- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-6/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Audronė Jarackaitė, Virginija Čekanauskaitė (pran.)
- Ieškovas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Prezidentui
- Kategorijos
- 19.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 93.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Artūro Driuko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2³⁵-1192-2003 pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl dekreto pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentui ir prašė pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretą Nr. 2048 dėl atleidimo iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui bei priteisti vidutinio mėnesinio uždarbio kompensaciją.
Ieškovas nurodė, kad dirbo Panevėžio apygardos teismo teisėju. Suėjus 65 metams ir Teismų tarybai patarus, Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. rugsėjo 27 d. dekretu Nr. 1918 jo, kaip Panevėžio apygardos teisėjo, įgaliojimai buvo pratęsti iki bus išnagrinėtos trys baudžiamosios bylos. Išnagrinėjęs paskutinę baudžiamąją bylą ieškovas 2003 m. vasario 5 d. faksimiliniu ryšiu perdavė Lietuvos Nacionalinei teismų asociacijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui (toliau Respublikos Prezidentas) prašymą dėl teisėjo įgaliojimų pratęsimo iki sueis 70 metų, tačiau Respublikos Prezidentas skundžiamu dekretu atleido ieškovą iš užimamų pareigų. Ieškovas teigė, kad šis dekretas yra neteisėtas, nes priimtas be Teismų tarybos pritarimo. Nurodė, kad tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 112 straipsnio šeštosios dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau Teismų įstatymas) 120 straipsnio 3 punkto nuostatos, jo konstitucinės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad Teismų taryba 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu apibrėžė ieškovo įgaliojimų pasibaigimo terminą tam tikru įvykiu – baudžiamųjų bylų išnagrinėjimu, todėl paskelbus nuosprendį paskutinėje baudžiamojoje byloje, atsirado pagrindas atleisti ieškovą Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkto pagrindu ir remiantis Teismų tarybos 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 6. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Teismų tarybos reglamento IX skirsnio 40 straipsniu, teisė inicijuoti teisėjų įgaliojimų pratęsimo iki 70 m. klausimą priklauso išimtinai Respublikos Prezidentui, todėl be jo kreipimosi Teismų taryba neturėjo pagrindo svarstyti ieškovo 2003 m. vasario 5 d. prašymo dėl pakartotinio įgaliojimų pratęsimo. Remdamasis pasakytu, teismas padarė išvadą, jog Respublikos Prezidentas, 2003 m. vasario 10 d. dekretu Nr. 2048 atleisdamas ieškovą iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, teisėtai vadovavosi Teismų tarybos 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 27 ir nepažeidė Konstitucijos 112 straipsnio šeštosios dalies reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas J. T. prašo šį teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Nepagrįsta teismo išvada, kad Respublikos Prezidentas galėjo remtis Teismų tarybos 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 27, nes šis nutarimas buvo priimtas galiojant senai Teismų įstatymo 57 straipsnio redakcijai. Tuo tarpu po 2003 m. sausio 31 d., tai yra įsigaliojus šios normos pakeitimui, ieškovas įgijo teisę kreiptis į Respublikos Prezidentą dėl įgaliojimų pratęsimo. Teismų įstatymo 70 straipsnyje, 56 straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje dalyse nustatyta aiški procedūra, jog įgaliojimų pratęsimo klausimas sprendžiamas Teismų įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka. Ieškovo atžvilgiu buvo pažeistos paminėto įstatymo bei Konstitucijos 112 straipsnio šeštosios dalies nuostatos. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovo atleidimas buvo apibrėžtas įvykiu – baudžiamųjų bylų išnagrinėjimu, nes Teismų tarybos patarimas sietinas su minėta tuo metu galiojusia Teismų įstatymo norma.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto įgaliojimai buvo pratęsti iki bus išnagrinėtos baudžiamosios bylos, todėl 2003 m. vasario 5 d. išnagrinėjus paskutinę iš jų atsirado pagrindas atleisti apeliantą iš užimamų pareigų remiantis Teismų tarybos 2002 m. rugsėjo 6 d. nutarime Nr. 27 išreikštu patarimu. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog atleidimo terminas turėjo būti susietas ne su baudžiamųjų bylų išnagrinėjimu, o su 2003 m. sausio 31 d. įsigaliojusia nauja Teismų įstatymo 57 straipsnio redakcija, numatančia galimybę pratęsti teisėjo įgaliojimus iki sueis 70 metų. Įstatymo pasikeitimas negali būti vertinamas kaip automatiškas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, nes tai tik suponavo galimybę kreiptis į Respublikos Prezidentą dėl tokių įgaliojimų pratęsimo. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog įgaliojimų pratęsimo klausimas turėjo būti sprendžiamas laikantis teisėjo skyrimo tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip buvo minėta, ieškovas savo ieškinio reikalavimus Respublikos Prezidentui dėl dekreto pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo, grindė Konstitucijos pažeidimu, todėl teisėjų kolegija, remdamasi CPK 3 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio pirmuoju ir antruoju punktais, nustatančiais, jog Konstitucinis Teismas be kitų klausimų taip pat nagrinėja bylas dėl Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, o taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka” (byla Nr. 40/03) išvada, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tikrinti Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams nepriklausomai nuo to, ar šie aktai yra individualaus, ar norminio pobūdžio, ar jie yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatini galiojimo, - 2004 m. vasario 24 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija prašė Konstitucinio Teismo ištirti ar Teismų įstatymo 57 straipsnio trečiosios dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentas gali vienasmeniškai, nesikreipdamas į Teismų tarybą dėl patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti įgaliojimus iki 70 metų ir atleisti tokį teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų terminui, atitinka Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai, 112 straipsnio penktajai daliai, 109 straipsnio antrajai daliai, 29 straipsnio pirmajai daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat prašė ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas Nr. 2048 dėl ieškovo atleidimo iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui atitinka Konstitucijos 5 straipsnio pirmajai daliai, 29 straipsnio pirmajai daliai, 109 straipsnio antrajai daliai, 112 straipsnio penktajai daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o taip pat Teismų įstatymo 57 straipsnio trečiosios dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 45 straipsnio pirmajai daliai, 70 straipsnio antrajai daliai.
Minėtos civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą (CPK 163 str. 7 p.).
Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu (byla Nr. 13/04-21/04-43/04) kartu su kitais prašymais išnagrinėjo ir Lietuvos apeliacinio teismo pateiktus klausimus. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Teismų įstatymo 57 straipsnio trečioji dalis (įstatymo 2003 m. sausio 28 d. redakcija), nustatanti galimybę pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, pagal kurią teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, šio straipsnio trečiajai daliai, kurioje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas toliau netyrė, ar ši norma atitinka Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai, 29 straipsnio pirmajai daliai bei 112 straipsnio penktajai daliai.
Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad Konstitucija neužkerta kelio tokiam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė ar jis sulaukė pensinio amžiaus, gali eiti šias pareigas iki tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos. Tačiau dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas ar Seimo nutarimas, ir būtinas Konstitucijos 112 straipsnio penktojoje dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo. Konstitucinio Teismo konstatavo, jog toks minėtos specialios teisėjų institucijos patarimas pratęsti teisėjo įgaliojimus kartu reiškia ir jos patarimą atleisti teisėją, kai tik įvyks atitinkamas teisinis faktas, tai yra bus baigtos nagrinėti atitinkamos bylos. Todėl įvykus šiam teisiniam faktui, su kuriuo buvo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, Respublikos Prezidentui nebereikia kreiptis į minėtą specialią teisėjų instituciją dėl teisėjo atleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui ar sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.
Konstitucinis Teismas taip pat nutarė, kad Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 ,,Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ pirmasis straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio antrajai daliai, 29 straipsnio pirmajai daliai, 109 straipsnio antrajai daliai, 112 straipsnio penktajai daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas paminėto nutarimo IV dalyje pagrįsdamas šią išvadą, rėmėsi tuo, jog šiame nutarime jau konstatuota, kad Teismų įstatymo 57 straipsnio trečioji dalis (įstatymo 2003 m. sausio 28 d. redakcija), nustatanti galimybę pratęsti teisėjų įgaliojimus pasibaigus jų laikui, išskyrus pačios Konstitucijos leidžiamas išimtis, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai bei šio straipsnio trečiajai daliai, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat rėmėsi išvada, kad Konstitucija neužkerta kelio tokiam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas ir pasibaigus jo įgaliojimų laikui gali eiti šias pareigas iki tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos; bei išvada, jog įvykus tam teisiniam faktui, su kuriuo siejamas teisėjo įgaliojimų pratęsimas, Respublikos Prezidentui nebereikia dar karą kreiptis į minėtą specialią teisėjų instituciją dėl teisėjo atleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui ar sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.
Kartu Konstitucinis Teismas nutraukė bylą dalyje dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 ,,Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ pirmojo straipsnio atitikties Teismų įstatymo 57 straipsnio trečiajai daliai (įstatymo 2003 m. sausio 28 d. redakcija) bei 70 straipsnio antrajai daliai (įstatymo 2002 m. sausio 24 d. redakcija) remdamasis tuo, kad šiuo nutarimu pripažinta, jog minimos įstatymo normos pačios prieštarauja Konstitucijai, todėl tolesnis šio klausimo tyrimas konstitucinės justicijos požiūriu yra beprasmis. Be to, Konstitucinis Teismas nutraukė bylą ir dalyje dėl skundžiamo Respublikos Prezidento dekreto atitikties Teismų įstatymo 45 straipsnio pirmajai daliai (įstatymo 2002 m. sausio 24 d. redakcija), nustatančiai, jog teisėjas skiriamas, perkeliamas, atleidžiamas ar pašalinamas iš pareigų tik Konstitucijoje ir šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka, nurodęs, jog toks teisinis reguliavimas, kai yra numatyta galimybė pratęsti teisėjo įgaliojimus pasibaigus jų laikui, yra nesuderinamas su Konstitucija.
Įsiteisėjus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje konstatavo, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių ši civilinė byla buvo sustabdyta, ir bylos nagrinėjimą atnaujino (CPK 167 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad pagal Konstitucijos 102 straipsnį ir 105 straipsnio antrąją dalį Respublikos Prezidento aktų atitikimą Konstitucijai ir įstatymams patikrina Konstitucinis Teismas, vadovaudamasi paminėto Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo (byla Nr. 13/04-21/04-43/04) nuostatomis, sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas, 2003 m. rugsėjo 12 d. atmesdamas ieškovo J. T. ieškinio reikalavimus pripažinti neteisėtu Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretą Nr. 2048 dėl jo atleidimo iš Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui bei priteisti vidutinio mėnesinio uždarbio kompensaciją, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.). Ieškovo J. T. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis grindžia savo reikalavimą panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, paneigia šioje nutartyje išdėstytos Konstitucinio Teismo išvados (CPK 185 str.).
Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 329, 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Ieškovo J. T. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.