Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu A. B. taip pat išteisintas pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su M. P. , kuris už šį nusikaltimą nuteistas kitoje byloje, ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu paskelbta paieška, 2009 m. vasario 6 d., apie 10.00 val., asmeniui, kurio atžvilgiu paskelbta paieška, apgaule atviliojus nukentėjusįjį Š. V. prie degalinės „Punia“, esančios Marijampolės pl. 20, Kaune, grasindami nukentėjusiajam Š. V. fiziniu smurtu, o A. B. panaudodamas ir tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą, jį nukreipdamas į nukentėjusįjį Š. V. , taip bendrais veiksmais atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, neteisėtai atėmė jam laisvę, jį patalpindami į nenustatytą automobilį „Audi“, pareikalavo perduoti 10 000 eurų (34 528 Lt) ir toliau vykdydami iš anksto numatytą planą automobiliu „Audi“ gabeno nukentėjusįjį iki Rokų gyvenvietės. Ten persodino nukentėjusįjį Š. V. į automobilį „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir gabeno juo nenustatyta kryptimi iki 2009 m. vasario 6 d. 11.30 val., kai nukentėjusiajam pavyko pabėgti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. B. teigia, kad apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, byloje surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė spėjimais ir prielaidomis, bendro pobūdžio teiginiais, rėmėsi tik nukentėjusiojo Š. V. parodymais, kuriems nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę ir nevertino kartu su kitais įrodymais, o jo – A. B. parodymus ignoravo, nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, visas abejones aiškino jo nenaudai. Tokiu būdu teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tuo pačiu teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes bylos medžiaga nepatvirtina teismo išvadų, kad jis – A. B. padarė šį nusikaltimą.

Apeliantas nurodo, kad jokio ginklo niekada neturėjo, asmenų, nurodytų kaltinime, ir nukentėjusiojo Š. V. nepažįsta, pastarąjį pirmą kartą pamatė tik ikiteisminio tyrimo metu atliekant parodymą atpažinti ir nesupranta, kokiu būdu nukentėjusysis jį atpažino. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai paneigė Š. V. melagingus parodymus, todėl apygardos teismas nepagrįstai nieko neįrodančias aplinkybes įvertino kaip jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Šiuo konkrečiu atveju prieštaravimai tarp jo ir Š. V. parodymų yra akivaizdūs, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, turėjo į tai atsižvelgti, juos išnagrinėti bei įvertinti Š. V. parodymų pagrįstumą kartu su kitais įrodymais.

Pasak nuteistojo A. B. , teismas, pagrįsdamas savo išvadas, subjektyviai interpretavo jo – A. B. atpažinimą ikiteisminio tyrimo metu ir nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, visiškai nepagrįstai be jokių įrodymų tai perrašė apkaltinamajame nuosprendyje kaip jo kaltės įrodymą, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. Teismas Š. V. parodymus vertino kaip teisingus, jais tikėjo, tačiau visiškai neaptarė ir nevertino jo – A. B. parodymų, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir 2009 m. vasario 6 d. įvykyje nedalyvavo, nenurodė motyvų, kodėl šiuos jo parodymus atmeta, nors, vadovaujantis BPK 20 straipsniu, kaltinamojo parodymai taip pat yra įrodymai ir jais negalima nesiremti vien dėl to, kad teismas netiki ar nenori jais patikėti, tam turi būti surinkti objektyvūs juos paneigiantis įrodymai. Šiuo konkrečiu atveju, atmetus nukentėjusiojo parodymus, kurių iš esmės niekas nepatvirtino, jokie kiti teismo ištirti įrodymai jo – A. B. nurodytų aplinkybių nepaneigia. Dėl šių priežasčių apygardos teismo nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas, nuteistojo teigimu, leidžia pagrįstai manyti, kad bylą išnagrinėjęs teismas jo atžvilgiu buvo šališkas.

Apeliantas nurodo, kad, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, ir kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju teismas patikėjo ir vadovavosi tik nukentėjusiojo Š. V. parodymais, kurie yra vienintelis įrodymų šaltinis šioje byloje, ir tik jų pagrindu jis yra pripažintas kaltu. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, byloje nėra, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo sąsajas tiek su nukentėjusiuoju, tiek su kaltinime nurodytais asmenimis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai G. R. , G. Č. , O. V. parodė, kad A. B. nežino ir nepažįsta. Byloje yra specialisto išvada (t. 1, b.l. 122), kurioje nurodyta, kad pirštų pėdsakai, rasti ant Š. V. automobilio, plastmasinio butelio bei pistoleto, palikti ne A. B. .

Nuteistasis A. B. atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu Š. V. parodė, jog pirmą kartą matytas vyras buvo apie 160-170 cm ūgio. Teisme Š. V. parodė, kad tas asmuo buvo už jį žemesnis, buvo jam iki nosies. Teisėjui paprašius jo – A. B. atsistoti ir Š. V. priėjus prie jo, pastarasis parodė, jog mato, kad A. B. yra už jį aukštesnis ir dar kartą pakartojo, kad tas vyras buvo už jį žemesnis, kad pradeda abejoti, ar A. B. – tai tas asmuo, kuris buvo įvykio metu. Taip pat parodė, kad anksčiau jam neteko taip akivaizdžiai sutikti, gali būti tik veido bruožai panašūs, kad dabar jis abejoja, ar tikrai tai tas pats žmogus. Š. V. paaiškino teismui, kad veidas yra tas pats, bet ūgis ne tas, jis dvejoja ir nenori nieko nekaltai apkaltinti. A. B. nurodo, kad jo ūgis 181 cm, o Š. V. nurodė, kad jo ūgis 180 cm. Taigi, akivaizdu, kad Š. V. , duodamas parodymus teisme, nebuvo įsitikinęs, kad būtent A. B. dalyvavo 2009 m. vasario 6 d. įvykyje. Tuo tarpu teismo argumentas, kad Š. V. įvykio metu galėjo būti šoke ir todėl galėjo suklysti dėl ūgio, apelianto nuomone, turėtų būti vertinamas kaip siekimas „padėti“ nukentėjusiajam, o jį – A. B. apkaltinti, ir tai dar kartą patvirtina teismo šališkumą nagrinėjant šią bylą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-29 ir 2006-01-16 nutarimais, apeliantas teigia, kad bylą nagrinėjant apygardos teisme buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismas tikėjo tik nukentėjusiojo Š. V. parodymais, o skundžiamas nuosprendis buvo priimtas stengiantis surasti bet kokį ryšį tarp jo ir Š. V. . Iš bylos medžiagos matyti, kad jo – A. B. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2012-11-19 iki 2012-11-23 buvo atliekami slapti tyrimo veiksmai, siekiant bet kokiomis priemonėmis nustatyti galimą jo ryšį su Š. V. ir kaltinime nurodytais asmenimis, tačiau toks ryšys nebuvo nustatytas, ir tokiu būdu nebuvo gauti jokie įrodymai, kurie leistų teismui pagrįsti jo kaltę. Kadangi joks ryšys su kaltinime nurodytais asmenimis bei įvykiais nebuvo nustatytas, o ir pats Š. V. teisme to negalėjo patvirtinti, tai teismas iš kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį pašalino jam inkriminuojamas aplinkybes dėl didelės vertės – 150 000 Lt turto prievartavimo organizuotoje grupėje ir išteisino dėl Š. V. šaunamojo ginklo su šoviniais pagrobimo.

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, A. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde.

Kaip matyti iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio, pastarasis iš esmės neginčija apygardos teismo remiantis faktiniais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių, kad 2009 m. vasario 6 d., laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 11.30 val., nukentėjusiojo Š. V. atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika – didelės vertės turto prievartavimas, tačiau teigia, kad jis šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo, o nukentėjusysis Š. V. jį melagingai apkaltino. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, nuteistasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad neprisimena, ką veikė kaltinime nurodytu laiku, tačiau prie degalinės „Punia“, esančios Marijampolės pl. 20, Kaune, nebuvo. Nei ginklo, nei „Audi“ automobilio niekada neturėjo, asmenų, su kuriais yra kaltinamas padaręs nusikaltimą, taip pat ir nukentėjusiojo Š. V. , nepažįsta, jo turto neprievartavo, pirmą kartą pamatė ikiteisminio tyrimo metu, atliekant atpažinimą (t. 1, b.l. 11-12, 15-16, t. 2, b.l. 150-151). Tačiau nukentėjusysis Š. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad dar 2007 metais jis buvo pagrobtas ir iš jo buvo pareikalauta 50000 eurų, motyvuojant tuo, kad jis vykdo veiklą, todėl turi mokėti duoklę. Po šio pagrobimo jo pažįstamas O. V. pasiūlė suvesti su žmonėmis, kurie jį saugotų, kad daugiau tokie atvejai nepasikartotų, ir 2008 metų pradžioje kavinėje „Eglė“ supažindino su grupe vyriškių, kurių pravardės buvo „kamuolys“, pyragėlis“, „kostia“, „gruzinas“, „uzbekas“. Susitikimo metu jam buvo paaiškinta, kad turės dalintis su jais pelnu, t.y. atiduoti pusę pelno nuo parduotų nekilnojamojo turto objektų, taip pat, kad turės palaikyti ryšį su asmeniu, pravarde „uzbekas“, duotas telefonas ryšiui palaikyti ir nurodyta susitikimų vieta. Su „uzbeku“ buvo susitikęs apie 10 kartų, pastarasis reikalavo, kad jis pradėtų verstis verslu ir mokėtų pinigus, tačiau jis tuo metu gydėsi ir jokių sandorių nesudarinėjo. Po kiek laiko, maždaug 2008 metų pavasarį, „uzbekas“ išvyko į užsienį. Prieš išvykdamas supažindino su A. S. ir nurodė, kad nuo šiol ryšį turės palaikyti su juo. Maždaug tuo metu jo draugė G. R. už 150000 Lt pardavė savo butą, apie ką jis papasakojo O. V. . A. S. apie buto pardavimą nieko nesakė, tačiau netrukus pastarasis ėmė priekaištauti, kad vykdo verslą, o su jais nesidalina, pagrasino, kad nepasidalinus „policija neapsaugos“, kad nukentės jo draugės dukra, reikalavo 150000 Lt. Kadangi pats jau buvo nukentėjęs, taip pat neaiškiomis aplinkybėmis buvo sužalotas jo sūnus, 2009 m. sausio mėnesį perdavė A. S. 150000 Lt. Po šio perdavimo kalbėjosi su O. V. , kad pastarojo draugai išdarinėja nesąmones. Maždaug prieš dvi savaites iki įvykio A. S. pasakė, kad reikia susitikti ir pasikalbėti apie iš jo paimtus pinigus, nes įvyko nesusipratimas. Minėjo, kad susitikime turės dalyvauti O. V. su draugais, kurių neįvardino. Įvykio dienos rytą Š. V. savo automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , nuvyko susitikti su A. S. , po to kartu nuvyko į degalinę „Punia“, kur turėjo įvykti susitikimas su „vyrais“. Jiems belaukiant, privažiavo automobilis „Audi Avant“, kuriame buvo trys vyriškiai: „uzbekas“, vyras, panašus į vieną iš 2007 metais įvykdytame jo pagrobime dalyvavusių asmenų, ir dar vienas vyras, kurį jis įvykio dieną matė pirmą kartą, ankstesniuose susitikimuose pastarasis nedalyvavo. Šis vyras vairavo minėtą automobilį „Audi“. Tuo pačiu metu prie degalinės sustojo dar vienas automobilis „VW Golf“, kuriame taip pat sėdėjo ne mažiau kaip trys vyriškiai. „Audi“ automobiliu atvykę vyrai priėjo prie jo ir A. S. , pasikalbėjo. Vienu metu „uzbekas“ pasakė, kad jis, t.y. Š. V. , gali turėti ginklą, ir tuomet prie jo prišoko vyriškis, vairavęs „Audi“ automobilį, įrėmė jam į šoną ginklą, pasakė ištraukti rankas iš kišenių arba nušaus, o „uzbekas“ jam iš kišenės ištraukė savigynai turėtą ginklą. Vyrai jam priekaištavo, kad „užsimanė savo pinigų“, sakė, kad už tai jam bauda – 10 000 eurų, priešingu atveju su juo bus susidorota. Suprato, jog tai bausmė už tai, kad jo sugyventinė pardavė butą, o jie apie tai nieko nežinojo. Buvo kalbama, kad „padėsim tave į vietą“, „bus tau batai“, visi jie ten taip kalbėjo. Jį įsodino į minėtą „Audi“ automobilį, ant galvos uždėjo kepurę ir kažkur vežė. Pastebėjo, kad prie vairo sėdo asmuo, kurį jis tą kartą matė pirmą kartą. Vėliau, Rokų gyvenvietėje, prie parduotuvės, jį persodino į mikroautobusą. Kiek pavažiavęs mikroautobusas užklimpo. Girdėjo, kad iš paskos privažiavo ir sustojo „Audi“ automobilis, bet netrukus, vyriškiui, kurį tą kartą matė pirmą kartą, pasakius, kad jį vežtų, o jie atvažiuos po kelių valandų, nuvažiavo. Kartu mikroautobuse važiavę vyrai nuėmė jam nuo galvos kepurę ir liepė sėsti už vairo, o patys kasė sniegą ir stūmė automobilį. Vienas iš jų, kuris buvo panašus į dalyvavusį pagrobime2007 metais, stovėjo į jį nukreipęs ginklą. Kai pastarasis šiek tiek pasitraukė link automobilį stumiančių vyrų, pavykus išjudinti automobilį iš vietos, jis padidino greitį ir pasišalino, nuvyko į Panemunės policijos komisariatą, kur pranešė apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą. Važiuodamas į policiją pro Rokų gyvenvietę, pastebėjo tą patį automobilį „VW Golf“, kuris buvo atvažiavę prie degalinės „Punia“ (t. 1, b.l. 42-44, 45-46, 55-61, 64-65, t. 2, b.l. 104-107). Apklaustas iš karto po įvykio nukentėjusysis Š. V. taip pat paaiškino, kad įvykio metu „Audi“ automobilį vairavęs ir jam į šoną įrėmęs ginklą vyriškis buvo 160-170 cm ūgio, sportiško kūno sudėjimo, apvalaus veido, šviesaus gymio, kalbėjo savotiška kalba, naudojo žargoną, sakė tokias įsimintinas frazes: „nesidribinsi“, „iš karto pisiu nuo vaizdo“, „vieną kartą prarybinai, antrą kartą neparybinsi“ (t. 1, b.l. 45-46). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Š. V. pranešė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad internete pamatęs straipsnį apie Kaune dėl pasikėsinimo nužudyti sulaikytus du vyrus, iš fotonuotraukų atpažino, jog vienas iš jų yra A. J. , kurio pravardė „gruzinas“ ir kuris kartu su G. J. , A. S. ir kitais prievartavo jo turtą 2008 metais, už ką yra teisiamas, o antras vyras – tai tas vyras, kuris 2009 m. vasario 6 d. prie degalinės „Punia“ atvažiavo „Audi“ automobiliu kartu su jau nustatytais asmenimis, t.y. K. B. , pravarde „uzbekas“ (pastarasis Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. vasario 23 d. nutarimu pripažintas įtariamuoju ir jam paskelbta paieška), ir M. P. (šiuo metu pastarasis įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu jau yra nuteistas už 2009-02-06 Š. V. didelės vertės turto prievartavimą (t. 2, b.l. 134-146), vairavo minėtą automobilį bei K. B. pasakius apie ginklą, įrėmė jam į šoną savo ginklą ir pasakė „nesidrygink arba nupisiu“. Šis vyras kalbėjo savotišku žargonu, vartojo neįprastus žodžius „nerybinsi“, „nesidrybink“, „iš karto pisiu nuo vaizdo“, „vieną kartą prarybinai – kitą kartą neprarybinsi“. Jis visiškai įsitikinęs, kad vyras, straipsnyje įvardintas kaip A. B. , dalyvavo jo pagrobime 2009 m. vasario 6 d., bet tam, kad galutinai tuo įsitikinti ir neapkalbėti nekalto žmogaus, nori pamatyti jį gyvai ir išgirsti jį kalbant būtent tas nestandartines frazes, kurias jis sakė įvykio metu (t. 1, b.l. 48-49). Iš 2011 m. kovo 10 d. parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis Š. V. atpažino A. B. kaip asmenį, dalyvavusi 2009 m. vasario 6 d. jo atžvilgiu įvykdytame nusikaltime (t. 2, b.l. 3-5). Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti šiais nuosekliais nukentėjusiojo Š. V. parodymais apie įvykio aplinkybes bei nuteistojo A. B. dalyvavimą jo atžvilgiu įvykdytame nusikaltime, nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys, t.y. liudytojos G. R. parodymai apie tai, kad Š. V. buvo pagrobtas 2007 metais, po to važiavo į Panemunėje esančią kavinę susitikti su O. V. ir kitais asmenimis, 2009 m. pradžioje 150000 Lt, gautus, pardavus jos butą, atidavė „kamuoliniams“, nes šie grasino, o 2009 m. vasario pradžioje paskambino jai iš policijos komisariato ir paaiškino, kad jį vėl bandė pagrobti, bet jis pabėgo (t. 1, b.l. 76-77, t. 2, b.l. 115-116), byloje esantys G. R. vardu registruoto buto adresu (duomenys neskelbtini) pardavimo dokumentai (t. 1, b.l. 81-85), liudytojo G. Č. parodymai apie šio buto įsigijimą už 150000 Lt (t. 1, b.l. 78-79, t. 2, b.l. 116), 2009 m. vasario 6 d. objektų apžiūros protokolas, patvirtinantis, kad įvykio dieną prie degalinės „Punia“ (Marijampolės pl. 20, Kaunas) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, t.y. nukentėjusiojo Š. V. nurodytoje vietoje, iš kurios jis buvo prievarta išvežtas automobiliu „Audi“, buvo rastas ir apžiūrėtas nukentėjusiajam priklausantis automobilis „VW Passat“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 88-96), liudytojo E. R. parodymai, taip pat ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju šioje byloje apklausto Ž. J. (ikiteisminis tyrimas pastarojo atžvilgiu, nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių duomenų, 2009 m. spalio 12 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, tačiau liudytoju nebuvo apklaustas, nes 2009 m. spalio 17 d. mirė (t. 1, b.l. 156-157, 158) parodymai bei 2009 m. vasario 6 d. objektų apžiūros protokolas, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis Š. V. nuo turto prievartautojų pabėgo ir į policijos komisariatą atvažiavo E. R. priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įvykio dienos rytą laikinam naudojimui buvo perduotas vienam iš nukentėjusiojo nurodytų jo atžvilgiu įvykdytame nusikaltime dalyvavusių asmenų – A. S. , ir tai įvyko nukentėjusiojo nurodytoje jo įsodinimo į šį automobilį vietoje – Rokų gyvenvietėje (t. 1, b.l. 97-102, 149-150, 154-155, t. 2, b.l. 127). Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Š. V. iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio A. B. nepažinojo, jų nesiejo jokie santykiai, taigi, nėra pagrindo manymui, kad nukentėjusysis dėl kokių nors priežasčių galėtų būti suinteresuotas A. B. nepagrįstai apkaltinti sunkaus nusikaltimo padarymu. Šią išvadą be kita ko patvirtina ir nukentėjusiojo Š. V. veiksmai, kuomet pastarasis, ikiteisminio tyrimo metu internetiniame straipsnyje atpažinęs A. B. kaip asmenį, dalyvavusį 2009 m. vasario 6 d. įvykyje, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūną su prašymu surengti šio asmens parodymą atpažinti, kad jis galėtų pastarąjį pamatyti gyvai, taip pat išgirsti jo sakomas frazes, kurias prisiminė kaip pasakytas nusikaltimo padarymo metu, kad tvirtai įsitikintų, ar tai tikrai tas asmuo, kuris įvykdė prieš jį nusikaltimą. Teisme gi, suabejojęs dėl nuteistojo ūgio, nukentėjusysis Š. V. šias dvejones išsakė teismui. Be to, nukentėjusysis paaiškino, kad 2008 metais vykusiuose susitikimuose su turto prievartautojais A. B. nedalyvavo, taip pat nurodė, kad šaunamąjį ginklą iš jo pagrobė ne pastarasis, o kitas asmuo, t.y. K. B. , pravarde „uzbekas“, kurio atžvilgiu šiuo metu paskelbta paieška, kas vėlgi leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis Š. V. , duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, sako tiesą. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde akcentuoja nukentėjusiojo Š. V. parodymus teisme, kuomet pastarasis nurodė abejojąs, ar būtent A. B. dalyvavo prievartaujant jo turtą 2009 m. vasario 6 d., ir nurodo, kad tai yra pagrindas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teisme nukentėjusysis Š. V. nurodė, jog abejones dėl to, ar būtent A. B. dalyvavo šiame įvykyje, jam kelia tik pastarojo ūgis (nusikaltimo padaryme dalyvavęs asmuo, nukentėjusiojo manymu, buvo už jį žemesnis), tuo tarpu tiek A. B. veido bruožai, tiek balsas yra tokie, kaip to vyro, kuris nusikaltimo metu jam į šoną buvo įrėmęs šaunamąjį ginklą, grasino susidorojimu ir vairavo „Audi“ automobilį. Be to, nukentėjusysis teismui paaiškino, kad susitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje metu minėtas automobilį „Audi“ vairavęs asmuo visą laiką laikėsi atokiau nuo jo ir tik K. B. pasakius, kad jis gali turėti ginklą, prišoko prie jo ir įrėmė į šoną ginklą bei pagrasino nušauti, taigi, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad Š. V. , įvertinus ir įvykio metu patirtą stresą, galėjo dėl šio užpuoliko ūgio sąžiningai klysti. Juolab, kad nukentėjusysis teismui paaiškino ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmens parodymą atpažinti, kuomet nuo įvykio buvo praėję ne tiek daug laiko ir geriau prisiminė visas aplinkybes, jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog A. B. yra būtent tas asmuo, kuris dalyvavo 2009 m. vasario 6 d. įvykyje, ir tuo metu jokių abejonių jam nekilo, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas minėtą procesinį veiksmą atlikęs Kauno AVPK ONTV vyresnysis tyrėjas G. G. (t. 2, b.l. 149-150). Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš pirmiau minėto 2011 m. kovo 10 d. asmens parodymo atpažinti protokolo bei liudytojo G. G. parodymų, šio procesinio veiksmo metu, kuomet nukentėjusysis atpažino A. B. , visi trys rodomi atpažinti asmenys buvo ne tik panašūs savo išvaizda, 178-184 cm ūgio, tačiau apsirengę tamsiais drabužiais, taip pat buvo su juodomis kepurėmis, kaip kad nukentėjusysis nurodė buvus apsirengusį automobilio „Audi“ vairuotoją įvykio metu. Be to, visi trys asmenys skaitė tekstą, t.y. frazes, kurias nukentėjusysis prisiminė, kaip pasakytas to asmens įvykio metu, po ko nukentėjusysis Š. V. nurodė, kad iš jam pateiktų vyrų jis tikrai pagal veido bruožus, bendrą išvaizdą ir balsą atpažįsta A. B. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, t.y. kuris įvykio metu vairavo „Audi“ automobilį ir turėjo ginklą, kuriuo jam grasino (t. 2, b.l. 3-4, 5). Taigi, įvertinęs pirmiau aptartų aplinkybių visumą, o taip pat ir tai, kad nukentėjusysis Š. V. teisme buvo apklausiamas praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo nagrinėjamo įvykio, jo sveikatos būklę teisiamojo posėdžio metu (Š. V. nurodė, kad serga sunkia liga ir gydosi vaistais, sukeliančiais atminties sutrikimų, ką patvirtina ir byloje esanti UAB Panemunės šeimos sveikatos centro pažyma, kurioje nurodyta, kad Š. V. serga lėtine liga (t. 2, b.l. 95), apygardos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. B. dalyvavo 2009 m. vasario 6 d. įvykyje ir buvo vienas iš nukentėjusiojo Š. V. atžvilgiu padaryto nusikaltimo – turto prievartavimo vykdytojų. Tos aplinkybės, kad ant įvykio vietoje rasto ir apžiūrėto nukentėjusiojo Š. V. automobilio bei šalia jo buvusio plastikinio butelio, taip pat ant byloje apžiūrėto pistoleto rasti pirštų pėdsakai buvo palikti ne A. B. , o kito asmens, įvertinus faktiniais bylos duomenimis nustatytus pastarojo betarpiškai atliktus veiksmus – vairavo „Audi“ automobilį, kuris nebuvo rastas ir apžiūrėtas, grasino nukentėjusiajam žodžiu bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, šios teismo išvados niekaip nepaneigia. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo A. B. parodymus, kad jis kaltinime nurodytu laiku nebuvo įvykio vietoje, juolab, kad pastarasis, neigdamas dalyvavimą inkriminuojamame nusikaltime, net negalėjo nurodyti, kur tuo metu buvo ir kas galėtų tai patvirtinti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kokias nors jo sąsajas su jam inkriminuotame nusikaltime dalyvavusiais asmenimis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu apklaustas apie įvykio aplinkybes tik vienas A. B. bendrininkas – M. P. , kitų asmenų atžvilgiu yra paskelbta paieška. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas M. P. , kuris, kaip jau minėta, už šio nusikaltimo padarymą yra nuteistas kitoje byloje, nurodė, kad A. B. nepažįsta ir 2009 m. vasario 6 d. jo nematė (t. 2, b.l. 170). Kita vertus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. P. , kuris kaip ir A. B. , neigia atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus Š. V. atžvilgiu, iškelta įvykio versija (kartu su Ž. J. ir Š. V. važiavo pas pastarojo draugę pasiskolinti pinigų padengti Š. V. įsiskolinimą Ž. J. (t. 2, b.l. 134-146, 170) iš esmės prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktais faktiniais duomenimis nustatytoms įvykio aplinkybėms, todėl šio asmens parodymai negali būti vertinami kaip keliantys pagrįstų abejonių dėl A. B. dalyvavimo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Juolab negali kelti abejonių tai, kad nepažįstantys A. B. nurodė nukentėjusiojo draugė G. R. , pastarosios butą įsigijęs liudytojas G. Č. , liudytojas O. V. , kuris nagrinėjamame įvykyje taip pat nedalyvavo, ar kad praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo veikos padarymo Kauno tardymo izoliatoriaus patalpose A. B. atžvilgiu kelias dienas, t.y. nuo 2012-11-20 iki 2012-11-23 (t. 2, b.l. 1), vykdant slaptą sekimą nebuvo gauta jokios tyrimui reikšmingos informacijos.

Iš byloje esančio jau pirmiau minėto 2011 m. kovo 10 d. parodymo atpažinti protokolo ir liudytojo G. G. parodymų matyti, kad minėtas procesinis veiksmas buvo atliktas laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas, remdamasis šio procesinio veiksmo metu gautais duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus. Apeliantas, pagrįsdamas savo teiginius, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo Š. V. parodymais, skunde taip pat mini BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiame straipsnyje įtvirtinti apribojimai taikomi tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymams, o šioje byloje nei nukentėjusiajam Š. V. , nei kitiems byloje apklaustiems liudytojams anonimiškumas nebuvo taikomas.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. B. , veikdamas bendrininkų grupėje su M. P. , kuris už šį nusikaltimą nuteistas kitoje byloje, ir kitais asmenimis, kurių atžvilgiu paskelbta paieška, 2009 m. vasario 6 d., apie 10.00 val., asmeniui, kurio atžvilgiu paskelbta paieška, apgaule atviliojus nukentėjusįjį Š. V. prie degalinės „Punia“, esančios Marijampolės pl. 20, Kaune, grasindami nukentėjusiajam fiziniu smurtu, o A. B. panaudodamas ir tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą, jį nukreipdamas į Š. V. , taip bendrais veiksmais atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, neteisėtai atėmė jam laisvę, jį patalpindami į nenustatytą automobilį „Audi“, pareikalavo perduoti 10 000 eurų (34 528 Lt) ir toliau vykdydami iš anksto numatytą planą automobiliu „Audi“ gabeno nukentėjusįjį iki Rokų gyvenvietės, kur persodino į automobilį „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir gabeno juo nenustatyta kryptimi iki 2009 m. vasario 6 d. 11.30 val., kai nukentėjusiajam pavyko pabėgti. Šiuos nuteistojo A. B. nusikalstamus veiksmus teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes neteisėtai reikalauto perduoti turto vertė viršijo 250 MGL (32500 Lt) dydžio sumą.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, buvo šališkas, tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, toks apelianto teiginys yra susijęs tik su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad apygardos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip patvirtinanti teismo šališkumą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam A. B. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas A. B. bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog skirdamas bausmę A. B. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą nuosavybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė kaip vykdytojas. Teismas taip pat įvertino, kad A. B. nei iki nusikaltimo padarymo, nei vėliau niekur nedirbo (t. 2, b.l. 22-23), be to, veikos padarymo metu jau buvo teistas už tyčinį nusikaltimą nuosavybei, po šio nusikaltimo įvykdė dar vieną nusikaltimą nuosavybei ir labai sunkų smurtinį nusikaltimą (t. 2, b.l. 22-23, 25-29), kas rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumą visuomenei. A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Paskirtoji bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, dalinio sudėjimo būdu. Švelninti galutinę subendrintą bausmę taip pat nėra pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.