Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. S. gynėjos advokatės I. B. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarties, kuria suderinta Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu pagal Jungtinės Karalystės bendrąją teisę ir pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį V. S. paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalimi ir 181 straipsnio 3 dalimi, V. S. paliekant galutinę 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Jungtinės Karalystės bendrąją teisę už žmonių grobimo ir neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimus ir pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį už šantažą, jam paskiriant galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 12 d. V. S. turi būti paleistas iš įkalinimo įstaigos lygtinai, numatant stebėjimą bendruomenėje, 2018 m. rugpjūčio 16 d. laikant ankstyvojo išsiuntimo data, kadangi jam, kaip užsienio šalies piliečiui, yra taikomas deportavimo įstatymas. Bausmės pabaiga 2024 m. lapkričio 10 d. Pagal šį nuosprendį V. S. atlieka bausmę nuo 2013 m. balandžio 23 d. Nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 11 d.2016 m. birželio 4 d. Kauno apylinkės teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento prašymas spręsti Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą.Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 27 d. nutartimi suderino nuteistajam V. S. Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu pagal Jungtinės Karalystės bendrąją teisę už žmonių grobimo ir neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimus ir pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį už šantažą paskirtą galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalimi ir 181 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį jam nustatant 4 (ketverių) metų, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, V. S. nustatytos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, nustatant jam galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Skunde apygardos teismui nuteistojo V. S. gynėja advokatė I. B. prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartį; už BK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą V. S. skirti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 181 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę; V. S. paskirtas bausmes subendrinti visiško apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę; į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti jau atliktą bausmės dalį.

4.1. Skunde nurodoma, kad Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo nuosprendžiu V. S. buvo pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų: 1) žmonių grobimo ir neteisėto laisvės atėmimo, kai jis su kitais bendrininkais laikotarpiu tarp 2013 m. kovo 21 ir 29 d., sužalodami, neteisėtai atėmė M. M. laisvę ir laikė jį prieš jo valią; 2) šantažo, kai jis su kitais bendrininkais laikotarpiu tarp 2013 m. kovo 21 ir 29 d., siekdami įgyti naudos sau ar kitiems asmenims ir grasindami, iš M. M. ir K. C. nepagrįstai reikalavo 20000 svarų sterlingų. Šiuo nuosprendžiu už M. M. pagrobimą ir neteisėtą laisvės atėmimą V. S. buvo paskirta 11 (vienuolikos) metų, o už šantažą – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal 1983 m. Europos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 11 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas, nuosprendį priėmusios valstybės paskirtą laisvės atėmimo bausmę vykdančioji valstybė negali pabloginti nuteistojo teisinės padėties, todėl Kauno apylinkės teismas, derindamas V. S. Jungtinės Karalystės teismo paskirtas bausmes už jam inkriminuotus nusikaltimus, nuteistojo gynėjos įsitikinimu, negalėjo skirti didesnės bausmės, nei numatyta Baudžiamojo kodekso straipsnių dispozicijoje.

4.2. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismas, skundo autorės vertinimu, netinkamai taikė 1983 m. Europos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 11 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatas bei įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 9 straipsnio nuostatas, kadangi už šantažą Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo paskirtą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai pailgino 5 (penkeriais) metais ir paskyrė BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą maksimalią 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę. Pagrįsdama šią išvadą, nuteistojo gynėja nurodo, kad vadovaujantis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatomis bei įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 9 straipsniu, nuteistajam paskirtos bausmės turėjo būti suderintos tokiu būdu, kad V. S. padėtis dėl repatriacijos į Lietuvą nepablogėtų. Kitaip tariant, teismas netinkamai aiškino Konvencijos nuostatas, kadangi asmens teisinė padėtis turi būti nepabloginta ne tik skiriant galutinę subendrintą bausmę, tačiau ir skiriant bausmes už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką ar jos epizodą. Vadinasi, bendrinant nuteistajam paskirtas bausmes, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, turėjo būti paskirta ne didesnė kaip 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – ne didesnė kaip 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Be kita ko, bendrinant V. S. paskirtas bausmes, Kauno apylinkės teismas, kaip ir Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismas, turėjo taikyti visiško bausmių apėmimo principą ir skirti galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. gynėjos advokatės I. B. skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis suderina ir pataisos įstaigos rūšį nustato apylinkės teismas, kurio veiklos teritorijoje yra iš užsienio valstybės perimto nuteistojo laisvės atėmimo vieta, šią laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos administracijos teikimu. Šis klausimas išsprendžiamas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka.

1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 10 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo tęstinumo nuostata teisiškai įpareigoja valstybę, kurioje bus atliekama bausmė, suderinus su vykdančios valstybės įstatymais, nustatyti tokią bausmę ar priemonę, kurios savo esme kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtąją bausmę. Tiek minėtose Konvencijos nuostatose, tiek 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 8 straipsnio nuostatose imperatyviai numatyta, kad adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančioje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ir trukmės, ir ji negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo. Analogiškos teisės normos yra įtvirtintos ir Baudžiamojo kodekso 8 straipsnio 1 dalyje.

Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, V. S. Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu nuteistas už du nusikaltimus – žmonių grobimą ir neteisėtą laisvės atėmimą pagal bendrąją teisę, ir šantažą pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį. Jis nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 22 d. su kitais bendrais panaudodami jėgą, neteisėtai atėmė M. M. laisvę ir laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. kovo 29 d., sužalodami jį , laikė jį prieš jo valią ir, siekdami įgyti naudos sau ar kitiems asmenims, grasindami, iš M. M. ir K. C. nepagrįstai reikalavo 20000 svarų sterlingų.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, įvertinęs faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai nustatė, kad V. S. nusikalstamos veikos, už kurias jis buvo nuteistas Jungtinėje Karalystėje, atitinka BK 181 straipsnio („Turto prievartavimas“) 3 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, tačiau nepagrįstai šią veiką kvalifikavo kaip realiąją nusikalstamų veikų sutaptį ir pagal BK 146 straipsnio („Neteisėtas laisvės atėmimas“) 2 dalį.

BK 181 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicija nustato: tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą – padarė turto prievartavimą. Šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai – fizinio smurto panaudojimas, laisvės atėmimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas arba didelės turtinės žalos padarymas kitokiu būdu (2 dalis), didelės vertės turto prievartavimas (3 dalis).

Pagal teisės doktriną, laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis taikomas tada, kai tai sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Šis požymis apima: 1) žmogaus pagrobimą, tai yra perkėlimą prieš jo valią iš jo buvimo vietos į kitą vietą ir laikymą toje vietoje; 2) žmogaus laisvės apribojimą, tai yra sulaikymą jo buvimo vietoje ir jo judėjimo arba judesių laisvės suvaržymą.

Baudžiamojoje teisėje galioja taisyklė, kad sunkesnis kvalifikacinis požymis apima lengvesnį kvalifikacinį požymį. Konkuruojant kelioms straipsnio dalims, numatančioms kvalifikuotas sudėtis, parenkama ta dalis, kuri numato sunkiausią požymį iš visų toje veikoje esančių sunkinančių aplinkybių. Jeigu nusikalstama veika atitinka kelias BK straipsnio dalis, nustatančias skirtingas sankcijas, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnio dalį, kuri numato griežčiausią sankciją. Vadovaujamasi tokia logika: griežtesnė norma apima ir švelnesnės normos požymius, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia, išskyrus realios sutapties atvejus. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, V. S. nuteistas už du nusikaltimus – žmonių grobimą ir neteisėtą laisvės atėmimą, ir šantažą, tai yra už tai, kad su kitais bendrais, panaudodami jėgą, sužalodami, neteisėtai atėmė M. M. laisvę ir laikė jį prieš jo valią ir, siekdami įgyti naudos sau ar kitiems asmenims ir grasindami, iš M. M. ir K. C. nepagrįstai reikalavo 20000 svarų sterlingų.

Taigi matyti, kad V. S. viena ir ta pačia veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą realizavo BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytus turto prievartavimo kvalifikuojančius požymius (fizinio smurto panaudojimas, asmens laisvės atėmimas) ir šio straipsnyje 3 dalyje numatytą kvalifikuojantį požymį – didelės vertės turto prievartavimą. Todėl V. S. nusikalstama veika kvalifikuotina tik pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, numatančią sunkiausią požymį iš visų toje veikoje esančių sunkinančių aplinkybių, ir, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, kaip atskira nusikalstama veika pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas, panaudojant smurtą ir laikant nukentėjusįjį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas) nekvalifikuojama.

Teismas, suderindamas užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais, patikrina, ar išduodančios valstybės (šiuo atveju Jungtinės Karalystės) teismo paskirta bausmė ir jos atlikimo sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus, tai yra ar paskirta bausmė neviršija įstatymuose numatyto maksimalaus bausmės dydžio. Pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, jei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisė skiriamą už tos pačios rūšies veikas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal Jungtinės Karalystės bendrąją teisę už žmonių grobimo ir neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimus ir pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį už šantažo nusikaltimą, kurie atitinka BK 181 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimo požymius, nuteistajam paskirta subendrinta 11 metų laisvės atėmimo bausmė viršija minėto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės maksimalų dydį (10 metų), todėl, vadovaujantis aptartomis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 8 straipsnio 2 dalies ir 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 10 straipsnio nuostatomis, V. S. Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė mažintina iki BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės – 10 metų. Su apylinkės teismo V. S. parinkta bausmės atlikimo vieta ir nustatytu nuteistojo Jungtinėje Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės įskaitymu į paskirtą bausmę apygardos teismas sutinka.

Nagrinėjant gynėjos skundą, taip pat pažymėtina, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog V. S. paskirta bausmė yra per griežta, neteisinga ar prieštaraujanti teisingumo principui. Nors pagal gynėjos cituojamą 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 12 straipsnį kiekviena šalis, vadovaudamasi savo Konstitucija ar kitais įstatymais, gali suteikti malonę, sušvelninti bausmę ar paskelbti amnestiją, tačiau šiuo atveju nėra jokių įstatyme numatytų sąlygų ir išimtinių aplinkybių, kurioms esant nuteistajam būtų galima sušvelninti jam paskirtą bausmę. Atsakant į kitus skundo autorės argumentus dėl nuteistajam palankesnių lygtinio paleidimo sąlygų pagal Jungtinės Karalystės teisę, pažymėtina, kad pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, bausmės vykdymą reglamentuoja vykdančiosios valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) teisė. Tik vykdančiosios valstybės institucijos yra kompetentingos nuspręsti dėl vykdymo tvarkos ir nustatyti visas su tuo susijusias priemones, įskaitant lygtinio paleidimo pagrindus.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apylinkės teismas, suderindamas nuteistajam V. S. Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reikalavimais, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius teisės aktus, todėl skundžiama nutartis keičiama dėl netinkamai taikyto Baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistajam nustatytos laisvės atėmimo bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 3 punktu, 9 dalimi, 365 straipsnio 3 dalimi, teismas

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartį:

Suderinti nuteistajam V. S. Jungtinės Karalystės Vinčesterio karūnos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas pagal Jungtinės Karalystės bendrąją teisę ir pagal 1968 m. Vagystės įstatymo 21(1) straipsnį paskirtą bausmę – 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimą, su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 3 dalimi ir nustatyti 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.