- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- A-2264-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04465-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatorius -kalėjimas
- Pareiškėjas
- A. D.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 16), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 62-797 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2S-4753. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. jis buvo išvestas į pasivaikščiojimų kiemelį, kuris buvo netvarkingas, kadangi jame buvo išmatų krūvelė, todėl pareiškėjas paprašė prižiūrėtojo jį pervesti į kitą tvarkingą kiemelį. Prižiūrinčiam pareigūnui atsisakius tai atlikti, pareiškėjas pareikalavo jį grąžinti atgal į kamerą. Atsižvelgęs į tai, protestuodamas prieš tokias sąlygas, grįžęs į kamerą pareiškėjas parašė pareiškimą ir atsisakė valgyti įstaigos maistą. Vėliau atėjęs budėtojas paprašė pareiškėjo parašyti pasiaiškinimą, tačiau nenurodė dėl ko. Dar vėliau pareiškėjas sužinojo, kad jo atžvilgiu yra surašyti tarnybiniai pranešimai, neva jis pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir atsisakė vykdyti pareigūno nurodymus. Pareiškėjas teigė, kad tokie tarnybiniai pranešimai yra akivaizdžiai melagingi, todėl jam buvo nepagrįstai ir neteisėtai skirta drausminė nuobauda už necenzūrinių žodžių vartojimą ir atsisakymą vykdyti teisėtus pareigūno reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną, t. y. 2009 m. gegužės 26 d., buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tačiau pareiškėjas vis tiek jų nesilaikė ir pažeidė, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės, juolab kad jam jau ne pirmą kartą yra paskirta nuobauda už režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 13 d. padarė bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą, kadangi apie 8 val. 40 min. buvo išvestas pasivaikščioti, tačiau atsisakė eiti į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 23, motyvuodamas tuo, jog jis pats spręs į kurį kiemelį eis pasivaikščioti. Be to, pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelis yra netvarkingas ir purvinas, taip pat išplūdo prižiūrėtoją necenzūriniais žodžiais. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) reikalavimus. Už tai pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 62-797 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – papeikimas. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas dėl įvykusio pažeidimo raštu pasiaiškinti atsisakė, bet žodžiu paaiškino, jog dėl necenzūrinių žodžių vartojimo jam vidaus tvarkos taisyklės negalioja, o 2014 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas įteikė rašytinį paaiškinimą. Lukiškių TI-K papildomai paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui, barstomi, pasivaikščiojimų kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis, todėl pareiškėjo teiginiai, jog pasivaikščiojimo kiemelis buvo netvarkingas, purvinas, neatitinka tikrovės. Lukiškių TI-K teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, yra skirta teisėtai ir pagrįstai, įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ji neturėtų būti panaikinta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo padarytą pažeidimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, paties pareiškėjo paaiškinimu bei kita surinkta medžiaga ir, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė pareiškėjui švelniausią BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą – papeikimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49–53) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 62-797, nustatė, jog nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra pagrindo ją naikinti. Šiame kontekste Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš karto po nagrinėjamo įvykio paaiškinti savo veiksmus atsisakė, o vėliau pareiškėjo pateiktas paaiškinimas vertintinas tik kaip jo gynybinė pozicija ir nepaneigia jam inkriminuotų pažeidimų. Kalėjimų departamentas kartu akcentavo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Be to, Kalėjimų departamentas pabrėžė, jog Lukiškių TI-K pareigūnas savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad patikrino pasivaikščiojimų kiemelį ir nustatė, jog jis yra tvarkingas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 62-797 bei Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2S-4753.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda (papeikimas) skirta už tai, jog jis vartojo necenzūrinius žodžius ir nevykdė pataisos įstaigos administracijos reikalavimų. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog ginčui aktualaus BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto pažeidimai pareiškėjui inkriminuojami iš esmės remiantis vieninteliu byloje esančiu įrodymu – Lukiškių TI-K prižiūrėtojo A. V. (A. V.) 2014 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė eiti į pasivaikščiojimo kiemelį Nr. 23, kadangi jis yra nešvarus, ir išplūdo prižiūrėtoją necenzūriniais žodžiais, apie įvykį pranešta korpuso vyresniajam. Lukiškių TI-K korpuso vyresnysis J. S. (J. S.) 2014 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniame pranešime išdėstė tas pačias aplinkybes, kurios yra nurodytos prižiūrėtojo A. V. tarnybiniame pranešime, tačiau papildomai nurodė, kad patikrinus kiemelį, jis buvo švarus. Įvertinęs korpuso vyresniojo J. S. tarnybinį pranešimą, teismas pažymėjo, jog nėra aišku, ar jis asmeniškai dalyvavo pokalbyje, ar tarnybinis pranešimas parengtas tik gavus prižiūrėtojo A. V. tarnybinį pranešimą, kadangi korpuso vyresniojo J. S. tarnybiniame pranešime šios aplinkybės nenurodytos. Be to, byloje yra 2014 m. rugpjūčio 13 d. protokolas dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 57-853, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, vartodamas necenzūrinius žodžius, atsisakė pateikti pasiaiškinimą motyvuodamas tuo, jog vidaus taisyklės jam negalioja. Šį protokolą patvirtino pareigūnai A. V. ir J. S.. Tuo tarpu pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu (Lukiškių TI-K registruotas 2014 m. rugpjūčio 14 d.) pareiškė, kad atsisako valgyti maistą nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d., kadangi nebuvo pervestas į kitą kiemelį ir jam buvo liepta likti kiemelyje, kuriame yra išmatų, arba grįžti į kamerą. Pareiškėjas taip pat 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad į kiemelį išeiti atsisakė, kadangi jame buvo išmatų. Taigi, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodomos įvykio aplinkybės prieštarauja pareigūnų nurodomoms aplinkybėms. Pareiškėjas tiek 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškime, tiek 2014 m. rugpjūčio 26 d. skunde Kalėjimų departamentui, tiek ir skunde teismui nuosekliai teigia, kad priekaištus dėl tvarkos kiemelyje pareiškė būtent korpuso vyresniajam, o ne prižiūrėtojui. Tuo tarpu pareigūnų A. V. ir J. S. tarnybiniuose pranešimuose yra nurodyta priešingai, kad pareiškėjas kalbėjosi ir priekaištus dėl tvarkos kiemelyje reiškė prižiūrėtojui A. V., vartojo necenzūrinius žodžius. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatyta, kad korpuso vyresnysis J. S. dalyvavo pokalbyje kiemelyje su pareiškėju. Teismas taip pat pabrėžė, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. protokole dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 57-853, kurį pasirašė A. V. ir J. S., nurodyta, jog atsisakymo pasiaiškinti raštu metu pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau ginčijame Lukiškių TI-K nutarime šis epizodas nevertintas, nors jis yra pažeidimo tyrimo dalis, kadangi pareiškėjas aiškinosi dėl pažeidimo kiemelyje. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikti išsamūs įrodymai, jog pareiškėjas iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką, todėl teisės pažeidimo sudėties nagrinėjamu atveju nėra. Tarnybiniais pranešimais, kuriais yra grindžiami ginčijami Lukiškių TI-K nutarimas ir Kalėjimų departamento sprendimas, nėra išdėstytos nuobaudai skirti reikšmingos faktinės aplinkybės: nebuvo nustatyta, koks buvo konkretus pokalbio tarp pareigūno ir pareiškėjo turinys; kokius konkrečiai necenzūrinius žodžius vartojo pareiškėjas; kokius konkrečiai reikalavimus pareiškėjas atsisakė vykdyti, nes jie plačiau nebuvo tiriami. Teismas papildomai pažymėjo, kad tarnybiniuose pranešimuose esantis nurodymas, jog pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, yra ne įvykio apibūdinimas, o teisinė kvalifikacija. Tuo tarpu tarnybinis pranešimas turi būti surašytas išsamiai, jame turi būti aiškiai ir tiksliai įvardintos įvykio aplinkybės, kadangi šio pobūdžio nuobaudų skyrimui tarnybiniai pranešimai paprastai sudaro faktinį pagrindą (teisės pažeidimo objektyviąją pusę), kuriuo remiantis yra atliekama įvykio teisinė kvalifikacija ir priimamas sprendimas skirti arba neskirti nuobaudą. Taigi necenzūrinių žodžių vartojimas kaip teisės pažeidimas ir pagrindas skirti nuobaudą yra kvalifikuojamas tik nustačius reikšmingas įvykio aplinkybes, t. y. koks buvo pokalbio turinys, kokie necenzūriniai žodžiai buvo vartoti, kada ir kas juos vartojo. Šios aplinkybės turi būti aiškios, išsamios, dėl jų neturi kilti abejonių. Todėl, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda skirta nenustačius teisės pažeidimo sudėties, t. y. nėra nustatyta pažeidimo objektyvioji pusė. Atitinkamai Kalėjimų departamentas, tirdamas pareiškėjo skundą, rėmėsi tik tarnybiniais pranešimais, kuriuose, kaip teismas nustatė, neatskleistos įvykio aplinkybės. Be to, tiek ginčijamame sprendime, tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą Kalėjimų departamentas vertino tik pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinimą, tačiau nevertino pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškime (Lukiškių TI-K registruotas 2014 m. rugpjūčio 14 d.) išdėstytų aplinkybių. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad tyrimas nebuvo objektyvus ir visapusiškas, o iš byloje esančių įrodymų, esant nuosekliems pareiškėjo paaiškinimams ir vadovaujantis in dubio pro reo principu, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas iš tiesų padarė teisės pažeidimą. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad teisės pažeidimai – necenzūrinių žodžių vartojimas ir atsisakymas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, yra atsakovo neįrodyti, o nuobauda pareiškėjui skirta nenustačius teisės pažeidimo sudėties, todėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 62-797 ir Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 2S-4753 yra naikintini.
III.
Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93–95), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Lukiškių TI-K mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei netinkamai juos įvertino. Be to, pažymi, kad šiuo atveju teismas galėjo pasiūlyti proceso dalyviams pateikti papildomus įrodymus arba tiek šių asmenų, tiek savo iniciatyva pats išreikalauti reikiamus įrodymus. Tuo tarpu įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 101–103) prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Kalėjimų departamentas mano, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas bei neatitinka teismų praktikos analogiškose bylose. Šiuo aspektu pažymi, kad palaiko Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Papildomai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kilus neaiškumams dėl pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose aprašomų aplinkybių, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalimi ir pasiūlyti proceso šalims bei kitiems proceso dalyviams pateikti papildomus įrodymus arba, šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 62-797, kuriuo pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 2S-4753, kuriuo minėtas nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.
Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teismo, kaip įrodinėjimo subjekto padėtį, yra nurodęs, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu akcentuotina, kad ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o pagal ABTĮ 81 straipsnį, kaip minėta, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi teismui kilus neaiškumams dėl pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų, teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės nesiėmė jokių veiksmų byloje kilusiems neaiškumams pašalinti. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad tiek Lukiškių TI-K atstovas D. M. (D. M.) teismo posėdžio metu nurodė, kad tarnybinius pranešimus dėl nagrinėjamo įvykio surašę Lukiškių TI-K pareigūnai A. V. ir J. S., dalyvaudami teismo posėdyje, inter alia galėtų paaiškinti, kokius konkrečiai necenzūrinius žodžius nurodyto įvykio metu vartojo pareiškėjas bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, tiek ir pats pareiškėjas, be kita ko, prašė teismo į teismo posėdį kviesti ir liudytojais apklausti minėtus Lukiškių TI-K pareigūnus, tačiau teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.).
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.