Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis į konkrečią pataisos įstaigą siunčiamas atsižvelgiant į asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

2019 m. liepos 6 d. įsigaliojo 2019 m. birželio 27 d. pasirašytas BVK pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeistas 69 straipsnis ir šio straipsnio 1 dalis (aktuali šiam ginčui), ji išdėstyta taip: „Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais“. Šio straipsnio 1 dalyje neliko nuostatos, kad nuteistasis visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Atsakovės atstovas pažymi, kad visose ankstesnėse BVK redakcijose egzistavo įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taigi ir iki šiol nuteistojo teisė atlikti bausmę vienoje pataisos įstaigoje nebuvo absoliuti. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo tvarka detalizuojama Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija). Aprašo 3.2. papunktyje nurodoma, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti, jeigu toks perkėlimas reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Tokiais atvejais perkeliančioji įstaiga pateikia Departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąją įstaiga, projektą.

1.1. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 8 d. dokumentų valdymo sistemoje (toliau – ir DVS) gavo Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) parengtą ir su Pravieniškių PN-AK suderintą nutarimą dėl pareiškėjo perkėlimo. Nutarimas atitiko tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus, buvo motyvuotas bei paremtas galiojusiais teisės aktais, todėl buvo pasirašytas DVS priemonėmis ir jam buvo suteiktas numeris. Sistemiškai vertinant Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) ir BVK nuostatas darytina išvada, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta teisė perkelti nuteistąjį iš vienos įstaigos į kitą turėtų būti vertinama kaip organizacinė priemonė, siekiant įgyvendinti BVK 112 straipsnyje įtvirtintiems pataisos įstaigos režimo tikslams.

1.2. Pareiškėjo minimas „non reformatio in peius“ (draudimas keisti į blogąją pusę) principas nėra įtvirtintas nei Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), nei Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Šis principas suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas principo taikymo išimtis. Non reformatio in peius principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu reikėtų pripažinti tokį ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimą, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pavyzdžiui, apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Priimtu nutarimu Departamentas niekaip nepakeitė pareiškėjo materialinės teisinės padėties, jam nebuvo apribotos teisės arba nustatytos papildomos pareigos. BVK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Pareiškėjui buvo taikomos tos įstatymo procesinės normos, kurios galiojo priimant sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo ir tai nėra materialinės teisės norma, pagal kurią teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojam į praeitį. Principas „lex retro non agit“ reiškia, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo, tačiau ne procesinėms teisės normoms, kurių galiojimas prasideda iškart po priėmimo. Atsakovės atstovas akcentuoja, jog pareiškėjas nutarimo dėl perkėlimo neapskundė, neprašo teismo jį panaikinti, todėl, Departamento vertinimu, jis pripažino nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

2. Dėl bausmės atlikimo (laikymo) sąlygų

Departamento funkcija – nagrinėti asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Departamento kompetencijai. Pareiškėjas į Departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nesikreipė, Departamentas neturi duomenų apie aplinkybes išdėstytas skunde.

3. Dėl neturtinės žalos

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).

2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas yra galiojantis, nepanaikintas, Departamentui įstatymu suteikta teisė perkelti nuteistuosius iš vienos įstaigos į kitą, todėl dėl jo negali kilti neturtinė žala. Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. B. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl Departamento nutarimo perkelti jį į kitą kalinimo įstaigą.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.