Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui Z. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centras, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, LR Aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, V. L., A. I., V. I., N. R., dėl nustatytų žemės sklypo ribų pakeitimo ir žemės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas 1999 m. pasistatė klėtį, kuri įregistruota jam priklausančiame sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bet faktiškai ji yra ant ieškovo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš Danilavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukos, tarp V. L. ir ieškovo sklypo jokie kiti sklypai neįsiterpę, tad atsakovo žemės sklypas toje vietoje nesiriboja su ieškovui priklausančiu sklypu (t. 1, b.l.16, 24, 83, 105-106). Be to, S. K. (dabar V. L.) namų valdos žemės sklypo ribų plane (t. 1, b.l.31) nurodyta, kad žemės sklypo riba, kuri pažymėta taškais 5-7-12, buvo suderinta su I. K. ir atsakovo motina R. V.. Taigi atsakovas neteisėtai užvaldė ieškovui priklausančio žemės sklypo dalį, kurią užima statinys, t.y. 7,79 a.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.) ir padarė pagrįstą išvadą nesant sąlygų ieškovo reikalavimų jo nurodomu faktiniu bei teisiniu pagrindu patenkinti.

Apeliantas, gindamas savo kaip žemės sklypo savininko nuosavybės teises, ieškinio antrąjį reikalavimą grindė iš esmės tarpusavyje nesuderinamomis faktinėmis aplinkybėmis, o antrasis apelianto ieškinio reikalavimas taip, kaip jis suformuluotas galutiniame ieškinio variante (t.3, b.l. 139), prieštaringas – kartu tai ir vindikacinis reikalavimas (daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, praradus jo valdymo kaip nuosavybės teisių objekto kontrolę), ginamas CK 4.95 str. nurodytuoju pagrindu, ir negatorinis reikalavimas (dėl valdymo pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimu), ginamas pagal CK 4.98 str. nuostatas, reikalaujant pašalinti - nugriauti atsakovui priklausančius klėtį bei tvorą, esančius apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti tai, jog jis yra išreikalautino turto savininkas ir jog jo teisės pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-407/ 2008 J.S. v. M.B., kat. 25.3, 30.12.2, 114.9.3.2). Pagrindinės aplinkybės, kurias reikia nustatyti tokiame ginče yra dvi: kas yra atitinkamo turto savininkas ir ar ginčo objektai pastatyti ieškovui priklausančiame žemės sklype.

Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 str. 2 d.), tačiau nei vienos šio ginčo šalies žemės sklypas nėra suformuotas kadastrinių matavimų pagrindu ir nėra tokiu būdu įregistruotas viešame registre, todėl šiuo atveju taikytina daikto (ginčytinos sklypo dalies, kuria naudojasi atsakovas ir kurioje yra atsakovui priklausantys statiniai) faktinio valdymo teisėtumo prezumpcija, įtvirtinta CK 4.23 str. 2 d. Tai reiškia, kad apeliantas, teigdamas apie šios sklypo dalies priklausymą nuosavybės teise būtent jam, turėjo procesinę pareigą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šią prezumpciją nuneigti (CPK 177 str., 178 str.) bei įrodyti, kad atsakovas neabejotinai pažeidė jo, teisėto daikto savininko, teisę valdyti daiktą (CK 4.34 str., 1 d., 4.35 str.1 d.). Kolegijos sprendžia, kad tokia prezumpcija nebuvo nuginčyta, todėl CK 4.39 str., 4.93 str. 3 d., 4.95 str. nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

Apelianto (ieškovo) ir atsakovo pateikti UAB „Atspindys“ skirtingu metu atlikti žemės sklypų geodezinių matavimų planai liudija, kad apelianto ir atsakovo žemės sklypų bendri riboženkliai turi koordinačių skirtumus, tą nustatė šioje byloje geodezinę ekspertizę atlikę ekspertai (t.1, b.l. 158-160). Be to, abejuose planuose yra pažymėta, kad šie planai tai pasiūlymas teismui, parengti pagal kiekvienos iš šalių – V. R. ir Z. V. – prašymą (t.1, b.l.28-29, 155). Ekspertai akte pažymėjo ir tokią aplinkybę, kad sudarant abiejų sklypų planus nebuvo suderinta net bendra šių abiejų sklypų riba, dėl to atsirado persiklojantis šių sklypų 1953 kv. m. dydžio plotas (t.1, b.l.159, 167), nors apeliantas ginčija tik 779 kv.m. ploto žemės sklypo atsakovo valdymą. Taigi remtis šiais abiem planais, tame tarpe ir apelianto siūlomu planu, kaip neabejotinai patvirtinančiu būtent jo nuosavybės teisę į ginčytiną sklypo dalį įrodymu ir jo pagrindu nustatyti visas išorines apelianto žemės sklypo ribas nėra teisinio pagrindo.

Kadangi nei viena iš bylos šalių savo valdomo žemės sklypo kadastrinių (geodezinių) matavimų nėra atlikusi, teisėjų kolegija neturi prielaidų nesutikti ir su eksperto išvada, jog dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti kieno žemėje yra ginčo statiniai (klėtis ir tvora). Tokia išvada padaryta ir viešo registro tvarkytojo pranešime teismui (t.1, b.l. 171). Nenustačius neabejotino apelianto teisų ir teisėtų interesų pažeidimo, prielaidų CK 4.98 str. taikymui taip pat nėra.

Žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymo „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau- Taisyklės) Nr. 522 32.7 punkte numatyta, kad kai matuojami atskiri žemės sklypai, kurie ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotais žemės sklypais, bendrų riboženklių koordinačių skirtumai neturi būti didesni kaip 20 cm urbanizuotose teritorijose kaimo vietovėje bei 60 cm kitose kaimo vietovėse ir teritorijose, nustatyta tvarka priskirtose miestams po 1995 m. birželio 1 d. Kai ši sąlyga užtikrinama, bendriems riboženkliams paliekamos tos pačios (savos) koordinatės. Apie didesnius skirtumus informuojamas žemėtvarkos skyrius. Jau minėta, kad abu žemės sklypai buvo suformuoti atliekant tik preliminarius, laikinus planus, taigi nei vienas jų negali būti atskaitos tašku nustatant bendrą jų ribą – nėra galimybės įvertinti, ar matavimai atitinka Taisyklėse įtvirtintas anksčiau atliktų geodezinių matavimų paklaidas. Apelianto nuoroda į suformuotą atliekant kadastrinius matavimus V. L. žemės sklypą kaip atskaitos tašką nustatant ir ginčytiną šalių sklypų ribą nėra visiškai pagrįsta. Viena vertus, ginčo su pačia V. L. dėl bendros su kuria tai bylos šalimi sklypo ribos nesama. Antra vertus, bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime nurodė argumentus, susijusius su S. K., iš kurio namų valdos žemės sklypą įsigijo V. L., plano nepatikimumu dėl suklastotų J. K. ir J. V. parašų jame (t.1, b.l. 162), kas reikštų, jog matininkas pažeidė sklypų formavimo taisykles, ir kas nustatyta dėl to pradėto ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla Nr. 57-2-089-06). Teisėjų kolegija su šiais bylą nagrinėjusio teismo argumentais sutinka, o faktas, kad šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui pats savaime neleidžia minėto plano traktuoti taip, kaip jį traktuoja apeliantas – kad dabartinės V. L. namų valdos žemės sklypo riba buvo suderinta su I. K. ir atsakovo motina R. V.. Apelianto skundo motyvai, esą ekspertai netyrė atsakovo pasirašymo už motiną R. V. galimybės atmestini, vykdydamas įrodinėjimo pareigą civiliniame procese (CPK 12 str., 178 str.) pats apeliantas galėjo reikšti tokius prašymus teismui savo teiginiams pagrįsti.

2000 m. Danilavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištrauka (t.1, b.l.16), kuria kaip įrodymu, nusakančiu bendros apelianto ir atsakovo sklypų ribos nebuvimą toje dalyje, kurioje yra sklypas, priklausantis V. L., remiasi apeliantas šioje situacijoje nėra tinkama įrodinėjimo priemonė (CPK 177 str. 4 d.), be kita ko paneigiama byloje dalyvaujančių asmenų (V. I., atsakovo) paaiškinimais apie egzistuojančią nuo seno faktinę žemės sklypų ribą, vėlesne kadastro žemėlapio ištrauka (t.1, b.l. 153), kurioje ginčytinas plotas priskirtas jau atsakovo žemės sklypui, VAVA patikrinimo vietoje metu rastais riboženkliais, žyminčiais realią natūroje egzistuojančią šalių žemės sklypų ribą (t.2, b.l. 4-7).

Pastebėtina ir tai, kad nustatyti visus konkretaus žemės sklypo išmatavimus ir visas jo išorines ribas yra ne teismo prerogatyva, tą atlieka atitinkamos administracinės institucijos, įvertinusios gretimybes, gretimų sklypų savininkų valdomus nuosavybės teise žemės sklypų plotus ir jų nustatytas ribas. Teismas gi sprendžia iškilusius ginčus dėl neteisingai nustatytos ar ginčijamos sklypo ribos tarp atskirų nuosavybės teisių subjektų. Todėl apelianto skundo motyvas, kad nesant galimybių nustatyti aiškią bylos šalių ginčo žemės sklypų ribą teismui privalu buvo taikyti CK 4.45 str. 1 d. nuostatas, pagal kurią prie kiekvieno sklypo būtų prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, iš esmės būtų teisingas, tačiau tik tuomet, jei šiuo faktiniu pagrindu būtų reiškiamas reikalavimas, pateikiant ir nustatyta tvarka parengtą ginčytino ploto padalijimo projektą (planą), kurio pagrįstumą ar nepagrįstumą, naujai suformuotų sklypų plotų atitikimą kiekvienam esamam teisiškai įtvirtintam sklypui, kaip to reikalauja minėta teisės norma, galėtų įvertinti bylą nagrinėjantis teismas. Tokio reikalavimo ginčytiną (persidengiantį) žemės sklypą padalinti šalims pusiau pagal pateikiamą apelianto planą šis pirmosios instancijos teismui nereiškė, o apeliacinės instancijos teisme tokią apelianto teisę riboja įstatymas (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo motyvais, kad prejudiciniai faktai nagrinėjamai civilinei bylai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-03-19 sprendimu nebuvo nustatyti, tačiau šis konstatavimas neįtakoja bylos išnagrinėjimo rezultato, byla iš esmės išspręsta teisingai (CPK 328 str.).

Skundo argumentas, kad klėtis buvo įteisinta (t.y. gautas leidimas statybai ir po 13 kalendorinių dienų statinys pripažintas tinkamu naudotis) vėliau, nei apeliantas žemės sklypą įsigijo (t.1, b.l.23), nepaneigia paties jos statymo anksčiau fakto. Pastatų ir statinių pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos pastatų ir statinių statybos tvarkos, jis įgyja nuosavybės teisę į juos (CK 4.47 str. 4 p.). Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės (ir civilinių teisinių santykių apskritai) objektu. Nekilnojamieji daiktai [...] yra registruotini daiktai, be to, jie privalo būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.253 str. 1 d.). Pastatų ir statinių, kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų, suformavimo tvarka reglamentuota Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, o nekilnojamųjų daiktų, su jais susijusių juridinių faktų ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo tvarka – Nekilnojamojo turto registro įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-04 konsultacija Nr. A3-51). Šiuo atveju klėtis kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas viešame registre įregistruota, pažymint 2003 metus tik kaip statybos pabaigos metus (t.1, b.l.15).

Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str., 98 str.). Nors atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius 3000 Lt turėtas atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, jo naudai priteistina 1000 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo surašymą bei vieną atstovavimo teismo posėdyje valandą. Kompensuojamoji tokių išlaidų dalis nustatytina atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus kriterijus.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti iš V. R. 1000 (vieną tūkstantį) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų Z. V. naudai.