Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto R. F. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarimo, kuriuo R. F. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d. 1 448 Eur bauda, pagal ATPK 123 str. 5 d. 25 Eur bauda, vadovaujantis ATPK 33 str. 1 d., 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1 448 Eur bauda be transporto priemonės konfiskavimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gegužės 16 d. R. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 16 d., apie 3.29 val., S. Daukanto g. ir Trilapio g., Klaipėdoje, vairuodamas transporto priemonę – automobilį „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai nustatytas 2,34 promilės girtumas, neturėdamas teisės vairuoti, o minėta transporto priemonė nedrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais savo veiksmais R. F. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 119, 226 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 3 d. ir 123 str. 5 d.

R. F. nuomone, pripažindamas jį kaltu padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus teismas vadovavosi ne iki galo tinkamai ištirtais įrodymais: nors nutarime teismas ir motyvavo, jog neva jis pripažino savo kaltumą, tačiau teismas tuo vadovautis neturėjo, nes jis visą laiką nuoširdžiai teigė, kad dėl neblaivumo neprisiminė tikrųjų įvykio aplinkybių, tik bendrais bruožais teigė, kad įvykio metu buvo eismo įvykį patyrusiame automobilyje, kad su juo buvo dar vienas asmuo, jis ir galėjo vairuoti automobilį. Tačiau šiuo asmeniu nei policijos pareigūnai, nei teismas nesidomėjo ir jo neieškojo, nors su jo, R. F., pagalba jis galėjo būti surastas bei apklaustas. Tuomet galbūt būtų paaiškėjusios svarbios bylai aplinkybės ir būtų buvęs nubaustas tas asmuo, kuris iš tikrųjų yra kaltas. Tuo tarpu teismas priimdamas nutarimą rėmėsi vien liudytojų parodymais, kurie nėra ir negali būti išsamūs. Suprantama, jog kaip liudytojas apklaustas S. M., vairavęs įvykio metu nukentėjusį automobilį, galėjo matyti, kad po automobilių susidūrimo kažkas iššoko iš automobilio, kuriame buvo jis – R. F., ir kad kažkas iššoko iš automobilio ne vairuotojo, o keleivio pusės, tačiau, apelianto nuomone, tokie liudytojo parodymai negali būti besąlygiškai patikimi, nes reikia suprasti tai, kad šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir jis parodymus duoda tokius, kad lengviausia būtų apkaltinti tą, kuris buvo surastas automobilyje po įvykio.

Remiamasi kitų liudytojų – policijos pareigūnų parodymais, kurių esmė taip pat siejama su tuo, kad po įvykio jis, R. F., buvo surastas sėdintis prie automobilio vairo. Tačiau gali būti, kad po atsitikusio įvykio jis iš tikrųjų persėdo į vairuotojo sėdynę, todėl tokioje vietoje ir rado jį policijos pareigūnai. Tokia situacija neturėtų būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu jo kaltumą. Apskritai remtis policijos pareigūnų parodymais reikėtų atsargiai, nes jie įvykio nematė, atvyko jau po jo, jie kartoja S. M. parodymus. Apeliantas pažymi, kad tiek tiriant įvykį, tiek bylą nagrinėjant teisme jis nebandė kaip nors dirbtinai išsisukinėti, sąmoningai klaidinti pareigūnus ir teismą ar kaip nors meluoti kurdamas išgalvotas versijas, o nuoširdžiai sakė, kad buvo girtas ir tikrai nieko neprisimena. Tikėjosi, kad gal byla bus grąžinta institucijai, tyrusiai įvykį, ir viskas bus išaiškinta. Tačiau taip neatsitiko ir jis buvo griežtai nubaustas. Apeliantas pažymi, kad jo apeliacinio skundo padavimas taip pat nėra susijęs su noru išsisukti nuo administracinės atsakomybės: jis pripažįsta, kad elgėsi netinkamai dėl to, kad tą dieną girtavo, susidėjo su netinkama kompanija, tačiau vien tai neturėtų lemti nepagrįstos teisinės atsakomybės.

Antra, jis teismo prašė, kad įvykis būtų tiriamas plačiau: buvo pareiškęs prašymą, kad būtų ištirti pirštų pėdsakai ant vairo ir ant kitų su vairavimu susijusių detalių, kurie galbūt būtų leidę padaryti neginčijamas išvadas, – ar yra likę jo pirštų pėdsakų ant vairavimo mechanizmų paviršių. Teismas šį jo prašymą atmetė. Į šį procesinį sprendimą bylos nagrinėjimo metu jis nekreipė dėmesio, nes manė, kad teismas vienaip ar kitaip priims jam palankų sprendimą, bent jau bylą grąžins iš naujo tirti institucijai arba bylą nutrauks, tačiau taip neatsitiko. Apelianto nuomone, jei nėra pagrindo bylą nutraukti, tai bent reikėtų tirti jo pareikštą, tačiau nenagrinėtą prašymą dėl pirštų pėdsakų tyrimo.

Institucijos nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai netaikė transporto priemones konfiskavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje N575-2114/2011 konstatavo, kad byloje turi būti nustatyta, jog automobilio savininkas ėmėsi atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Be to, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad automobilis būtų paimtas prieš savininko R. F. (R. F.) valią.

R. F. vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti, kai nėra jos įgijęs, būdamas neblaivus (nustatytas 2,34 promilės girtumo laipsnis). Neblaivaus asmens ir neturinčio teisės vairuoti asmens tamsiu paros metu automobilio vairavimas yra itin pavojingas tiek paties pažeidėjo sveikatai ir gyvybei, tiek kitiems eismo dalyviams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl administracinėn atsakomybėn patraukto R. F. apeliacinio skundo

R. F. administracinėn atsakomybėn, be kita ko, patrauktas pagal ATPK 127 str. 3 d., kurioje numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), kai tokie veiksmai padaryti neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens.

Pirmosios instancijos teismo nutarimu pripažinta, kad R. F., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,34 promilės neblaivumo laipsnis), vairuodamas automobilį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu bei jį apgadino. Dėl R. F. neblaivumo fakto ir dėl to, kad jis eismo įvykio metu buvo automobilyje, ginčo nėra, tačiau apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad būtent jis įvykio metu vairavo automobilį. Apelianto teigimu, teismas neturėjo vadovautis netrukus po įvykio jo duotais parodymais, kad neva jis pripažino savo kaltumą dėl eismo įvykio, nes jis visą laiką nuoširdžiai teigė, kad dėl neblaivumo neprisiminė tikrųjų įvykio aplinkybių, be to, apelianto teigimu, negali būti besąlygiškai patikimi ir nukentėjusiojo S. M. parodymai, nes šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi ir jis duoda tokius parodymus, kad lengviausia būtų apkaltinti tą, kuris buvo surastas automobilyje po įvykio. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai tiesiogiai įvykio nematė, jie pakartojo liudytojo S. M. parodymus, o tai, kad po įvykio jie rado jį, R. F., sėdintį prie automobilio vairo, apelianto teigimu, taip pat neturėtų būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu jo kaltumą dėl vairavimo neblaiviam, nes jis po įvykio galėjo persėsti į vairuotojo sėdynę.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas R. F., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl R. F. kaltės padarius ATPK 127 str. 3 d. ir 123 str. 5 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog R. F. padarė ATPK 127 str. 3 d. ir 123 str. 5 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus, o apelianto keliama versija, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės, o nukentėjusiojo S. M. ir policijos pareigūnų parodymai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Teismas išsamiai išanalizavo tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo R. F., tiek ir nukentėjusiojo S. M. bei kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų Ž. J. bei D. M. teisme duotus parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino, atskleidė jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi, o kuriuos atmetė. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo S. M. ir policijos pareigūnų parodymais, nes jie nuoseklūs, atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (paties R. F. netrukus po įvykio rašytiniame paaiškinime policijai nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis, vairuodamas automobilį, būdamas neblaivus, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu bei jį apgadino (b. l. 4, 18) nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų padarytų administracinių teisės pažeidimų vaizdą, todėl abejoti šių parodymų patikimumu ir jais nesiremti nebuvo pagrindo. Nors R. F. po įvykio buvo neblaivus, tačiau vien dėl to netikėti jo parodymais, duotais policijos pareigūnams netrukus po įvykio, nėra pagrindo, nes jie sutampa su tiesiogiai įvykį mačiusio S. M. parodymais, be to, kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad duodant rašyti paaiškinimą pažeidėjams visada žiūrima, kaip jie reaguoja į aplinką. Tuo tarpu paties apelianto teisme iškelta versija, kad jis jau po eismo įvykio galėjo persėsti į vairuoto pusės sėdynę, yra nelogiška, juolab kad tiesiogiai įvykį matęs S. M., kuris vairavo automobilį „Opel Zafira“, aiškiai patvirtino, kad iš karto po susidūrimo iš į jį atsitrenkusio automobilio „Toyota Avensis“ būtent iš keleivio dešinės pusės, o ne vairuotojo pusės iššoko ir pabėgo vienas jaunuolis. Greitai į iškvietimą sureagavę ir skubiai į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad vairuotojo sėdynėje sėdėjo būtent R. F.. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atmetė R. F. teisme iškeltą versiją, kad jis po eismo įvykio galėjo persėsti iš keleivio pusės į vairuotojo sėdynę, nes ji prieštarauja visai kitai įrodomajai bylos medžiagai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų įvykio faktinių aplinkybių ir išvados, kad būtent R. F. 2015-05-16, apie 3.29 val., S. Daukanto g. ir Trilapio g., Klaipėdoje, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su atvažiuojančiu automobiliu bei jį apgadino. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog R. F. veikoje yra visi ATPK 127 str. 3 d. ir 123 str. 5 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai, dėl to jis pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už šių pažeidimų padarymą.

Nagrinėjamu atveju tenkinti R. F. apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą ištirti pirštų pėdsakus ant vairo ir ant kitų su vairavimu susijusių detalių, kurie, apelianto nuomone, galbūt leistų padaryti neginčijamas išvadas dėl to, ar yra likę jo pirštų pėdsakų ant vairavimo mechanizmų paviršių, apygardos teismu vertinimu, nėra pagrindo, nes gauti duomenys patys savaime negalėtų patvirtinti ar paneigti apelianto keliamos versijos, kad jis įvykio metu automobilio nevairavo, kadangi pats R. F. patvirtino, jog automobilį, kuris buvo paliktas jo tėvui remontuoti, pasiėmė iš garažo be tėvo žinios, taigi jį vairavo, o nustatyti, kada buvo palikti pirštų pėdsakai ant automobilio vairo bei ant kitų su vairavimu susijusių dalių paviršių – ar pasiimant automobilį iš garažo, ar tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, nebūtų techninės galimybės. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma nekelia abejonių dėl apylinkės teismo padarytos išvados dėl R. F. vairavimo esant neblaiviam fakto.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai jas ištyrė (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus, skundžiamas teismo nutarimas yra motyvuotas, jame išsamiai aptarti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą pripažinti R. F. kaltu padarius jam inkriminuotus pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 3 d. ir 123 str. 5 d. Konstatuotina, kad prieštaravimų ar abejonių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, nėra, todėl skundžiamo nutarimo naikinti R. F. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl Institucijos apeliacinio skundo

Institucija, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutarimą, nesutinka su ta nutarimo dalimi, kuria netaikyta papildoma administracinė nuobauda, – daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis (automobilio) ir kuris nuosavybės teise nepriklauso pažeidėjui, konfiskavimas. Taigi, nors Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad skunde keliamas pažeidėjui už ATPK 127 str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Institucija skunde teigia, kad teismas be pagrindo nekonfiskavo transporto priemonės, su kuria buvo padarytas pažeidimas. Būtent šiuo klausimu apygardos teismas ir pasisako.

ATPK 127 str. 3 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios nuobaudos. Už šio pažeidimo padarymą asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo, arba administracinis areštas nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Iš straipsnio konstrukcijos matyti, kad už minėtą pažeidimą gali būti skiriama bauda su arba be transporto priemonės konfiskavimo, arba administracinis areštas su transporto priemonės konfiskavimu.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad šiuo atveju teismas netaikė pažeidėjui ATPK 127 str. 3 d. numatytos papildomos nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad remontuojamą automobilį pažeidėjas pasiėmė ir vairavo be savininko žinios. Apygardos teismo vertinimu, toks apylinkės teismo sprendimas yra teisingas.

ATPK 20 straipsnyje, kuriame reglamentuojami administracinės nuobaudos tikslai, nurodyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Iš aptariamos normos turinio matyti, kad administracine nuobauda siekiama dviejų tikslų: 1) nubausti pažeidimą padariusį asmenį; 2) vykdyti tiek specialiąją, tiek bendrąją administracinių teisės pažeidimų prevenciją. Siekiat šių tikslų būtina užtikrinti, kad būtų paskirta teisinga nuobauda. Daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimas yra viena iš administracinių nuobaudų rūšių. ATPK 26 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktus, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis tam tikrų administracinių teisės pažeidimų bylose. Aptariamoje normoje paminėtos ir bylos dėl ATPK 127 str. 3 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų. Kaip minėta, ATPK 127 str. 3 d., inter alia, numatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo, arba administracinį areštą nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Kaip matyti, transporto priemonės konfiskavimas, padarius ATPK 127 str. 3 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nėra privalomas. Taikyti ar ne paildomą nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą – kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. nuostatų, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, ATPK 26 str. 1 d. nuostatų, kad be apribojimų gali būti konfiskuojami tik pažeidėjui nuosavybės teise priklausantys daiktai, išplaukia, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais. Tokia išvada išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimo. Minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad ATPK 26 str. pirmosios dalies norma: „Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tame nutarime buvo išsamiai aptartas ATPK 210 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo (kontrabandos) pavojingumas ir tik po to padaryta išvada, kad tam tikrais atvejais tas pavojingumas lemia ir daikto, kuris buvo šio pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimo būtinumą nepriklausomai nuo to, kad tas daiktas yra ne pažeidėjo nuosavybė. Tačiau nutarime konstatuota, kad tokio daikto konfiskavimas galimas tik tada, kai savininkas daiktą pažeidėjui perdavė pats arba kitaip sudarė jam sąlygas tuo daiktu pasinaudoti. Tai reiškia, kad aptariamo daikto konfiskavimui pritaikyti būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokį ATPK 26 str. 1 d. nuostatų aiškinimą atitinka ir dabar galiojantis turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 str. Šio straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas (nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas) privalo būti konfiskuotas visais atvejais. Kitiems asmenims priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios nurodytos BK 72 str. 4 d. Šios dalies 1 punkte nurodoma, kad ne kaltininkui priklausantis turtas konfiskuojamas, jei perleisdamas tą turtą kaltininkui ar kitiems asmenims turto savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, netaikydamas ne pažeidėjui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatė teisiškai reikšmingą faktą, kad automobilis „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. F. padarė ATPK 127 str. 3 d. numatytą pažeidimą, buvo paimtas ir naudotas be savininko valios ir sutikimo. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu aukštesnysis teismas sutinka ir mano, kad šioje byloje taikyti pažeidėjui ATPK 127 str. 3 d. sankcijoje numatytą papildomą alternatyvią nuobaudą – transporto priemonės konfiskavimą nėra pakankamo pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti ir su Institucijos apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad automobilis būtų paimtas prieš savininko valią. Iš pažeidėjo R. F. parodymų matyti, jog jis nuo pat pradžių nurodė, kad automobilis, kuriuo buvo padarytas pažeidimas, buvo paliktas jo tėvui suremontuoti. Jo tėvas turėjo individualią įmonę – remontavo automobilius. Jis taip pat dirbo kartu su tėvu ir turėjo garažo raktus, kuriame buvo paliktas remontuojamas automobilis, taip pat ir šio automobilio raktai. Tačiau tėvas neleido jam naudotis paliktu remontuoti automobiliu. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių tokius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus, t. y. kad automobiliu, kuris buvo remontuojamas pažeidėjo tėvo garaže, jis pasinaudojo savavališkai. Todėl akivaizdu, kad transporto priemonės valdymo teisės savininkas neteko nepriklausomai nuo jo valios ir jam neturint jokių galimybių užkirsti kelią šios teisės praradimui, todėl konstatuotina, kad pažeidimo padarymo įrankio – automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. F. padarė ATPK 127 str. 3 d. numatytą pažeidimą, savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Todėl nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigiama Institucijos apeliaciniame skunde, teismui nebuvo pagrindo konfiskuoti pažeidėjui R. F. nepriklausančio automobilio, kuriuo jis pasinaudojo savavališkai, automobilio savininkui nepranešęs ir negavęs jo leidimo.

Ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs, kad R. F. automobiliu pasinaudojo be savininko žinios ir sutikimo, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas netaikyti pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimo, priešingu atveju būtų pažeisti nesusijusio su teisės pažeidimo padarymu automobilio savininko interesai. Paskyrus pažeidėjui papildomą alternatyvią nuobaudą iš esmės būtų nubaustas ne pats pažeidėjas, o automobilio savininkas, nors jis pažeidimo nepadarė, ir nėra duomenų, kad jis būtų sudaręs sąlygas kitiems asmenims elgtis neteisėtai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė pažeidėjui R. F. ATPK 127 str. 3 d. numatytos papildomos alternatyvios nuobaudos – pažeidimo padarymo įrankio – automobilio „Toyota Avensis Verso“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo savavališkai pasinaudodamas R. F. padarė jam inkriminuotą pažeidimą, konfiskavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. F. bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis neskundžiama.