Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikslintą apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams V. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys byloje nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: A. S., P. K., A. K., S. S., LR Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M., dėl restitucijos taikymo bei pagal atsakovo V. S. priešieškinį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu (t. I, b. l. 163-167) prašė taikyti restituciją – priteisti Lietuvos Respublikos valstybei 1, 36 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), dalį priskirtą valstybinės reikšmės miškui, o V. S. iš valstybės priteisti 89 325 Lt. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1553-553/2012, buvo panaikinti: Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 01-2269 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1, 36 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; 2005 m. gegužės 3 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria A. S. ginčo žemės sklypą pardavė P. K. dalyje dėl 1, 36 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esantį Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); 2006 m. sausio 30 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria P. K. ir A. K. ginčo žemės sklypą padovanojo dukrai S. S., dėl 1, 36 ha ploto, priskiriamo valstybė miškui. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. papildomu sprendimu, panaikintas 2005 m. lapkričio 16 d. nuosavybės teisės į žemės sklypą perdavimo – priėmimo aktas Nr. 9603, dalyje dėl 1, 29 ha ploto priskiriamo valstybės miškui, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp A. S. ir P. K.. Taigi, kaip nurodo ieškovas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikintas administracinis aktas ir visi išvestiniai sandoriai, kurių pagrindu ginčo žemės sklypas iš valstybės perėjo atsakovų privačion nuosavybės, išskyrus juridinį aktą, kurio pagrindu ginčo žemės sklypo dalį įgijo paskutinis įgijėjas – V. S., kuris ginčo žemės sklypą įgijo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. teismo sprendimo (dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo) pagrindu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad negalima išspręsti klausimo dėl restitucijos taikymo, nes nuosavybė įgyta teismo sprendimo pagrindu. To pasekoje, buvo atnaujintas procesas byloje dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutarimu, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu patvirtinta V. S. ir S. S. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios 2.1.1.4. V. S., kaip kompensacija nuosavybės teise atiteko reikalavimo teisė į A. S. ir/ar valstybę dėl 1,36 ha žemės sklypo. Ieškovas nurodo, kad V. S. žemės sklypo dalį įgijo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. teismo sprendimo pagrindu (c. b. Nr. A2-1228-131/2013), todėl jam priteistina iš valstybės suma turi būti lygi 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvusiai ginčo žemės sklypo dalies vidutinei rinkos vertei. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis vis sklypo (2, 3746 ha) vertė be miško medynų vertės yra 148 000 Lt, o indeksuota miško medynų vertė 4 536 Lt, tai atsakovui turėtų būti priteista 89 325 Lt (84 789+4 536). Tokia suma, anot ieškovo, atitiktų sąžiningumo ir teisingumo principus, nes ir šiuo sklypo vertė yra iš esmės nepakitus, t. y. 149 000 Lt.

Nacionalinės žemės tarnyba (toliau tekste – NŽT) atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (t. I, b. l. 149-151, 187-189). Nurodė, kad atsakovas ginčo žemės sklypą gavo dovanojimo sutarties pagrindu, t. y. neatlygintinai, todėl jokių išlaidų nepatyrė.

Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo LR Aplinkos ministerija (t. I, b. l. 47-48) su ieškinio reikalavimais sutiko.

A. V. S. pareiškė priešieškinį (t. I, b. l. 54-60), kuriuo prašė taikyti dvišalę restituciją valstybei priteisiant 1, 36 ha ploto žemės sklypo dalį, kadastrinis (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 2, 3746), o V. S. priteisti iš valstybės 395 163 Lt. Anot atsakovo, ieškovas nepagrįstai teigia, kad turi būti remiamasi dovanojimo sutartyje nurodyta sklypo verte. Anot atsakovo, jam priteistina suma turi būti vertinama pagal 2005 m. gegužės 3 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą sumą, t. y. 690 000 Lt, todėl jam turėtų būti priteista 395 163 Lt. Būtent 690 000 Lt suma buvo vertinama ir nutraukiant V. S. bei S. S. santuoką, sprendžiant turto padalinimo, kompensacijų klausimus. Atsakovo nuomone, teismui nusprendus remtis žemės sklypo vidutine rinkos verte, ji turėtų būti nustatoma pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkė teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, t. y. 1 085 000 Lt, nes būtent tokio dydžio kompensacija buvo priteista nutraukiant santuoką.

Atsiliepimu į priešieškinį (t. I, b. l. 139-141) ieškovas nesutiko su atsakovo argumentais dėl priteistinos sumos dydžio. Nurodė, kad reikalavimo teisę atsakovas įgijo tik įsiteisėjus 2013 m. rugpjūčio 1 d. teismo sprendimui, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, todėl suma nustatytina būtent teismo sprendimo priėmimo dienai buvusi žemė sklypo vidutinė rinkos vertė.

NŽT su priešieškiniu nesutiko (t. I, b. l. 142-145). Nurodė, kad atsakovas žemės sklypą gavo dovanojimo sutarties pagrindu, taigi jokių išlaidų nepatyrė.

Atsiliepimu į patikslintą ieškinio reikalavimą atsakovas V. S. (t. I, b. l. 190-196) pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė realios žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nurodomai 2013 m. rugpjūčio 1 d., ir šiai aplinkybei pagrįsti pateikė į bylą UAB „Krivita“ atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (t. II, b. l. 3-37), pagal kurią 2, 3746 ha ploto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo 492 000 Lt.

Teismo posėdžio metu, ieškovas nurodė, kad kompensacija turi būti apskaičiuota remiantis teismo ekspertizės aktu. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. vertė nustatyta 404 000 Lt, tai priteistina kompensacija yra 231 371 Lt.

Atsakovas V. S. teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos kad ekspertizės aktu remtis negalima, nes šiuo atveju vertintina, kokios vertės turtas yra prarandamas.

Nacionalinės žemės tarnybos atstovas laikėsi pozicijos, kad kompensacija neturi būti priteisiama, nes turtas įgytas dovanojimo sutarties, t. y. neatlygintinio sandorio pagrindu, kas reiškia kad turto įsigijimo išlaidos nebuvo patirtos.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė valstybei nuosavybės teise 1, 36 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui. Priteisė iš valstybės atsakovui V. S. 231 371 Lt kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimo, pasikeitė aplinkybės, t. y. teismo sprendimas, kuris buvo pagrindas išvadai apie nuosavybės perėjimo momentą, neteko galios, todėl teismas sprendė, jog nuosavybė V. S. perėjo 2013 m. rugpjūčio 1 d. teismo sprendimo pagrindu. Teismas Nacionalinės žemės tarnybos argumentus apie tai, kad kompensacija neturi būti priteisiama, nes turtas įgytas Dovanojimo sutarties pagrindu laikė nepagrįstais, nes V. S. ginčo žemės sklypą įgijo ne Dovanojimo sutarties pagrindu, o teismo sprendimo pagrindu. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju jei turtas įgytas neatlygintinio sandorio pagrindu, tai nereiškia, kad asmeniui praradusiam turtą, dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, neturėtų būti atlyginamos turto praradimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turtą įgijo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo pagrindu, būtent šios dienos vidutine rinkos verte teismas vadovavosi apskaičiuodamas kompensacijos dydį. Atsakovo argumentus apie tai, kad turėtų būti vertinama kokia verte sutuoktiniai vertino kiekvienam iš jų atitenkančią turto dalį, teismas laikė nepagrįstais, viena vertus dėl to, kad teismo sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių tikslios vertės kuriomis šalys vadovavosi nėra nurodytos, byloje nėra pateikta detalių visos turto masės verčių, kurių pagrindu neva buvo vadovaujamasi nutraukiant santuoką, antra vertus, sutuoktiniai yra laisvi nukrypti nuo lygių dalių principo sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismas nesutiko ir su atsakovo argumentais, kad turėtų būti vertinama pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta 690 000 Lt kaina, nes šiuo atveju paskutinis turto įgijėjas yra V. S., todėl spręstinas tik jo turto įsigijimo/praradimo kompensacijos dydis. Kaip minėta 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvusi turto vertė byloje grindžiama VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Krivita“ ataskaita ir teismo ekspertizės aktu. Spręsdamas dėl rašytinių įrodymų įrodomosios reikšmės teismas priėjo prie išvados, kad objektyviausiai turto vertė yra nustatyta teismo ekspertizės aktu, nes VĮ „Registrų centras“ duomenys yra preliminarūs, vertinant vidutines vertes panašių objektų, ir konkretaus objekto neapžiūrint, o UAB „Krivita“ ataskaita teismas nesirėmė kaip objektyvia atsižvelgiant į tai, kad ją atliekant buvo vertinti tik didžiausios vertės sandoriai. Taigi, kadangi teismo ekspertizės aktu 2013 m. rugpjūčio 1 d. vertė nustatyta 404 000 Lt, tai atsakovui V. S. priteisė 231 371 Lt kompensaciją (57, 27 proc.).

A. V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 s. sprendimą dalyje dėl priteistos kompensacijos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pakeisti ir jo naudai priteisti 395163 Lt bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad iš tiesų V. S. žemės sklypą įgijo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pagrindu nutraukiant V. S. ir S. S. santuoką, tačiau restitucija negalėjo būti taikoma išskirtinai dėl procedūrinio pobūdžio kliūties. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į tai, kad iš V. S. paimama 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-127/2007 pagrindu V. S. paimama 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimo pagrindu V. S. įgyto žemės sklypo dalis, jam priklauso reikalavimo teisė į kompensaciją už nuosavybės teise turimo žemės sklypo paėmimą. Apelianto teigimu, darant prielaidą, kad V. S. nuosavybės teises į Žemės sklypą įgijo tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, reiktų daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimo priėmimo metu jis nebuvo žemės sklypo savininkas. Todėl akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu teismas tik konkretizavo turtinius santykius, kurie buvo suformuoti 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimu. Laikant, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą perėjo tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo pagrindu buvo pažeistos V. S. teisės gauti adekvatų ekvivalentą už valstybės paimamą žemės sklypo dalį. Vertinant tiek 2005-05-03 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3831 ir 2005-11-16 Nuosavybės teisės į žemės sklypą perdavimo priėmimo aktą Nr. 3831 ir 2006-01-30 žemės sklypo dovanojimo sutartį, darytina išvada, kad P. K. ir A. K. savo dukrai S. S. padovanojo žemės sklypą, už kurį buvo sumokėta 690000 Lt. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis 2003-08-01 nustatyta žemės sklypo kaina, kadangi šį sklypą jis įgijo 2007-09-26 teismo sprendimo pagrindu. Pažymi, kad sprendžiant restitucijos klausimą, svarbu tai, kad administracinis aktas, kuriuo pagrindu žemės sklypą įgijo pradinis įgijėjas neteisėtumas buvo sąlygotas pačios valstybės neteisėtų veiksmų, o visi paskesni įgijėjai pripažįstami sąžiningais, o tai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant teisingos ir sąžiningos restitucijos klausimą. Akivaizdu, kad į iki sandorių sudarymo buvusią padėtį V. S. pritaikius restituciją nagrinėjamu atveju galėtų būti grąžinamas tik tuo atveju, jei jam būtų grąžinta pinigų suma, faktiškai sumokėta už įgyto žemės sklypo dalį, kuri taikant restituciją priteisiama valstybei.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuriuo prašo dalyje dėl piniginės kompensacijos priteisimo atsakovui V. S. pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2532-866/2014 pakeisti, šioje dalyje priimant naują sprendimą – prokuroro, ginančiojo viešąjį interesą, reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo atsakovui V. S. atmesti, kaip nepagrįstą, o likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skolininko sąžiningumo, nors šis klausimas ir turėjo būti nagrinėjamas restitucijos taikymo kontekste. Ginčo žemės sklypas 2006-01-30 dovanojimo sutartimi buvo perduotas neteisėtai, todėl sutartis pripažintina negaliojančia bei žemės sklypas grąžinamas valstybei. Nesutinka su teismo išvada, kuriuos pagrindu grąžinta piniginė suma V. S.. Piniginė kompensacija turėtų būti jam sumokėta tik tuomet, jeigu jis būtų patyręs kokių nors nuostolių. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, todėl, todėl S. S. dovanotas žemės sklypas, kuris po santuokos nutraukimo perėjo V. S. grąžintinas valstybei šiam nieko neatlyginant.

V. S. patikslintu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo procesą pagal Nacionalinės žemės tarnybos patikslintą apeliacinį skundą nutraukti, jos apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad V. S. žemės sklypą įgijo ne dovanojimo sutarties, o teismo sprendimo pagrindu. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių V. S. už gaunamą žemės sklypą perdavė buvusiai sutuoktinei žemės sklypo vertę atitinkantį jam priklausantį turto ekvivalentą. Ginčo žemės sklypas buvo laikomas ekvivalentu, kuris buvo įsigytas už 690000 Lt, todėl teismui nustatant V. S. tenkančią kompensaciją, žemės sklypas buvo prilygintas pinigų sumai, kuri buvo išleista jį įsigyjant, t. y. 690000 Lt. Apeliantas taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad V. S. negalima laikyti sąžiningu įgijėju, kadangi teismų praktikoje pripažįstama, kad kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys dėl įgijėjo sąžiningumo nesprendžiama. Europos Žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad valstybė negali užkrauti naštos asmeniui už pačios valstybės institucijų padarytas klaidas.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinius skundus, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad duomenų, kad tretieji asmenys būtų nesilaikę norminių teisės aktų reikalavimų, nėra. S. S. iš tėvų žemės sklypą gavo ne kaip bendrą jungtinę nuosavybę, o kaip asmeninę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

A. N. žemės tarnybos apeliacinis skundas netenkinamas.

A. V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – teismo sprendimas pakeičiamas.

Dėl ginčo esmės

Byloje sprendžiama dėl niekinių sandorių teisinių pasekmių, kurių teismas nepritaikė išsprendęs ginčą dėl sandorių negaliojimo.

Negaliojančiais teismas pripažino šiuos niekinius sandorius:

A) Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1553-553/2012 pagrindu (t. 2, b.l. 104-112) panaikinti šie sandoriai:

1) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 01-2269 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,36 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui;

2) žemės sklypo 2005-05-03 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria A. S. ginčo žemės sklypą pardavė P. K. dalyje dėl 1,36 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini),

3) žemės sklypo 2006-01-30 dovanojimo sutartis, kuria P. K. ir A. K. ginčo žemės sklypą padovanojo dukrai S. S. dėl 1,36 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini)

B) Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1553-553/2012 pagrindu panaikintas šis sandoris:

4) nuosavybės teisės į žemės sklypą 2005-11-16 perdavimo – priėmimo aktas Nr. 9603 dalyje dėl 1,29 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp A. S. ir P. K..

C) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-1228-131/2013 (pagal prokuroro pareiškimą dėl proceso atnaujinimo) pagrindu yra pripažintas negaliojančiu šis sandoris:

5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, sudaryta tarp S. S. ir V. S., kurios pagrindu atsakovas V. S. įgijo nuosavybės teisę į 1,29 ha ploto, žemės sklypą, priskiriamą valstybės miškui, esantį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija vertina, kad būtent šis 2013 m. vasario 11 d. teismo sprendimas reiškia, kad santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis toje dalyje, kurioje išspręstas sutuoktinių turto padalinimo klausimas, yra negaliojanti. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarties rezoliucinėje dalyje tai nėra konstatuota, tačiau tokia išvada seka iš teismo motyvuojamosios dalies – toje byloje atnaujintas procesas dėl to, kad šalys pagal įstatymo imperatyvus neturėjo teisės pasidalinti minėto žemės sklypo, o tai padarę - sudarė niekinį sandorį.

Be to, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas V. S. nuosavybės teisės į restitucijos objektu esantį žemės sklypą neįgijo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties pagrindu patvirtinus naują santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį. Toje sutartyje nėra nuostatų dėl žemės sklypo padalinimo, o sprendžiama tik dėl sutuoktinių turtinių teisių esant restitucijai. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apelianto V. S. argumentais ir jų nekartoja.

Dėl restitucijos taikymo momento

Analogiškoje byloje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams <...>, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Teismų praktika, 2012, 37, p. 81-101).

Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nėra jokio rimto pagrindo nukrypti nuo suformuluotos taisyklės, jog restitucija turi būti taikoma pagal paskutinio sandorio sudarymo metu galiojusį ekvivalentą, neviršijant tuometinės žemės sklypo rinkos kainos. Taigi restitucijos momentas yra paskutinio sandorio sudarymo diena – 2007 m. rugsėjo 26 d., o ekvivalentas nustatomas pagal teismo paskirtos Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės akto išvadą (t. 2, b.l. 145), pagal kurią viso sklypo rinkos vertė tai dienai buvo 637000 Lt, o restitucijos objektu esančio sklypo dalis - 57,27 proc. sudaro 364809,90 Lt (105656,25 EUR).

Apelianto reikalavimas restitucijos ekvivalentu laikyti žemės sklypo kainą 690000 Lt, t.y. sandorio vertę nustatyti pagal 2005-05-03 pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu buvusią žemės sklypo vertę, netenkinamas dėl jau nurodytų argumentų.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakovo V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir atsakovui pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija (restitucijos suma) padidinama iki 105656,25 EUR. Teismo sprendimo dalis, kurioje žemės sklypas yra priteistas valstybei, nekeičiama.

Dėl Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo

Apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos argumentai, kad atsakovas V. S. kaip paskutinis žemės sklypo sąžiningas įgijėjas pritaikius restituciją nepatiria jokių nuostolių, yra nepagrįsti. Vienašalės restitucijos taikymas šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui ir teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, pagal kurią tarpiniai sandoriai sprendžiant dėl restitucijos nėra reikšmingi (taigi nėra svarbu, kad 2006-01-30 dėl ginčijamo žemės sklypo buvo sudaryta dovanojimo sutartis). Todėl Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus teismo sprendimą, perskirstomos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl ginčo esmės yra nuspręsta kitoje byloje, kurioje teismas tenkindamas ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros, ieškinį panaikino ginčijamus sandorius, o šioje byloje sprendžiama tik dėl sandorių negaliojimo teisinių pasekmių. Todėl teismas nurodė, kad šioje byloje teismo sprendimas iš esmės nėra priimtas atsakovo V. S. naudai ir todėl nėra pagrindo paskirstyti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ekspertizei.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teismo vertinimu. Šį ginčą teismas išsprendė remdamasis atsakovo iniciatyva surinktais įrodymais – Nekilnojamojo turto vertinimo teismo ekspertizės aktu (t. 2, b.l. b.l. 125-159), kuriuos renkant atsakovas V. S. patyrė išlaidas (už ekspertizę atsakovas sumokėjo 4840 Lt, t.y. 1401,76 EUR, t. 2, b.l. 115, 123, 163). Šis įrodymas buvo objektyviai reikalingas ir jis iš esmės patvirtino atsakovo teisinę poziciją byloje. Todėl teismas vertina, kad šių išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas pagal CPK 93 str. 4 d. numatytą taisyklę, nustatančią, kad teismas gali nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Todėl išlaidos už ekspertizę priteisiamos atsakovui iš ieškovo.

A. V. S. taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas yra sumokėjęs 3207 Lt, t.y. 928,81 EUR (t. 3, b.l. 30) žyminio mokesčio ir yra patyręs 242 EUR išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, t.y. 121 EUR rengiant apeliacinį skundą ir 121 EUR rengiant atsiliepimą į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 104). Apelianto apeliacinio skundo reikalavimas buvo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą kompensacijos sumą nuo teismo priteistos 231371 Lt sumos iki 395163 Lt (t.y. priteisti 163792 Lt daugiau), o apeliacinės instancijos teismas kompensaciją padidino iki 364809,90 Lt (t.y. priteisė 133438,90 Lt daugiau), t.y. apeliacinės instancijos teisme yra patenkinta 81,47 proc. apelianto reikalavimų.

Atsakovo bylinėjimosi išlaidos skirstomos taip: 81,47 proc. žyminio mokesčio ir išlaidų už apeliacinio skundo parengimą priteisiama iš ieškovo Lietuvos valstybės (928,81 EUR + 121 EUR / 81,47 proc. = 855,28 EUR) ir, atsižvelgiant į tai, kad kito atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos, apeliacinis skundas atmestas visiškai, atsakovui V. S. iš šio atsakovo priteisiama 100 proc. išlaidų už atsiliepimo į Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą parengimą, t.y. 121 EUR. (CPK 93 str. 2-3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeisti: iš Lietuvos valstybės atsakovui V. S. priteistą kompensaciją padidinti iki 105656,25 EUR (šimtas penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt šeši eurai, 25 ct).

Priteisti atsakovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės 1401,76 EUR (tūkstantį keturis šimtus vieną eurą, 76 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės 855,28 EUR (aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus, 28 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, 121 EUR (šimtą dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.