Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.

2017 m. rugpjūčio 17 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas I. G.s(toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti 1000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) (b. l. 2-8).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, gyvenamojoje patalpoje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, dėl ko tekdavo ilgai belstis į geležines duris. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas saugumas areštinėje laikomiems asmenims. Nurodė, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti kiemelyje. Pažymėjo, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų –nebuvo užtikrinimas privatumas naudojantis tualetu; sanitariniame mazge nebuvo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos; nebuvo tualeto reikmenų spintelės, veidrodžio. Nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo šilto vandens, o pasinaudoti duše šiltu vandeniu būdavo leidžiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną.Taip pat pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintos tinkamos vėdinimo sąlygos – jis negalėjo pilnai atsidaryti lango, nes tai padaryti trukdė ant langų įrengtos grotos. Be to pareiškėjas tvirtino, kad areštinės kamerose buvo netinkamai įrengtas apšvietimas – kamerose įrengtos lempos buvo per ryškios, nuo jų skaudėdavo galvą ir akis, o natūralus apšvietimas buvo nepakankamas. Pareiškėjas teigė, kad areštinėje nebuvo užtikrintos tinkamos ir higieniškos sąlygos pavalgyti – maistas tiekiamas į kamerą per kameros duris. Pareiškėjo teigimu, teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas areštinės kamerose, lėmė jo neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-8).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-22). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.; nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 18 d.; nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d. ir nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 2 d. Nesutikdamas su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, atsakovas teigė, kadPanevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 37:2009)nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato (toliau - Higienos norma 134:2015). Nurodė, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, kad areštinės kamerose būtų įrengi signalizacijos mygtukai. Pažymėjo, kad areštinės pareigūnai yra įpareigoti jokiu būdu nepalikti posto, kol jų nepakeis kitos pamainos pareigūnai. Tvirtino, kad visada yra reaguojama į bet kokį triukšmą, išaiškinamos triukšmo priežastys, todėl mano, kad pareiškėjo skunde minimi teiginiai, kad nėra jokių galimybių išsikviesti policijos pareigūno, neatitinka tikrovės. Areštinės kamerose laikomi asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, tai yra, visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Dėl vėdinimo sąlygų areštinėje nurodė, kad areštinėje kamerų langai atsidaro, taip pat areštinės kameros vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu. Nurodė, kad dar 2005 metais ir 2013 metais, atlikus Panevėžio AVPK areštinės remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Be to, pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos paneigia ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.Nurodė, kad visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Patikrinimų metuPanevėžio visuomenės sveikatos centras nėra konstatavęs pažeidimų dėl apšvietimo sąlygų areštinės kamerose. Dėl pasivaikščiojimų nurodė, kad teisė vieną valandą kasdien pasivaikščioti pareiškėjui buvo suteikiama, tačiau pareiškėjas šia teise dažnai pats atsisakydavo pasinaudoti, todėl mano, kad šiuo aspektu reiškiami pareiškėjo nusiskundimai yra nepagrįsti.Pažymėjo, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad šiltas vanduo būtų tiekiamas į areštinės kameras. Higienos normos įtvirtina, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.Tokia teisė pareiškėjui visada buvo užtikrinama. Dėl maitinimo sąlygų areštinėje nurodė, kad pareiškėjas areštinėje būdavo maitinamas šiltu maistu 3 kartus per dieną. Iki 2015 m. sausio 1 d. maistą tiekdavo UAB „Sidabrinė taurė“, o nuo 2015 m. sausio 1 d. maistą tiekia D. Ž. įmonė, įsikūrusi Panevėžio mieste, 2 km atstumu nuo areštinės patalpų. Maistas pristatomas termosuose, reikiamos temperatūros. Areštinės specialioje maisto ruošimo patalpoje (virtuvėje) jis išimamas iš termosų, perdedamas į atskirus indus ir iš karto pro kamerų durų langelius išdalinamas areštinėje esantiems asmenims. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo skundas teismui pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.Be to Panevėžio AVPK prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2014 m. birželio 5 d. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu pareiškėjo skundo dalį atmesti (b. l.18-22).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.; nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 18 d. ; nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d.; nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 2 d.(b. l.18, 31). Atsakovei atstovaujantis Panevėžio AVPK nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2017 m. gegužės 25 d., tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 14). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 9-11) ir prašo atnaujinti praleistą senaties terminą, nurodydamas, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių, tai yra, neturi teisinio išsilavinimo(žinių); pataisos namuose nėra teisininko, galėjusio padėti surašyti skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų; būdamas pataisos namuose pats daug dirbo, mokėsi, buvo užsiėmęs. Be to, pareiškėjas argumentavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino, todėl ir nacionalinė teisė tokio termino negali numatyti.Įvertinus pareiškėjo nurodytus paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į įkalinimo įstaigų administracijas, ar kitas įstaigas, taip ginant galimai pažeistas savo teises.Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje skunde nurodytu laikotarpiu gynė bei šiuo metu gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams. Esant atsakovės atstovo Panevėžio AVPK prašymui bei atsižvelgus į pareiškėjo 2017 m. gegužės 25 d. (pagal spaudą ant voko) pateiktą skundą ir jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius (su pertraukomis), pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.; nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 18 d.; nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 13 d.taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 2 d.(toliau - ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo(toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintaHigienos norma 134:2015. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodėtai, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, dėl ko tekdavo ilgai belstis į geležines duris, tokiu būdu nebuvo užtikrintas saugumas areštinėje laikomiems asmenims.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 “Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų”. Šiuose teisės aktuose nėra numatytas iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi, nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija, kad areštinės kamerose laikomi asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, tai yra, visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis. Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, jog nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Dėl pasivaikščiojimų

Pareiškėjo teigimu neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad areštinėje nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti kiemelyje.

Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Iš byloje atsakovės atstovo pateiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname oreyra organizuojami, sulaikytieji asmenys tokia teise naudojasi (b. l. 38-40). Šiems pateiktiems įrodymams neprieštarauja Panevėžio departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės nustatytos aplinkybės, kad areštinėje laikomiems asmenims teisė pasivaikščioti yra užtikrinama; pažeidimų dėl šios suimtųjų teisės nebuvo nustatyta (b. l. 60). Panevėžio AVPK areštinės vyriausiasis specialistasL. M. 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime „Dėl I. G. skundo“ (b. l. 27) nurodė, kad pareiškėjui kiekvieną rytą būdavo pasiūloma pasivaikščioti, tačiau jis daugelį kartu eiti pasivaikščioti atsisakydavo. Minėtas pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad tokių atvejų, kad pareigūnai specialiai nevestų asmenų pasivaikščioti, nėra buvę. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, ir darydamas išvadas jais remiasi. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas siekdavo pasinaudoti teise pasivaikščioti ir jam tokia teisė nebuvo užtikrinta. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl šios teisės būtų žodžiu ar raštu reiškęs pretenzijas Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams, ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore vertinami kaip nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl sanitarinio mazgo

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Pagal šios higienos normos 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostatomis, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema.

Byloje pateiktame Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 užfiksuota, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu. Sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga (b. l. 58). Šiems įgaliotos institucijos pateiktiems duomenims neprieštarauja Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. birželio 12 d. tarnybiniame pranešime „Dėl I. G. skundo“ nurodyti duomenys apie tai, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (b. l. 29).

Teismas sprendžia, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkte ir Higienos normos 134:2015 12 punkte įtvirtintus reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė, jog teisės aktai nebuvo nustatę reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.

Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti visų kameroje esančių asmenų ir budinčių pareigūnų akivaizdoje. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Nustatyta, kadHigienos normos 37:2009 20 punkte reikalavimo visiškai uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo gyvenamosios patalpos nebuvo. Ir šiuo metu galiojančioje Higienos normoje 134:2015, kaip minėta, sanitarinio mazgo įrengimas nėra reglamentuotas. Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK atsiliepimo, vyriausiojo specialisto L. M. teiktų rašytinių paaiškinimų (b. l. 19-20, 26) nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reikalus neužsidengę audeklu, neteko matyti (b. l. 25). Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais kameroje esantys asmenys ar pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.

Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta, o pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl šilto vandens tiekimo areštinės kamerose

Veiklos taisyklių 7 punktas nustato areštinėje laikomo asmens teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Analogišką nuostatą įtvirtina Higienos normos 134:2015 44 punktas, pagal kurį, areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.Pareiškėjas neneigė, kad galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę jam buvo suteikta, tačiau tvirtino, kad galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik po 15 min., todėl nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos palaikyti asmeninę higieną areštinėje.

Vertindamas nurodytus pareiškėjo teiginius, teismas atsižvelgė, kad ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatos nenustatė areštinėje laikomų asmenų prausimosi po šiltu dušu trukmės, be to, vertinama, kad 15 min. yra pakankamas laiko tarpas, per kurį galima nusiprausti po dušu.Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų jam prausiantis šaltu vandeniu kameroje, teismas nustatė, kad Higienos norma 135:2015 ir kiti teisės aktai ginčo laikotarpiu reglamentavę teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimą, nenumatė reikalavimo, jog į kamerą būtų tiekiamas šiltas vanduo. Pagal Higienos normos 134:2015 18 punkte įtvirtintas nuostatas, šiltas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą, o pareiškėjas nepateikė nusiskundimų dėl galimybės kamerose naudotis šaltu vandeniu nesudarymo, todėl teismas neturi pagrindo nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimą ir šiuo aspektu.

Dėl vėdinimo ir apšvietimo sąlygų

Pagal Veiklos taisyklių 6 punktą, į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Higienos normos 134:2015 14 ir 15 punktuose nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.Higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai.

Spręsdamas dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų, teismas rėmėsi atsakovės atstovo byloje pateiktais Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Panevėžio AVPK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis (b. l. 58-59, 60-61, 62-63) bei Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis (b. l. 29-30). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. atliktus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą o 2013 m. – pirmojo korpuso remontą, be kita ko, buvo pakeisti langai, sumontuota nauja moderni areštinės vėdinimo sistema, nauja elektros instaliacija, naujas apšvietimas.Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistė 2013 m. liepos 1 d. atlikusi periodinę Panevėžio AVPK areštinės kontrolę patikrinimo metu nustatytus duomenis užfiksavo patikrinimo akte Nr. H5-341. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai. Yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II - iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I – korpuse – liuminescencinės. Visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (b. l. 58-59).Panevėžio departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė 2016 m. rugsėjo 30 d. periodinės kontrolės areštinėje metu užfiksavo, kad areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai; kamerose įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas; dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos; kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė. Yra sudaryta galimybė kameras per langus, kamerų langai yra varstomi. Taip pat areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 60). Išanalizavus nurodytus patikrinimo aktus, nustatyta, kad jokių pažeidimų dėl kamerų vėdinimo, ventiliacijos sistemos, apšvietimo, langų minėtos tarnybos patikrinimų metu nėra nustačiusios. Įvertinus pirmiau aptartus duomenis, daroma išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu buvo netinkamos vėdinimo ir apšvietimo sąlygos, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamų šių aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nesamos ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo Panevėžio AVPK areštinėje atmetami kaip nepagrįsti. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl nepakankamo vėdinimo, apšvietimo papildomai nekonkretizavo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su nusiskundimais, tokiu būdu konstatuojama, jog byloje surinktais įrodymais nepatvirtinta, kad ginčo laikotarpiu policijos įstaiga neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų.

Dėl maitinimo sąlygų

Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašė taip pat remdamasis argumentais, kad areštinėje nebuvo užtikrintos tinkamos ir higieniškos sąlygos pavalgyti, kadangi maistas buvo tiekiamas į kamerą per kameros duris. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės neginčijaareštinėje tiekiamo maisto kokybės, taip pat pačios teisės gauti maitinimą.Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Veiklos taisyklių 59 punktas nustato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinėse laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (Veiklos taisyklių 60 punktas). Tokia tvarka yra nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse (ginčui aktuali 2015 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. V-270redakcija, toliau - Maitinimo taisyklės), kurios reglamentuoja maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Veiklos taisyklių 59 punktas imperatyviai nustato, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.Pagal Maitinimo taisyklių 24 punkto nuostatas kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Maitinimo taisyklės nustato, kad maistą būtina saugoti nuo užteršimo jo ruošimo, tvarkymo ir perdirbimo metu. Įrankiai, įranga ir konstrukcijos turi būti švarios, prižiūrimos taip, kad neterštų maisto (18 punktas). Iš atsakovės atstovo ir areštinės pareigūno, teikusio byloje tarnybinį pranešimą, paaiškinimų nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. šiltą maistą areštinėje kalintiems asmenims tiekia D. Ž. įmonė, įsikūrusi Panevėžio mieste, 2 km atstumu nuo areštinės patalpų. Maistas pristatomas termosuose, reikiamos temperatūros. Areštinės specialioje maisto ruošimo patalpoje (virtuvėje) jis išimamas iš termosų, perdedamas į atskirus indus ir iš karto pro kamerų durų langelius išdalinamas areštinėje esantiems asmenims (b. l. 21). Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis apie maitinimo tvarką Panevėžio AVPK areštinėje, taip pat vadovaudamasis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, neturi pagrindo konstatuoti pažeidimų dėl nurodytos maitinimo organizavimo tvarkos Panevėžio AVPK areštinėje. Pareiškėjas nedetalizavo, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, kokių teisės aktų reikalavimų neatitiko maisto išdavimo tvarka (perdavimas į kamerą per kameros duryse įrengtą langelį) Panevėžio AVPK areštinėje. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sąlygų pavalgyti atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių teigti, jog Panevėžio AVPK areštinėir šios areštinės pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui tinkamų sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje. Byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pareiškėjui tyčia sudaryti blogesnes sąlygas ir taikę kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus; pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuojama, jog byloje nenustatytas Panevėžio AVPK areštinės ir jos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.