Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-390-366/2010

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00196-2007-0

2010 m. rugsėjo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigitas Bagdonavičius (pranešėjas), teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-02 nuosprendžio, kuriuo S. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 6 d., ir nuteistas 8 metų laisvės atėmimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 11 d., apie 10.20 val., Panevėžio rajone, kelio Daugpilis-Rokiškis-Panevėžys 101 km. 700 m., vairuodamas automobilį „Audi-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl nusikalstamo pasitikėjimo pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68 ir 175.1 punktų reikalavimus, t.y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 3,51 promilių etilo alkoholio) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas apie 120 km/h greičiu viršijo leistiną 90 km/h važiavimo greitį, automobilio nesuvaldė, išvažiavo į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamąją kelio dalį, kirto ją ir nuvažiavęs nuo kelio sankasos atsitrenkė į pakelės medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo jo vairuojamo automobilio „Audi-80“ keleiviai J. M. ir L. G..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką bei paskyrė bausmę, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka.

BK 281 straipsnio 6 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, ir šią veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. BK 281 str. 6 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių - žmogaus žūties - yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, svarbi ta aplinkybė, ar kaltininkui inkriminuota veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Apeliantas apskritai ginčiją jam inkriminuotą veiką, nurodo, kad automobilio „Audi-80“ jis nevairavo, dėl eismo įvykio jis nekaltas. Šie jo teiginiai paneigti byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo ištirtų įrodymų visuma – ekspertų ir specialistų išvadomis, nukentėjusių, liudytojų bei paties nuteistojo parodymais.

Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas nurodė, kad įvykio dieną girtavo Panevėžyje, aludėje, esančioje Molainių gatvėje. Ten susipažino su J. M.. Nusipirkę dar alaus, važiavo pas apeliantą į namus jo gerti. Į namus atėjo dėdė L. G., daugiau dienos įvykių nepamena dėl girtumo, tik žino, kad J. M. automobilį iš kiemo išvairavo į pagrindinį kelią. Apie eismo įvykį ir jo pasekmes sužinojo ligoninėje. Jo parodymus apie girtumą, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. V. kraujuje rasta 3,51 promilių alkoholio (1 T. b.l. 184).

Suteikus apeliantui paskutinį žodį apylinkės teisme jis nurodė, kad yra kaltas, prašė mažinti bausmę, atsiprašė (2 t. b.l. 36)

Liudytojas S. G. pirmosios instancijos parodė, kad įvykio dieną jis važiavo nuo Panevėžio į Paliūniškio pusę. Norėjo lenkti iš šalutinio kelio prieš jį išsukusį automobilį Audi 80, tačiau automobilis pradėjo mėtytis, didino greitį ir vingiavo po kelią, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Šio automobilio greitis galėjo būti apie 120 km/h. Kas vairavo automobilį neįsidėmėjo, bet matė, kad važiavo trise. Audi 80 automobilį lenkiant autobusiuką sumėtė, jis nuvažiavo nuo kelio, automobilio dešine puse trenkėsi į medį, bei lūžo pusiau. Matė, kad du važiavę asmenys nebegyvi, vienas iš jų gulėjo nuo mašinos 10 – 15 m. atstumu, kitas gulėjo toliau, apie 20 m. atstumu. Mano, kad vairavo arčiau automobilio gulintis vyras, kuris dar buvo gyvas.

Nukentėjusysis A. G., žuvusiojo L. G. brolis apylinkės teisme parodė, kad apie įvykį sužinojo iš policijos pareigūnų, atvykusių pas jį į namus. Kas eismo įvykio metu vairavo automobilį nematė, tačiau apeliantą apibūdino kaip girtaujantį asmenį, mėgstantį vairuoti išgėrus ir greičio mėgėją. Be to, nurodė, kad atvykus pareigūnams po įvykio matė S. V. motiną S. V., kuri buvo girta, šūkavo, kad „Saulius sėdo už vairo, išvažiavo alaus, prisidirbo“. Praėjus ilgam laikotarpiui po eismo įvykio, apeliantas jo atsiprašinėjo. Abejoti šiais nukentėjusiojo išsamiais ir nuosekliais parodymais teismas neturi pagrindo, tuo labiau, kad parodymus jis davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekęs. Jo parodymai atitinka kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, neprieštarauja tarpusavyje. Esant visoms šioms aplinkybėms, jo parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad jis gali apkalbėti nuteistąjį, kaip minima skunde. Tai, kad nukentėjusysis A. G. neturi pykčio apelianto atžvilgiu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad civilinio ieškinio, prašydamas jį priteisti iš nuteistojo, nukentėjusysis nepareiškė.

Apeliantas neneigia sėdėjęs už a.m. AUDI 80 vairo, nes pasak jo, automobilį jis išvairavo iš kiemo į pagrindinį kelią. Šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ant automobilio Audi 80, vairuotojo sėdynės atlošo užvalkalo rastas medvilnės pluoštas, vienodas (bendro grupinio priklausomumo) su S. V. striukės apykaklės audeklo pluoštais. Be to, ant automobilio vairuotojo sėdynės galvos atlošo užvalkalo rastos rausvai rudos odos dalelės vienodos (bendro grupinio priklausomumo) su S. V. striukės oda. (b.l. 94-111). Tačiau tą faktą, kad S. V. automobilį vairavo ne tik jo nurodomu laikotarpiu, bet ir kilusio eismo įvykio metu, patvirtina ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodyta, kad “labiausiai tikėtina, kad automobilį „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini) , prieš eismo įvykį vairavo S. V., J. M. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje“. (b. l. 129-131). Šias aplinkybes patvirtina ir S. V. bei mirusiojo J. M. nustatytų sužalojimų lokalizacija bei jų kūnų išsidėstymas po eismo įvykio. Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jis nepamena vairavęs automobilį, bei tai, kad jam teisė vairuoti atimta, todėl jis vairuoti negalėjo, nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuotą veiką.

Atmetami apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jo motinai S. V. apylinkės teisme nebuvo suteikta teisė duoti parodymus, o jam nebuvo užtikrinta teisė į gynėją. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad S. V. buvo iškviesta į teisiamąjį posėdį, jai buvo išaiškinta teisė duoti parodymus apie artimą asmenį ar giminaitį, arba atsisakyti duoti parodymus. S. V. pasinaudojusi savo teise, parodymus duoti atsisakė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad jai nesuteikė teisės duoti parodymus (2 T. b.l. 34-35).

Be to, iš byloje esančio pranešimo S. V. (2 t. b.l. 5) matyti, kad teismas jam išaiškino jo teisę turėti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, išaiškino procedūrą, kokia tvarka apeliantas galėjo gauti antrinę teisinę pagalbą. Kaltinamojo teises, tame tarpe ir BPK 22 str., numatytą teisę į gynėją, teisėjas išaiškino ir teisiamojo posėdžio metu (2 t. 12 b.l.), tačiau jam suteikta teise turėti gynėją apeliantas nepasinaudojo, todėl jo kaip kaltinamojo teisės pažeistos nebuvo.

Atmetamas ir skundo teiginys, kad nuosprendyje nurodytų žodžių „galėjo vairuoti tiek J. M., tiek L. G., tiek jis“, teisminio nagrinėjimo metu jis nesakęs. Posėdžio metu S. V. be kitų teisių, buvo išaiškinta ir jo teisė, numatyta BPK 261 str. – susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, pateikti pastabas dėl jo neteisingumo ir neišsamumo. S. V. nurodė, kad savo teises jis suprato, tačiau su teisiamojo posėdžio protokolu įstatyme numatytais terminais jis nesusipažino, pastabų neišreiškė. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti teisiamojo posėdžio protokolo teisingumu, bei nuosprendžio pagrįstumu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto skundo teiginiai, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir S. V. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas.

Į apelianto skunde minimas aplinkybes, kad jis turi padėti sergančiai motinai bei mažamečiams vaikams, pats serga sunkiomis ligomis, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgti neturi pagrindo, nes tai apeliantui nesutrukdė padaryti veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir tai negali būti pagrindu jį išteisinti. Be to byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių nuteistojo teiginius tiek dėl jo šeimyninės padėties, tiek dėl jo sveikatos būklės.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo S. V. veiką, teismas vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis paskyrė jam tinkamą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. S. V. skirta bausmė nežymiai viršija BK 281 str. 6 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad autoįvykio metu žuvo du žmonės, į tai, kad S. V. vairavo automobilį būdamas sunkaus girtumo, neturėdamas teisės vairuoti (teisė vairuoti iš jo buvo atimta) bei kitas pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, laikyti paskirtos bausmės aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.