- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-331-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00181-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- D. M.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Egidijaus Kerio ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 4 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 20 d., apie 23 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir klysdamas dėl A. B., gim. (duomenys neskelbtini), amžiaus, nežinodamas apie jos mažametystę, panaudojo fizinį smurtą prieš šią nukentėjusiąją, t. y. jėga sugriebė A. B. bei delnu užspaudęs jos burną, nusinešė ją į kieme (duomenys neskelbtini) esantį ūkinį pastatą, kur paguldė nukentėjusiąją ant šieno ir viena ranka laikė užspaudęs jos burną, o kita ranka numovė jai kelnes bei apatines kelnaites, iš viršaus apžergė ir jėga laikė nukentėjusiąją, lytiškai santykiavo su A. B. prieš jos valią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras E. Kerys prašo pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendį: D. M., pripažintam kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 7 metams 6 mėnesiams. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo D. M. padarytą nusikaltimą, tačiau už padarytą nusikalstamą veiką D. M. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.
Apeliantas pažymi, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką paD. į asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Be to, teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardintus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.
Prokuroro teigimu, teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, padarymą D. M. be pagrindo paskyrė aiškiai per švelnią, artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui, bausmę, dėl to neįgyvendino bausmės paskirties: neatsižvelgė į bausmei keliamų tikslų (nubaudimo, teisingumo) įgyvendinimą. Nurodo, kad nuosprendyje teismo paminėtos aplinkybės, kad po nusikaltimo padarymo praėjo labai didelis laiko tarpas ir per šį laiką D. M. nebuvo nuteistas, o šiuo metu jam yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareikštas įtarimas, negali būti laikomos išskirtinėmis asmens savybėmis, turinčiomis lemiamos reikšmės skiriamos bausmės dydžiui. Nors teismas pažymėjo, kad D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, parinkdamas bausmės dydį, į tai neatsižvelgė. Atsižvelgiant į tai, kad D. M. teistumui neišnykus padarė naują tyčinį sunkų nusikaltimą, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, manytina, kad už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės – laisvės atėmimo, kurios dydis būtų didesnis už BK 149 straipsnio 3 dalyje nustatytos bausmės vidurkį, realizuotų bausmės paskirtį, užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.
Dėl to, kas paminėta, apeliantas prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti, D. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskiriant bausmę, didesnę, negu numatytas bausmės vidurkis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo skirti jam švelnesnę bausmę arba apskritai neskirti bausmės. Taip pat prašo skirti jam teismo medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar jis yra lytiškai pajėgus padaryti BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, yra nekaltas.
Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikaltimą, teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios A. B. parodymais, o asmenys, apklausti kaip liudytojai, įvykio nematė. D. M. teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų, kad pati A. B. sutiko su juo lytiškai santykiauti.
Nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad ant nukentėjusiosios kūno smurto žymių nebuvo rasta, o kažkokios žymės, apelianto manymu, tokiu atveju turėtų likti, nukentėjusioji po įvykio niekur nesikreipė, apie išžaginimą, savo mamai pasakė tik ryte, nors policijos pareigūnams galėjo pranešti dar tą patį vakarą. Taip pat pažymi, kad nukentėjusiosios motina parodė, jog į sandėliuką negalėjo įeiti, nes jo durys neatsidaro, be to, sakė, kad ji kreipsis dėl ekspertizės atlikimo, tačiau to nepadarė. Be to, mano, kad tokia poza, kokią nurodė A. B., atlikti lytinį aktą neįmanoma. Atkreipia dėmesį, kad jis teisme užsiminė apie melo detektorių, tačiau į tai niekas neatkreipė dėmesio.
Apelianto teigimu, jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymi, kad įsidarbinti ar užsiregistruoti darbo biržoje jis negalėjo dėl to, kad iš jo buvo paimta asmens tapatybės kortelė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl D. M. kaltės padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą
BK 149 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečio asmens išžaginimą. Jei nukentėjusiajam šio nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 18 metų, jis laikomas nepilnamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, jei kaltininkas aiškina, kad nesuvokė, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis. Išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su išžaginimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą, ar ne. Lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusio asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas ir pan.
Iš nukentėjusiosios A. S. (B.) parodymų matyti, kad ji nuosekliai nurodė esmines jos išžaginimo aplinkybes. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo A. S. (B.) parodė, kad įvykio dieną jai buvo 13 metų. Tai atsitiko pavasarį, namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini). Tąkart namuose buvo jos mama, tėtis, draugė Ž. S., pastarosios vyras ir D., kuris buvo atėjęs jos tėvui daryti tatuiruotę. Vakare, jau sutemus, ji kartu su Ž. išėjo į lauką. Į lauką parūkyti išėjo ir D. Ž. parūkius, ji (A. S. (B. )) taip pat norėjo eiti į vidų, tačiau D. sugriebė jai už burnos, paėmė ant rankų ir nusinešė į daržinę. Ji labai išsigando. Daržinėje D. jai viena ranka ir toliau laikė užčiaupęs burną, o kita ranka numovė jai kelnes. Ji muistėsi, bijojo, D. liepė jai nešaukti. Lytinio akto metu ji gulėjo, D. buvo ant jos. Tai jai buvo pirmi lytiniai santykiai, jai labai skaudėjo, viskas vyko ne jos noru. Daržinėje ji pametė telefoną, batą. Pagalbos kviestis ji negalėjo, nes D. buvo jai uždengęs burną, nors ji bandė pastarąjį stumti, tačiau jėgos buvo akivaizdžiai nelygios. Ji nešaukė, tik verkė. Po to ji nubėgo į verandą ir pasislėpė po rūbais. Jos tėvai, sužinoję, kas atsitiko, sakė, kad ji pati ant D. „lipo“, tėvas liepė jai viską nuslėpti, motina prašė nieko nesakyti policijos pareigūnams, liepė sakyti, kad ji buvo pas draugę. Tą vakarą jos ieškojo Ž. ir sesės, taip pat ieškojo policijos pareigūnai, jos buvo ieškoma ir kitame kaime. Kitą rytą atvyko policijos pareigūnai ir grąžino jos nuotrauką. Jos motina policijos pareigūnams pasakė, kad ji (A. S. (B. )) buvo pas draugę ir ji tai patvirtino. Pirmą kartą apie įvykį ji prasitarė apklausos dėl jos įtraukimo į prostituciją metu. Jei teisėjas jai nebūtų pasiūlęs papasakoti dar ką nors iš praeities, ji būtų ir toliau tylėjusi. Ji viską papasakojo supratusi, kad D. turi atsakyti už tai, ką padarė, taip pat norėjo, kad kitoms taip pat neatsitiktų (50–52 b. l.). Savo parodymus A. S. (B. ) patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama, kad D. ją, stipriai užspaudęs jai burną, nusinešė į daržinę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), ten paguldė ant šieno ir toliau laikydamas savo ranką jai ant burnos, visu kūnu ją užgulė, laisva ranka numovė jai kelnes ir kelnaites, nusimovė savo kelnes. Nors ji aktyviai priešinosi, verkė, tačiau jai ištrūkti nepavyko. D. ją išžagino. Jis nusmaukė jos kelnes ir kelnaites, pats nusimovė kelnes ir kelnaites, užgriuvęs jai ant pilvo, įkišo savo lytinį organą į jos lytinius organus. Jai tai buvo pirmas kartas, ant kelnaičių buvo kraujo. Po išžaginimo išgirdusi lauke balsus ji suprato, kad jos ieško policija, tačiau D. liepė jai tylėti, laikė užspaudęs burną. Tik nutolus balsams, D. ją paleido. Ji nuėjo į namo verandą ir pasislėpė po ten buvusiais rūbais. Ji slėpėsi, nes bijojo tėvų, kurie buvo girti (55–60 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji A. S. (B. ) nurodė ir teisiamajame posėdyje. Ji dar kartą parodė, kad tuo metu jai gyvenant pas tėvus (duomenys neskelbtini), jos tėvui tatuiruotę tąkart daręs vyras vardu D. jai būnant lauke, kai ji ėjo pabūti kartu su rūkyti ėjusia drauge Ž., jai likus lauke pakalbėti telefonu, ją sučiupo į glėbį, ranka užspaudė burną, nusinešė į malkinę ir ten ją išžagino. Būdama malkinėje ji girdėjo, kad jos visi ieško, buvo atvažiavusi policija. Ryte ji mamai pasakė, kad D. ją išprievartavo, tačiau tėvai jos nepaguodė, vadino ją visokiais negražiais žodžiais. Įvykis paaiškėjo aiškinantis kito įvykio aplinkybes. Iki tol ji nedrįso kam nors pasakyti apie jos išžaginimą (206–207 b. l.). Akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti A. S. (B.) parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Liudytoja, nukentėjusiosios motina A. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jos dukra A. jai sakė, kad ją D. daržinėje išprievartavo. A. verkė, pasakojo, kad D. jai užspaudė burną, prispaudė kojas. Ryte vaikai daržinėje, šiene, rado A. pamestą telefoną. Liudytoja taip pat parodė, kad tąkart D. pas juos buvo atvykęs daryti tatuiruotės, po to, kai jau buvo tamsu, jis išėjo į lauką, o po kurio laiko ji pasigedo ir dukros A. Sutikusi miestelyje policijos pareigūnus, ji pasakė, kad dingo jos dukra, policininkai ėmėsi A. ieškoti. A. tai buvo pirmi lytiniai santykiai, po to ji tapo pikta, nervinga. Ji ir A. tėvas nesiūlė dukrai vykti pas medikus, nesiūlė apie išžaginimą pranešti policijai. A. jai sakė, kad tą naktį ji miegojo verandoje tarp rūbų (208–209 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. G. iš bendrų veido bruožų atpažino D. M. kaip asmenį vardu D., kuris lankėsi jų namuose ir jos dukros A. B. teigimu, ją išprievartavo (65–68 b. l.).
Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nukentėjusiosios A. S. (B.) tėvas L. B. taip pat patvirtino, kad tą kartą, kai D. buvo atėjęs pas jį daryti tatuiruotės, jį kažkas pažadinęs naktį pasakė, kad namuose nėra A., tą naktį jie A. nerado, jos ieškoti atvyko policija. Po kelių dienų jis sužinojo, kad D. A. išprievartavo. Pareiškimo policijai jie nerašė (74–75 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad L. B. iš bendrų veido bruožų atpažino D. M. kaip vyrą vardu D., kuris lankėsi jų namuose, jam ant rankos padarė tatuiruotę ir, kaip jis po to sužinojo, išžagino jo nepilnametę dukrą A. B. (76–79 b. l.).
Nukentėjusiosios A. S. (B.) parodymus patvirtina ir liudytojos Ž. A. parodymai. Liudytoja Ž. A. taip pat parodė, kad tąkart D. A. namuose darė jai tatuiruotę. Joms išėjus į lauką, tuo metu jau buvo sutemę, A. kažkas paskambino ir pastaroji liko lauke kalbėti, o ji (Ž. A.) nuėjo į kambarį. Kadangi net ir po pusės valandos A. negrįžo, ji ėjo jos ieškoti. Kartu ėjo ir A. sesuo. Skambinant A. telefonu, ji neatsiliepė. Tuo metu, kai buvo pasigesta A., nebuvo ir D. Jai kilo įtarimas, kad D. A. kažką padarė. Kitą rytą pas ją (Ž. A.) atėjo apsiverkusi A. su savo mama. Mama A. kaltino, o A. verkė. A. jai pasakė, kad D. ją išprievartavo, sakė, kad užspaudė jai burną, atėmė telefoną, jai tai buvo pirmi lytiniai santykiai (209 b. l.).
Liudytoja, (duomenys neskelbtini) arkivyskupijos Caritas programos smurto aukoms vadovė A. L. parodė, kad A. papasakojo, jog tuomet, kai jai buvo 13 metų, pas juos, daryti tėvui tatuiruotės, atėjo tėvo draugas, kuris, sulaukęs, kai nieko šalia A. nebebuvo, nusinešė ją į ūkinį pastatą ir ten išžagino. Tėvai jai liepė apie tai niekam nepasakoti, nesakyti policijai (209–210 b. l.).
Byloje esantis protokolas-pareiškimas patvirtina, kad 2011 m. balandžio 21 d. A. G. kreipėsi į policiją, nurodydama, kad 2011 m. balandžio 20 d. apie 24 val. iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), išėjo jos dukra A. ir negrįžo (25–26 b. l.).
Byloje esančios paso ir santuokos liudijimo kopijos patvirtina, kad A. B. (S.) gimė (duomenys neskelbtini) (42, 43 b. l.).
Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiosios A. S. (B.) nurodytą aplinkybę, kad apie tai, jog ją tėvų namų daržinėje išprievartavo jos tėvo draugas D., ji tėvams apie išžaginimą pasakė, tačiau pastarieji nenorėjo įvykio viešinti, ji nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo dėl įvykių kitoje byloje (7–13 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl D. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš byloje surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad nukentėjusioji nesutiko lytiškai santykiauti su D. M., pastarasis su nukentėjusiąja A. S. (B.) lytiškai santykiavo prieš pastarosios valią, panaudojęs prieš ją fizinį smurtą – jėga ją sugriebęs, ranka užspaudęs burną ir nusinešęs į ūkinį pastatą, o ten ją paguldęs ir ranka laikydamas užspaudęs jos burną. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. S. (B.) lytinių santykių su nuteistuoju nenorėjo, priešinosi, tačiau jos valia buvo palaužta D. M. veiksmais ir tai pastarasis suvokė. Apelianto teiginiai, kad į ūkinį pastatą nebuvo galima įeiti, tokioje padėtyje, kokią nurodė nukentėjusioji, atlikti lytinį aktą neįmanoma, vertinami kaip jokiais duomenimis nepagrįstos prielaidos, kurias paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.
Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, nėra pagrindo.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su D. M. kaltės klausimu (įskaitant ir liudytojų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, parodymus), tinkamai laikėsi BPK reikalavimų.
Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad ant nukentėjusiosios kūno smurto žymių nebuvo rasta, atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji apie jos išžaginimą ikiteisminio tyrimo teisėjui papasakojo duodama parodymus dėl kito įvykio ir tai buvo 2013 m. vasario 14 d. (nusikalstama veika padaryta 2011 m. balandžio 20 d.). Taigi logiška, kad tuo metu pastebėti smurto žymes nebuvo jokios galimybės. Be to, ne kiekvienu atveju tokios žymės neišvengiamai lieka. Kartu pastebėtina, kad teisės norminiai aktai imperatyviai nenurodo, per kiek laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo apie tai turi būti pranešama policijos įstaigai. Be to, bylos duomenys liudija, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo tik 13 metų, taigi ji pati nežinojo, kaip esamoje situacijoje elgtis, o tėvai, kuriems ji ryte po jos išžaginimo papasakojo apie jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą, savo vaiko nepalaikė, priešingai, ją kaltino netinkamu elgesiu, į policiją nesikreipė, liepė apie įvykį niekam nepasakoti.
Pažymima, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinos. Akivaizdu, kad šiuo atveju teismas nenustatė pagrindų skirti kaltinamajam ekspertizę, taigi jos neskyrė pagrįstai. Teismui taip pat nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl parodymų tikrinimo melo detektoriumi.
Dėl nuteistajam D. M. paskirtos bausmės
Nuteistasis D. M. prašė skirti jam švelnesnę bausmę arba apskritai neskirti bausmės, prokuroras prašė paskirti D. M. griežtesnę bausmę, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas.
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė sunkų nusikaltimą (BK 149 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas, neišnykus teistumui (109–110, 112–114, 115–118 b. l.), pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra laikomas recidyvistu, ne kartą baustas administracine tvarka (119–131 b. l.), nusikaltimo padarymo metu nedirbo (139–140 b. l.). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip ketveri metai ir per šį laikotarpį D. M. apkaltinamųjų nuosprendžių nebuvo priimta, įvertino tai, kad pastarojo atžvilgiu šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 1 dalį (176, 177–178 b. l.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė D. M. laisvės atėmimo bausmę, dydžiu mažesnę negu BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (vidurkis yra 6 metai 6 mėnesiai).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip atsižvelgusi į BK 61 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, pritaria prokuroro nuomonei, kad nuteistajam D. M. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni. Įvertinus D. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, sprendžiama, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai D. M. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą griežtesnę bausmę, t. y. laisvės atėmimo bausmę, truputį didesnę, negu BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad po nusikalstamos veikos padarymo praėjo didelis laiko tarpas (daugiau nei ketveri metai) ir per šį laikotarpį D. M. nebuvo nuteistas, pastarojo pavojingumo nemažina, tuo labiau nuteistojo pavojingumo nemažina ir kita teismo nurodyta aplinkybė – kad šiuo metu D. M. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 149 straipsnio 1 dalį. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas griežtinant nuteistajam paskirtą bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas), o D. M. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę netenkinamas. Kaip jau minėta, bausmė nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriama siekiant įgyvendinti bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Akivaizdu, kad nepaskyrus nusikaltimą padariusiam asmeniui bausmės, ne tik nebūtų pasiekti minėti tikslai, bet ir nebūtų įgyvendintas teisingumo principas. Taigi netenkinamas ir D. M. prašymas jam apskritai neskirti bausmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendį pakeisti:
D. M. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirtą bausmę padidinti iki laisvės atėmimo 7 metams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.