Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Atsakovas būdamas ieškovo akcininku ir direktoriumi galimai suklastojo 2011-12-30 UAB „JML group“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo jam nuo 2012-01-02 patvirtintas 3 500,06 Eur (12 085 Lt) darbo užmokestis prieš mokesčius arba 2 666,56 Eur (9 207,10 Lt) po mokesčių. Galimai buvo suklastoti 2012-12-27 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 2012/12-27/2, kuriuo atsakovo darbo užmokestis padidintas iki 5 326,53 Eur (18 391,45 Lt) prieš mokesčius arba 3 999,70 Eur (13 810,16 Lt) po mokesčių, ir 2014-11-17 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 2014/11-17, kuriuo atsakovui paskirta 6 666,67 Eur (23 018,67 Lt) vienkartinė premija.

Įprastas atsakovo darbo užmokestis buvo 2 144,42 Eur (7 404,61 Lt) prieš mokesčius arba 1 636,36 Eur (5 650,01 Lt) po mokesčių. Atsakovui nuo 2012 m. vasario mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio buvo išmokėta 8 964,52 Eur (30 952,69 Lt) daugiau nei priklausė darbo užmokesčio, o nuo 2013 m. vasario mėnesio iki 2015 m. gegužės mėnesio – 69 921,52 Eur. Iš viso atsakovas laikotarpiu nuo 2012 metų vasario mėnesio iki 2015 metų gegužės mėnesio neteisėtai gavo 78 886,04 Eur darbo užmokesčio.

Visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų akcininkas N. F. (N. F.) niekada nepasirašinėjo. Iš 2003-08-18 darbo sutarties Nr. 1 matyti, kad protokoluose nurodytos darbo užmokesčio sumos (išskyrus 3 500,06 Eur (12 085 Lt) nebuvo fiksuotos darbo sutartyje kaip jos pakeitimai.

N. F. tikrojo parašo pavyzdys ant 2015-05-29 Darbo sutarties Nr. 1 Pakeitimo Nr. 3 kitoks nei ant aukščiau nurodytų visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų esantys galimai suklastoti parašai. Atsakovo nesąžiningi veiksmai, pasididinant darbo užmokestį, rodo nusikalstamų veikų padarymą.

Atsakovas nesilaikė Įstatų (2010-05-28 redakcija) 6.7 punkto. Įmonės nuomos sutarčių suma viršijo įmonės 1/20 įstatinio kapitalo, todėl atsakovas galėjo nuomos sutartis sudaryti tik esant akcininkų susirinkimo pritarimui. V. P. turėjo 25 proc. akcijų ir neturėjo teisės vienasmeniškai sudaryti nuomos sutarčių. Atsakovas neinformavo kito akcininko N. F., kuris valdė 75 proc. akcijų, nešaukė akcininkų susirinkimo. Tuo buvo pažeista ir CK 2.87 straipsnio 5 dalyje numatyta juridinio asmens dalyvių informavimo pareiga, kuri kyla, kai sandorių pagrindu painiojami asmeniniai ir įmonės interesai.

Atsakovas parengė sutarčių sąlygas, kurios būtų jam ir jo sutuoktinei finansiškai naudingos, o įmonei žalingos. Automobilio „VW Touareg“ nuomos rinkos kaina yra 24 Eur parai arba 720 Eur mėnesiui kartu su draudimu ir technine priežiūra, o atsakovas išnuomojo už beveik tris kartus didesnę sumą. Automobilio „VW Tiguan“ nuoma rinkoje siekia apie 20 Eur, už mėnesį 600 Eur, kai atsakovas sudarė nuomos sutartį už 851,82 Eur be draudimo ir techninės priežiūros.

Nesuprantama, kokiam tikslui bendrovei buvo reikalingos naujos ir prabangios transporto priemonės. A. P. ėjo personalo vadovės pareigas.

Atsakovas būdamas ieškovo valdymo organo vienasmeniu nariu sudarė nuomos sutartis su savimi ir savo sutuoktine, todėl jo nesąžiningumas preziumuojamas. Kadangi atsakovas nuomos sutarčių sudarymo metu buvo ir akcininkas, tai reiškia, kad sudarydamas sandorius elgėsi nesąžiningai ir kaip juridinio asmens dalyvis.

Atsakovo atsakomybė dėl neteisėto su darbo santykiais susijusių lėšų išsimokėjimo turi būti sprendžiama pagal darbo teisės normas, nes reikalaujama atlyginti įmonės „vidiniuose“ santykiuose padarytą žalą.

Atsakovo darbo užmokestis pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį gali būti nustatomas tik akcininkų susirinkimo sprendimu. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė pažeidžiant įstatus ir Akcinių bendrovių įstatymą, viršijant suteiktus įgaliojimus bei suklastojant ieškovo akcininko parašą ir tokiu būdu neteisėtai išsimokant didesnį nei priklauso darbo užmokestį.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildė ieškinio pagrindą nurodydamas, kad 2015-09-21 susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo nėra taikos sutartis. Teigė, jog toks susitarimas pažeidžia CK 1.137 straipsniio 6 dalį, kadangi atsisakymas kreiptis į teismą yra negaliojantis. Rėmėsi CK 6.252 straipsniu, kuris draudžia susitarimus dėl civilinės atsakomybės ribojimo. Pažymėjo, jog šalys savo susitarimais negali pakeisti imperatyvių teisės normų. Aiškino, jog 2015-09-21 susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo buvo sudarytas tik sąžiningos konkurencijos pažeidimų srityje. Atsakovas įsteigė įmonę UAB „ASVI transport“, į kurią perkėlė turtą, ieškovo vardu laidavo už UAB „ASVI transport“. Šalių susitarimas buvo pasiektas tik dėl darbuotojų bei automobilių perdavimo.

Bendrovės biuras yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, logistikos padalinys yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl ne tik vadovas, bet ir personalo skyriaus vadovė A. P., atlikdami darbo funkcijas, turėjo važinėti iš vieno padalinio į kitą. Vadovo funkcijos reikalauja vykti susitikti su įvairiose vietovėse reziduojančiais verslo partneriais, klientais, vykti į valstybės institucijas ir kt. N. F. apie automobilių nuomą buvo žinoma. Abu akcininkai sutiko, kad bendrovei naudinga sudaryti automobilių nuomos sutartis su jų savininkais – darbuotojais, o bendrovės vadovams vykdant įmonės veiklą – naudotis reprezentuojančiomis transporto priemonėmis.

N. F., kuris nuo 2009 metų yra direktoriaus pavaduotojas rinkodarai, naudojosi nemažos vertės automobiliu BMW 530 xd GT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį bendrovė naudojo pagal 2011-05-19 Atpirkimo sutartį Nr. 20114822. Bendrovė mokėjo išperkamosios nuomos įmokas, automobilio eksploatacines išlaidas. Bendrovės strategija pasiteisino, nes jos veiklos rezultatai pastaruosius keletą metų buvo geri, o nepriklausomi auditoriai nenustatė, jog bendrovė būtų sudarinėjusi jos veiklai netipinius sandorius.

Automobilių „VW Tiguan“ ir „VW Touareg“ nuomos rinkos kainą ieškovas nustatė tik iš dviejų internetiniame transporto skelbimų portalo „www.autoplius.lt“ skelbimų, tai negali būti prilyginama vidutinei nuomos kainai, skelbimuose nurodyti senesnės gamybos automobiliai.

Mano, jog automobilių nuomos sutartys neprieštaravo Įstatų 6.7 punkto reikalavimams, kadangi jomis nebuvo sprendžiama dėl balanse esančio ilgalaikio turto nuomos. Pareiga gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą siejama tik su tais sandoriais, kuriais sprendžiama dėl disponavimo bendrovei priklausančiu ilgalaikiu turtu ar didesnės nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto įsigijimo bei atitinkamo dydžio kitų asmenų prievolių galimo užtikrinimo. Automobilių nuomos sutartys neatitinka Įstatų 6.7 punkte numatytų sandorių.

V. P. iš vadovo pareigų bei jos veiklos pasitraukė dėl atsiradusių nesutarimų su pagrindiniu akcininku N. F.. Derantis dėl pasitraukimo iš vadovo pareigų bei turimų akcijų pardavimo sąlygų, pastarasis reiškė įvairias pretenzijas atsakovui. Bendrovė ir atsakovas susitarė dėl jo pasitraukimo sąlygų ir bet kokių pretenzijų atsisakymo viena kitos atžvilgiu ateityje. 2015-07-13 N. F. surašė paraišką dėl akcininkų susirinkimo sušaukimo, kurioje pasiūlė į susirinkimo darbotvarkę įtraukti klausimus, sietinus su buvusio direktoriaus V. P. turimų ir neperduotų bendrovės dokumentų perdavimu direktoriui R. D.; V. P. veiklos audito už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-05-15 atlikimu. 2015-08-11 neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta dalyvaujančių akcininkų bendru sutarimu pavesti V. P. pagal aprašą perduoti dokumentus direktoriui R. D., tai buvo padaryta. Bendrovei įvertinus turimus duomenis, įvykus abipusėms deryboms tarp atsakovo ir N. F., abipusių nuolaidų būdu buvo sutarta, jog V. P. už nominalią, o ne rinkos kainą N. F. parduos akcijas ir 2015-09-04 buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Sutarta, jog V. P. nepretenduos į su darbo santykiais susijusias bei atleidžiant jį iš darbo neišmokėtas išmokas, o bendrovė ir vieninteliu akcininku tapęs N. F. atsisakys bet kokių galimų pretenzijų atsakovui. 2015-09-21 Susitarimu dėl taikaus ginčo sprendimo bendrovė patvirtino, jog neturi ir ateityje neturės pretenzijų V. P. dėl jam einant vadovo pareigas priimtų sprendimų ir sudarytų sandorių. Susitarimo šalys patvirtino, jog joms žinomi visi faktai, susiję su šio susitarimo vykdymu ir nulėmę jo sudarymą. Nenuginčijus 2015-09-21 Susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo, nuomos sutarčių kvestionavimas negalimas.

Sutiko, kad reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo nagrinėtinas pagal Darbo kodekso taisykles ir kėlė klausimą, ar ieškovas neprivalėjo pasinaudoti šiame kodekse numatyta ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Patvirtino, kad visuotinių akcininkų susirinkimų protokoluose ir 2015-05-29 darbo sutarties Nr. 1 Pakeitime Nr. 3 N. F. parašai yra neoriginalūs (kopijos), tačiau visi sprendimai buvo priimti su akcininko žinia ir jam pritariant.

Darbo sutarties Nr. 1 2015-05-29 Pakeitimu Nr. 3 ieškovas, kurio vardu veikė akcininkas N. F., ir darbuotojas V. P. sutarė, jog nuo 2015-06-01 jam bus mokamas sumažintas 2 150,67 Eur atlyginimas. Tai reiškia, jog N. F. buvo žinoma, kokio dydžio atlyginimas vadovui iki to momento buvo mokamas.

N. F. 2011-12-30, 2012-12-27, 2014-11-17 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų priėmimo metu buvo akcininkas ir aukštas pareigas įmonėje užimantis asmuo, kuris pavadavo V. P. atostogų metu nuo 2013-10-14 iki 2013-10-27. Šiuo laikotarpiu V. P. 2013-10-25 sumokėta antroji mėnesio darbo užmokesčio dalis – 4 000 Lt.

N. F. dalyvavo priimant 2011-12-30, 2012-12-27, 2014-11-17 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus ir jiems pritarė. Jam pačiam buvo mokamas 2012-12-27 visuotiniame akcininkų susirinkime nustatytas atsakovo darbo užmokestis; 2015-05-29 šiam akcininkui atstovaujant įmonę buvo pakeistas atsakovui pagal 2014-11-17 sprendimą mokėtas darbo užmokestis.

Pažymėjo, jog darbo užmokesčio padidinimas siejamas su 2011-12-30, 2012-12-27, 2014-11-17 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimais, tačiau šių sprendimų ieškovas neginčija. CK 1.125 straipsnio 4 dalis numato sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Akcininkas N. F. žinojo apie visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimtus sprendimus nuo priėmimo momento. Padarius prielaidą, jog N. F. sužinojo tik 2015-08-11 perdavus įmonės dokumentus, ieškovas turėjo pakankamai laiko susipažinti.

Prašė reikalavimui priteisti išmokėtą darbo užmokestį taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senatį. Skaičiuojant nuo reikalavimo pareiškimo teismui dienos pirmutinė išmoka, į kurią dar galėtų pretenduoti ieškovas – būtų padaryta 2013-05-13, o 2011-12-09 – 2013-04-25 mokėtoms darbo užmokesčio išmokoms butų suėjusi ieškinio senatis.

Teismo posėdžio metu V. F. paaiškino, jog jis žinojo, kad N. F. turi faksimilinį parašą, tačiau pats jo neturėjo ir nenaudojo. Matė, kad kartais N. F. naudojosi faksimiliniu parašu. Su N. F. dažnai susitikdavo ir spręsdavo bendrovės veiklos klausimus, dažnai pritarimą N. F. išreikšdavo žodžiu. Darbo užmokestis jam buvo pakeltas atsižvelgus į tai, kad 2012 metais buvo atleistas komercijos direktorius, o 2013 metais – logistikos direktorius ir V. P. padaugėjo funkcijų. Nuo 2013 metų darbo užmokestis padidėjo ir N. F.. Pažymėjo, kad konfliktai su N. F. kilo, kai pastarasis pradėjo verslą perkėlinėti į kitas dukterines įmones. 2015 metų vasarą N. F. jam darė spaudimą dėl akcijų pardavimo, buvo pateikęs reikalavimus dėl 170 000 Eur žalos, o taip pat ieškinio dėl 181 144 Eur priteisimo projektą. Tuo metu buvo pasiektas susitarimas, jog atsakovas N. F. už nominalią kainą parduos akcijas, o N. F. atsisakys pretenzijų atsakovui. Teigė, jog įmones „ASVI transport“ ir „ASVI Baltic“ įsteigė atsižvelgdamas į tai, kad N. F. buvo nusprendęs 2015 metais uždaryti UAB „JML group“ transporto skyrių.

Ginčas byloje kilo dėl įmonės akcininko ir vadovo pareigos atlyginti žalą, kurią įmonė patyrė dėl įmonės vardu su direktoriumi bei jo sutuoktine sudarytų automobilių nuomos sandorių bei vadovo darbo užmokesčio padidinimo, kai visuotinio akcininkų susirinkimo protokolus kitas akcininkas nėra pasirašęs originaliu parašu, o taip pat nutraukus darbo sutartį su direktoriumi pasirašyto susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo teisinės reikšmės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Juridinių asmenų registre UAB „JML“ įregistruota 2003-08-13, nuo įmonės įregistravimo iki 2003-12-16 V. P. buvo vieninteliu akcininku. Ginčo laikotarpiu įmonėje iki 2015-09-04 buvo du akcininkai: N. F. priklausė 75 proc. akcijų, o V. P. – 25 proc. Nuo 2015-09-04 vieninteliu akcininku yra N. F.. V. P. direktoriumi paskirtas nuo 2003-08-13 iki 2015-06-17, o nuo 2015-06-17 įmonės vadovu yra R. D.. Darbo sutartis su direktoriumi V. P. nutraukta atsakovo 2015-05-14 prašymu nuo 2015-06-15.

Ieškovas reiškia ieškinį atsakovui, kaip buvusiam įmonės direktoriui, dėl žalos atlyginimo, kai žala padaryta neteisėtai sudarius automobilių nuomos sutartis su savimi bei sutuoktine, o taip pat gavus didesnį, nei nustatytas, darbo užmokestį. Atsakovas nurodo, jog visos šalių pretenzijos viena kitai buvo išspręstos 2015-09-21 Susitarimu dėl taikaus ginčo sprendimo, todėl nenuginčijus šio susitarimo nėra galimas žalos atsiradimo klausimų nagrinėjimas teisme. Ieškovas nepripažįsta, jog šiuo susitarimu buvo aptarti byloje ginčijami klausimai, nes susitarimas buvo sudarytas tik dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos, o atsisakymas nuo teisės kreiptis į teismą negalioja.

Jau buvo minėta, kad V. P. iš įmonės direktoriaus pareigų buvo atleistas 2015-06-15. Po atsakovo atleidimo kilo UAB „JML group“ akcininkų ginčas. Kitas akcininkas N. F. 2015-07-13 pateikė paraišką dėl akcininkų susirinkimo sušaukimo, kuriuo pasiūlė išspręsti klausimus dėl buvusio direktoriaus V. P. turimų bendrovės dokumentų perdavimo direktoriui R. D. ir pavedimo R. D. audituoti buvusio direktoriaus penkerių metų veiklą, įskaitant, bet neapsiribojant sandorių teisėtumu ir ekonominiu tikslingumu.

2015-07-13 išsiųsti pranešimai apie visuotinį akcininkų susirinkimą, šaukiamą 2015-07-13. 2015-07-20 išsiųstas pranešimas, kad akcininkų susirinkimas įvyks 2015-08-11, nurodyta, kad susirinkimas šaukiamas, nes iškilo įtarimų, jog V. P. galėjo veikti prieš bendrovę, tuo padarydamas didelės žalos, bei neperdavė dokumentų direktoriui R. D.. UAB „JML group“ visuotiniame akcininkų susirinkime, vykusiame 2015-08-11, nutarta, kad V. P. perduos dokumentus direktoriui R. D. (2016-05-17 atsiliepimo priedai). Dokumentai buvo perduoti 2015-08-11 ir priimti direktoriaus R. D. (2016-05-30 atsiliepimo 2 priedas).

2015-09-21 vienintelis atsakovo akcininkas N. F. priėmė sprendimą sudaryti susitarimą su V. P. dėl taikaus ginčo sprendimo, kuriuo UAB „JML group“ ir V. P. vienas kito atžvilgiu atsisakytų visų pretenzijų. 2015-09-21 susitarimu dėl taikaus ginčo sprendimo atsižvelgta į tai, kad šalys siekia užkirsti kelią tarp šalių galintiems kilti teisiniams ginčams ir susitaria, kad bendrovė pareiškia, jog neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų V. P. dėl jam einant vadovo pareigas priimtų sprendimų ir (ar) sudarytų sandorių, o V. P. patvirtina, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo jam einant vadovo pareigas ir išėjus iš darbo. Dėl visiško aiškumo šalys pareiškė, kad yra tarpusavyje atsiskaičiusios ir kad visi jas siejantys teisiniai santykiai yra pasibaigę, šalys neturi viena kitai nei turtinių, nei neturtinių reikalavimų (2016-05-17 atsiliepimo 7 priedas).

Vertinant teisinę šalių 2015-09-21 Susitarimo dėl taikaus ginčo sprendimo reikšmę, pastebėtina, jog jis atitinka taikos sutarties susitarimą, kuris reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies LII skyriaus normose. Pagal CK 6.983 straipsnio 1 dalį taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.

Tai, kad buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis taikos sutarties sudarymo tikslus patvirtina Susitarimo 2.1.1 punktas, kuriame pažymėta, jog nesudarius susitarimo, išliktų tikimybė, kad šalys ateityje bylinėtųsi teisme ar susidariusį teisinį ginčą spręstų kitomis leistinomis teisinėmis priemonėmis. Susitarimas sudarytas abipusių nuolaidų būdu siekiant operatyvaus, teisingo ir pagrįsto sprendimo.

CK 6.984 straipsnis įtvirtina, jog negalioja taikos sutartis, sudaryta dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja teisės imperatyvios normos. Ieškovo vertinimu, tokia imperatyviai draudžianti susitarimo sudarymą teisės norma yra CK 1.137 straipsnio 6 dalis bei CK 6.252 straipsnio 1-2 dalys. Pagal CK 1.137 straipsnio 6 dalį nustatyta, jog atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, o pagal CK 6.252 straipsnio 1 dalį įtvirtinta, jog šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. To paties straipsnio 2 dalis pažymi, jog šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį.

CK 6.252 straipsnio 1 dalies normos yra imperatyvios, tačiau jos draudžia ne susitarimus dėl taikaus ginčo išsprendimo iki teismo, tačiau išankstinius susitarimus, kurie sudaromi prieš padarant žalą. Toks draudimas susitarti iki žalos padarymo aiškinamas viešosios tvarkos motyvu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Visi atsakovo veiksmai, dėl kurių atlikimo jis kaltinamas šiame ieškinyje, buvo padaryti iki 2015-09-21 susitarimas dėl taikaus ginčo išsprendimo sudarymo, todėl šiam susitarimui CK 6.252 straipsnio 1 dalies draudimas negali būti taikomas.

Priešingai, draudimas susitarti dėl jau padarytos žalos atlyginimo neatitiktų įstatymų leidėjo valios, kadangi įstatymų leidėjas imasi iniciatyvos atskirai aptarti ir įtvirtinti tarpusavio susitarimo dėl taikaus ginčo išsprendimo iki kreipimosi į teismą institutą. Taikūs susitarimai dėl ikiteisminio ginčo sprendimo yra pakankamai dažni kasdieniniame gyvenime bei teismų praktikoje kaip teismo tvirtinamos taikos sytartys, kuriomis užbaigiamas bylos nagrinėjimas.

Pagal CK 6.983 straipsnio 3 dalį taikos sutarčiai keliamas reikalavimas, jog taikos sutartis būtų rašytinė, kitų formos reikalavimų nekeliama. Tai, kad taikos sutartis nepatvirtinama teismo, nėra laikoma sutarties trūkumu. CK 6.985 straipsnis atskirai nustato, jog teismo patvirtinta taikos sutartis šalims įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu. Traktuotina, jog CK 6.985 straipsnis numato papildomą galimybę užtikrinti taikos sutarties teisinę galią, bet ne taikos sutarties galiojimo sąlygą.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1dalis) ir turi būti vykdoma. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius. Vien dėl to, kad taikos sutartis nepatvirtinta teismo, vienašališkai jos atsisakyti negalima, išskyrus tuos atvejus, kai egzistuoja įstatyme ir (ar) sutartyje numatytas sutarties negaliojimo arba nutraukimo pagrindas.

Taikos sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai išdėstyti CK 6.986 straipsnyje. Pavyzdžiui, taikos sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia dėl esminės šalių nelygybės, jei buvo remtasi negaliojančiu sandoriu, suklastotais rašytiniais įrodymais ir kita. Toks reglamentavimas patvirtina, jog taikos sutartis nėra laikoma procedūriniu ar tarpiniu susitarimu, kuris neturi reikšmės asmeniui kreipiantis į teismą, o turi įprasto sandorio statusą. Nors ieškovas reikalavimo dėl taikos sutarties nuginčijimo nereiškė (ieškovas šio dokumento nelaikė taikos sutartimi ir teigė, jog ji sudaryta ne dėl ginčo dalyko), tačiau jokių aplinkybių, kurios atitiktų CK 6.986 straipsnio pagrindus, nenurodė. Esant priešingai ieškovo pozicijai bei nesant pagrindų, galimybės reikšti reikalavimą aiškinimas neatitiktų rungtyniškumo principo.

Įvertinus išdėstytą, daroma išvada, kad 2015-09-21 Susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo yra šalių taikos sutartis, kuria teisėtai nustatyta teisių ir pareigų apimtis. Dėl šio susitarimo dalyku esančių klausimų kreiptis į teismą galima tik kartu ginčijant taikos sutartį CK 6.986 straipsnio pagrindais, kadangi dėl šių klausimų sureguliavimo jau yra sudarytas sandoris.

Tokia situacija, kai asmuo sudaro taikos sutartį, kuria sureguliuoja teisinius ginčus, užuot kreipęsis į teismą, nereiškia teisės įgyvendinti civilinę subjektinę teisę atsisakymo, kuris yra negalimas pagal CK 1.137 straipsnio 6 dalį. Taikos sutartimi ne atsisakoma kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo, o susitariama dėl ginčo sprendimo formos pakeitimo, teisė kreiptis į teismą gali būti efektyviai ginama CK 6.986 straipsnio nustatytais pagrindais, tuo modifikuojant kreipimosi į teismą reikalavimų dėstymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010 yra išaiškinti pagrindiniai taikos sutarties elementai. Pabrėžta, kad prieš tvirtindamas taikos sutartį teismas privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, t. y. ar taikos sutartis galios ir jos nepatvirtinus teisme, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso.