Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės (skundą padavusios institucijos) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą pareiškėjai O. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4.1. O. U. 2019 m. balandžio 25 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nurodydama, kad siekia atnaujinti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo atsiradus naujoms aplinkybėms (suklastotiems pareiškėjos parašams) (el. byla, t. 1, b. l. 4; 8 priedas).

Tarnyba 2019 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.2(NTP-2)-19-NT-1418-10667 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą O. U., paaiškindama, kad, gavusi jos prašymą, Tarnyba 2019 m. birželio 3 d. raštu Nr. (2.2)NO-2-3349 kreipėsi į advokatę Tatjaną Benetę, prašydama pateikti išvadą, ar nėra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tarnyba, susipažinusi su minėtos advokatės išvada, priėmė Tarnybos sprendimą 1 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą O. U., nes padaryta išvada, jog atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus (el. byla, t. 1, b. l. 4; 2 priedas).

4.2. O. U. 2019 m. spalio 2 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nurodydama, kad siekia atnaujinti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo atsiradus naujoms aplinkybėms – kilus įtarimams dėl galimai suklastotų jos parašų skyrybų dokumentuose el. byla, t. 1, b. l. 4; 9 priedas). Taip pat O. U. pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. specialisto išvadą Nr. 11-21(19), kurioje nurodyta, kad 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2014 m. rugpjūčio 1 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitime Nr. 1, 2014 m. liepos 22 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių O. U. vardu pasirašė ne O. U. (el. byla, t. 1, b. l. 4; 4 priedas).

4.3. Tarnybos Vilniaus skyrius 2019 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (2.2.)NO-2-6016, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymą paliko nenagrinėtu (el. byla, t. 1, b. l. 4; 3 priedas). Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos kartu su 2019 m. spalio 2 d. prašymu pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada Nr. 11-21(19), kuri, pareiškėjos manymu, įrodo naujai paaiškėjusias aplinkybes, Tarnybai jau buvo pateikta 2019 m. gegužės 15 d. Nurodo, kad su ankstesniu pareiškėjos prašymu pateiktas 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktas patvirtina tapačias aplinkybes, kaip ir Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada (el. byla, t. 1, b. k. 4; 5 priedas).

4.4. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti Tarnybos sprendimą 1 ir Tarnybos sprendimą 2 bei įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių tenkinti O. U. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą civilinėje byloje.

4.5. Komisija, išnagrinėjusi O. U. skundą, ginčijamu Sprendimu panaikino Tarnybos sprendimą 1 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir Tarnybos sprendimą 2 bei įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti O. U. 2019 m. balandžio 25 d. ir 2019 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (el. byla, t. 1, b. l. 4; 1 priedas). Komisija Sprendime konstatavo, kad Tarnybos išvada dėl atstovavimo neperspektyvumo yra nepagrįsta, Tarnybos Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

5. Ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo panaikintas Tarnybos sprendimas 1 atsisakyti teikti atsakovei antrinę teisinę pagalbą ir Tarnybos sprendimas 2 palikti atsakovės 2019 m. spalio 2 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas, VAĮ).

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu, be kitų pagrindų, atstovavimas byloje yra neperspektyvus (11 straipsnio 7 dalies 2 punktas).

Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes (11 straipsnio 9 dalis).

Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba, taigi atstovavimo perspektyvumo įvertinimą kiekvienu konkrečiu atveju ji turi atlikti savarankiškai, atsižvelgdama į konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes. Šiuo aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų, taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹??-1162/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A???-3096/2011 ir kt.). Antrinės teisinės pagalbos teikimas, pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktą, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹??-1162/2010).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Tarnybos ir Komisijos sprendimai, kaip individualūs administraciniai aktai, turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Juose turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

7. Iš byloje pateiktų pareiškėjos prašymų Tarnybai matyti, kad pareiškėja siekia atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu nutraukta pareiškėjos santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Siekdama atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje, pareiškėja Tarnybai teikė rašysenos eksperto A. B. 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktą Nr. 20180917/01 ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisčių N. J. ir R. T. 2019 m. sausio 29 d. išvadą Nr. 11-21(19), iš kurių matyti, jog 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru susitarimu bei sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasirašė ne pareiškėja.

8. Tarnyba, priimdama Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Tarnyba, priimdama Sprendimą 1, vadovavosi 2019 m. birželio 11 d. gauta advokatės Tatjanos Benetės išvada Nr. (2.2)NO-1-3512, vertino Lietuvos Respublikos civilinio proceso 386 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminų, aplinkybes, kad atsakovė 2018 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, tačiau teismas nutartimi atmetė prašymą, nurodęs, kad praleistas terminas procesui atnaujinti, pati pareiškėja turėjo ketinimą nutraukti santuoką (el. byla, t. 1, b. l. 4; 6 priedas), taip pat aplinkybes, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės skundą, paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.

9. Iš skundžiamo Tarnybos Sprendimo 2 turinio matyti, kad Tarnyba netenkino pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014. Tarnyba Sprendime 2 pažymėjo, kad pareiškėja su prašymu pateikė Lietuvos teismo ekspertizės 2019 m. sausio 29 d. išvadą Nr. 11-21(19), kuri, pareiškėjos manymu, įrodo naujai paaiškėjusias aplinkybes, Tarnybai jau buvo pateikta 2019 m. gegužės 15 d. Nurodo, kad su ankstesniu pareiškėjos prašymu pateiktas 2018 m. rugsėjo 17 ekspertizės aktas taip pat patvirtina tapačias aplinkybes kaip ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada. Tarnyba atsižvelgdama į tai, kad ji Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinė pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo, kadangi nustatė, jog atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, o pareiškėjos pakartotinai Tarnybai pateiktame prašyme yra nurodomos tapačios aplinkybės bei pateikti dokumentai, kurie jau buvo pateikti su ankstesniu prašymu ir pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymą paliko nenagrinėtu. Priimdama sprendimą 2, Tarnyba vadovavosi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis, jog prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

10. Pareiškėja iš esmės nesutiko su Tarnybos Sprendimu 1, kuris ir buvo pagrindinis šiame ginče. Pareiškėja, teikdama Tarnybai prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atnaujinant procesą anksčiau aptartoje civilinėje byloje, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių jos manymu yra pagrindas pakeisti sprendimą, įvardina 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. sausio 29 d. ekspertų išvadas dėl jos suklastoto parašo santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, jos pakeitime ir prašyme dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu. 2018 m. birželio 13 d., Vilniaus apylinkės teismui priimant nutartį dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti civilinį procesą, šių ekspertų išvadų byloje dar nebuvo, t. y. naujai paaiškėjusios aplinkybės atsirado po minėtos apylinkės teismo nutarties priėmimo.

Komisija savo sprendime laikėsi pozicijos, kad Tarnyba Sprendime 1 pasisakė apie tai, kad apylinkės teismo nutartyje buvo pasisakyta apie praleistą 3 mėnesių terminą dėl to, kad pareiškėja nuo sprendimo įteikimo turėjo žinoti apie galimai suklastotą jos parašą susitarime. Komisijos vertinimu, Tarnyba atskirai nevertino, ar pareiškėjos nurodomos aplinkybės (įrodymų apie parašo suklastojimą gavimas) sudaro pagrindą laikyti, kad atsirado naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos proceso metu.

Teismas nesutinka su tokiu Komisijos vertinimu. Tarnyba Sprendime 1 nurodė, kad Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartį grindė tuo, kad pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą, nes turėjo anksčiau žinoti apie galimą parašo suklastojimą. Taigi Tarnyba Sprendime 1 rėmėsi aplinkybe, kad šiuo atveju terminui skaičiuoti yra svarbi žinojimo apie galimą suklastojimą momentas, o ne įrodymų apie suklastojimą pateikimas. Tai atitinka ir minėtos 2018 m. birželio 13 d. nutarties turinį, kurioje teismas plačiai pasisakė apie pareiškėjos turėjimą žinoti apie suklastojimą ir to momentą. Taigi esminis šios nutarties pagrindas buvo termino, skaičiuojamo nuo turėjimo sužinoti apie suklastojimą, praleidimas, o ne įrodymų apie suklastojimą turėjimas ar neturėjimas. Todėl laikytina, kad Tarnyba Sprendime 1 iš esmės teisingai vertino aplinkybes ir jos motyvai, ypač įvertinus 2018 m. birželio 13 d. nutarties kontekstą, buvo suprantami ir išdėstyti adekvačiai. Be to, Tarnyba rėmėsi pasitelkto advokato išvada.

Tarnyba Sprendimu 2 pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja kreipiasi su pakartotiniu prašymu, nes iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis (įrodymais apie parašo suklastojimą).

11. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, išanalizavus skundžiamų Tarnybos sprendimų turinį, teismas vertina, kad Tarnybos skundas tenkintinas ir Komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. 21R-3(AG-797/03-2019) panaikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12. Pareiškėja teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti atstovavimo išlaidas, tačiau sprendimas priimamas ne jos naudai, todėl prašymas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 84 straipsniu, 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atsakovės (skundą padavusios institucijos) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą tenkinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 21R-3(AG-797/03-2019) panaikinti.

Atmesti pareiškėjos O. U. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.