Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus ir Danutės Švitinienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Arvydo Penelio ir nuteistosios K. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK):

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams,

vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,

bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams,

vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,

bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

iš A. B. bei K. B. solidariai nukentėjusiojo E. B. naudai priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki vaiko pilnametystės nustatant jo atstovą pagal įstatymą – Panevėžio rajono Socialinių paslaugų centrą,

iš K. B. ir A. B. valstybės naudai priteista po 332,45 proceso išlaidų už nukentėjusiajam E. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, po 8,96 proceso išlaidų į valstybės pajamas,

iš K. B. valstybės naudai priteista: 686,08 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiajam V. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei 399,00 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiajai S. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Bylos esmė

1. Skundžiamu nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad, būdamas atsakingas už mažamečio E. B., gim. (duomenys neskelbtini), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas sudaryti jam palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad mažametis būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje, privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (toliau – ir VTAPĮ), t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. tyčia piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir sistemingai naudodamas fizinę prievartą prieš mažametį E. B., taip fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo vaiką, o būtent: neugdė mažamečio E. B. socialinių įgūdžių, kad šis išmoktų elgesio kultūros ir išsiugdytų svarbias asmenines savybes ir, kiekvieną kartą paaiškėjus mažamečio E. B. elgesiui, kuris netenkino jo ir K. B., jis ir K. B. daugybę kartų taikė neproporcingas vaiko elgesiui fizines bausmes, sukeliančias vaikui skausmą, t. y. sistemingai mušė E. B. dėl jo elgesio prie stalo, valgymo metu lūpomis ir liežuvių skleidžiamų garsų, kitokio vaiko elgesio buityje suduodamas rykšte ar diržu mažamečiui per sėdmenis ir kitas kūno vietas bei smūgius ranka per galvą; tokiu būdu, jis ilgą laiką nesudarė savo vaikui normalių gyvenimo sąlygų, ypatingu žmogaus gyvenimo laikotarpiu, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda ir nesunkiai sutrikdė savo mažamečio šeimos nario psichinę sveikatą: sukėlė E. B. laikino pobūdžio psichikos sutrikimus (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), kurie dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą E. B. psichikos sveikatai, sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį E. B. socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, vertinamą vidutiniu funkcionavimo sutrikimu daugelyje socialinių sričių.

2. Skundžiamu nuosprendžiu K. B. nuteista už tai, kad, būdama atsakinga už nepilnamečių savo vaikų S. V., gim. (duomenys neskelbtini)., V. V., gim. (duomenys neskelbtini), mažamečio E. B. auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama sudaryti vaikams palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje, privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas VTAPĮ, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, rūpintis vaiko sveikata ir jo gerove, dalyvauti vaiko gyvenime, laikotarpiu nuo 2019 m. pavasario iki 2020 m. lapkričio 23 d., gyvendama (duomenys neskelbtini), tyčia piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis neprižiūrėdama vaikų, t. y. sistemingai netenkindama arba aplaidžiai tenkindama savo vaikams S. V., V. V., E. B. būtinus fizinius, emocinius ir socialinius jų poreikius, kitų vaikų akivaizdoje smurtaudama E. B. atžvilgiu, t. y. taikydama neproporcingas E. B. elgesiui fizines bausmes, sukeliančias vaikui skausmą, fiziškai ir psichiškai gniuždė savo vaikus, dėl ko buvo sutrikdyta S. V., V. V., E. B. psichinė sveikata ir normali E. B. raida, o būtent: laikotarpiu nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2020 m. lapkričio 23 d., su A. B. gyvendama (duomenys neskelbtini), teikdama pirmenybę savo ir A. B. poreikiams, sistemingai, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nesitvarkė buityje, neaprūpino savo vaikų reguliariu maitinimu, tyčia ribojo vaikų prieinamumą prie jos ir A. B. kambaryje laikomo ir šaldytuvuose rakinamo maisto, normavo maisto kiekį, draudė valgyti vaikams nenustatytu laiku dėl ko vaikai juto alkį; nepasirūpino jos ir A. B. lūkesčių nepateisinusio lengvo protinio atsilikimo V. V. drabužiais ir apavu pagal sezoną, jo gyvenamąja aplinka, kurioje nepilnametis vaikas neturėjo savo erdvės, kur galėtų ilsėtis, mokytis, taip netenkino biologinių savo vaikų poreikių; dėl alkoholio vartojimo ir teikdama pirmenybę santykiams su A. B. nesirūpino S. V. ir V. V. poreikiu būti pastebėtais – nebendravo su S. V. ir V. V. vaikams rūpimais, palaikyti ir jausti emocinį kontaktą skirtais klausimais ir buvo emociškai neprieinama bei atstūmė lengvą protinį atsilikimą turinčius S. V., V. V., kurių raidai buvo reikalingas rūpinimasis, žinojimas, kad jie yra svarbūs, bendravo su vaikais jų amžiaus neatitinkamu būdu: taikė nenuoseklią ir vaikų amžiaus bei gebėjimų neatitinkančią discipliną – naudojo lengvo protinio atsilikimo S. V. mažamečio brolio motinos ir tėvo funkcijoms atlikti, nesirūpindama pakankamu maitinimu ir apranga vertė V. V. biologinių jo poreikių netenkinimui naudoti savo uždirbtus pinigus, neugdė mažamečio E. B. socialinių įgūdžių, kad šis išmoktų elgesio kultūros ir išsiugdytų svarbias asmenines savybes ir, kiekvieną kartą paaiškėjus mažamečio E. B. elgesiui, kuris netenkino jos ir A. B., ji ir A. B. daugybę kartų taikė neproporcingas vaiko elgesiui fizines bausmes sukeliančias vaikui skausmą, t. y. sistemingai mušė E. B. dėl jo elgesio prie stalo, valgymo metu lūpomis ir liežuvių skleidžiamų garsų, kitokio elgesio buityje suduodama rykšte ar diržu mažamečiui per sėdmenis ir kitas kūno vietas, bei smūgius ranka per galvą matant S. V., kuri tapo nuolatinio fizinio smurto prieš E. B. stebėtoja; tokiu būdu ji ilgą laiką nesudarė savo vaikams normalių gyvenimo sąlygų, ypatingu žmogaus gyvenimo laikotarpiu, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda ir nesunkiai sutrikdė savo šeimos narių – vaikų psichinę sveikatą: sukėlė S. V., V. V., mažamečiui E. B. laikino pobūdžio psichikos sutrikimus (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), kurie dėl patirtų stresogeninių išgyvenimų padarė žalą S. V., V. V., E. B. psichikos sveikatai, sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį E. B. socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, vertinamą vidutiniu funkcionavimo sutrikimu daugelyje socialinių sričių.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliaciniai skundai atmetami.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdama šių skundų ribų.

6. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas A. B. ir K. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Didžioji dalis šiuose skunduose pateikiamų argumentų yra skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiųjų S. V. ir V. V. parodymų bei ekspertizės aktų patikimumo, teigiama, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo pačių nuteistųjų bei, jų vertinimu, pareikštą kaltinimą paneigiančiais liudytojų parodymais, taip pat kvestionuojami skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamas tiesioginės tyčios nustatymas nuteistojo A. B. veikose. Nuteistoji K. B. papildomai prašo atmesti nukentėjusiojo E. B. atstovo pareikštą civilinį ieškinį.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. B. ir K. B. šio teismo nustatytomis aplinkybėmis ir būdu tyčia sistemingai piktnaudžiavo savo, kaip tėvų, teisėmis bei padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiui sūnui E. B., o K. B. – dar ir nepilnamečiams savo vaikams S. V. ir V. V..

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

10. Apeliantų teigimu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiųjų S. V. ir V. V. parodymais, kadangi šie asmenys apkalba nuteistuosius bei turi psichinę negalią. Tokie argumentai prieštarauja bylos medžiagai bei yra nepagrįsti.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ir išvadai, kad aptarti parodymai yra duoti siekiant apkalbėti nuteistuosius, kuo bandoma įtikinti apeliaciniuose skunduose. Pažymėtina, kad detali bylos medžiagos analizė leidžia pagrįstai teigti, jog S. V. bei V. V. tiek ekspertėms, tiek byloje apklaustiems liudytojams vengė pasakoti apie santykius šeimoje, patiriamą skriaudą, paatviraudavo apie gyvenimo sąlygas namuose lakoniškai, o daugiau apie tai ėmė kalbėti tik paėmus E. B. iš šeimos. Tai leidžia atmesti versiją, jog nukentėjusieji turėjo siekį apkalbėti nuteistuosius, kadangi akivaizdu, jog S. V. bei V. V., priešingai, ilgą laiką slėpė tikrąją padėtį šeimoje, tokiu būdu net gindami nuteistuosius nuo gresiančių pasekmių.

13. Pažymėtina, kad S. V. bei V. V. parodymai, priešingai nei teigia apeliantai, nėra vienintelis įrodymų šaltinis, pagrindžiantis nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, ką visiškai teisingai nustatė ir apylinkės teismas. Liudytojas R. V. (S. V. ir V. V. tėvas) nurodė, kad V. V. dažnai ateidavo nakvoti pas močiutę ar K. B. brolį, o vėliau paliko namus, nes jam nebuvo duodama valgyti ir leidžiama nusiprausti, jis buvo labai apiplyšęs, neturėjo striukės, nors tuo metu jau buvo sniego, nenorėjo lankyti mokyklos, nes neturėjo drabužių, be to, sakydavo, kad tėvai muša rykšte E. B.. Liudytoja G. V. (nukentėjusiųjų sesuo) parodė, kad V. V. ir S. V. daug neatviraudavo, tačiau iš jų pasakojimų žinojo, kad namuose jiems neduodavo valgyti, o šaldytuvas buvo užrakintas, jie neturėjo kuo apsirengti, motina nenorėjo apie tai kalbėti, taip pat nuteistieji mušdavo E. B. rykšte, uždarydavo jį į kambarį ir palikdavo ten jį vieną. Liudytoja B. V. (S. V. ir V. V. močiutė) parodė, jog V. V. bei S. V. jai sakydavo, kad namuose negauna valgyti, nuteistieji liepia jiems atiduoti uždirbus pinigus, V. B. buvo labai apleistas, neturėjo rūbų, iš jo batų buvo išlindę pirštai, jis dažnai miegodavo daržinėse bei tvartuose, nes būdavo išvaromas iš namų, prašydavo pinigų prie parduotuvės, o E. B., pakliuvęs pas ją, buvo murzinas, nešvariais rūbais, bijojo tamsos ir miegoti vienas. Liudytoja V. K. (E. B. globėja) nurodė, kad E. B., patekęs pas ją, buvo labai apleistas, jo dantys buvo visiškai sugedę, jis bijodavo vienas miegoti. Liudytoja E. T. (Institucijos specialistė) nurodė, kad nuteistųjų namuose vaikų kambarys buvo labai nešvarus ir be remonto, o kambarys, kuriame gyveno V. B. – labai netvarkingas bei nešildomas, A. B. jos apsilankymo metu piktinosi, jog V. V. neduoda pinigų pečiaus remontui. E. T. patvirtino, kad vaikai jai sakė, kad tėvai muša žabu E. B., neleidžia pasiimti maisto, ji pati matė V. V. labai apiplyšusį. Liudytoja V. I. (Institucijos specialistė – budėtoja) taip pat parodė, kad E. B., pradėjus su juo pokalbį, sakė, kad tėvai jį muša į blauzdas – apie tą jai pasakojo ir G. V. bei S. V., nuteistųjų namuose buvo labai netvarkinga ir prirūkyta. Liudytoja D. M. (budinti globėja) parodė, kad E. B., atvežtas pas ją, iš pradžių bijojo eiti miegoti, tamsos, būti vienas, jo iš namų atsivežti daiktai buvo baisūs, jo dantys buvo labai sugedę, vėliau jis pasipasakojo, kad namuose buvo skriaudžiamas, jį mušdavo (tėvas stipriau, o motina mažiau) už elgesį darželyje ir pan. Analogiškos aplinkybės yra užfiksuotos ir Institucijos patikrinimų aktuose bei kituose dokumentuose. Visų šių įrodymų visuma, kuri esminėmis aplinkybėmis sutampa tarpusavyje, neginčijamai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei akivaizdžiai paneigia apeliaciniame skunde keliamas versijas apie nuteistųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų stoką byloje.

14. Toliau analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamo nuosprendžio turinį, sutiktina su nuteistojo A. B. gynėjo ir nuteistosios K. B. apeliacinių skundų argumentais, kad liudytojos L. S., A. B. ir D. R. (E. B. lankomo darželio darbuotojos) nepatvirtino aplinkybės, kad nuteistieji fiziškai smurtavo prieš E. B., tačiau jų parodymų visuma visiškai pagrįstai formavo pirmosios instancijos teismo vidinį įsitikinimą dėl K. B. pareikšto kaltinimo dalies dėl E. B. poreikių netenkinimo, kadangi minėtos liudytojos patvirtino mačiusios, jog E. B. buvo labai apleistas, netvarkingas, nuolat alkanas – suvalgęs savo porciją, prašydavo maisto iš kitų vaikų, nuo jo sklisdavo nemalonus kvapas, jis būdavo užsisklendęs.

15. Aptartų nuteistiesiems pareikštą kaltinimą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybės patvirtinančių įrodymų niekaip nepaneigia ir apeliaciniuose skunduose akcentuojami liudytojų G. K., R. K., N. J. (nuteistųjų kaimynių) bei R. M., J. L. (socialinių darbuotojų) parodymai. Sutiktina, kad nuteistųjų kaimynių parodymai nepatvirtina to, jog A. B. ir K. B. smurtavo prieš E. B.. Tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai šią aplinkybę atmetė motyvuodamas liudytojų emociniu atstumu nuo nukentėjusių vaikų ir nesigilinimu į jų gyvenimo aplinkybes, kas dažnai būdinga suaugusiems asmenims, tik formaliai pabendraujantiems su iš matymo pažįstamais vaikais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiems argumentams ir papildomai pažymi, jog šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, jog, kaip matyti iš prieš tai aptartos įrodymų visumos, E. B. atžvilgiu buvo smurtaujama tik namuose, uždaroje erdvėje, kurioje nebūdavo pašalinių asmenų, mažametis būdavo dažnai išvaromas į atskirą kambarį ir jame ilgą laiką laikomas, todėl šios aplinkybės logiškai paaiškina, kodėl nuteistųjų kaimynės nematė mušamo E. B..

16. Atsakant į apeliacinių skundų argumentus dėl R. M. ir J. L. parodymų vertinimo, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurių pagrindu šie parodymai atmesti. Iš bylos medžiagos matyt, kad J. L. pas nuteistuosius lankėsi nedaug kartų bei betarpiškai su nuteistųjų šeima nedirbo, todėl natūralu, kad jai nebuvo žinoma tikroji padėtis šeimoje. Tuo tarpu R. M., kuriai buvo pavesta lankytis nuteistųjų šeimoje, davė parodymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems neginčijamiems įrodymams. Negalima neatsižvelgti ir į tai, kad savo el. laiškuose J. L. minėta liudytoja aprašė V. V. netvarkingą išvaizdą ir netinkamą elgesį, todėl lieka neaišku, kodėl ji į tai veiksmingai nereagavo, ką ji privalėjo daryti jei būtų tinkamai vykdžiusi savo tiesiogines pareigas. Dėl aptartų priežasčių galima sutikti su prokurorės K. Ulienienės teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme išsakytu argumentu, jog R. M. parodymų nepatikimumą lemia tai, jog ji siekia paslėpti savo, kaip socialinės darbuotojos, darbo spragas.

17. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši pareiga yra detalizuota VTAPĮ, pagal kurį už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, vystymosi raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Iš šių nuostatų akivaizdu, jog tėvai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikams gyventi ir augti, užtikrinti sveiką ir saugią aplinką, gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam bei dvasiniam gyvenimui, rūpintis vaikų sveikata ir gerove, dalyvauti jų auklėjime.

18. Aukščiau aptartas įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, kad nuteistieji skundžiamame nuosprendyje nustatytu būdu bei aplinkybėmis šių pareigų nevykdė, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu būdu jie padarė nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Nuteistųjų veikos visiškai atitinka šio nusikaltimo sudėtį.

19. Šiame kontekste, atsakant į nuteistojo A. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog byloje esantys duomenys yra bendro pobūdžio ir konkrečiai neįvardina A. B. atliktų veiksmų aplinkybių, pažymėtina, jog šiuo atveju tikslaus nusikalstamų A. B. veiksmų atlikimo laiko ar kitų detalių aplinkybių neįmanoma nustatyti dėl įvykdytų nusikaltimų specifikos ir latentiškumo (smurtas prieš mažametį asmenį namuose, nesant pašalinių asmenų), tačiau tai nelaikytina kliūtimi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad nukentėjusieji S. V. ir V. V. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė, kad smurtas prieš E. B. prasidėjo vos A. B. pas juo atsikrausčius, smurtauta pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl natūralu, kad tiksliai nurodyti konkrečių datų, kada buvo smurtaujama, neįmanoma. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad A. B. įsisūnijo E. B. 2019 m. rugpjūčio 27 d., o vaikas iš šeimos paimtas 2020 m. lapkričio 23 d., pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė tokį nusikalstamų veikų laiką, o, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji S. V. ir V. V. detaliai apibūdo būdą, kaip buvo smurtauta prieš E. B., pagrįstai nurodė ir tai, kad prieš E. B. buvo smurtaujama suduodant rykšte, diržu ar rankomis.

20. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų atliktų veiksmų visuma ir periodiškumas sukėlė padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą E. B., o nuteistosios K. B. veiksmų visuma – ir V. V. bei S. V..

21. Pagrįsdamas šias išvadą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktais Nr. 103MS-91/2021 (iš kurio matyti, kad E. B. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8 – tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių), Nr. 103MS-84/2021 (iš kurio matyti, kad S. V. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 – tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių), Nr. 103MS-92/2021 (iš kurio matyti, kad V. V. konstatuojami kiti elgesio ir emocijų sutrikimai F98.2, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais), bei eksperčių D. P. ir R. D. paaiškinimais teismo posėdyje, iš kurių matyti, kad S. V. psichologinėje būsenoje matomos akivaizdžios neigiamos reakcijos į byloje nagrinėjamus įvykius, stresą, ji labai jautriai reagavo į viską, kas susiję su broliu E. B., taip pat matomas E. B. labai didelis nesaugumo jausmas, emocinis labilumas, liūdesys, vaikiško džiaugsmo nebuvimas ir, jei jis būtų prižiūrėtas tinkamai, emocijų sutrikimo būtų galima išvengti, prieš V. V. išeinant iš šeimos, nagrinėjamų įvykių metu, jo elgesio ir emocijų sutrikimai tikrai buvo. Šios aptartos aplinkybės, gretinant jas su byloje surinktų įrodymų visetu, neginčijamai suponuoja priežastinį ryšį tarp A. B. ir K. B. veiksmų ir padarinių – būtent ilgą laiką besitęsusių ir sistemingų nuteistųjų aiškiai neteisėtų veiksmų visuma ir lėmė tai, jog E. B. išsivystė psichikos sutrikimui – reakcijos į stiprų stresą (atitinkamai dėl K. B. veikos tokio pobūdžio padariniai išsivystė S. V. ir V. V.).

22. Nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniame skunde nuosprendžio ydingumas grindžiamas aplinkybe, kad minėti ekspertizės aktai yra neteisėti, nes neaišku, kaip E. B. sveikatos sutrikimus vaikystėje ekspertai sieja su pareikštais kaltinimais, tyrimas buvo atliktas pravedus tik vieną pokalbį su E. B., ekspertai pažeidė savo kompetencijos ribas, nes konstatavo priežastinį ryšį, be to, nutartyje, kurios pagrindu skirta ekspertizė, pateikiamos konstatuojamojo pobūdžio išvados apie jau padarytą nusikalstamą veiką, tuo pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Tokie argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad analogiškas prielaidas nuteistojo gynėjas kėlė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau į jas buvo motyvuotai atsakyta skundžiamame nuosprendyje, visiškai pagrįstai nurodant, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 12 d. nutartyje dėl ekspertizės skyrimo yra aiškiai nurodyta, kad K. B. ir A. B. yra tik įtariami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, taip pat ekspertizės aktuose nėra konstatuojama kaltinamųjų kaltė, o kalbama apie „nagrinėjamus įvykius“. Minėtų dokumentų analizė leidžia visiškai pritarti šiems motyvams. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktuose sąvoka „priežastinis ryšys“ vartojama ne sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kaip tuo bando įtikinti gynėjas, o pagrindžiant psichikos sutrikimo atsiradimo priežastį ir mechanizmą psichiatrijos-psichologijos mokslo prasme. Kartu pažymėtina ir tai, jog ekspertai vertino visus E. B. medicininius duomenis, tame tarpe analizavo ir jo sveikatos problemas vaikystėje, tam, kad išsiaiškintų jam konstatuoto psichikos sutrikimo kilimo priežastis, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su gynėju ir vertinti, kad ekspertizės aktu išplečiamos A. B. pareikšto kaltinimo ribos.

23. Nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat itin plačiai argumentuojamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam inkriminuotus nusikaltimus A. B. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tokie argumentai yra aiškiai nepagrįsti.

24. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris atlieka, pabrėžtina, nevienkartinius veiksmus, o sistemingai smurtauja prieš mažametį bei neužtikrina jam normalių gyvenimo sąlygų, suvokia tiek savo veikos pavojingumą, tiek tai, jog šia veika sukels pasekmes – ilgalaikį neigiamą poveikį vaiko socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, taip pat kad kils pasekmės vaiko sveikatai.

26. Šiuo atveju byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo nesuvokti savo veikos, ilgą laiką besitęsusių veiksmų pobūdžio ar kad jis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis A. B. nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia ir jo veikas kvalifikuodamas pagal BK 163 straipsnio, 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

27. Nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat svarstoma apie galimą nuteistojo atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar civilinę atsakomybę, teigiant, kad iškilusias problemas buvo galima išspręsti kitais būdais, o ne pasinaudojant ultima ratio priemone ir iškart patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn.

28. Pažymėtina, kad tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. B. atliktų tyčinių ir sąmoningų veiksmų pobūdį E. B. atžvilgiu, jam sukeltos žalos mastą ir tokių veiksmų atlikimo laikotarpį, neturi jokio pagrindo svarstyti kitokios rūšies atsakomybės taikymo klausimo, kadangi A. B. (ir K. B.) veiksmai bei jais sukeltos pasekmės akivaizdžiai peržengia tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės ribas ir neginčijamai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

30. Esant šioms aplinkybės, nėra jokio pagrindo tenkinti apeliantų prašymo ir priimti jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nuteistųjų veikose yra visi jiems inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymiai.

31. Nuteistoji K. B. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino E. B. civilinį ieškinį.

32. Nustatyta, kad E. B. atstovas advokatas Vytautas Kupcikevičius nukentėjusiojo vardu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš nuteistųjų 3 000 Eur nukentėjusiojo E. B. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

33. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šį ieškinį pilna apimtimi, tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad neteisėtais nuteistųjų veiksmais E. B. padarytas psichikos sutrikimas turės pasekmių visam jo gyvenimui, kokybiškų santykių kūrimui, jo darbinei veiklai. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertino, jog 3 000 Eur suma yra teisinga piniginė kompensacija prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimui.

34. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, juo labiau kad ir pati apeliantė K. B. plačiau nedetalizuoja savo nesutikimo su pareikštu civiliniu ieškiniu motyvų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai prieš mažametį nukentėjusįjį E. B. buvo atliekami sistemingai ir pakankamai ilgą laikotarpį bei neabejotinai sukėlė jam stiprius neigiamus išgyvenimus, fizines kančias, ilgalaikį neigiamą poveikį socialinei adaptacijai ir funkcionavimui. Atsižvelgiant į tai, 3 000 Eur suma laikytina minimalia, tačiau byloje nustatytas aplinkybes šiuo metu atitinkančia satisfakcija E. B. patirtai neturtinei žalai atlyginti bei, atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji K. B. yra darbinga, turi darbo patirties, todėl turi galimybę gerinti savo materialinę padėtį, nelaikytina neproporcinga ar neatitinkančia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų, todėl nėra pagrindo mažinti šią, solidariai iš nuteistųjų priteistą, sumą.

35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir VGTP) pateikė 2022 m. balandžio 14 d. pažymą Nr. APD-2022-04028, patvirtinančią išlaidas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo K. B. nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš kurios matyti, jog advokato A. Šukaičio teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma yra 190 Eur.

37. Įvertinus aplinkybę, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus bei šiuos skundus atmetus kaip nepagrįstus, VGTP prašymas iš apeliantės priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme laikytinas pagrįstu, todėl tenkinamas (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Arvydo Penelio ir nuteistosios K. B. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš K. B. 190 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.