Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. , A. S. , E. M. ir jo gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d., 178 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 25 str. 3 d., 178 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 25 str. 3 d., 178 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas S. L. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš A. T. , A. S. , E. M. ir S. L. solidariai priteista UAB „Edviva“ 8010 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. , A. S. ir E. M. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami organizuotoje grupėje su S. L. ir nenustatytu asmeniu, pagal iš anksto parengtą planą ir pasiskirstę vaidmenimis, turėdami tikslą padaryti vieną sunkų nusikaltimą – pagrobti didelės vertės svetimą turtą – transporto priemones, 2006 m. spalio 2 d., apie 4 val., atvyko į saugomą automobilių aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur A. T. , A. S. ir E. M. liko stovėti apie 100 m atstumu nuo aikštelės stebėti aplinką ir laukė sutarto signalo – švilpimo, iš S. L. ir nenustatyto asmens, kad atbėgti į aikštelę, o pastarieji perlipo per tvorą į aikštelės teritoriją, užsidėję kaukes užėjo į sargo namelį, kur S. L. su nenustatytu asmeniu, peržengdami bendro susitarimo ribas, panaudodami psichologinį ir fizinį smurtą, grasindami daiktu, panašiu į pistoletą, nukreipdami jį į sargą R. G. , vėliau įrėmę jam į galvą, liepė gultis ant grindų, lipnia juosta surišo rankas ir kojas, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, apieškojo kišenes ir pagrobė žiebtuvėlį, 1 Lt vertės, dešimt litų ir mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“, 100 Lt vertės, be to, reikalavo pasakyti, kur yra saugomų automobilių raktai ir dokumentai, o, nukentėjusiajam pasakius, užklijavo jam burną, nutempė į tualetą ir ten paliko, po ko išbėgęs į lauką švilpimu davė signalą grupės nariams. Tuomet į aikštelę atbėgo A. T. , A. S. ir E. M. . S. L. , peržengdamas bendro susitarimo ribas, su nenustatytu asmeniu pakrovė į automobilį „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), motociklą „Yamaha FZS 600“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), po ko su A. T. įsėdo į automobilį „Audi A 4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), A. S. – į automobilį „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), E. M. su nenustatytu asmeniu – į automobilį „Citroen C 5“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), ir išvyko iš aikštelės, tokiu būdu pagrobė UAB „Edviva“ priklausančius automobilius“ „Citroen C 5“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 13120,64 Lt vertės; „VW Sharan“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 5524,48 Lt vertės; A. K. priklausantį automobilį „Audi A 4“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 16000 Lt vertės, o S. L. – dar ir L. Š. priklausantį motociklą „Yamaha FZS 600“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), 14000 Lt vertės, t. y., veikdami organizuotoje grupėje, A. S. , A. T. ir E. M. pagrobė didelės vertės svetimą turtą už 34756,12 Lt, o S. L. plėšimo būdu didelės vertės turtą už 48756,12 Lt, padarydami UAB „Edviva“ 18645,12 Lt, A. K. – 16000 Lt, L. Š. – 14000 Lt, R. G. – 111 Lt materialinę žalą.

Neatitinkančia tikrovės vadina teismo išvadą, apie tai, kad jis veikė organizuotoje grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, S. L. , A. S. ir E. M. . Tvirtina, kad iš jo ir kitų asmenų parodymų matyti, kad tarp jų nebuvo konkretaus susitarimo daryti nusikaltimą, juo labiau sunkų. Neneigia sutikęs su S. L. pasiūlymu pervaryti iš aikštelės vieną automobilį, t. y. pripažįsta supratęs, kad bus vykdoma vagystė, tačiau iki atėjimo į aikštelę jis nežinojo, kokie automobiliai bus vagiami, kokiu automobiliu jam reikės važiuoti, kokia vagiamų automobilių vertė. Teigia, jog nebuvo sutarta, į kokią konkrečią vietą reikės pervaryti automobilį, tai paaiškėjo vėliau, kai S. L. automobiliu „Audi A4“ nurodė važiuoti į sodų bendriją, prie S. L. sesers namo. Atkreipia dėmesį, kad S. L. buvo pareikštas kaltinimas ir šis nuteistas už plėšimą, t. y. pagal LR BK 180 str. 3 d., o tuo tarpu jis ir kiti nuteistieji – už didelės vertės turto vagystę, t. y. pagal LR BK 178 str. 3 d. Ši aplinkybė, anot nuteistojo, parodo, kad tarp jų nebuvo konkretaus užduočių pasiskirstymo. Pažymi, jog teismas nustatė, kad jie visi veikė kaip vykdytojai, tik S. L. ir nenustatytas asmuo pirmi įbėgo į aikštelę. Apelianto įsitikinimu, jo veikoje nėra visų būtinų požymių, reikalingų inkriminuoti organizuotą grupę, todėl mano teismą padarius neteisingą išvadą dėl bendrininkavimo formos ir nurodo, jog turėjo būti nustatyta bendrininkų grupė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji A. T. , A. S. , E. M. ir jų gynėjai prašė patenkinti visų nuteistųjų ir nuteistojo E. M. gynėjos apeliacinius skundus, o prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. T. , A. S. , E. M. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.).

Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad tik vienas nuteistasis A. T. nesutinka su įvykdytos nusikalstamos veikos teisine kvalifikacija ir prašo jo veiksmus iš LR BK 178 str. 3 d. perkvalifikuoti į LR BK 178 str. 2 d. Tokią savo poziciją pastarasis motyvuoja tuo, kad jis, su kitais bendrininkais pagrobdamas didelės vertės turtą (34756,12 Lt), viršijo žemutinę didelės vertės turto ribą tik 2256,12 Lt. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis pagrobtą automobilį įvertino 16000 Lt, tačiau teisme nurodė mokėjęs už jį tik 14000 Lt. Be to, apeliantas remiasi ir skunde minimo nutarimo nuostatomis, kuriomis vadovaujantis, automobilio vertę 2006 m. lapkričio 1 d. nurodo buvus 1011,04 Lt, taip pat pabrėžia, kad pagrobtų naujesnių kitų markių automobilių suma buvo mažesnė negu šio, t. y. „Audi A4“. Tad šiais argumentais nuteistasis nori sukelti abejones dėl pagrobto automobilio „Audi A4“ vertės, mano esant tikslinga mažiausiai 2000 Lt sumažinti pagrobto turto vertę, o tuomet, atsižvelgiant į tai, kad žemutinė didelės vertės turto riba būtų viršyta tik 256,12 Lt, kvalifikuoti jo veiksmus pagal LR BK 178 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytus nuteistojo A. T. argumentus vertina kaip nepagrįstus ir atmeta jo prašymą dėl veiksmų perkvalifikavimo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo A. K. parodymų matyti, kad jis pagrobtą automobilį „Audi A4“ (Nr. duomenys neskelbtini) įvertino 16000 Lt (t. 1, b. l. 163-165). Apklausiant nukentėjusįjį teisme ir uždavus jam klausimą, kiek jis mokėjo už automobilį, A. K. nurodė, jog 14000 Lt, paaiškindamas, jog nors už patį automobilį sumokėjo 14000 Lt, tačiau dar 2000 Lt išleido remontui, t. y. perdažymui, korektūrai (t. 5, b. l. 160-161). Vadinasi, nukentėjusysis nurodė tą pačią sumą kaip ir ikiteisminiame tyrime, tiesiog paklaustas jis detalizavo su automobilio pirkimu susijusias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat apklausė nukentėjusįjį A. K. ir šis paaiškino, jog už automobilį iš tikrųjų sumokėjo 16000 Lt. Jis parodė, kad automobilį „Audi A4“ pirko šiek tiek daugiau nei už 14000 Lt (gal už 14300 Lt, tiksliai nurodyti negalėjo), tačiau dar apie 2000 Lt jis sumokėjo už jo remontą, kadangi automobilį reikėjo sutvarkyti „išoriškai“, nes jis buvo apibrozdintas, pakreiptomis lempomis. Jis nesigilino, kokia automobilio vertė buvo nurodyta sąskaitoje-faktūroje, tačiau kategoriškai patvirtino, jog sumokėjo 16000 Lt, paaiškindamas, jog ši suma susideda iš pinigų, skirtų automobilio pirkimui, ir pinigų už remontą (t. 6, b. l. 56-57). Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis viso proceso metu davė analogiškus parodymus. Ta aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime jis nurodė už automobilį mokėjęs 16000 Lt, o teisme – 14000 Lt, nereiškia, kad jis pakeitė parodymus ir sumažino automobilio vertę. Nukentėjusysis išsamiai paaiškino, jog daugmaž 2000 Lt mokėjo už automobilio remontą, kas yra visiškai tikėtina, o įvardinta suma neatrodo per didelė ar neprotinga. Suprantama ir tai, kad praėjus dideliam laiko tarpui A. K. negalėjo nurodyti už automobilį sumokėtų pinigų itin tikslaus paskirstymo, t. y. kiek pinigų išleido pirkimui ir kiek remontui. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliacinės instancijos teisme jo nurodyta pinigų suma, išleista perkant automobilį, iš esmės buvo analogiška: apygardos teismui jis nurodė mokėjęs 14000 Lt, o aukštesnės instancijos teismui – šiek tiek virš 14000 Lt, gal 14300 Lt; remonto išlaidas įvertino apie 2000 Lt. Akivaizdu, kad šis patikslinimas nekeičia parodymų esmės, kadangi nukentėjusysis galutinę sumą už automobilį „Audi A4“ visąlaik nurodė 16000 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir liudytojas I. J. , iš kurio nukentėjusysis pirko automobilį. Liudytojas I. J. patvirtino, kad jam A. K. už automobilį „Audi A4“ (Nr. duomenys neskelbtini) iš tikrųjų sumokėjo 14000 Lt, tačiau, nesutikdamas su A. K. parodymais dėl remonto, nurodė, kad tai jis pats (I. J. ) rūpinosi remonto reikalais: 1000 Lt sumokėjo už dažymą, be to, kainavo ir automobilio paruošimas dažymui, cheminis plovimas, kurį jis pats atliko, ką įvertina daugmaž 500 Lt (t. 6, b. l. 75-78). Tad turint tokius I. J. parodymus, išeitų, kad remontui buvo išleista 1500 Lt (anot liudytojo, nukentėjusysis šių už remontą išleistų pinigų nesumokėjo). Visgi kolegija laikosi tos nuomonės, kad remonto išlaidoms nurodyta bemaž 2000 Lt suma yra ne per didelė. Tiek A. K. , tiek I. J. parodymais neginčijamai nustatyta, kad už patį automobilį buvo sumokėta 14000 Lt, tuo tarpu dėl likusių 2000 Lt minėtų asmenų parodymai skiriasi, tačiau net ir pats I. J. neginčija, kad remontas iš tiesų buvo atliekamas ir pareikalavo tam išlaidų. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusysis A. K. už automobilio remontą su I. J. pilnai neatsiskaitė, įtakos, sprendžiant automobilio „Audi A4“ vertę, neturi.

Kolegija, siekdama pašalinti visas abejones dėl automobilio „Audi A4“ vertės, apklausė specialistę, kuri davė išsamius parodymus bei pateikė transporto priemonės įvertinimo pagal pateiktus duomenis aktą. Taigi minėtame akte yra konstatuojama, jog keleivinio automobilio „Audi A4 Avant“, 1996 m. gamybos, 142 kW variklio galingumo vidutinė rinkos vertės 2006 m. spalio 2 d. buvo 16550 Lt (t. 6, b. l. 47). Apklausiama specialistė M. Šiškovskaja parodė, jog automobilio rinkos vertę apsprendžia ne tik automobilio senumas, bet ir savininkų skaičius, techninė būklė, paklausa rinkoje, išlaikymas, esantys apgadinimai. Specialistė, atsižvelgdama į tai, kad žinoma tik pirmoji automobilio „Audi A4“ registracijos data, t. y. 1996 m. gruodžio 1 d., ir neturint kitų duomenų, jo vertę 2006 m. spalio 2 d. nurodė buvus 16550 Lt. Pažymėjo, jog iš dokumentų matyti, kad automobilio salonas buvo odinis, be to, automobilis registruotas gruodžio mėn. (o vidutinė rinkos vertė nustatoma metų viduriui), kas dar labiau didina automobilio vertę, t. y. skirtumą tarp tų metų reiktų dalinti pusiau ir pridėti, dėl ko turėtų pridėti mažiausiai 1000-1500 Lt. Taip pat pažymėjo, kad nustatant automobilio vidutinę rinkos vertę nežiūrima, už kiek jis buvo pirktas, o vidutinė rinkos kaina yra nustatoma pasitelkus lyginamosios vertės metodus, be to, paaiškino, jog nuteistojo skunde nurodyto 2006 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 7„Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2006 m. lapkričio 1 d.“ paskirtis nėra vertinti turtą. Specialistė patvirtino, jog nukentėjusiojo pateiktas automobilio įvertinimas (14000 Lt ir 2000 Lt už remontą) yra reali kaina (t. 6, b. l. 57-58).

Tad kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, mano, jog automobilio „Audi A4“ (Nr. duomenys neskelbtini) įvertinimas 16000 Lt suma yra pagrįstas ir neturi būti mažinamas. Tuo pačiu tai reiškia, kad apygardos teismas nuteistųjų A. T. , A. S. ir E. M. veiksmus pagrįstai kvalifikavo kaip didelės vertės turto pagrobimą, t. y. nuteistųjų pagrobtos transporto priemonės įkainotos bendra 34756,12 Lt suma, kas, vadovaujantis LR BK 190 str., kaip tik ir reiškia didelės vertės turtą, viršijantį 250 MGL dydžio sumą.

Skunde apeliantas A. T. dėsto argumentus esą apygardos teismas nepagrįstai pripažino jį veikus organizuotoje grupėje. Tvirtina, jog tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo konkretaus susitarimo daryti nusikaltimą, pasiskirstymo konkrečiomis užduotimis, taip pat teigia nežinojęs, nei kokie automobiliai bus vagiami, nei kokia jų vertė, ir mano, kad turėjo būti pripažinta kita bendrininkavimo forma – bendrininkų grupė. Kolegija tenkina apelianto prašymą pripažinti bendrininkų grupę ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistuosius veikus organizuotoje grupėje.

LR BK 25 str. 3 d. nurodyta, jog organizuota grupė kaip bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi iš įstatyme pateiktos organizuotos grupės sąvokos išskirtini tokie šiai bendrininkavimo formai būdingi požymiai: 1) dviejų ar daugiau asmenų susitarimas padaryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų arba labai sunkų nusikaltimą; 2) bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis; 3) tam tikrų užduočių atlikimas. Analizuojamu atveju formaliai galime nustatyti išvardintus požymius, t. y. nuteistieji aptarė pagrindinius nusikaltimo momentus (vietą, laiką), pasirūpino nusikaltimo padarymo priemonėmis (pirštinėmis, o S. L. kartu su nenustatytu asmeniu ir kaukėmis), pasiskirstė užduotimis. Vis dėlto toks organizuotos grupės požymių nustatymas būtų tik formalus, neatspindintis tikrosios organizuotos grupės sampratos esmės. Akivaizdu, jog konstatuojant organizuotos grupės buvimą būtina nustatyti ir gerokai sudėtingesnį bei aukštesnį organizuotumo lygį nei paprastoje bendrininkų grupėje. Pažymėtina, jog organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o nuolatinio pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Kiti organizuotai grupei būdingi požymiai - tai nusikalstamos veiklos planavimas, veiklos sistemiškumas, bendri susirinkimai ir pan. Nusikalstamų veiksmų ir tikslų bendrumas, nusikalstamų veiksmų intensyvumas patvirtina organizuotos grupės narių apsisprendimą ir susitarimą bendrai vykdyti nusikalstamą veiką, tarp bendrininkų susiformavusius tvirtus, besitęsiančius ryšius.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nusikaltimas, kurio metu buvo pagrobtas didelės vertės turtas, padarytas veikiant organizuotai grupei. Nuteistųjų parodymais nustatyta, kad nusikaltimą įvykdyti pasiūlyta 2006 m. spalio 1 d. vakarą, t. y. likus kelioms valandoms iki paties nusikaltimo padarymo. Antai nuteistasis A. S. parodė, jog 2006 m. spalio 1 d., apie 23 val. prie kavinės susitiko su S. L. , „Ediku“ (E. M. ) ir A. T. , kur pastarasis pasakė jam, jog reikia pervaryti mašinas (t. 5, b. l. 151-153). Šis A. S. susitikimas su kitais nuteistaisiais buvo atsitiktinis, kas matyti iš detalių ikiteisminiame tyrime užfiksuotų jo parodymų: „2006 m. spalio 1 d., apie 21 val., prie baro „Liepų alėja“, Dzūkų gatvėje, prie manęs priėjo pažįstami, vardais Edikas, jo pavardės nežinau, gal M. , ir Artūras, pavardės nežinau, jo pravardė Šurka. Jie pasakė, kad ruošiasi iš automobilių stovėjimo aikštelės nuvaryti automobilius ir jiems reikia daugiau žmonių (t. 183-186). Iš visų nuteistųjų parodymų matyti, jog jie tą spalio 1 d. vakarą susitiko kavinėje ne iš anksto suplanavę šį susiėjimą, specialiai parinkę tam vietą ir turėdami tikslą aptarti būsimą nusikaltimo planą, o gana atsitiktinai. Tiesiog nusikaltimą organizavę asmenys (organizatoriais apygardos teismas pripažino kelis asmenis), sutikę savo pažįstamus, pasiūlė jiems „pervaryti mašinas ir tokiu būdu užsidirbti pinigų“. Tiesa, LR BK 25 str. 3 d. numato, kad organizuota grupė gali susiburti ir vieno sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymui, tačiau bet kokiu atveju būtina nustatyti ne atsitiktinius bendrininkų ryšius, o jų sąmoningą susitelkimą aptariamai bendrininkavimo formai. Tuo tarpu šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistuosius siejo nuolatiniai, ilgesni ir glaudesni nusikalstami ryšiai.

Pirmosios instancijos teismas organizuotos grupės buvimą grindžia tokiomis aplinkybėmis: suderintas nusikaltimo padarymo laikas ir vieta, paruoštos kaukės, pirštinės, visi veikė kaip vykdytojai, tačiau buvo pasiskirstę užduotimis, taip pat nusikaltimo padarymo metu ir vėliau mobiliaisiais telefonais buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai, susitarta padaryti vieną sunkų nusikaltimą. Apygardos teismas išvadą apie nuolatinius ryšius grindžia tik ta aplinkybe, kad nuteistieji nusikaltimo padarymo metu ir vėliau bendravo mobiliaisiais telefonais. Visgi toks traktavimas yra klaidingas, jis anaiptol neįrodo kaltininkų, kaip organizuotos grupės narių, glaudžių ryšių. Taip pat iš nuteistųjų parodymų matyti, kad nebuvo susitarimo pagrobti kuo brangesnius ar naujesnius automobilius, o nuteistieji išvarė iš saugojimo aikštelės tą transporto priemonę, kurios raktelius padavė S. L. . Nuteistųjų veika kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, o S. L. atveju – apiplėšimas pagrobus didelės vertės svetimą turtą, veikiant organizuotoje grupėje, įvertinus kilusius padarinius - visų nusikaltimo metu pagrobtų autotransportų priemonių bendrą vertę, t. y. apeliantai A. T. , A. S. ir E. M. pagrobė turto bendrai už 34756,12 Lt, o S. L. už 48756,12 Lt. Tuo tarpu kiti apygardos teismo nurodyti požymiai, neva pagrindžiantys išvadą dėl organizuotos grupės (nusikaltimo padarymo vieta ir laikas, paruoštos kaukės, pirštinės, pasiskirstymas užduotimis), skundžiamame nuosprendyje išvardinti formaliai. Teismas visai neaptarė, kodėl, jo manymu, minėtos aplinkybės įrodo buvus organizuotą grupę, o ne kitą bendrininkavimo formą, t. y. bendrininkų grupę, juolab, kad pastaruoju atveju taip pat išskiriami analogiški požymiai, nemotyvuota, kodėl yra pagrindas konstatuoti esant daug sudėtingesnę bendrininkavimo formą nei ta, kuri numatyta LR BK 25 str. 2 d.

LR BK 25 str. 2 d. numato, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Ši bendrininkavimo forma gali susidaryti bet kokio pavojingumo tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymui. Pažymėtina, jog bendrininkų grupės nariai tarpusavyje gali susitarti dėl visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar jos epizodų darymo, padarymo būdų, priemonių, įrankių, dėl pasinaudojimo nusikalstamais padariniais ar jų slėpimo. Analizuojamoje byloje kaip tik ir nustatyta, kad bendrininkai bendrais bruožais aptarė, kaip bus daromas nusikaltimas, daugmaž kokiu metu, pasiskirstė užduotimis, nors detaliai jų ir nesiaiškino. Šios aplinkybės kaip tik ir įrodo, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, kurios atveju nebūtini tokie požymiai kaip iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. Beje, apeliantas A. T. teisingai atkreipia dėmesį, kad tai, jog nebuvo detalaus užduočių pasiskirstymo, tikslaus susitarimo, patvirtina ir ta aplinkybė, jog S. L. buvo nuteistas už kitą baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą. Taigi kolegija nemato esant aplinkybių, įrodančių sudėtingesnį nuteistųjų bendrininkavimo lygį nei bendrininkų grupė, todėl konstatuoja pastaruosius veikus ne organizuotoje grupėje, o bendrininkų grupėje. Ši bendrininkavimo forma pripažįstama apeliantų A. T. , A. S. ir E. M. atsakomybę A. K. A. K. sunkinančia aplinkybe (LR BK 60 str. 1 d.). Teismas įvertina tai, kad veikimas minima bendrininkavimo forma palengvino nusikaltimo įvykdymą ir sudarė galimybes pagrobti turtą, viršijantį didelės vertės ribą.

LR BPK 320 str. 5 d. numato, jei apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali švelninti nuosprendį ir pastariesiems. Tad nors nuteistasis S. L. ir nėra padavęs apeliacinio skundo, tačiau, vadovaujantis LR BPK 320 str. 5 d., kolegija nuosprendį švelnina ir dėl minėto nuteistojo bei iš nuosprendžio šalina, jog organizuota grupė yra viena iš S. L. veiką kvalifikuojančių aplinkybių.

Už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta LR BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. LR BK 62 straipsnyje nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis, suteikianti teismui teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatytą bausmę, tada, kai, jo nuomone, švelniausia LR BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę.

Štai LR BK 62 str. 1 d. gali būti taikoma tik tokiu atveju, kuomet yra šios būtinos sąlygos: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko arba pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir gailisi; 3) visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino turtinę žalą. Numatyta ir dar viena sąlyga, tačiau ji nėra priskiriama prie būtinųjų – padėjimas ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Apeliantai teisingai pažymi, kad jų atsakomybę lengvina tai, kad jie prisipažino nusikaltę ir nuoširdžiai gailisi bei iš dalies atlygino padarytą žalą, tačiau šių dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių neužtenka norint taikyti LR BK 62 str. 1 d. nuostatas, kadangi, kaip minėta, tam būtinos bent trys sąlygos. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantai savo noru būtų atvykę ir pranešę, jog įvykdė nusikaltimą, priešingai – jie buvo sulaikyti, o vėliau ir suimti (t. 4, b. l. 40, 86-87, 92, 114). Atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant visoms LR BK 62 str. numatytoms sąlygoms, teismas turi ne tik išvardinti tas sąlygas, bet ir pagrįsti, kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Nustatydamas kitas bylos aplinkybes, leidžiančias švelninti bausmę, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į tokias baudžiamosios bylos aplinkybes, kurios mažina kaltininko asmenybės arba padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, rodo tokios veikos atsitiktinį pobūdį ar pan.

LR BK 62 str. 2 d. taikymas galimas tuo atveju, kai be konkrečius šioje dalyje numatytus punktus tenkinančių sąlygų yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ir pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš apelianto A. T. skundo turinio galima spręsti, jog jis prašo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 3 p., kadangi teigia jo vaidmenį nusikaltimo padaryme buvus antraeilį, nors nenurodo, jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų. Kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad A. T. vaidmuo buvo antraeilis, priešingai – pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tiek jis, tiek nuteistasis S. L. buvo nusikaltimo organizatoriai (nuteistasis A. S. , liudytojas J. Z. parodė, kad tai būtent apeliantas pasiūlė „pervaryti automobilius“). Tad apelianto A. T. prašymas taikyti LR BK 62 str. 2 d. 3 p. yra nepagrįstas, o kitų šios dalies punktuose numatytų sąlygų nenustatyta. Sąlygų taikyti LR BK 62 str. 2 d. nėra ir apelianto E. M. atveju. Tiesa, pastarasis skunde užsimena neva savo noru padėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką, nes atpažino S. L. ir A. S. , tačiau tokie apelianto veiksmai negali būti prilyginti LR BK 62 str. numatytai aplinkybei „padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką“, reiškiančiai tokius veiksmus, kai kaltininkas savanoriškai padeda išaiškinti svarbiausias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo liudytojus ir pan. Be to, apeliantas ir jo gynėja skunde nepagrįstai nurodo, jog teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalto pirmą kartą, anksčiau neteistas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės tik charakterizuoja asmenį, į jas atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos nėra atsakomybę lengvinančios.

Kolegija netenkina prašymų švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes. Apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį (įvykdytas tyčinis sunkus nusikaltimas), nuteistųjų asmenybes, jų atsakomybę A. K. lengvinančias ir atsakomybę sunkinančią aplinkybes ir skyrė bausmes, savo dydžiu, mažesnes už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

LR BK 178 str. 3 d. sankcija numato tik vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis yra iki 7 metų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal LR BK 50 str. 2 d. terminuota laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių, t. y. nustatoma tokia minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmės riba, vadinasi, LR BK 178 str. 3 d. numatytos bausmės vidurkis yra 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visiems apeliantams paskirtos bausmės, savo dydžiu mažesnės už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Antai A. T. nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme, kuri skirta įvertinus visas LR BK 54 str. numatytas aplinkybes. Apeliantas mano, kad ir tokio dydžio bausmė yra per griežta ir prašo skirti bausmę, ne didesnę nei 1 metai 10 mėnesių, motyvuodamas, kad nuteistajam S. L. buvo paskirta sąlyginai švelni bausmė. Pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia tiek į baudžiamojo įstatymo reikalavimus, tiek laikosi bausmės individualizavimo nuostatos bei nuostatų, įtvirtinančių teisingumo principo viršenybę. Tad teismas, spręsdamas S. L. bausmės klausimą, kaip tik ir paskyrė tokią bausmę, kuri, jo manymu, atitinka visas šias nuostatas ir toks teismo sprendimas jokiu būdu nesaisto ir kitiems nuteistiesiems skirti tokio dydžio bausmę, juolab, kad pastarasis nuteistas apskritai už kitą baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui A. T. bausmę, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį (LR BK 11 str. 5 d.), dvi jo atsakomybę lengvinančias ir vieną sunkinančią aplinkybę (nusikalto bendrininkų grupėje), taip pat tai, kad nusikaltimą padarė iš savanaudiškų paskatų, yra jauno amžiaus, tačiau nusikalto nebe pirmą kartą, teistumas neišnykęs, įvertino, kad dirba ir mokosi, bei skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už LR BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Kolegija sutinka ir su apeliantams E. M. ir A. S. skirtomis bausmėmis, kurios savo dydžiu yra gerokai mažesnės už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Anksčiau išdėstytais argumentais nurodyta, kodėl atmetamas E. M. ir jo gynėjos prašymas taikyti LR BK 62 str. nuostatas, tuo tarpu kitų aplinkybių, duodančių pagrindą švelninti paskirtą bausmę, nenustatyta. Nors E. M. ir jo gynėja skunde užsimena apie galimybę, vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. nuostatomis, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau kolegija neturi objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog LR BK 178 str. 3 d. numatyta laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra neteisinga ir negali būti skiriama. Kiti tiek E. M. ir jo gynėjos, tiek A. S. skunduose pateikiami argumentai yra susiję su jų asmenybe, nusikalstamos veikos vertinimu (štai E. M. nurodo, kad yra teigiamai charakterizuojamas, gyvena su motina ir broliu, darančiais jam teigiamą įtaką; A. S. pažymi padaręs rimtas išvadas, susiradęs darbą, suvokęs, jog privalo užsidirbti pats), tačiau jie, sprendžiant bausmės klausimą, neturi išskirtinės reikšmės. Be abejonės, teigiamai vertinama, kad apeliantai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, kritiškai įvertino elgesį, susiformavo sau kitas vertybines orientacijas. Visa tai rodo, kad jie iš tiesų nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio, kas pagrįstai pripažinta jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe (prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus) ir, įvertinus kitas nuosprendyje aptartas aplinkybes (nusikaltimo pobūdis, pavojingumo laipsnis, dvi atsakomybę lengvinančios ir viena sunkinanti aplinkybės, jauną amžių, išnykusį A. S. teistumą ir tai, kad E. M. nusikalto pirmą kartą), jiems buvo paskirta bausmė, gerokai mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Kolegijos įsitikinimu, apeliantams A. T. , E. M. ir A. S. paskirtos bausmės yra ne per griežtos, todėl nėra teisinio pagrindo jas švelninti.

Teisėjų, kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.:

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 25 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad A. T. , A. S. ir E. M. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d, 178 str. 3 d., padarė organizuotoje grupėje ir tai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

A. T. , A. S. ir E. M. panaikinti nuosprendžio dalį dėl LR BK 25 str. 3 d. taikymo nusikalstamoje veikoje, numatytoje LR BK 178 str. 3 d.

Pripažinti A. T. , A. S. ir E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie nusikalto veikdami bendrininkų grupe.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kad S. L. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., padarė veikdamas organizuotoje grupėje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.