- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- Ik-2336-365/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01495-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Advokatai
- Andžejus Seliava
- Kategorijos
- 10.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo ir ataskaitų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Fortera“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Fortera“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-254, Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. vasario 9 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Skunde (b. l. 1-8, t. I) paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 4 d. ir 2010 m. sausio 21 d. į Bendrijos muitų teritoriją pagal 20 bendrųjų administracinių dokumentų importavo techninę sieros rūgštį. Nustatydama šių prekių muitinę vertę, Kauno teritorinė muitinė nusprendė netaikyti sandorio vertės metodo. Pareiškėjo įsitikinimu, Muitinės departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 135 straipsnio 3 dalimi, nepagrįstai nevertino jam pateiktų SMGS važtaraščių, nes nei 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2913/92, nustatančiame Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), nei kituose norminiuose aktuose nenumatytas reikalavimas teikti muitinei tik išverstus į lietuvių kalbą dokumentus. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 23 priedas nustato, kad galima aplinkybių ar sąlygų įtaka prekių kainai yra tuomet, kai: a) pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių; ar b) importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą importuojamų prekių pirkėjas pardavėjui parduoda kitas prekes; arba c) kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą, nesusijusį su importuojamomis prekėmis ir pan. Atsakovo argumentai, jog patikrinimo metu buvo nustatytas žymus skirtumas, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis prekių vertėmis, t. y. kad kiti importuotojai nurodo penkis kartus didesnę tos pačios prekės kainą, ir dėl to buvo suabejota jo prekės kaina, nėra tinkamas. Mokestinio ginčo metu mokesčių administratorius rėmėsi Lietuvos statistikos departamento informacija apie tai, jog per 2009 metus iš Baltarusijos į Lietuvą pareiškėjas importavo 86,2 proc. viso sieros rūgšties kiekio. Atsakovas neteisingai lygino kainas prekių, parduotų ne tuo pačiu apyvartos lygiu. Taikant tik Muitinės departamento sukauptus PREMI bazės duomenis, nebuvo užtikrintas neutralus muitinis įvertinimas, t. y. nebuvo naudojami Bendrijos teisės nustatyti teisiniai instrumentai, nebuvo įvertinta ekonominė situacija rinkoje, galimas produktų perteklius eksportuojančios šalies rinkoje, eksportuojančios valstybės eksporto dokumentai ir prekių eksporto kaina, neatsižvelgta į prekių apyvartos lygį, importo į Bendrijos muitų teritoriją atvejus apskritai. Atsakovas neatsižvelgė į tai, jog sieros ir sulfitinė rūgštys laikomos šalutiniu ir pavojingu produktu, kas, pareiškėjo įsitikinimu, pateisina techninės sieros rūgšties pardavimą į Bendrijos teritoriją mažomis kainomis, vietoj to, kad neturėdamas pardavimo rinkos, gamintojas šį šalutinį produktą utilizuotų. Šalutinio produkto pardavimas mažesnėmis nei transportavimo sąnaudų kainomis yra pateisinamas ekonomine logika, nes tokiu būdu išvengiama labai didelių utilizavimo kaštų. Nurodytas aplinkybes dėl sieros rūgšties savikainos ir labai žemų pardavimo kainų esant produkto pertekliui, patvirtina AB „Lifosa” 2010 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, ginčijamo sprendimo motyvuose klaidingai nuspręsta dėl prekių nuosavybės teisės turėjimo ar neturėjimo, jo išvados prieštarauja prekybos teisei bei praktikai. Pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisės į importuotas prekes turėjimas teisinės reikšmės taikant Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punktą neturi. Nuosavybės teisės į techninę sieros rūgštį perėjimo momentas yra aiškus, pagrįstas privatinės teisės taisyklėmis ir negali būti laikomas sąlygomis ar aplinkybėmis, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti. Atsakovas pripažino, jog pareiškėjas turėjo nurodyti transportavimo išlaidų sumą – objektyviai įvertinamus duomenis, bet to nepadarė. Tačiau jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos pareiškėjas nepatyrė, o visos prekių transportavimo nuo gamintojo iki Bendrijos muitų sienos sąnaudos buvo įskaitytos į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną prekių kainą, todėl muitinės argumentai, susiję su transportavimo išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikimu, yra nepagrįsti ir prieštarauja Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 daliai. Aplinkybė, kad už importuotų prekių gabenimą pagal pareiškėjo ir AB „Lifosa“ prekių pirkimo-pardavimo sutartį AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėjo AB „Lifosa“, teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl prekių muitinės vertės nustatymo neturi, nes šis vežimas buvo atliekamas Bendrijos muitų teritorijoje ir į prekių muitinę vertę neįskaitomas. Muitinės žinioje esantys dokumentai atspindi visas mokestiniam ginčui reikšmingas ūkines operacijas, su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Tokiu atveju, kai muitinė netiki sąskaitose faktūrose ir Baltarusijos Respublikos eksporto deklaracijose nurodytais duomenimis, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškintas prekių muitinės vertės sąžiningumo, vieningumo ir neutralumo principų įgyvendinimas įpareigoja ją kreiptis į eksporto valstybės – Baltarusijos – kompetentingą instituciją tikslu patvirtinti ar paneigti iš šios valstybės eksportuotų prekių ekonominę vertę. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A575-1508/2008. Skundžiamuose sprendimuose atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi tuo, kad OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra tarpusavyje susijusios ir šis jų ryšys turėjo įtakos kainai. Tokio fakto pareiškėjas neginčija, tačiau Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „d“ punkto taikymo sąlyga yra ta, kad sandorio, kurio pagrindu įvyko pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją, šalys (pirkėjas ir pardavėjas) yra susijusios. Šio mokestinio ginčo atveju taip nėra, nes atsakovai netinkamai identifikavo sandorį, kurio pagrindu įvyko prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją, todėl buvo pažeista Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalis.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 75-79, t. I) paaiškino, kad pareiškėjas turėjo teisę pats spręsti, kokie dokumentai pagrindžia jo skundą ir ar juos (jų vertimus į valstybinę kalbą) teikti. Jei pareiškėjas prašomų dokumentų nepateikia, praranda teisę jais remtis tolesnio mokestinio ginčo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-2055/2008). Atsakovas pažymėjo, kad rinkos sąlygomis, preziumuojant sandorio šalių sąžiningumą sudarant ir vykdant sandorį, sandorio vertė, t. y. pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, neturi labai skirtis nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų. Todėl tais atvejais, kai importuotų prekių sandorio kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų, daroma išvada, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, ir tai yra pagrindas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punktu, netaikyti sandorio vertės metodo. Pareiškėjas neteisingai aiškina Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias PREMI duomenų bazės taikymą. Jo importuotų prekių muitiniam įvertinimui muitinė taikė ne Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktuose nurodytas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, o 31 straipsnio 1 dalį, todėl skundo argumentas, kad muitiniam įvertinimui turi būti taikomos kainos prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu, nėra pagrįstas. Minėtas reikalavimas, vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Nuostatos) 150 ir 151 straipsniais, galioja taikant tapačių ar panašių prekių sandorio vertes. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjo pateikta AB „Orlen Lietuva” interneto tinklalapyje skelbta informacija, taip pat Europos Komisijos 2000 m. gegužės 3 d. sprendimas (2000/532/EB) pagrindžia jo gabentos sieros rūgšties gamybos būdą. Nėra įrodymų, kad AB „Orlen Lietuva” gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės OAO „Naftan” gamybos procesui. Prekės priskyrimas pagrindiniam ar šalutiniam gamybos produktui nėra esminis motyvas, įtakojantis sandorio vertės pripažinimą ar paneigimą. Nepaisant to, kokiu būdu pagaminama prekė, kokia jos paskirtis, jos pardavimo kaina rinkoje neturėtų žymiai skirtis. Muitinė savo sprendimuose tinkamai identifikavo sandorį, kurio pagrindu įvyko pardavimas į Bendrijos teritoriją, buvo atsižvelgta ir į sandorį, kurį sudarė OAO „Naftan” ir UAB „Transchema”. Nepaisant to, kad minėtas sandoris nebuvo pagrindu importuojant prekes į Bendriją, jis įvyko tarp tarpusavyje susijusių asmenų, iš kurių vienas yra Baltarusijos Respublikos, o kitas – Bendrijos ūkio subjektas. Pareiškėjo teiginys, kad nuosavybės teisės į importuojamas prekes turėjimas neturi teisinės reikšmės pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punktą, yra nepagrįstas. Nepaisant to, jog nuosavybės teisės įgijimas gali būti nustatomas ir sutartimis tarp asmenų, prieštaravimai sutartyse yra pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturėtų būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam įvertinimui pateikiamuose dokumentuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui. Atsiliepime nurodė analogiškus argumentus kaip atsakovas (b. l. 144-146, t. II).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – Muitinės departamento 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-254 panaikino ir perdavė pareiškėjo skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. vasario 9 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėti iš naujo (b. l. 116-126, t. III).
Teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad Muitinės departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neištyrė esminę reikšmę ginčui turinčių aplinkybių, todėl priėmė sprendimą, nepagrįstą nustatytais faktais ir teisės normomis, neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Muitinės departamentas netinkamai taikė MAĮ 153 straipsnio 3 dalį. Jo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo skundo argumentai. Atsakovas nepateikė savo pozicijos dėl SMGS važtaraščių vertimo, nenurodė, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, nemotyvuotai atmetė pareiškėjo paaiškinimus dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą, dėl Baltarusijos Respublikoje esančios planinės ekonomikos, neatsakė į argumentus, susijusius su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ santykiais, ekonominės krizės įtaka importuojamos prekės kainai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitų išvadomis bei jam perskaičiuota techninės sieros rūgšties muitine verte, importo muitu, PVM apmokestinamąja verte ir importo PVM, padavė skundą Muitinės departamentui. Muitinės departamentas 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-149 įpareigojo bendrovę pateikti dokumentų nevalstybine kalba (važtaraščių, sąskaitų-faktūrų ir kt.) autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d. raštu informavo, kad prekių važtaraščių vertimai į lietuvių kalbą nagrinėjamų ataskaitų laikotarpiu yra Kauno teritorinėje muitinėje. Pažymėjo, kad kokybei pagrįsti prideda produkto kokybės paso vertimą į lietuvių kalbą, iš kurio matyti, kad tai yra I rūšies sieros rūgštis. Kadangi pase kinta tik monohidrato faktinė masės dalis, o kiti parametrai nesikeičia, prašo vadovautis šiuo vertimu peržiūrint ataskaitų pagrįstumą. Muitinės departamentas laikėsi pozicijos, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui ne valstybine kalba įformintų dokumentų, pagrindžiančių skundą, autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą, o to nepadaręs, praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo metu, todėl nevertino pareiškėjo pateiktų SMGS važtaraščių. Vilniaus apygardos administracinio teismo įsitikinimu, susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjas, skųsdamas Kauno teritorinės muitinės sprendimą, skundą grindė dokumentais, pateiktais mokestinio patikrinimo metu ir naujų dokumentų prie skundo nepridėjo, todėl Muitinės departamentas nepagrįstai reikalavo vertimų. MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostata nereiškia, kad Muitinės departamentas, nagrinėdamas mokesčių mokėtojo skundą, gali nuspręsti nevertinti ir nepasisakyti dėl tų įrodymų, kuriais didele dalimi grindžiama mokestinio patikrinimo ataskaita.
III.
Pareiškėjas UAB „Fortera“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą (b. l. 137-144, t. III) grindžia šiais argumentais:
MAĮ 133¹ straipsnio 4 dalyje numatyta mokesčių administratoriaus pareiga prie patikrinimo ataskaitos egzemplioriaus, kuris įteikiamas mokesčių mokėtojui, pridėti visus priedus, tačiau Kauno teritorinė muitinė su 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priedų nepateikė. Todėl UAB „Fortera“ buvo priversta rašyti skundus, nežinodama, kokiais įrodymais buvo nustatyta apmokestinamoji bazė ir pagrįstos mokestinio patikrinimo išvados.Pagal Nuostatų 23 priedą, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punkto taikymas nėra susijęs su importuotų prekių kainų skirtumais, o priklauso nuo sandorio sąlygų. Be to, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punktas negali būti aiškinamas plečiamai ir ši norma nesuteikia muitinei diskrecijos spręsti apie importuotų prekių kainų lygį bei prekių paklausos ir pasiūlos santykyje susiformavusias kainas.Muitinė, lygindama panašias ar tapačias prekes ir jų kainas, visiškai neatsižvelgė į prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu, kainas. Tuo tarpu Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnyje numatytas tapačių ar panašių prekių vertės metodo taikymas, nustatant prekių muitinės vertę, pagal Nuostatų 23 priedo 30 straipsnio 2 dalies „a“ ir „b“ punktų taikymo paaiškinimą reikalauja lyginti kainas prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu ar esant skirtingam lygiui, tuo pačiu prekių kiekiu, o esant skirtingiems lygiams ir kiekiams privalo būti padaryti patikslinimai. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika suponuoja išvadą, kad vien tik importuojamų prekių vertės neatitikimas PREMI duomenų bazėje esančioms vertėms savaime neeliminuoja sandorio vertės metodo taikymo.Importuotų ginčo prekių kaina yra labai aiški, ji nustatytina pagal muitinei pateiktus dokumentus, Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto priešpriešinio patikrinimo pažymą ir kitus objektyvius naftos produktų gamybos technologijos, rinkos ir prekybos teisės dėsnius, kuriuos Muitinės departamentas ir Kauno teritorinė muitinė neteisingai interpretuoja.Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės aiškinti daiktinės teisės taisyklių, todėl jų išvados apie nuosavybės teisę ir jos turėtoją nepagrįstos.Byloje yra pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu prekės buvo importuotos į Bendrijos teritoriją. Pagal sutarties sąlygas, transportavimo kaštai tenka pardavėjui, todėl muitinės argumentai dėl būtinumo teikti įrodymus apie transportavimo kaštus, kurių apeliantas neturėjo, yra iš esmės neteisingi.UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ atsiskaitymo būdas bei mechanizmas neturi ir negali turėti jokios įtakos atsisakymui taikyti sandorio vertės metodą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo byla C-29/93).Viešoji teisė negali būti aiškinama plečiamai. Tad jei aplinkybė, kad OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra susijusios įmonės, neleidžia taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „d“ punkto, nes tarp jų sudarytas sandoris nebuvo prekių importo pagrindu, tai ši aplinkybė taip pat negali būti interpretuojama kaip viena iš sąlygų taikant Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies „b“ punktą, nes susijusių įmonių sandoriai už Bendrijos muitinės teritorijos ribų iki importo sandorio sudarymo nepatenka į „b“ punkto dispoziciją.Muitinė nepagrįstai ignoravo tapačių ar panašių prekių sandorių vertės metodų taikymo galimybę, tuo pažeisdama Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalį.Taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnyje numatytą metodą, privaloma remtis ne Lietuvos PREMI baze, o Bendrijos mastu sukauptais duomenimis.
Šalies argumentai
Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde (b. l. 131-133, t. III) nurodo, kad vadovaudamasis MAĮ 153 straipsnio 3 ir 5 dalimi, 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-149, įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentų, surašytų ne valstybine kalba (važtaraščių, sąskaitų-faktūrų ir kt.), vertimus. Bendrovė 2010 m. kovo 4 d. raštu Nr. 33 pateikė techninės sieros rūgšties paso Nr. (duomenys neskelbtini) bei sąskaitų tarp OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ vertimus. Ji nurodė, jog SMGS važtaraščiai neturi įtakos sprendžiant ginčą dėl prekių muitinės vertės, todėl minėtų dokumentų vertimų nepridėjo. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 12 ir 13 punktuose numatyta, kokie dokumentai bei informacija turi būti pateikta siekiant įrodyti deklaruojamą prekių vertę. Minėtų taisyklių 12.3 punkte įtvirtinta, jog prekių deklaruojamai vertei pagrįsti turi būti pateiktas transporto dokumentas, su kuriuo gabenamos prekės, priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų (gabenimo maršrutas, draudimo, krovimo, perkrovimo išlaidos). Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog SMGS važtaraščiai nėra susiję su ginču dėl muitinės vertės. Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, kurie, jo manymu, pagrindė skundą, o Muitinės departamentas skundą nagrinėjo pareiškėjo pateiktos medžiagos ribose. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 33 punktu, muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija pateiktų muitiniam tikrinimui dokumentų vertimo, jeigu neįmanoma vienareikšmiškai identifikuoti prekių, nustatyti jų kiekio arba muitinės vertės. Tačiau šio teisės akto reikalavimai taikomi tik muitiniam įforminimui. Kilus mokestiniam ginčui ir skundą nagrinėjant Muitinės departamente privaloma vadovautis MAĮ. Ta aplinkybė, jog Kauno teritorinė muitinė priėmė dokumentus, įformintus rusų kalba, neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjas, nepateikdamas dalies prašomų dokumentų, prarado teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vertinti ginčijamo Muitinės departamento sprendimo pagrįstumą neatsižvelgdamas į užsienio kalba surašytus SMGS važtaraščius. Kilusiam ginčui išspręsti pakako įrodymų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, todėl Muitinės departamentas išnagrinėjo UAB „Fortera“ skundą iš esmės ir 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-254 patvirtino Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jis negalėjo atsakyti į teismo sprendime minimus pareiškėjo argumentus, nes jie buvo pareikšti ne ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, bet skunde teismui. Į pareiškėjo motyvus, išdėstytus skunde teismui, Muitinės departamentas atsikirto atsiliepime, todėl teismas suklydo pasisakydamas dėl vertinimo pareigos pasiskirstymo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime prašo Muitinės departamento apeliacinį skundą atmesti (b. l. 149-150, t. III).
Atsakovas atsiliepime prieštarauja UAB „Fortera“ apeliacinio skundo tenkinimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimuose į apeliacinius skundus (b. l. 152-153, 158-163, t. III) palaiko atsakovo poziciją, t. y. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą dėl Bendrijos muitinės kodekso 1 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio ir 31 straipsnio taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkinami.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-254 ir Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010 m. vasario 9 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsniu, byloje kilusiam ginčui yra nustatyta privaloma ikiteisminė nagrinėjimo procedūra, todėl dėl ginčijamų Kauno teritorinės muitinės ataskaitų 2010 m. vasario 18 d. UAB „Fortera“ padavė skundą Muitinės departamentui. Išnagrinėjęs šį skundą, Muitinės departamentas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-254 patvirtino paminėtas supaprastinto patikrinimo ataskaitas. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl paminėtų Muitinės departamento sprendimo bei Kauno teritorinės muitinės supaprastintų patikrinimo ataskaitų patenkino iš dalies, panaikino Muitinės departamento 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą ir perdavė pareiškėjo skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. ir 2010 m. vasario 9 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitų Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. Teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neištyrė esminę reikšmę ginčui turinčių aplinkybių, todėl priėmė sprendimą, nepagrįstą nustatytais faktais ir teisės normomis, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio principų bei 8 straipsnio reikalavimų. Muitinės departamentas nepateikė savo pozicijos dėl SMGS važtaraščių vertimo, nenurodė, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, nemotyvuotai atmetė pareiškėjo paaiškinimus dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą, dėl Baltarusijos Respublikoje esančios planinės ekonomikos, neatsakė į argumentus, susijusius su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ santykiais, ekonominės krizės įtaka importuojamos prekės kainai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo sprendime minima ne skundžiama 2010 m. vasario 9 d. Klaipėdos teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau 2010 m. vasario 29 d. Klaipėdos teritorinės muitinės ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nurodoma ne 2010 m. vasario 29 d. supaprastinta patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), o tos pačios datos Kauno teritorinės muitinės ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir tai, kad šiuos raštus priėmusi institucija yra Klaipėdos teritorinė muitinė, šių raštų priėmimo metai ir mėnesiai sutampa, o numeriai abejais atvejais skiriasi į juos įterpiant vienodą papildomą simbolį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos rašymo apsirikimo klaidos, o iš tikrųjų turėjo būti nurodyta Klaipėdos teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2010 m. vasario 9 d. ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, jog teismas privalėjo tenkinti jo skundą visa apimtimi ir panaikinti ne tik ginčijamą Muitinės departamento sprendimą, bet ir ginčijamas Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitas dėl procesinės ir materialinės teisės pažeidimų. Pareiškėjas nurodo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 133¹ straipsnio 4 dalyje numatyta mokesčių administratoriaus pareiga prie patikrinimo ataskaitos egzemplioriaus, kuris įteikiamas mokesčių mokėtojui, pateikti visus priedus. Jo nuomone, kadangi jokie priedai prie Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitų pateikti nebuvo, toks Mokesčių administravimo įstatymo 133¹ straipsnio 4 dalies pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti laikomas pagrindu panaikinti ginčijamas Kauno teritorinės muitinės ataskaitas.
Iš byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog pareiškėjas prie ginčijamų Kauno teritorinės muitinės ataskaitų pateiktinais priedais įvardija Valstybinės mokesčių inspekcijos priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr.(duomenys neskelbtini), informaciją apie UAB „Transchema“ akcijų priklausomybę bei apie Eurostat duomenų bazėje esančias kainas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nurodo, jog priedai nebuvo pateikti prie Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 17 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nors ginčijamos yra Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. ir 2010 m. vasario 9 d. ataskaitos. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytina, kad šiuo atveju apeliaciniame skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida ir todėl šis pareiškėjo argumentas svarstytinas byloje ginčijamų ataskaitų atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. bei 2010 m. vasario 9 d. ataskaitos buvo be priedų, todėl konstatuotina, kad ginčas yra kilęs dėl to, ar paminėta pažyma bei informacija laikytina supaprastinto patikrinimo ataskaitų priedais ar mokestinio patikrinimo medžiaga, kuria remiantis šios ataskaitos buvo priimtos. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma, tiek informacija apie UAB „Transchema“ akcijų priklausomybę bei apie Eurostat duomenų bazėje esančias kainas, tiek kita informacija bei duomenys, kuriais Kauno teritorinė muitinė rėmėsi priimdama ginčijamas ataskaitas, laikytini mokestinio patikrinimo medžiaga. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, jog jis neturėjo galimybės susipažinti su mokestinio patikrinimo medžiaga, šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu ir todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog sutiktina su Muitinės departamento apeliacinio skundo argumentu, kad jis, priimdamas sprendimą, negalėjo atsakyti į pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, kurie nebuvo pateikti skunde Muitinės departamentui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčijamame Muitinės departamento sprendime neįvertinti pareiškėjo argumentai, kad SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, nemotyvuotai atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjo UAB „Fortera“ santykių, dėl ekonominės krizės įtakos importuojamos prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą, taip pat dėl Baltarusijos Respublikoje esančios planinės ekonomikos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog paminėti argumentai pareiškėjo 2010 m. vasario 18 d. skunde Muitinės departamentui dėl supaprastinto patikrinimo ataskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti nebuvo, todėl negalėjo būti vertinamas ir jų išnagrinėjimas, Muitinės departamentui priimant sprendimą paminėto skundo pagrindu.
Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje yra kilęs ginčas dėl to, kad pareiškėjui nepateikus SMGS važtaraščių vertimų į lietuvių kalbą, Muitinės departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje numatytu reikalavimu ir jų nevertino. Teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pateiktu paminėtos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos aiškinimu. Joje nustatyti reikalavimai reiškia tik tai, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (nevalstybine kalba įformintų dokumentų autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą), o nepateikęs tokių dokumentų praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje institucijoje metu. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad Muitinės departamentas, nagrinėdamas mokesčių mokėtojo skundą, gali nevertinti ir nepasisakyti dėl tų įrodymų, kuriais didele dalimi grindžiama mokestinio patikrinimo ataskaita. Kaip matyti iš Kauno teritorinės muitinės priimtų supaprastinto patikrinimo ataskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dalis jose nustatytų aplinkybių grindžiama būtent paminėtais SMGS važtaraščiais, jais remiantis daromos išvados, turinčios įtakos sprendimo priėmimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad nėra pagrindo tame pačiame ginče reikalauti to paties dokumento, jei jis jau buvo pateiktas ir muitinės įstaigos priimtas, o dalies įrodymų, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas teritorinės muitinės sprendimas, nevertinimas ginčą nagrinėjant Muitinės departamente laikytinas nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1356/11, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-2163/11).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Muitinės departamentas nepagrįstai reikalavo pateikti vertimus į valstybinę kalbą dokumentų, kurie Kauno teritorinės muitinės buvo priimti ir vertinti kaip įrodymai, priimant skundžiamas Kauno teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitas. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ginčijamas Muitinės departamento sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, dalis padarytų išvadų nėra pagrįstos išsamiais argumentais ir įrodymais. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Muitinės departamento sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl laikytina pagrįsta Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jis naikintinas ir grąžintinas Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo, kaip priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir 8 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčas bus iš naujo nagrinėjamas Muitinės departamente ikiteismine tvarka, dėl Kauno teritorinės muitinės 2010 m. sausio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. vasario 9 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nepasisako. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nepasisako ir dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui neištyrus ginčo faktinių aplinkybių, nėra galimybės vertinti, ar atsakovas ginčo santykiams tinkamai taikė teisės aktus. Remiantis šiais argumentais, netenkintinas ir pareiškėjo 2011 m. birželio 6 d. prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą dėl Bendrijos muitinės kodekso 1 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio bei 31 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra galimybės taikyti teisę, kol ginčo metu nėra visiškai ištirtos faktinės aplinkybės. Pabrėžtina, kad šis sprendimas neriboja pareiškėjo teisės pateikti tokį prašymą ginčo atveju po visapusiško faktinių aplinkybių ištyrimo.
Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjo UAB „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento apeliaciniai skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pagrindo naikinti nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą netenkinti.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.