Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I2-1102-816/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03495-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.4; 10.6; 55.1.3

2021 m. sausio 11 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. J. E. G. B. skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 1V-814 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 1937 metais galiojo 1928 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Cituoja tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnį ir tuo metu teiktus Vidaus reikalų ministerijos paaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnio taikymo. Nurodo, kad pareiškėjo atveju jokių dokumentų, liudijančių apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, nėra. Teigia, kad Migracijos departamentas ir atsakovė, priimdama ginčijamą įsakymą, rėmėsi ne faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiais įstatymais, nesusiejo su pareiškėjo tėvo statusu ir 1937 metais galiojusiu teisiniu reguliavimu. Nurodo, kad pateikto Migracijos departamentui natūralizacijos pažymėjimo turinio matyti, kad pareiškėjo tėvas įgijo tokias pačias teises, kaip asmuo gimęs Didžiojoje Britanijoje, bet niekur nenurodyta, kad jis prarado teises į buvusią pilietybę.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) aiškinimą Pilietybės įstatymo 9 str. 1 dalies nuostatos reikalauja asmeniui, siekiančiam atkurti pilietybę arba pagal kurį siekiama atkurti pilietybė, būti buvus LR piliečiu tęstinai iki pat 1940 m. birželio 15 d. (LVAT nutartis Nr. eA-4691-756/2017). Pareiškėjo tėvas turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko.

Pažymi, kad pagal archyvo pažymą tarpukario Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje yra 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopija, kurioje nurodyta, kad Užsienio reikalų ministerija 1938 m. vasario 3 d. raštu Vidaus reikalų ministerijai praneša, kad Lietuvos konsulato Johanesburge suteiktomis žiniomis, N. N. B., (duomenys neskelbtini) Panevėžio apskr., yra natūralizavęsis Pietų Afrikos Unijos Britų piliečiu. Kartu grąžinami pažymėtų piliečių užsienio pasai. Iš to matyti, kad pareiškėjo tėvas nebeturėjo Lietuvos piliečio užsienio paso, kuris tvirtino Lietuvos pilietybę, kadangi iš piliečio pasas nebūtų paimtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje esanti 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopija patvirtina, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. 1937 m. spalio 29 d. atsisakė savo Lietuvos pilietybės, todėl mano, kad N. N. B. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Britų pilietybę 1937 m. spalio 29 d. jau buvo laisva valia atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. teikimu Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Pažymi, kad surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodo, kad Migracijos departamentas nesusiejo N. N. B. statuso su 1937 m. teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas skunde nenurodė nei vienos teisės normos, pagal kurią būtų galima daryti išvadą, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę ir atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Aplinkybė, kad N. N. B. grąžino pasus tik patvirtina, kad jis prarado Lietuvos Respublikos pilietybę.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės įsakymo, kuriuo pareiškėjui G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.), gimęs (duomenys neskelbtini) – kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymu atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašyme nurodė, kad jo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, kuris iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje esančioje 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopijoje nurodyta, kad Užsienio reikalų ministerija 1938 m. vasario 3 d. raštu Vidaus reikalų ministerijai pranešė, kad Lietuvos konsulato Johanesburge suteiktomis žiniomis, N. N. B. (pareiškėjo tėvas), gim. (duomenys neskelbtini) Panevėžio apskr., yra natūralizavęsis Pietų Afrikos Unijos Britų piliečiu. Taip pat tame pačiame rašte buvo nurodyta, kad kartu grąžinami pažymėtų piliečių užsienio pasai ir, kad daugiau žinių, patvirtinančių, kad N. N. (N., N.) B., g. (duomenys neskelbtini) Panevėžio apskr., Kupiškyje, gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo asmens dokumentų vidaus ir užsienio pasams gauti, išduotų pasų registracijos kortelių, pačių pasų bei daugiau žinių, patvirtinančių jo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. netekimo (nustojimo) faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Remiantis minėtu dokumentu nustatyta, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1937 m. spalio 29 d. įgijo Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę natūralizacijos tvarka, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. teikimu Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pateikė siūlymą vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tam, be kita ko, svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). LVAT šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (2020 m. kovo 4 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

Taigi, pagal paminėtą nuoseklią teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės buvo netekęs, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė 1937 m. spalio 29 d. natūralizacijos liudijimą, kuris patvirtina, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi), (gim. (duomenys neskelbtini)) priėmė Pietų Afrikos Unijos Britų pilietybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, kad pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad dar 1937 metais pareiškėjo tėvas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, natūralizacijos būdu įgijęs kitos valstybės pilietybę. Taigi pareiškėjui gimus (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, jo tėvas pareiškėjui, kaip savo palikuoniui, negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės ir teisės ją atkurti, kurios pats jau neturėjo.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat išliko nuostata, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus. Tad, įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos Respublikos pilietybė. Konstitucines nuostatas detalizuojančiame 1919 m. Laikinajame įstatyme dėl Lietuvos pilietybės (1922 m. birželio 9 d. papildymas) 6 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais nebuvo laikomi Lietuvos pilietybę atitinkantys, bet kitoje valstybėje natūralizavęsis asmenys, o šio įstatymo (1937 m. lapkričio 30 d. pakeitimas) 7 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskyrus atvejus, kai Vidaus reikalų ministerija pripažįsta pateisinamus atvejus. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, išskyrus numatytas išimtis. Šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti atvejai, kuomet laikoma, jog nutrūksta asmens ryšys su Lietuvos valstybe („gyvenimu“), o būtent kuomet asmuo gyvena užsienyje be užsienio paso arba su nustojusiu užsienio pasu arba būdamas priimtas Lietuvos piliečiu įstatymo 11 str. sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos.

Taigi, nustačius, kad ar pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., t. y. pareiškėjo tėvas neišlaikė nuolatinio ir nepertraukiamo ryšio su Lietuva, todėl ir pareiškėjas negali būti laikomas palikuonimi asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra teisinio pagrindo; netenkinus skundo (pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo), netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.