Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą Z. B. individualios įmonės savininką atiduoti ieškovui priklausantį automobilį BMW 730, v/n (duomenys neskelbtini) kaip neteisėtai valdomą, ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kaišiadorių rajono policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2008 m. spalio 31 d. surašė ieškovui administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl LR (duomenys neskelbtini) str. numatyto administracinio teisės pažeidimo, o jam priklausantį automobilį BMW 730, v/n (duomenys neskelbtini) nugabeno saugoti į aikštelę. Surašyto protokolo pagrindu Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 24 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-612-787/2008 nubaudė ieškovą 5 000 Lt bauda, tačiau neišsprendė transporto priemonės sugrąžinimo klausimo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarimą ieškovas apeliacine tvarka apskundė Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir nesugrąžinimas iki bus sumokėta bauda neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu nustatė ir pripažino, kad toks transporto priemonės priverstinis nuvežimas į saugojimo aikštelę ir nesugrąžinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tą patį pažymėjo ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, iš dalies tenkindamas ieškovo apeliacinį skundą. Nutarties kopija 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu buvo išsiųsta ir Kaišiadorių rajono policijos komisariatui. Nežiūrint to, iki šio laiko transporto priemonė ieškovui nesugrąžinta, nors Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta, kad „Priverstinai nuvežtą transporto priemonę BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti jos savininkui“. 2010 m. sausio 8 d. ieškovas rašytiniu pareiškimu kreipėsi į Kaišiadorių rajono policijos komisariatą, prašydamas neuždelsiant sugrąžinti jam priklausančią transporto priemonę. Policijos komisariatas 2010-01-22 Nr. 20-63-S-680 raštu pranešė, kad atvykus jam bus išrašytas leidimas atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. 2010 m. sausio 26 d. tokį leidimą ieškovas gavo. Tada sužinojo, kad automobilis yra Z. B. IĮ saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pateikus leidimą, Z. B. leidimą pasiliko, tačiau automobilio nesugrąžino, ir pareikalavo, kad už paslaugą ieškovas sumokėtų daugiau kaip 7 000 Lt. Ieškovo nuomone, toks Z. B. reikalavimas yra neteisėtas, jis siekia nepagrįstai praturtėti, nes su juo pasaugos sutartis nei žodžiu, nei raštu nebuvo sudaryta, be to, įstatymas nenumato, kad šalys savo nuožiūra galėtų nustatyti įpareigojimus tretiesiems asmenims, todėl, ieškovo nuomone, jis neprivalo vykdyti neteisėto Z. B. reikalavimo sumokėti jam minėtą sumą už paslaugą, kurios neprašė.

Šalies argumentai

Atsakovas Z. B. individuali įmonė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir bylą nutraukti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad ieškovui priklausanti transporto priemonė buvo nuvežta 2008-11-01 vadovaujantis LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 str. 7 d., LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d. nuostatomis. 2009-08-14 Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą, nutarė jį patenkinti iš dalies ir priverstinai nuvežtą transporto priemonę BMW 730, v/n (duomenys neskelbtini) grąžinti jos savininkui. Ieškovas 2010-01-08, t.y. beveik po 5 mėnesių kreipėsi į tretyjį asmenį, kuris priima Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-12-21 įsakymo Nr. 5-V-955 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-19 įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo" pakeitimo" 18 p. pagrindu numatytą sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui), išduoda Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir paaiškina, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Gavęs leidimą ieškovas atvykęs į Z. B. IĮ jį pateikė ir pasiteiravo, kokio dydžio bus išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu. Sužinojęs išlaidų dydį ieškovas, nieko nesakęs, pasišalino ir daugiau nei dėl išlaidų sumokėjimo, nei dėl transporto priemonės grąžinimo į atsakovą nesikreipė. Ieškovui pateikus ieškinį teismui, atsakovui tapo žinoma, kad ginčas dėl automobilio grąžinimo yra išspręstas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009-08-14 nutartimi. LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti teismo antstolių kontorai prie apylinkės teismo pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad LVAT nutarties atsakovui nepateikė, į antstolį dėl šios nutarties vykdymo nesikreipė. Apelianto nuomone, kadangi ginčas yra išnagrinėtas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusia nutartimi, ieškovas nepasinaudojo galimybe ginti savo teises neteismine tvarka, t.y. kreiptis dėl nutarties vykdymo į antstolį, todėl pirmos instancijos teismas pažeisdamas procesinės teisės normas, nepagrįstai priėmė sprendimą, iš esmės dubliuojantį ir pakartojantį Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009-08-14 nutartį.

Šalies argumentai

Ieškovas byloje pareiškė vindikacinį ieškinį CK 4.95 straipsnio pagrindu, prašydamas išreikalauti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį iš atsakovo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė tinkamą išvadą, kad atsakovas, negrąžindamas automobilio ieškovui, jį valdo neteisėtai. Atsakovui automobilis buvo perduotas saugoti, ieškovui įvykdžius administracinį teisės pažeidimą ir Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnams perdavus jį saugoti perdavimo-priėmimo akto pagrindu (b.l. 44-46). Tačiau po to buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis (b.l. 6-7), kuria nutarta ieškovui priklausančią ir priverstinai nuvežtą transporto priemonę grąžinti jos savininkui – ieškovui šioje byloje A. P. ir pastarajam 2010 m sausio 26 d. buvo išduotas leidimas (b.l. 72) grąžinti automobilį iš saugomos aikštelės. Todėl atsakovas nuo šio momento neturi teisėto pagrindo laikyti ieškovo automobilį savo žinioje, t.y. šį automobilį neteisėtai valdo, ir turto savininko reikalavimas jį grąžinti yra pagrįstas ir teisėtas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui jam nuosavybė teise priklausantį automobilį. Ieškovas nebuvo sudaręs susitarimo su atsakovu dėl automobilio saugojimo, todėl neprisiėmė jokių įsipareigojimų pagal šią sutartį, o Kaišiadorių rajono policijos komisariato susitarimai su atsakovo įmone dėl automobilio saugojimo negali daryti jokios įtakos ieškovo teisei reikalauti grąžinti automobilį, kaip jau nustatyta, iš neteisėto valdymo. Be to, atsakovo turėtos automobilio saugojimo išlaidos nėra šios bylos dalykas, kadangi reikalavimas dėl jų išieškojimo nebuvo pareikštas, o teismui priimant sprendimą draudžiama peržengti byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).