Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nėra tinkamai motyvuotas, formalus, todėl neatitinka administracinio sprendimo turiniui keliamiems reikalavimams, nustatytiems Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje.

Nurodo, kad atsakovei buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lenkijos Respublikoje, taip pat Lenkijos Respublikoje jam yra suteiktas asmens kodas, išduotas leidimas dirbti Lenkijos Respublikoje ir kad jis buvo komandiruotas dirbti Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, jis yra Europos ekonominės erdvės valstybėje teisėtai gyvenantis asmuo, todėl, vadovaujantis Nutarimo 2.1.2.1 punktu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką jo atžvilgiu netaikytinas. Priimant skundžiamą sprendimą šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, kas sąlygojo neteisėto ir naikintino sprendimo priėmimą.

Atkreipia dėmesį, jog Nutarimo esmė yra siekis apriboti kitų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, kad būtų paprasčiau ir lengviau kontroliuoti COVID-19 pandemijos plitimą valstybėje. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas buvo atlikęs visus reikiamus testus, siekiant nustatyti, ar jis neserga minėtu virusu. Pareiškėjui buvo nustatytas neigiamas testo rezultatas, taigi jis nesukėlė jokio pavojaus, todėl neturėjo kilti poreikis jį įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjo nuomone, Ginčijamas sprendimas nepagrįstai riboja laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje. Laisvas darbuotojų judėjimas – viena iš pagrindinių Europos Sąjungos piliečių laisvių ir vienas iš vidaus rinkos ramsčių. Jis įtvirtintas sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnyje. Asmuo, teisėtai dirbantis kitoje Europos Sąjungos narėje, komandiruotės pagrindu gali laisvai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Pažymi, kad turėjo leidimą dirbti, todėl galėjo būti laisvai siunčiamas į kitą Europos ekonominės erdvės valstybę darbinėms funkcijoms atlikti. Tvirtina, jog jis yra draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje Respublikoje, todėl Lietuvos Respublikos teritorijoje jis buvo teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

2021 m. rugpjūčio 10 d. teismui pateiktame paaiškinime pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis deklaravo savo gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje, todėl pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus yra teisėtas Lenkijos Respublikos gyventojas. Jo, kaip Ukrainos Respublikos piliečio, atžvilgiu yra taikomas bevizis režimas. Atsakovė išimtinai remiasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, o ne Lenkijos Respublikos teisės aktais, kurie iš esmės skirtingai numato pareiškėjo teisę gyventi toje valstybėje. Nurodo, jog Lenkijos Respublikoje „leidimas gyventi“ kaip toks leidimas nėra numatytas. Lenkijos Respublikoje ilgalaikiu gyventoju yra laikoma asmuo, kuris turi tam tikros formos išduotą leidimą - „Buvimo leidimas“, be kurio, turint leidimą dirbti, Lenkijos Respublikoje galima būti gyventoju, turinčiu teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, turėti asmens kodą, t. y. būti gyventoju Lenkijos Respublikoje.

Paaiškina, kad 2021 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo apklaustas Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriuje. Apklausos metu nustatyta, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. kovo 18 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos pasą, galiojantį iki 2026 m. kovo 4 d., kuriame buvo Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, išduota 2021 m. kovo 2 d. Minėta viza galioja nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d., daugkartinė, joje nurodytas 180 buvimo dienų skaičius. Aiškinantis aplinkybes, pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. kovo 17 d. jis išvyko iš Ukrainos į Lietuvą, tranzitu per Lenkiją. Į Lietuvą atvyko 2021 m. kovo 18 d. darbo tikslais. 2021 m. kovo 16 d. Ukrainoje darėsi testą dėl COVID-19 ligai nustatyti. Gyveno Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini) įmonės buvo komandiruotas darbui į (duomenys neskelbtini). Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkęs įrodymus, 2021 m. gegužės 17 d. išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-553-2021 (ROIK Nr. 21133589909) dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 straipsnyje, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto, draudžiančio užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką reikalavimus, todėl, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu, pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, dėl ko jam buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Be to, pareiškėjas Ginčijamu sprendimu buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Teigia, kad ilgalaikės nacionalinės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje, t. y. ilgalaikė „D“ tipo viza patvirtina leidimą darbo ar kitais tikslais būti toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką, nurodo, kad viza nėra dokumentas, leidžiantis teisėtai gyventi Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje, šiuos teiginius grindžia Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punkto, 1990 metų Šengeno konvencijos 5 straipsnio, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau - Vizų kodeksas), VII priedo 7 skirsnio, Įstatymo 2 straipsnio 14, 15 punktų, 5 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teismų praktika. Be to atsiliepime cituoja Lenkijos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 30 d. priimto įstatymo „Dėl užsieniečių“ nuostatas, reglamentuojančias nacionalinės vizos bei leidimo laikinai gyventi sąvokas ir jų skirtumus.

Pabrėžia, jog, pagal Nutarimo 2.1.2 papunkčio nuostatas į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti. Atsakovės teigimu, pareiškėjas neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Nutarimo 2.1.2 papunkčio aspektu jis neatitiko Europos ekonominės erdvės valstybių <...> teisėtai gyvenančio asmens sąvokos ir statuto ir į Lietuvos Respubliką 2021 m. kovo 18 d. atvykti neturėjo teisės. Kadangi pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo priimtas Ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 127-65 „Dėl Ukrainos piliečio S. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2021 m. kovo 18 d. iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas galiojantį Ukrainos Respublikos biometrinį pasą Nr. FC257268. Šiame pase buvo Lenkijos Respublikos išduota daugkartinė Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza Nr. 101155236, galiojanti nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d., joje nurodytas 180 buvimo dienų skaičius (toliau – Viza).

2021 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo apklaustas Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnės, kuriai nurodė, jog 2021 m. kovo 17 d. jis išvyko iš Ukrainos, turėdamas tikslą dirbti Lenkijoje ir Lietuvoje, 2021 m. kovo 17 d. atvyko į Lenkiją ir 2021 m. kovo 18 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos. Pareiškėjas pageidavo grįžti į Lenkiją, Ukrainą.

Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 125 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes, Ginčijamu sprendimu įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo Ginčijamo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 16 d., išvykti į iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau, minėta – ir Įstatymas) 2 straipsnio 9 dalį, įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo 2021 m. kovo 18 d. atvykimo į Lietuvos Respubliką metu galiojusio Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 16 d. iki 2021 m. kovo 21 d.) 2.1.2 papunktyje buvo nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas, užsieniečiams uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas buvo netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 papunktis).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą ir deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lenkijos Respublikoje, jis laikytinas asmeniu, teisėtai gyvenančiu Lenkijos Respublikoje, todėl jam turėjo būti taikoma išimtis, numatyta Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje.

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio (Apibrėžimai) 16 punkte apibrėžti leidimai gyventi: a) visi leidimai gyventi, išduoti valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1030/2002, ir leidimų gyventi šalyje kortelės, išduotos laikantis Direktyvos 2004/38/EB; b) visi kiti dokumentai, išduoti valstybių narių trečiųjų šalių piliečiams, kuriais leidžiama būti jų teritorijoje, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie yra atitinkamai paskelbti laikantis 39 straipsnio, išskyrus: i) laikinus leidimus, išduotus nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi, kaip nurodyta a papunktyje, arba prieglobsčio prašymą, ir ii) vizas, išduotas valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1683/95.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viza – valstybės narės išduotas leidimas: a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos; b) vykti tranzitu per valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas.

Formuodamas teisminę praktiką ir aiškindamas minėtas Nutarimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įtvirtina leidimus gyventi ir vizas, kaip skirtingas teisines sąvokas, kaip ir yra nustatyta minėtuose Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose. Įstatymas, nustatydamas užsieniečių teises Lietuvos Respublikoje, įsakmiai nustato, kad tokios teisės gali būti įgyvendinamos turint tiek kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi, tiek nacionalinę vizą. Pvz. Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 dalies redakcija) nustatyta, kad užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

Akcentuota ir tai, kad Nutarimo 2.1.2. papunktyje nustatytas laikinas valstybės sienos kirtimo apribojamas, uždraudžiantis užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, turėjo būti taikomas ir tokiems užsieniečiams, kurie turėjo kitos Šengeno valstybės išduotą nacionalinę vizą, o Nutarimo 2.1.2.1. punkte nustatyta išimtis iš minėtos taisyklės, kad draudimas laikinai atvykti netaikomas užsieniečiams, kurie yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Nutarimo 2.1.2.1 papunktis negali būti aiškinamas kitaip, nes kaip minėta, tiek 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/399, tiek Įstatymas leidimus gyventi ir vizas, įtvirtina kaip skirtingas teisines sąvokas. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad Lenkijos Respublikoje „leidimas gyventi“ kaip toks leidimas nėra numatytas. Be to, pareiškėjo teiginys, jog jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lenkijos Respublikoje, todėl yra teisėtas Lenkijos Respublikos gyventojas, nepagrindžia aplinkybės, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi valstybėje narėje.

Taigi Nutarimo 2.1.2.1. papunktyje neįtvirtinus, kad šis papunktis taikomas ir vizos turėtojams, šiems asmenims jame nustatyta išimtis netaikoma. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad Lenkijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama Ginčijamą sprendimą, pagrįstai netaikė Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje reglamentuotos draudimo išimties, taip pat ir kitų šiame Nutarime nustatytų išimčių.

Pažymėtina, kad analogiškai buvo aiškinamos ir taikytos normos dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ bei 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021).