Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas N. I. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 35 282 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde ir procesiniame dokumente „Atsikirtimas“ (b. l. 3-4, 32; toliau – ir skundas) nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), todėl buvo ignoruojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, o asmenys – suimtieji ir nuteistieji yra panašiose padėtyse ir negali būti diskriminuojami dėl statuso skirtumo. Jis ne kartą kreipėsi su prašymais (žodžiu ir raštu) į atsakovą dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, bet atsakydavo, kad tokios priemonės nepriklauso, o rašytinių prašymų niekada neregistruodavo. Dėl higienos priemonių neišdavimo jis jautėsi nešvarus, pastoviai nesiskutęs, pradėjo (duomenys neskelbtini), atsirado blogas burnos kvapas, su juo nebendraudavo kiti, o tai sukėlė kančią, todėl patyrė neturtinę žalą. Neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) tęsėsi 4 metus 2 mėnesius ir 13 dienų. Anksčiau į teismą nesikreipė, nes nežinojo, kad nuteistiesiems privalo būti išduotos higienos priemonės, o sužinojęs apie nuteistiesiems palankius teismų procesinius sprendimus/nutartis, iš karto padavė skundą teismui. Išreiškė nuomonę, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikoma Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ir ieškinio senaties termino eiga prasidėti nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo apie 2017 m. gruodžio 15 d., todėl šią datą prašė laikyti ieškinio senaties termino pradžia. Prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017), atsakovo pateiktą atsiliepimą laikyti nepagrįstu ir skundą tenkinti pilnai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Alytaus PN), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-12) nurodė, kad pagal teisės aktus galiojusius iki 2017 m. sausio 1 d., pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pareiškėjas pirmą kartą raštu dėl higienos priemonių kreipėsi 2017 m. liepos 19 d. ir jam jos buvo išduotos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas rašytinių prašymų dėl higienos priemonių neteikė. Pareiškėjui įstaigoje kas mėnesį buvo mokamos piniginės išmokos, yra gavęs pinigines perlaidas iš artimųjų, todėl jis turėjo galimybę nusipirkti būtiniausių higienos priemonių įstaigos nuteistųjų parduotuvėje. Pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės metu buvo suteiktos odontologo paslaugos, yra kreipęsis ir į psichologus. Pareiškėjas nebuvo kreipęsis į pataisos namų administraciją raštu dėl higienos priemonių išdavimo, todėl situacija nėra analogiška jo nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjas tokį prašymą raštu buvo pateikęs, tačiau pataisos namai atsisakė higienos priemones išduoti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią pareiškėjas turi pareigą įrodyti ir konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog prašoma priteisti žala kilo dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką proceso šalims pranešta tinkamai (b. l. 28, 29, 30; ABTĮ 74 str. 4 ir 7 d.), pareiškėjas prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 32) byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (skundą teismui pateikė 2018 m. birželio 11 d.) patirtą neturtinę žalą. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d., nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes nežinojo, kad nuteistiesiems privalo būti išduotos higienos priemonės, o sužinojęs apie nuteistiesiems palankius teismų procesinius sprendimus/nutartis, iš karto padavė skundą teismui. Pastebėtina, kad pagal pareiškėjo nurodytą Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus ir nepatogumus (jautėsi nešvarus, pastoviai nesiskutęs, pradėjo skaudėti ir gesti dantys, atsirado blogas kvapas burnoje, su juo nebendraudavo kiti, juto kančią), vertina, jog jis turėjo suvokti (sužinoti) apie galimą teisių pažeidimą, kai tokius nepatogumus pradėjo jausti ir kreiptis į atsakovą dėl higienos priemonių jam išdavimo, atsakovui nereaguojant, ginti savo teises teisme, skundžiant atsakovo neveikimą (skundų neregistravimą, nepateikimą atsakymų į juos). Tačiau minėto aktyvaus savo teisių gynimo pareiškėjas nerealizavo, skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. birželio 11 d. (b. l. 5). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2015 m. birželio 10 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2015 m. birželio 10 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš jam neskirtų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų).

Atsakovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės neginčijo, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

Pastebėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis. Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

LVAT, aiškindamas minėtų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Todėl nagrinėjamu atveju susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėjo, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017).

Nagrinėjamai bylai taip pat aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi, be kita ko, tuo, kad įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetėliu, dantų pasta, todėl jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. EŽTT pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti valstybės neveikimą (neteisėtus veiksmus) CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog prašymus yra rašęs, tačiau nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokius prašymus rašė, rašytų prašymų prie skundo nepridėjo, nėra duomenų, jog yra gynęs savo teises skųsdamas pataisos namų neveikimą, neatsakant į prašymus, todėl minėtos aplinkybės laikytinos abstrakčiomis ir atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 35 282 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) neišdavimo jis jautėsi nešvarus, pastoviai nesiskutęs, pradėjo (duomenys neskelbtini), atsirado blogas kvapas burnoje, su juo nebendraudavo kiti, o tai sukėlė kančią, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad lankėsi pas gydytoją odontologą 2015 m. spalio 23 d. ir 2015 m. lapkričio 23 d. (b. l. 19-20), atsakovo teigimu, buvo kreipęsis į psichologus (b. l. 21). Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sąlygoti išimtinai tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas, nes odontologų gydymo paprastai neišvengia ir laisvėje gyvenantys žmonės. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl darytina išvada, kad atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

CK 6.250 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300,00 Eur suma.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo N. I. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti N. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 300,00 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.