Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-06-14 · Administracinė byla Nr. A-525-850-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-14
Bylos Nr.
A-525-850-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Paparčių žemės ūkio bendrovei
Advokatai
Daina Vaidachavičienė
Administracinė byla Nr. A525-850/2010Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjai E. T.,pareiškėjos atstovei advokatei Dainai Vaidachavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. T. skundą atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Paparčių žemės ūkio bendrovei dėl žalo atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. T. prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b.l. 90–91), prašydama iš atsakovo priteisti 30 000 Lt žalos atlyginimo, atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

Nurodė, jog jos tėvai S. J. ir S. J. buvo ištremti į Sibirą, tėvui priklausęs turtas konfiskuotas. Šeimai grįžus į Lietuvą, paaiškėjo, jog gyvenamojo namo, kuriame iki ištrėmimo gyveno jos tėvai, nebeliko. Kaišiadorių rajono valdyba 1991 m. gegužės 8 d. priėmė potvarkį, kuriuo Paparčių kolūkiui buvo rekomenduota apmokėti J. S. žmonai J. S. 3 188 rublių už gyvenamąjį namą tų metų II ketvirtyje, potvarkyje nurodyta 5 710 rublių suma už ūkinius pastatus ir gyvulius sumokėta, tačiau už gyvenamąjį namą neatsiskaityta iki šiol. Jos motina į teismą įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl svarbių priežasčių, nes nuo 2002 metų jos sveikata buvo visiškai pašlijusi, nebematė, sirgo onkologine liga, sutriko inkstų veikla, turėjo psichinių sveikatos sutrikimų, dėl kurių 2007 metų spalio mėnesį pareiškėjai teko kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl motinos pripažinimo neveiksnia, tačiau byla nebuvo išnagrinėta, nes (duomenys neskelbtini) jos motina mirė. Be to, motina buvo neraštinga, baigusi tik dvi klases. Ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujintas. Apie tai, jog atsakovas atsisako sumokėti kompensaciją, ji sužinojo 2004 m. rugpjūčio 6 d. Be to, S. J., būdama 16 metų, pateko į kalėjimą, (duomenys neskelbtini) 8 metus kalinta ir kankinta, tai atsiliepė senatvėje jos sveikatai, visiškai pakriko psichika, jos nervų sistemą sužalojus ankstyvoje jaunystėje, ji ypač bijojo teismų ir teisinių ginčų sprendimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu (b.l. 33–34) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėja neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, padarytos žalos. Lietuvos TSR ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 252 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) 1 punkto 2 papunktyje nustatyta, kad miestų, rajonų valdybos priima sprendimą dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo ir rekomenduoja kolūkiams, kuriems neatlygintinai buvo perduotas konfiskuotas turtas, grąžinti jį natūra, o jeigu grąžinti šį turtą natūra nėra galimybės, - atlyginti jo vertę. Būtent tokius Nutarime nurodytus veiksmus ir atliko Kaišiadorių rajono valdyba, priimdama 1991 m. gegužės 8 d. potvarkį Nr. 59-v „Dėl J. S., M., pareiškimo“. Jokių ginčų dėl konfiskuoto turto, neatlygintinai perduoto Paparčių kolūkiui, kuris turėjo atlyginti jo vertę, nekilo, potvarkis nenuginčytas. Minėto Nutarimo 6 punkte buvo numatytas laikas, per kurį turėjo būti įgyvendinami sprendimai, nurodyta, jog „turtas pareiškėjui grąžinamas arba jo vertė atlyginama miesto, rajono valdybos sprendime nustatytu laiku, bet ne vėliau kaip per dvejus metus po to, kai buvo priimtas sprendimas“. Taigi, jei valdybos potvarkis nebuvo įgyvendintas iki 1993 m. gegužės 8 d., S. J. atsirado teisė reikšti ieškinį teisme (ieškinio senaties pradžia). Tačiau, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 84, 86 straipsniais, tokiam reikalavimui yra suėjusi ieškinio senatis. S. J. mirus ir pareiškėjai perėmus jos turtines reikalavimo teises Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio pagrindu, ieškinio senaties pradžia turi būti skaičiuojama nuo 1993 m. gegužės 8 d., t. y. nuo tos dienos, kai S. J. atsirado teisė reikšti ieškinį teisme. Nurodė, jog Kaišiadorių rajono savivaldybė yra netinkamas atsakovas, nes atlyginti konfiskuoto turto vertę turėjo Paparčių kolūkis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu (b.l. 151–155) prašymą atmetė.

Nustatė, jog pareiškėjos tėvai S. J. (K.) ir S. J. buvo neteisėtai represuoti, o pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ pripažinti reabilituotais. Pareiškėja E. T. yra pripažinta nukentėjusiu asmeniu nuo 1939-1990 metų okupacijos, 2008 m. balandžio 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra paveldėjusi S. J. turtą, todėl, kaip jos teisių perėmėja, turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos, susijusios su Kaišiadorių rajono valdybos 1991 m. gegužės 8 d. potvarkio Nr. 59-v (toliau – ir Potvarkis) 1 punkto neįvykdymu, atlyginimo. Atsižvelgė į Nutarimo 1 punkto 2 papunktį ir pažymėjo, jog Potvarkio 1 punktu buvo rekomenduota Paparčių kolūkiui apmokėti S. J. žmonai S. J. 3 188 rublių už 1949 metais neteisėtai konfiskuotą J. gyvenamąjį namą 1991 metų II ketvirtyje, 3 punktu potvarkio kontrolę pavesta vykdyti rajono valdybos sekretoriui. Paparčio kolūkio teises 1992 metais perėmė Našlėnų žemės ūkio bendrovė ir Paparčių žemės ūkio bendrovė, Našlėnų žemės ūkio bendrovė iš registro išregistruota 1994 metais, Paparčių žemės ūkio bendrovei 1997 metais įregistruotas likviduojamo juridinio asmens teisinis statusas, kadangi nėra duomenų apie jos išregistravimą iš viešojo registro, likviduojama Paparčių žemės ūkio bendrovė laikytina Paparčių kolūkio teisių perėmėju. Byloje nėra duomenų apie tai, kad už minėtą neteisėtai konfiskuotą turtą būtų atlyginta, atsakovas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog pareiškėja yra S. J. teisių perėmėja, ji negali perimti daugiau teisių nei turėjo S. J., todėl, sprendžiant ieškinio senaties ir jos termino atnaujinimo klausimą, analizuotina, kada apie nurodomą subjektinės teisės pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti S. J., kokios priežastys jai kliudė kreiptis į teismą įstatymo numatytu terminu. Pareiškėjai buvo išaiškinta teisė ir suteikta galimybė ginčyti Potvarkį, pareiškėja ja pasinaudojo, tačiau Potvarkio nenuginčijo (Kauno apygardos teismo administracinė byla Nr. 652-554/09). Įstatymo nustatyta tvarka Potvarkio nenuginčijus, Potvarkis yra galiojantis, jo neteisėtumas nenustatytas. Byloje nėra ginčo, jog S. J. 1991 metais žinojo apie Potvarkį, jos teisių perėmėja patvirtino, jog Potvarkio 1 punkte numatyta kompensacija už ūkinius pastatus ir gyvulius buvo sumokėta iš karto, t. y. 1991 metais, tokią aplinkybę patvirtino ir kiti byloje esantys dokumentai. Potvarkyje nustatytas ir apmokėjimo terminas – 1991 metų II –as ketvirtis, todėl S. J. privalėjo ir turėjo galimybę dėl minėto Potvarkio vykdymo susidomėti pasibaigus 1991 metų II-ajam ketvirčiui. Atsižvelgė į Nutarimo 6 punktą ir pažymėjo, jog S. J. nuo 1993 m. gegužės 8 d. atsirado teisė reikšti ieškinį teisme, ginant pažeistas teises 1964 metų Civilinio kodekso 84 straipsnyje numatyto termino ribose, t. y. per įstatymo nustatytą bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. 1993 m. gegužės 8 d. S. J., būdama atidi ir rūpestinga, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes privalėjo Potvarkio įgyvendinimu domėtis nuo 1991 metų antrojo ketvirčio pabaigos (t. y. termino, iki kurio pačiu Potvarkiu buvo rekomenduota Paparčių kolūkiui grąžinti ginčo turtą), o vėliausiai per Nutarimo 6 punktu nustatytą terminą. Konstatavo, kad objektyvių duomenų apie tai, jog S. J. laikotarpiu nuo 1993 m. gegužės 8 d. iki 1996 m. gegužės 8 d. būtų turėjusi sveikatos problemų, ar būtų buvę kitų priežasčių, kurios sutrukdė kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu, nėra. Nustatė, jog jai sveikatos sutrikimai nustatyti tik 2002 metais, onkologinė liga, kraujagyslinės demencijos ligos požymiai nustatyti tik 2007 metais, todėl skunde nurodytus argumentus, jog dėl ligos S. J. būtų negalėjusi įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą, vertino kaip nepagrįstus. Liudytojų A. J. K. ir A. T. parodymus vertino kaip suinteresuotų byla asmenų parodymus, nes jas su pareiškėja sieja artimi giminystės ryšiai, be to ir jos nepatvirtino S. J. sveikatos būklės, kuri būtų buvusi kliūtis kreiptis į teismą. Pabrėžė, jog byloje nesurinkta duomenų, kad S. J. amžius, mažaraštiškumas būtų sutrukdę kreiptis į teismą. Pareiškėja patvirtino, jog jos motina suprato teisių pažeidimą ir ėmėsi aktyvių veiksmų – rašė, skambino į savivaldybę, važiavo į kolūkį, žymiai vėliau, būdama vyresnio amžiaus, sugebėjo pati ir pasinaudodama artimų asmenų pagalba kreiptis į savivaldybę dėl ginčo turto grąžinimo. Pažymėjo, kad įrodymų nepakankamumas dėl skundo pateikimo taip pat teismų praktikoje nėra pripažįstamas svarbia priežastimi. Nurodė, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas, atsižvelgiant išimtinai į pareiškėjos interesus, nes būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, teisinių santykių stabilumas. Padarė išvadą, jog S. J. į teismą delsė kreiptis nepateisinamai ilgai, todėl, nesant duomenų, jog jai kreiptis į teismą būtų sutrukdžiusios objektyvios priežastys, prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo netenkintinas. Remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, aplinkybe, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki skundo padavimo sudaro pagrindą skundą atmesti. Pareiškėjos argumentus, jog žalos atlyginimas privalo būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 372 „Dėl kompensacijų, išmokamų pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo skaičiavimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1238 „Dėl kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimo“ pagrindu, pripažino nepagrįstais, nes tokie norminiai aktai taikomi jau sumokėtų kompensacijų perskaičiavimui, tačiau byloje duomenų apie tai, jog buvo atsiskaityta už ginčo turtą, nėra. Taip pat atmetė Kaišiadorių rajono savivaldybės argumentus dėl atsakovo netinkamumo, nes Nutarimu nustatyta pareiga miestų, rajonų valdyboms priimti sprendimus dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo, rekomenduojant kolūkiams, kuriems neatlygintinai buvo perduotas konfiskuotas turtas, grąžinti jį asmenims (1punkto 2-as papunktis), Potvarkio 1 punktas yra rekomendacinio, o ne imperatyvaus pobūdžio, Potvarkio kontrolę pavesta vykdyti Kaišiadorių rajono valdybai per jos darbuotoją (3 p.), teismui nepateikta duomenų apie Potvarkio įgyvendinimą, apie jo kontrolę patvirtinančius veiksmus, įvertinus šias aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja nurodė tinkamą atsakovą.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b.l. 158–159), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo argumentu, jog S. J., būdama atidi ir rūpestinga, privalėjo domėtis Potvarkio įgyvendinimu ir nuo 1993 m. gegužės 8 d. kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jos ir liudytojų paaiškinimus dėl jos motinos būklės 1989 metais grįžus iš Sibiro.

2. Teismas nepagrįstai vertino, jog 2001 m. sausio 26 d. ir 2004 m. rugpjūčio 6 d. Kaišiadorių rajono savivaldybėje S. J. vardu gauti užklausimai paneigia pareiškėjos motinos sveikatos būklę. Pabrėžia, jog jos motina buvo neraštinga, o visus raštus jos vardu rašė pareiškėja arba pareiškėjos vyras.

3. Nurodo, kad atsakovas visada žinojo, kad pinigai neišmokėti, ir nepateikė teismui įrodymų, kad S. J. gavo 3 188 rublių kompensaciją už neteisėtai konfiskuotą tėvų gyvenamąjį namą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 163) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama priteisti jai iš atsakovo 30 000 Lt žalos atlyginimo. Žalos atsiradimą pareiškėja siejo su tuo, kad nebuvo įvykdytas Kaišiadorių rajono valdybos 1991 m. gegužės 8 d. potvarkio Nr. 59-v 1 punktas, kuriuo Paparčių kolūkiui rekomenduota apmokėti J. S., A., žmonai J. S., M., 3 188 rublius už gyvenamą namą tų metų II ketvirtyje, t. y. su tuo, kad pareiškėjos motinai nebuvo sumokėta nurodyta pinigų suma.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką reglamentuoja CK nuostatos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A6-317/2007, A39-2025/2008), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju žalos atsiradimą pareiškėja sieja su 1991 m. gegužės 8 d. Potvarkio 1 punkto neįvykdymu. Kaip jau minėta, Potvarkyje numatyta, jog rekomenduoti veiksmai atliktini tų metų (t. y. 1991 metų) II ketvirtyje. Nutarimo 6 punktas nustatė, jog turtas pareiškėjui grąžinamas arba jo vertė atlyginama miesto (rajono) vykdomojo komiteto sprendime nustatytu laiku, bet ne vėliau kaip per dvejus metus po to, kai buvo priimtas sprendimas. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sutiktina, jog maksimalus galutinis terminas Potvarkyje numatytiems veiksmams atlikti buvo iki 1993 m. gegužės 8 d.

Potvarkio priėmimo ir jo galutinio įvykdymo termino pabaigos metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 83 straipsnio 1 dalis nustatė, jog, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). To paties įstatymo 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą, kuris, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Tuo tarpu 86 straipsnis nustatė, jog ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje tokia diena laikytina 1993 m. gegužės 8 d., t. y. paskutinė diena, iki kurios galėjo būti įvykdytas Potvarkio 1 punktas. Todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, S. J. (pareiškėjos motina), manydama, jog jos teisės yra galimai pažeidžiamos, žinodama apie Potvarkį, juo nustatytus įpareigojimus bei tokių veiksmų atlikimo terminą, turėjo iki 1996 m. gegužės 8 d. kreiptis į teismą, siekdama tinkamai įgyvendinti savo interesus. Tokie veiksmai atlikti nebuvo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl, konstatavus, jog pareiškėjos motina iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog toks terminas buvo praleistas.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Šiuo atveju pareiškėja, grįsdama ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodė, kad jos motina buvo sunkios sveikatos būklės, neraštinga, bijojo bylinėtis.

Pažymėtina, jog byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog nuo 2007 metų S. J. sveikatos būklė pablogėjo, tačiau tokie įrodymai nepatvirtina, kad tokia pareiškėjos motinos būklė buvo per visą ieškinio senaties termino eigą ir iki 2007 metų. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos motinos vardu dar 2004 metais buvo pateikti užklausimai atitinkamoms institucijoms, todėl net ir tuo atveju, jeigu tokius užklausimus, kaip teigia pareiškėja, rašė ji, nepateikus jokių kitų įrodymų apie S. J. sveikatos būklę per visą minėtą laikotarpį, nėra pagrindo išvadai, kad S. J. iki ieškinio senaties termino pabaigos ir ilgą laiką po tokio termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti jos galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės (jos motinos neraštingumas ar bylinėjimosi baimė) vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, jog nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į teismo posėdyje liudytojų pateiktus parodymus. Pažymėtina, jog, kaip pagrįstai konstatavo teismas, pareiškėjos nurodyti liudytojai vertintini kaip suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, be to, jie nepatvirtino ir nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios priežastys ieškinio senaties termino atnaujinimui. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjos E. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė