- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-613-579-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00489-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
- Kaltinamasis
- I. B.
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Advokatai
- Eugenijus Senovaitis
Teisėja Liuba Kymantienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-613-579-2013
2013 m. spalio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant išteisintajam I. B., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės S. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo
I. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., t. y. tuo kad jis 2012 m. gegužės 1 d., apie 15.30 val., kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje abipusio konflikto metu, tyčia, rankomis ties krūtinės sritimi pastūmė nukentėjusįjį R. P., ko pasėkoje pastarasis nugara atsitrenkė į plytinę pastato sieną, be to, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, ranka sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, ko pasėkoje nukentėjusysis R. P. nukrito ant cementinio grindinio, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu I. B. pagal BK 140 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė S. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo I. B. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nuteisti jį 6 mėn. laisvės apribojimo bausme, įpareigojant I. B. nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose.
Skunde nurodo, jog teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, neteisingai įvertindamas nukentėjusiojo R. P. parodymus bei nevertindamas nukentėjusiojo parodymus patvirtinančius kitus duomenis bei nenustatydamas svarbių nusikalstamos veikos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 20 str., nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kas lėmė neteisingą padarytų veikų teisinį įvertinimą.
Skunde pažymima, jog teismas neįvertino, jog nukentėjusysis R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek įrodymų tyrimo teisme metu davė nuoseklius parodymus, jog 2012-05-01 apie 15 val. iš kiemo ruošėsi eiti namo pailsėti. Priėjęs kambario duris išsitraukė raktus, kai tuo metu priėjo žentas I. B., kuris pakvietė jį papietauti. R. P. pasakius, kad jis pietauti neis ir pasiuntus I. B. velniop, pastarasis atėmė R. P. rankoje laikytus raktus ir išmetė į kiemą link garažo. Kai R. P. ieškojo išmestų raktų, priėjo I. B. ir rankomis pastūmė į krūtinę, jis atsitrenkė į sieną. Šaukė pagalbos. Tada jam I. B. sudavė ranka į nosį, veidą, ausį. Pats nesižalojo. Po sužalojimų nukrito ant žemės. R. P. pats išsikvietė greitąją. R. P. parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 1123/12(02), kurioje konstatuota R. P. poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimai nosies srityje, kairės ausies kaušelyje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis keturių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, galimai 2012-05-01. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimų lokalizacija neprieštarauja, kad juos galėjo pasidaryti ir pats nukentėjusysis savo ranka, tačiau duodama parodymus teisme specialistė L. K. paaiškino, kad R. P. padaryti sužalojimai yra nebūdingi savęs žalojimuisi. R. P. tik teoriškai tokius sužalojimus galėjo pasidaryti pats. Specialistė parodė, kad kraujosruvos po akimi padarytos nuo tiesioginio smūgio ir negali būti padarytos griūnant, taip pat ir nubrozdinimo kairėje ausyje nepasidarysi griūdamas. Šiems sužalojimams padaryti reikalingas fizinės jėgos panaudojimas. R. P. nurodytos jam padarytos sužalojimų vietos atitinka R. P. gydymo dokumentuose, pagal kuriuos specialistė atliko tyrimą, gydytojų nustatytiems sužalojimams. Todėl teismo išvada, kad medicininė išvada yra prieštaringa, nors teismas ja remiasi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dar kartą parodo, kad teismas nuosprendyje pateikė neišsamius ir vienpusiškus motyvus ir kaltinančių įrodymų nevertino ir jų neanalizavo. Liudytoja S. B. patvirtino, kad 2012-05-01 pas juos kieme buvo atvažiavusi grietoji medicinos pagalba, kuri apžiūrėjus jos tėvą R. P., jį išvežė. Matė, kad R. P. baltiniai buvo su kraujo dėmėmis. Teismas nuosprendyje nevertino šių parodymų, apie juos nepasisakė, nors pastarieji patvirtino aplinkybę, jog nukentėjusysis R. P. kvietėsi greitąją bei buvo kruvinais baltiniais.
Skunde taip pat pažymima, jog kaltė atskleidžiama ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet remiantis ir byloje surinkta bei teisiamojo posėdžio metu išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. įvertinant surinktų įrodymų visetą. Įrodymų visuma nebuvo išnagrinėta, tokie pažeidimai laikytini esminiais.
I. B. atsikirtimais į apeliacinius skundus prašo atmesti pateiktą skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuris priimtas tesingai ir pagrįstai įvertinus visus bylos duomenis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus dalinį įrodymų tyrimą, prokurorei prašius skundą tenkinti, išteisintajam ir jo gynėjui prašius skundą atmesti, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės S. N. apeliacinis skundas turi būti atmestas.
BK 2 straipsnyje numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Išvadas dėl šių aplinkybių teismas nuosprendyje pateikia tik ištyrus ir įvertinus surinktus įrodymus.
Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai I. B. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kas jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą ir pagrįstai sprendė, jog neįrodyta, kad I. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nesurinkta.
I. B. kaltinimas sužalojus nukentėjusįjį R. P. buvo grindžiamas išimtinai subjektyviais nukentėjusiojo parodymais bei specialisto išvada, tuo tarpu liudytojų A. B., S. B. parodymai yra I. B. teisinantys įrodymai ir jie visiškai prieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms. Pažymėtina, jog įrodymų patikimumas, o tame tarpe ir paties nukentėjusiojo parodymų, specialisto išvados patikimumas, jų įrodomoji vertė nustatoma visus surinktus duomenis lyginant ir gretinant tarpusavyje bei atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes.
Šalies argumentai
R. P. teigė, jog jį stūmė bei po to smūgius į galvos sritį sudavė žentas I. B. per pietus kilusio konflikto metu, kai R. P. išteisintojo pakviestas pietauti atsisakė ir pasiuntė jį velniop. Nurodė, kad žentas jį stūmė, dėl ko pastarasis atsitrenkė į sieną, po to sudavė smūgius į nosį, veidą, ausį. Jam buvo sumušta galva, buvo sukruvintas, išsikvietė greitąja pagalbą. Specialisto išvadoje konstatuota poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimai nosies srityje, kairės ausies kaušelyje. Nurodyta, jog sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis keturių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, galimai nurodytu laiku, tai yra 2012-05-01. Vertinant šių duomenų patikimumą būtina atsižvelgti į kitus bylos duomenis. Pažymėtina, jog išteisintasis I. B. ir liudytojas A. B. analogiškai parodė, jog jiems pjaunant malkas kieme, netikėtai priėjo nukentėjusysis, kuris sudavė I. B. lazda į veido sritį, I. B. jo nesivijo, jam nesudavė, su juo net nekalbėjo. Po pusvalandžio atėjo S. B., kuri pasakė, kad nukentėjusysis iškvietė greitąją pagalbą. Tai visiškai atitinka S. B. parodymus, jog vyras su sūnumi pjovė malkas, tėvas R. P. grįžo, po to buvo išėjęs į lauką, atvažiavo greitoji. Ji nuėjo pasiteirauti, kas atsitiko, o R. P. teigė, kad jį muša ir greitoji turi jį vežti į ligoninę. Kai pasakė, kad nėra ko jį vežt, R. P. pagrasino, kad rašys skundą. Nuėjusi pasakė vyrui, kad greitoji išvežė tėvą. Išteisintojo bei liudytojų A. B. bei S. B. parodymai sutampa ir vieni kitus papildo. Iš bylos duomenų matyti, jog R. P. nuolat konfliktuoja su išteisintuoju ir kitais šeimos nariais – dukra S. B., anūkais, tad šiuo atveju tiek nukentėjusysis, tiek ir išteisintasis yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl sprendžiant dėl jų parodymų patikimumo, svarbu įvertinti tai, kiek juos patvirtina ar nepatvirtina kiti bylos duomenys.
Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja J. J. parodė, jog dirba Greitosios medicinos pagalbos stoties pastotės gydytoja ir jai dažnai tenka važiuoti adresu Piliakalnio 21, nes juos kviesdavo I. B. uošvis (nukentėjusysis). Liudytoja parodė, jog nukentėjusysis būdavo agresyvus, neramus, plūsdavosi, kiti šeimos nariai būdavo ramūs. Nukentėjusysis sakydavo, kad jį muša, jį apžiūrėdavo, tačiau niekada jo sumušto nematė. Veždavo jį į klinikas, tačiau ne dėl to, kad patys manė tai esant reikalinga, tačiau dėl to, jog nukentėjusysis taip reikalaudavo. Dėl 2012-05-01 įvykio liudytoja parodė, jog šio įvykio gerai neprisimena, viskas surašyta kortelėje, veido sumušimo žymių tikrai nebuvo. Parodė, jog kraujosruvas veide būtų matę, jei jos būtų buvę, jos gali atsirasti ir vėliau, tačiau nubrozdinimai matosi iš karto.
Liudytoja J. S. parodė, jog dirba Greitosios medicinos pagalbos slaugytoja, piktumų su I. B. neturi. Paaiškino, jog nagrinėjimo įvykio metu iškvietus greitąją medicininę pagalbą nukentėjusysis buvo piktas ant viso pasaulio ir nuolat keikėsi, žaizdų nematė.
Greitosios medicinos pagalbos kortelėje skiltyje „Nusiskundimai“ užfiksuota, jog „kivirčo su žentu metu sakosi, kad jam mušė į veidą. Veide sumušimo žymių nestebima. Kraujavęs iš nosies (dukters žodžiais tankiai kraujuoja iš nosies). Šiuo metu jau nekraujuoja, tik pats visas išsitepęs krauju. Nosis nekraujuota ,žmogus sujaudintas, blaškosi, vartoja daug necenzūrinių žodžių, pastoviai pykstasi su namiškiais. Kortelėje taip pat nurodyta, jog ligoniui reikalaujant vežti į stacionarą ir tik į LSMUL, ligonis išvežtas į LSMUL“.
Liudytojos J. J., J. S. jokiais ryšiais nesaistomas nei su nukentėjusiuoju, nei su išteisintuoju, su nukentėjusiuoju R. P. jos susidūrę tik darbo reikalais, vykdant savo tiesiogines darbines funkcijas ir iškvietimo į įvykį aplinkybes užfiksavo oficialiame dokumente – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, todėl jų parodymai vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Šių liudytojų parodymai, jog nukentėjusysis nuolat kviečia greitąją pagalbą, teigia, kad jį muša, tačiau sumušimo žymių pas jį nestebima ir jis vežamas į gydymo įstaigą tik dėl to, jog taip pageidauja pats ligonis, leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo R. P. parodymų nuoširdumu ir teisingumu, ypač atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis R. P. nuolat konfliktuoja su šeimos nariais, ne kartą buvo teisiamas dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš šeimos narius (t. 1, b. l. 101-102, t. 2, b. l. 63-72,), tuo tarpu I. B. anksčiau neteistas nė karto, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai.
Nors R. P. aplinkybes dėl sužalojimų pobūdžio iš dalies patvirtina specialisto išvada, tačiau pažymėtina, jog objektyviai specialisto R. P. apžiūrėtas ne tą pačią, tačiau sekančią dieną. Tą pačią dieną, iš karto po įvykių anksčiau minėtos liudytojos nurodė, jog akivaizdžių sumušimo žymių nestebėjo ir nubrozdinimų nebuvo, nors nubrozdinimai matytųsi iš karto. Be to, pažymėtina, jog pristačius į Klinikų skubios pagalbos skyrių akivaizdžių sumušimo bei nubrozdinimo žymių nenustatyta, sumušimu ausies srityje nesiskundė. Neurologo konsultacija: stacionarinis gydymas pagal gyvenamąją vietą. Atvykus į Respublikinę ligoninę skundėsi galvos svaigimu, skausmu. Pirmojoje neurologo konsultacijoje objektyvių, akivaizdžių sumušimo, nubrozdinimo žymių nefiksuota. Antroje neurologo konsultacijoje nurodyta, jog sumuštas žento, dešiniame skruoste sumušimo žymės, tačiau jos nekonkretizuotos ir nedetalizuotos. Iš Šančių poliklinikos asmens sveikatos istorijos matyti, jog į šią įstaigą nukentėjusysis kreipėsi gegužės 3 dieną. Tik tada nurodė, kad skauda ausį, nustatyta kraujosruva po dešine akimi, neurologo konsultacijoje užfiksuoti nubrozdinimai, tačiau jų lokalizacija nekonkretizuota. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, jog nukentėjusysis nei nubrozdinimais, nei skausmais ausyje pačią pirmą dieną nesiskundė, objektyviai sumušimai, nubrozdinimai pristačius į gydymo įstaigą nefiksuoti, o taip pat įvertinus ir iš karto po įvykio nukentėjusįjį mačiusias liudytojas, turinčias medicininio pobūdžio išsilavinimą, kurios taip pat teigė, kad nubrozdinimų nebuvo ir sumušimo žymių ant nukentėjusiojo jos nematė, jį vežė į gydymo įstaigą tik jo paties reikalavimu, tačiau ne dėl to, jog to reikalavo nukentėjusiojo sveikatos būklė, specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės dėl sužalojimų pobūdžio, laiko bei mechanizmo negali būti vertinamos kaip patvirtinančios aplinkybę, jog šiuos sužalojimus būtent nagrinėjimo įvykio metu padarė išteisintasis I. B., ypač atsižvelgiant į tai, jog specialistui bei kitiems medikams sužalojimo aplinkybes perteikė pats nukentėjusysis, kurio parodymai dėl anksčiau aptartų aplinkybių taip pat negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi. Dėl šių aplinkybių specialisto išvada negali būti laikoma neginčytinu ir patikimu I. B. kaltės įrodymu. Be to, specialistė L. K. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai nebūdingi griuvimui, tačiau taip pat patvirtino, jog visi sužalojimai pasiekiami ranka ir juos asmuo gali pats sau pasidaryti. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajam R. P. konstatuotas psichikos sutrikimas – organinis asmenybės sutrikimas, į ką taip pat atsižvelgtina vertinant jo parodymų patikimumą (t. 2 b. l. 50-54).
Tad įvertinus tai, jog nei nukentėjusiojo parodymai, nei specialisto išvada negali būti laikomai patikimais įrodymais, neginčytinai patvirtinančiais I. B. kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, jokių kitų neginčytinų patikimų įrodymų byloje surinkti nepavyko, priešingai, apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos bei rašytiniai įrodymai (greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė) patvirtino išteisintojo bei liudytojų A. B. ir S. B. parodymus dėl nukentėjusiojo konfliktiškumo, dažno bereikalingo greitosios pagalbos kvietimo, nuolatinio nepagrįsto jų kaltinimo nukentėjusiojo sumušimu, darytina išvada, jog I. B. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje išteisintas pagrįstai, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Motyvuojamoji dalis
Skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo jį keisti ar naikinti, todėl prokurorės skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės S. N. apeliacinį skundą atmesti.