriami šie saugomų kategorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai; 2) atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų apsaugos tipai: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai; 3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai teritorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos; 4) kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Sutinkamai su Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 straipsnio 19, 43 dalimis regioniniai parkai – gamtiniu ir (ar) kultūriniu vientisumu pasižyminčios teritorijos. Pagal reikšmę valstybiniai parkai yra nacionaliniai ir regioniniai. Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti (Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja: 1) šis Įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai; 2) saugomų teritorijų nuostatai; 3) saugomų teritorijų planavimo dokumentai; 4) saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus; 5) apsaugos sutartys. Įstatymo 13 straipsnyje reglamentuojama veikla valstybiniuose parkuose. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Minėto straipsnio 3 dalis numato, jog statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objekto reikalavimus. Įstatymo 31 straipsnis reglamentuoja žemės nuosavybę saugomose teritorijose. Šio straipsnio 8 dalis numato, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tuo atveju, jeigu neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams, o minėto straipsnio 9 dalis draudžia valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausanti žemės sklypą dalyti dalimis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtinti Pajūrio regioninio parko nuostatai (toliau - Nuostatai). Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad regioninio parko teritorija ir regioninio parko apsaugos zonos tvarkoma pagal patvirtintą regioninio parko planavimo schemą ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius planus, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, inžinierinių komunikacijų ir kitus projektus. Viena iš regioninio parko paskirčių – reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą (6.6 punktas). Nuostatų 9 punktas numato, jog detaliųjų planų sprendiniai negali prieštarauti regioninio parko planavimo schemai. Nuostatų 23 punktas numato, kad regioninio parko žemės naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, numatytų įstatymuose, kituose teisės aktuose, regioninio parko planavimo schemoje ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose bei šiuose nuostatuose. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas (toliau - Reglamentas). Tai teisės aktas, nustatantis specialius Pajūrio regioninio parko teritorijos ir jos apsaugos zonos apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Pagal reglamento 31 punktą naujos sodybos, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybas, projektuojamos ir statomos tik regioninio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 232 (galiojusiu iki 2005 m. kovo 16 d.) patvirtintų Pajūrio (Karklės) regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų 1 punktas numatė, kad Pajūrio (Karklės) regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, pagal jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinę, apsaugos, rekreacinę, ūkinę ir gyvenamąją funkcines zonas. Pagal Pajūrio (Karklės) regioninio parko zonavimą pareiškėjo žemės sklypas pateko į ūkinę, t.y. žemės ūkio paskirties zoną, skirtą žemės ūkio veiklos vystymui, bet ne gyvenamųjų namų statybai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas pagal pareiškėjo 2003 m. liepos 15 d. prašymą, nes aptarti teisės aktai draudė ir šiuo metu draudžia valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą dalyti dalimis, o nesant patvirtintos Pajūrio regioninio parko planavimo schemos, nebuvo galima keisti žemės sklypo naudojimo būdo į gyvenamąjį bei leisti statyti gyvenamuosius namus. Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 170 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių, galiojusių iki 2004 m. gegužės 23 d., 37 punktas numatė, jog sąlygas detaliesiems planams parengia ir išduoda savivaldybės, kurios teritorijoje rengiamas detalusis planas, vyriausiasis architektas arba jo įgaliotas asmuo, vadovaudamasis savivaldybės teritorijos bendraisiais planais, specialiojo ir detaliojo planavimo dokumentais.

Pareiškėjui atsakymą dėl detaliojo plano rengimo pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius (t. 1, b.l. 23), t.y. šiai procedūrai įgaliotas subjektas. Pareiškėjo argumentą, jog jam planavimo sąlygos turėjo būti išduotos, kadangi buvo išduodamos gretimų sklypų savininkams, teismas pripažino nepagrįstu.

Pirma, teiginys, jog gretimų sklypų savininkams analogiškiems planavimo tikslams atsakovai išdavė planavimo sąlygas, nepagrįstas faktine bylos medžiaga.

Antra, pareiškėjo siekiamas planavimo tikslas prieštaravo aptartam teisiniam reglamentavimui, todėl net nustačius, jog kitiems asmenims buvo leista analogiškomis sąlygomis rengti detaliuosius planus, tokių pažeidimų padariniai negali būti legalizuojami ir sudaryti teisėtą pagrindą skundo tenkinimu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos pavesta jį įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų registre. Pareiškėjo žemės sklypas patenka į specializuoto apsauginio ūkininkavimo zoną. Pajūrio regioninio parko tvarkymo plane šiame sklype yra numatyta ir gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 230). Priėmus šį teisės aktą, pareiškėjas 2005 m. liepos 5 d. Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriui pateikė prašymą perduoti detaliojo planavimo organizatoriaus pareigas ir teises, rengiant teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą žemės sklypui Karklės kaime, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 9,6 ha. Planavimo tikslas – paskirties į gyvenamąją keitimas, gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b. l. 218). Atsakovas 2005 m. liepos 5 d. pareiškėjo prašymą patenkino. 2005 m. liepos 18 d. buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pareiškėjui sutartis (t. 1, b.l. 221-223). 2006 m. sausio 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą sąlygoms detaliojo planavimo dokumentui rengti, kur detaliojo planavimo tikslas ir numatoma veikla – žemės sklypo paskirties keitimas į gyvenamąją teritoriją, gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b. l. 224).

Atsakovas 2006 m. balandžio 6 d. pareiškėjui išdavė planavimo sąlygų sąvadą Nr. 2006.44, kur planavimo tikslas ir uždaviniai bei numatoma veikla - žemės sklypo paskirties keitimas į gyvenamąją teritoriją, gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 225-226). Tokiu būdu, 2006 m. balandžio 6 d. išdavus planavimo sąlygas, pagal šioje byloje ginčo dalyku esantį 2003 m. liepos 15 d. prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo yra netenkintas tik prašymas dėl žemės sklypų grupių formavimo. Jau buvo minėta, jog Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis draudžia valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pripažino, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei 29 straipsnio 1 daliai. Šiame Konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tokie ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui. Įstatyme nustatytu draudimu buvo siekiama užtikrinti, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes tai, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti servitutus ir kt, galėtų sudaryti prielaidas pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus atitinkamose vietovėse esančius objektus, skurdinti, alinti ar kitaip pažeisti natūralią gamtinę aplinką. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog nustatytu teisiniu reguliavimu jokie asmenys nėra traktuojami kitaip negu kiti. Įtvirtintas draudimas taikomas visiems asmenims, esantiems vienodoje teisinėje padėtyje - jiems visiems privačios nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose, t.y. teritorijose, kurių teisinis rėžimas iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio rėžimo. Pareiškėjo atstovo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. Dl-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas neprieštarauja Konstitucijos 5, 29 bei 54 straipsniams bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui (t. 2, b.l. 2-5), netenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar konkretus norminis administracinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Įstatymas nenumato galimybės tirti administracinių norminių aktų atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina tai, kad minėto administracinio teisės akto atitiktis įstatymams Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau buvo tiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendime pripažino, jog rengiant Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą nebuvo pažeisti teisės normose įtvirtinti viešumo ir visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese reikalavimai (t. 2, b.l. 9-14), 2007 m. vasario 23 d. sprendime pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtintų regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašo pagrindinių teiginių nuostata, kad „gyvenamieji namai statomi (perstatomi, rekonstruojami) esamose gyvenvietėse ir tvarkymo plane nurodytose vietose“ neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 1 (11), 2007).

III.

Pareiškėjo S. T. atstovas advokatas Arūnas Ivancius apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 33 – 38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Mano, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Nesutinka su teismo teiginiu, kad pareiškėjo teiginys apie planavimo sąlygų išdavimą kitiems sklypų savininkams yra nepagrįstas faktine bylos medžiaga. Šį argumentą grindžia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. atskirąja nutartimi, kurioje konstatuota, jog „detalusis planavimas Pajūrio regioniniame parke vyksta gana intensyviai nežiūrint to, kad teisinių pagrindų ir sąlygų tam nėra“. Mano, kad atsisakymas išduoti projektavimo sąlygas pareiškėją diskriminuoja pareiškėją kitų asmenų atžvilgiu bei pažeidžia jo teises.

Mano, jog teismas, nustatęs, jog kitiems asmenims buvo leista analogiškomis sąlygomis rengti detaliuosius planus, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą dėl pažeidimų padarinių likvidavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A4-1068/2006).

Mano, jog įrodžius, kad kitiems asmenims planavimo sąlygos buvo išduodamos nesant Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano, teismas turėjo imtis priemonių, kad pareiškėjas nebūtų diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti 2005 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1 –282 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano teisėtumą. Mano, kad teismas nevykdė pareigos asmens teises ginti ne formaliai, o veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas, 2005 m. vasario 7 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teigia, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtindama šį tvarkymo planą, kuriuo netinkamas teisinis reguliavimas buvo perkeltas į naujus teisės aktus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 29, 54 straipsnių nuostatas bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

Mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo, bet nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo principais, neatsižvelgė į nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principus, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija prieš Lietuvą, bylos Nr. 44548/98; Polacek ir Polackova prieš Čekijos Respubliką, bylos Nr. 38645/97; Iatridis prieš Graikiją, bylos Nr. 31107/96).

Be to, teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo ABTĮ 81 straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant. Teismas neatsižvelgė į prašymą išreikalauti 2005 m. birželio 2 d. išduotas planavimo sąlygas ir patvirtintus detaliuosius planus.

IV.

Pareiškėjas 2003 m. liepos 15 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui pateikė prašymą pateikti išvadą dėl numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros bei išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo, esančio Klaipėdos rajone, Karklės kaime, detaliajam planui rengti. Prašyme nurodytas šis planavimo tikslas – sklypo naudojimo būdo keitimas į gyvenamąjį; žemės sklypų grupių formavimas; teritorijos užstatymo rėžimo nustatymas; gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 13). Pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas buvo atsisakyta dėl to, kad: 1) nebuvo parengta Pajūrio (Karklės) regioninio parko planavimo schema; 2) Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose draudžia žemės sklypą dalyti dalimis.

Atsakovas 2006 m. balandžio 6 d. pareiškėjui išdavė planavimo sąlygų sąvadą Nr. 2006.44, kur planavimo tikslas ir uždaviniai bei numatoma veikla – žemės sklypo paskirties keitimas į gyvenamąją teritoriją, gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 225-226). Pagal šioje byloje ginčo dalyku esantį 2003 m. liepos 15 d. prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo yra netenkintas tik prašymas dėl žemės sklypų grupių formavimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti atsakovus išduoti sąlygas detaliajam planui rengti ir nustatyti planavimo procedūras žemės sklypui, esančiam Klaipėdos rajone, Karklės kaime, pagal 2003 m. liepos 15 d. pateiktą prašymą.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas pagal pareiškėjo 2003 m. liepos 15 d. prašymą. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Pajūrio regioniniame parke. Sklypo tikslinė paskirtis – žemės ūkio. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo, kuris reglamentuoja veiklą saugomose teritorijose, 31 straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis saugomose teritorijose keičiama tik tada, jei neprieštarauja patvirtintiems saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams ir reglamentams, o minėto straipsnio 9 dalis draudžia valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą dalyti dalimis. Įstatymai nenumato jokios galimybės tenkinti pareiškėjo prašymo, pateikto Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui.

Apelianto argumentas, kad jam neišduodant planavimo sąlygų, tuo tarpu, kai galimai pažeidžiant įstatymus gretimų sklypų savininkams jos buvo išduodamos, jis yra diskriminuojamas, ir tai galėtų būti pagrindu tenkinti jo prašymą, atmestinas. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, kad nustačius tokius pažeidimus, jų padariniai negali būti legalizuojami ir sudaryti pagrindą naujų pažeidimų darymui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo S. T. apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pateikė prašymą, kuriame kėlė klausimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ panaikinimo. Pagrindą minėto įsakymo naikinimui nurodė galimų įstatymų pažeidimų, nurodytų Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 18 d. atskirojoje nutartyje, įteisinimą. Teisėjų kolegija duomenų apie tai, kad pažeidžiant įstatymus detalieji planai būtų suformuoti kitiems asmenims, nenustatė. Naikinti minėtą Aplinkos ministro įsakymą ar kreiptis dėl galimų detaliojo planavimo pažeidimų į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, teisėjų kolegija nenustatė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 18 d. atskirąja nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl galimų pažeidimų rengiant teritorijos detalųjį planavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pavedė minėtą nutartį vykdyti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.

Prašymas išreikalauti iš Klaipėdos rajono savivaldybės duomenis apie iki 2005 m. birželio 2 d. išduotas planavimo sąlygas ir patvirtintus detaliuosius planus netenkintinas, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas yra kitas – prašymas įpareigoti atsakovą išduoti sąlygas detaliajam planui rengti ir nustatyti planavimo procedūras žemės sklypui, nuosavybės teise priklausančiam S. T. , pagal 2003 m. liepos 15 d. pateiktą prašymą. Teismas, nagrinėdamas klausimus dėl kitų žemės sklypų projektavimo sąlygų išdavimo, išeitų iš bylos nagrinėjimo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas kvieti liudyti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorę Rūtą Baškytę atmestinas, nes jos parodymai nėra reikšmingi šios bylos nagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė