- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- 2-1505/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos montažas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos montažas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos montažas“ atžvilgiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BAB „Narūnas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Aukštaitijos montažas“ ir A. P. , prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 2 d. sutartį Nr. 09/02/02, 2009 m. vasario 9 d. sutartį Nr. 09/02/09, 2009 m. vasario 12 d. sutartį Nr. 09/02/12, sudarytas tarp AB „Narūnas“ ir UAB „Aukštaitijos montažas“; priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Aukštaitijos montažas“ ir A. P. ieškovo naudai 109 361 Lt ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, jog ginčijamomis sutartimis ieškovas AB „Narūnas“ nusipirko keturis telferius už 109 361 Lt iš atsakovo UAB „Aukštaitijos montažas“. Atsiskaitymas už telferius vyko įskaitant atsakovo UAB „Aukštaitijos montažas“ skolą ieškovui. Telferių pirkimu iš atsakovo buvo siekiama sukurti ieškovo piniginę prievolę atsakovui ir atlikti įskaitymą tam, kad UAB „Aukštaitijos montažas“ išvengtų savo prievolės ieškovui įvykdymo. Ginčijamos telferių pirkimo sutartys yra tariamos, prieštarauja juridinio asmens interesams, dėl ko jos turi būti pripažintos negaliojančiomis ir taikyta restitucija. Atsakovė A. P. , kuri buvo ieškovo direktorė, turi atsakyti dėl įmonei padarytų nuostolių tariamų pirkimo sutarčių suma, kurios negavo ieškovas.
Ieškiniu ieškovas BAB „Narūnas“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams UAB „Aukštaitijos montažas“ ir A. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas bei turtines teises 109 361 Lt sumai, uždraudžiant tokiu turtu ar lėšomis disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant, draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyto šį turtą bei iš jo kylančias visas teises).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir nutarė areštuoti atsakovams A. P. ir UAB „Aukštaitijos montažas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą bei turtines teises 109 361 Lt sumai, uždraudžiant tokiu turtu disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises). Teismas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą konstatavo remdamasis didelės ieškinio sumos kriterijumi ir sprendė, jog šių ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo principų laikymasis reikalauja, jog nagrinėjamu atveju nebūtų taikomas atsakovų piniginių lėšų areštas.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Aukštaitijos montažas“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė apelianto, jo darbuotojų ir su juo susijusių asmenų teisėtus interesus, kadangi atsakovas dėl to patiria nuostolius, negali tinkamai vykdyti savo ūkinės komercinės veiklos – verstis statybų verslu. Dėl to pažeidžiamas apelianto lygiateisiškumo principas prieš kitus dalyvaujančius rinkoje juridinius asmenis, atimama galimybė verstis verslu, gauti pajamų. Tai sąlygoja ne tik atsakovo, bet ir viešojo intereso pažeidimą, kadangi jų taikymas gali padaryti neigiamą įtaką žmonių gerovei, žalą visuomenei ar jos daliai.
2. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones pažeisdamas CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą, suteikdamas pranašumą ieškovui ir nepagrįstai suvaržydamas apelianto teises daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Atsiliepimas
Ieškovo BAB „Narūnas“ bankroto administratorius atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo neproporcingai suvaržytos jo teisės, kadangi areštas nebuvo taikomas apelianto piniginėms lėšoms. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė atsižvelgdamas į grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principų. Apeliantas, nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas viešasis interesas, netinkamai aiškina šią sąvoką. Priešingai nei nurodo apeliantas, būtent bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurių tarpe yra valstybės institucijos bei darbuotojai, interesų gynimas atitinka viešojo intereso kriterijų.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui UAB „Aukštaitijos montažas“ priklausančio turto areštą – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, esant šio atsakovo atžvilgiu pareikštam reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Remiantis šia norma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas, spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, vertina šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Esant pareikštam turtiniam reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo, teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo, turėtų įvertinti ieškinio sumos dydį, atsakovo turtinę padėtį, galimus nesąžiningus atsakovo veiksmus, siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo ieškinio tenkinimo atveju ir t.t..
Iš skundžiamos Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo padarė vadovaudamasis ieškinio sumos kriterijumi, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju pareikštas reikalavimas dėl didelės pinigų sumos (109 361 Lt) priteisimo solidariai iš atsakovų UAB „Aukštaitijos montažas“ ir A. P. . Atsakovas UAB „Aukštaitijos montažas“ atskiruoju skundu neginčija šių pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo, o savo atskirąjį skundą grindžia ekonomiškumo ir kitų bendrųjų teisės principų (teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principų) pažeidimu.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 str. 2 d.). Teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Todėl tiek šių priemonių rūšis, tiek jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus.
Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
Teisingumas kaip vienas iš bendrųjų teisės principų, kuris kartu yra ir teisės normų taikymo tikslas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi, esant pareikštam reikalavimui dėl 109 361 Lt pinigų sumos priteisimo solidariai iš atsakovų UAB „Aukštaitijos montažas“ ir A. P. , taikė atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turinių teisių areštą 109 361 Lt sumai, uždraudžiant tokiu turtu disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti šį turtą bei iš jo kylančias visas teises). Ieškovui savo ieškinio reikalavimus kildinant iš solidarios atsakovų prievolės, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškinio sumos ribose abiejų atsakovų atžvilgiu atitinka teismų praktikoje suformuotas jų taikymo taisykles bei nepažeidžia ekonomiškumo principo, atsižvelgiant į tai, kad vykdydamas tokią teismo nutartį antstolis negali aprašyti atsakovams priklausančio turto daugiau nei bendras arešto mastas. Tai, jog buvo areštuotas tik atsakovo UAB „Aukštaitijos montažas“ nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei turtinės teisės, užtikrina proporcingumo principo įgyvendinimą, kadangi būtent piniginių lėšų areštas pripažįstamas labiausiai pažeidžiančiu atsakovo (juridinio asmens) teisėtus interesus, susijusius galimybe netrukdomai vykdyti veiklą, konkuruoti su kitais ūko subjektais, vykdyti atsiskaitymus ir t.t. Apeliantas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi neproporcingai pažeidžiami jo teisėti interesai, savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais. Nustačius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, ieškovo teisėto intereso, kad ieškinio tenkinimo atveju būtų užtikrintas jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas, tenkinimas yra pripažįstamas būtinu. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju visiška ginčo šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra yra negalima. Tačiau pažymėtina, jog esant pareikštam reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo, konkretaus atsakovui priklausančio turto areštas nėra savitikslis. Atsakovui manant, jog jam priklausančio turto areštas neproporcingai pažeidžia jo teisėtus interesus, jis gali kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo, pateikdamas prievolių pagal pareikštus ieškinio reikalavimus įvykdymo užtikrinimą patvirtinančius įrodymus (banko garantiją, laidavimo raštą) arba įmokėdamas reikiamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą (CPK 146 str.). Be to, tuo atveju, jei atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali patirti nuostolių ir yra grėsmė, jog tokių nuostolių atlyginimas ieškinio atmetimo atveju gali būti apsunkintas, jis gali kreiptis į teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Tokiu būdu procesinėmis priemonėmis yra maksimaliai užtikrinamas procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.