Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-04-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-228/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-04-12
Bylos Nr.
1A-228/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Elena Vainienė, Regina Gaudutienė
Nuteistasis
D. B.
Nukentėjusysis
E. G.
Advokatai
Jolanta Savickaitė
Kategorijos
  • 1.2.7.2.1.1.4.2.1.2.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr.1A-228/2006Procesinio sprendimo kategorija:1.2.7.2.1.1.4.2.1.2.7.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Elenos Vainienės, Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Irenai Aleksejūnienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjai advokatei Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį - laisvės atėmimu 8 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį - laisvės atėmimu 7 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2005-05-30 iki 2006-01-24. Iš D. B. nukentėjusiajai E. G. priteista 7000 (septyni tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 29 d., apie 20.30 val., Pakruojo rajone, kelyje per mišką, už Sosdvario kaimo link Lygumų miestelio, automobilyje „VW Golf”, valst. Nr. HSV 519, panaudodamas fizinį smurtą E. G. atžvilgiu - suėmęs ranka nukentėjusiajai už sprando bei jėga palenkęs jos galvą prie savo lytinio organo, ir taip atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, pasinaudodamas bejėgiška E. G. , gim. 1995-07-22, būkle dėl mažametystės, tenkino lytinę aistrą su mažamete E. G. oraliniu būdu bei bučiavo jos lytinius organus, kišo savo pirštą nukentėjusiajai į makštį prieš jos valią.

Be to, kaltinamasis D. B. , tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametę E. G. – jėga pasisodinęs besipriešinančią E. G. ant kelių ir bandydamas įvesti savo varpą į jos makštį, pasikėsino išžaginti mažametę E. G. , gim. 1995-07-22, pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nebuvo varpos erekcijos.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu prašo pagal jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, jį išteisinti ir sušvelninti Šiaulių apygardos teismo 2006-01-24 nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į jo šeimyninę bei turtinę padėtis. Taip pat prašo, kilus neaiškumams, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006-01-24 nuosprendį ir gražinti bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

Skunde apeliantas neneigia atlikęs Šiaulių apygardos teismo 2006-01-24 nuosprendyje išvardintus jo veiksmus, tačiau neigia panaudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją E. G. , o būtent jam paprašius nukentėjusiosios E. G. pačiulpti jam varpą, ji nesipriešino, o pasakė, jog tai gėda, po to, pasak D. B. , jam palenkus gos galvą prie savo lytinio organo, nukentėjusioji jį apžiojo, tačiau iškarto atsitraukė, sakydama, jog nepatinka. Tai, kad D. B. nenaudojo smurto prieš nukentėjusiąją, jo manymu, patvirtina teismo medicinos ekspertas savo išvadoje. Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad su nukentėjusiąja nenorėjo lytiškai santykiauti, nes, pasak jo, nebuvo varpos erekcijos. Apeliantas prašo apklausti nukentėjusiąją E. G. , kuri, nuteistojo manymu, tai patvirtins.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde prašo grąžinti bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją, kur būtų atlikta jo ir nukentėjusiosios E. G. akistata. Apeliantas mano, kad Šiaulių apygardos teismas, priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į teismo ekspertizės išvadas ir jų tinkamai neįvertino.

Nuteistasis D. B. skunde taip pat pareiškė, jog pirmos apklausos metu jis sakė tai, ką norėjo išgirsti tyrėja, atlikusi apklausą. Apeliantas teigia, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, nes tyrėja jam davė suprasti, jog prisipažinęs jis bus paleistas į laisvę iki teisiamojo posėdžio, teigia, jog tai jis padarė, nes turi žmoną ir dukrą, kurias išlaiko, taip pat motiną, kuriai pripažintas pirmos grupės invalidumas ir ja nėra kam pasirūpint be jo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė D. B. skundą patenkinti tais motyvais, kurie nurodyti apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas vienas pagrindas, kuriam esant apeliacinės instancijos teismas gali panaikinęs nuosprendį perduoti bylą prokurorui, o būtent, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, todėl nesant nurodyto pagrindo, apelianto prašymas perduoti bylą prokurorui negali būti patenkintas.

Šiaulių apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai kvalifikavo D. B. padarytą veiką. Apelianto teiginys, jog jis nenaudojo smurto prieš nukentėjusiąją E. G. ir nėra padaręs nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, paneigtas byloje esančiais įrodymais, o būtent nukentėjusiosios E. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat paties nuteistojo parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 838/05(04).

Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta nukentėjusioji E. G. parodė, kad apeliantas suėmęs ją už sprando per jėgą lenkė prie savo lytinių organų ir liepė juos bučiuoti. Jis taip pat kišo pirštą jai į makštį, bučiavo jos lytinius organus, bandė ją užsikelti ant savęs ir įvesti savo varpą į jos lytinius organus, tačiau nepavyko tai padaryti (b. l. 24-25). Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme tokių veiksmų buvimo neneigė, nurodė, kad visko neatsimena, pripažino, kad nukentėjusioji muistėsi, priešinosi jo veiksmams, pradėjo verkti (b. l. 158-160). Tokius parodymus atitinka ir teisės medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad lytinio akto su nukentėjusiąja nebuvo, tačiau rastas įbrėžimai makšties prieangyje, kurie galėjo būti padaryti kišant pirštus į makštį (b. l. 18). Atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių (įvykio metu jai buvo tik 9 metai), nurodyti suaugusio pilnamečio nuteistojo veiksmai pagrįstai pripažinti smurtu prieš nukentėjusiąją. Todėl pasikėsinimas atlikti lytinius santykius su mažamete, pavartojant smurtą teisingai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį kaip pasikėsinimas ją išžaginti, o prievartinis nukentėjusiosios lytinių organų bučiavimas, piršto į juos kišimas ir lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu teisingai kvalifikuotas pagal 150 straipsnio 4 dalį kaip seksualinis mažametės prievartavimas.

Nuteistojo D. B. prašymas apklausti nukentėjusiąją E. G. atmestinas, atsižvelgiant į tai, kad ji 2005-06-07 buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nors apklausiant nepilnametę nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedalyvavo D. B. (tuo metu įtariamasis), kuris turėjo būti pristatytas į apklausos vietą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 184 straipsnio 4 dalyje, D. B. apie nepilnametės nukentėjusiosios E. G. apklausos vietą ir laiką buvo pranešta ir apklausos metu dalyvavo įtariamojo gynėjas. Todėl šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio atliktą apklausą galima būtų laikyti neteisėta. Pažymėtina, kad pats D. B. bylos teisminio nagrinėjimo metu neprieštaravo nukentėjusiosios nedalyvavimui teismo posėdyje ir neišreiškė noro jai užduoti klausymų. Nuteistojo prašymas taip pat atmestinas ir atsižvelgiant į VĮ Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro išrašą iš ligos istorijos Nr. 397H, iš kurio matyti, kad E. G. buvo gydoma RUL VRC Vaikų krizių intervencijos skyriuje nuo 2005-06-08 iki 2005-06-14 ir po gydymo rekomenduota tęsti psichologinę pagalbą pagal gyvenamąją vietą. E. G. rekomenduojama nedalyvauti teisiamajame posėdyje, nes tai gali pakartotinai traumuoti mergaitę.

Apelianto teiginiai, jog teismas, priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į teismo ekspertizės išvadas ir jų tinkamai neįvertino, taip pat tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes tikėjosi būti paleistas į laisvę prieš teismą yra nepagrįsti jokiais tai pagrindžiančiais duomenims, todėl atmetami.

Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija yra laisvės atėmimo nuo 5 iki 15 metų, o Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija – laisvės atėmimo nuo 3 iki 13 metų.

D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, o pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį - laisvės atėmimu 7 metams. Pirmos instancijos teismas skirdamas D. B. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė du labai sunkius tyčinius nusikaltimus, kurių vienas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už analogišką nusikaltimą, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka. Taip pat atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t.y. į tai, kad D. B. prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad kaltininkas nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Dėl visumos šių aplinkybių už seksualinį prievartavimą paskirta sankcijos vidurkiui lygi bausmė, kuri nulėmė ir galutinę bausmę, taip pat ir už pasikėsinimą išžaginti paskirta už sankcijos vidurkį trejais metais mažesnė bausmė nėra per griežtos ir nešvelnintinos. Jos atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Švelninti bausmę dėl jo šeimos padėties ir motinos sveikatos būklės nėra pagrindo, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio, kuris leidžia paskirti švelnesnę bausmės rūšį ar mažesnę už minimalią bausmę, taikymui reikalingų sąlygų visumos. Pats nusikaltimų pobūdis, kaltininko asmenybė taip pat yra kliūtimi skirti nuteistajam švelnesnę bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjai:Aloyzas Kruopys Elena Vainienė Regina Gaudutienė