Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. O. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 129 str.1 d., ir BK 138 str. 1 d. bei nuteistas:

pagal BK 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė P. O. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš P. O. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 171,50 Lt turėtoms išlaidoms dėl nukentėjusiųjų gydymo atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. O. nuteistas už tai, kad 2006-01-15, apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo gyvenamojo namo kambaryje, Kenos g. 19, Kalvelių k., Kalvelių sen., Vilniaus r., asmeninio konflikto metu, tyčia griebė už plaukų sugyventinę R. M. , ištempė ją iš lovos ir pargriovęs ant grindų, tyčia kėde sudavė nukentėjusiajai vieną kartą į galvą bei nemažiau 3 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas dvi muštines žaizdas pakaušyje, kairės plaštakos III-o piršto nubrozdinimą, sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei X-o dešinės pusės šonkaulio užpakalinio galo lūžį, sužalojimą vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą R. M. .

Jis taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, asmeninio konflikto metu nenustatytu daiktu bei rankomis ir kojomis tyčia sudavė nukentėjusiajam V. T. ne mažiau 6 smūgių į galvą bei kitas kūno vietas, padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldrinius lūžius, sužalojimus vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu bei muštinę žaizdą viršugalvyje, daugybines poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, sužalojimus visumoje vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, nuo staigaus galvos smegenų rotacinio judesio kaukolės atžvilgiu, pažeidus kraujagyslę (kraujagysles), jungiančias kietąjį galvos smegenų dangalą su galvos smegenų paviršiumi susidarė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis mirė ir taip tyčia nužudė V. T. .

Nuteistojo P. O. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, nuosprendyje išdėsty­tos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Be to nuosprendis priimtas re­miantis prielaidomis, netiriant įrodymų, neįrodyta, kad P. O. įvykdė tyčinį nužudymą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi vien tik medicinos specialisto išvada, kurioje pateikiama tik teorinė prielaida dėl V. T. mirties priežasties. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebu­vo aiškinamasi ką veikė ir su kuo bendravo V. T. nuo 2006-01-16, t.y. dienos, kada įvyko konfliktas, iki 2006-01-22 dienos, kuomet buvo rastas nukentėjusiojo lavonas. Be to, apelianto teigimu, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp greitosios medicinos pa­galbos gydytojų užfiksuotų sužalojimų ir teismo medicinos instituto specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai, apžiurėję V. T. 2006-01-15 ir 2006-01-16, nustatė tik 2 sužalojimus - piršto ir išorinę galvos žaizdą viršugalvyje. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadose nustatyta daugiau sužalojimų. Specialisto išvadoje Nr. M16-281/06 (01) nurodyta, jog kraujas V. T. iš kraujagyslės pradėjo lietis iš karto po galvos sužalojimo. Tačiau neaišku po kurio sumušimo, nes gydytojas neurochirurgas G. M. , neurologiškai apžiūrėjęs pacientą V. T. po 2006-01-15 konflikto, galvos smegenų traumos nenustatė, reiškia jos nebuvo. Tai įrašyta mirusiojo ligos istorijoje. Iš to seka, kad nurodyti sužalojimai atsirado vėliau, t.y. po 2006-01-16 dienos. Kad būtų pašalinti šie prieštaravimai ir išsiaiškinta nuo kokių sužalojimų mirė V. T. , apeliantas teigia prašęs apklausti liudytoją gydytoją G. M. ir teismo medicinos specialistą, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas, taip pažeidžiant P. O. teisę į gynybą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje konstavo, jog P. O. kilusio konflikto metu tyčia nužudė V. T. , suduodamas jam smūgius į galvą, rankomis, kojomis ir nenustatytu daiktu. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų (išskyrus specialisto išvada, kuri pagrįsta prielaidomis), kad P. O. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Apeliantas teigia, kad pats V.T., apklaustas policijoje parodė, kad namo šeimininkas vartė baldus, o jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Smūgių į galvą V. T. nenurodė. Jo parodymai sutampa su paties P. O. pa­rodymais ir liudytojos R. M. parodymais.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. O. kaltu dėl R. M. nesun­kaus sveikatos sutrikdymo, skyrė per griežtą bausmę, kadangi jis ankščiau neteistas, administracinių nuobaudų neturėjęs, pilnai prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to iki­teisminio tyrimo metu nukentėjusi R. M. ir P. O. susitaikė, tai patvirtina byloje esantis nukentėjusios pareiškimas. Nusikaltimas, numatytas LR BK 138 str. l d., priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, to­dėl, apelianto teigimu, P. O. atžvilgiu turėjo būti taikomas LR BK 38 str.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. O. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog P. O. pilnai pripažino savo kaltę dėl V. T. nužudymo. Kaip matyti iš nuteistojo P. O. parodymų, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pripažino tik, kad tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė smūgius į įvairias kūno vietas tiek R. M. , tiek ir V. T. . Tačiau jis neigė turėjęs tikslą nužudyti nukentėjusįjį V. T. , todėl nurodė, kad dėl jam inkriminuojamos veikos, numatytos LR BK 129 str. 1 d. savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, jog P. O. pilnai prisipažino dėl V. T. nužudymo. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad iš nuosprendyje išdėstytų nuteistojo P. O. parodymų apie faktines bylos aplinkybes bei tų parodymų vertinimo matyti, jog teismas faktiškai P. O. parodymus įvertino, kaip dalinį prisipažinimą. Atsižvelgdama į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog padaryta klaida, nurodant P. O. savo kaltės pripažinimo laipsnį dėl tyčinio V. T. nužudymo, nesutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl P. O. kaltės nužudžius V. T. įrodytumo.

Skunde apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi vien tik medicinos specialisto išvada, kurioje pateikiama tik teorinė prielaida dėl V. T. mirties priežasties. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 281/06 (01) vienareikšmiškai nurodyta, jog V. T. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda viršugalvyje, kraujosruvomis veide ir pakaušio kairėje pusėje bei kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tai komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu. Šią išvadą teismo medicinos specialistas padarė remdamasis ne teorinėmis prielaidomis, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, bet objektyviais duomenimis, gautais atlikus V. T. lavono teismo medicinos tyrimą bei įvertinus papildomų tyrimų duomenis. Ši teismo medicinos specialisto išvada neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo ja abejoti.

Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. O. kaltu dėl V. T. nužudymo, nuosprendyje rėmėsi ne tik teismo medicinos specialisto išvadomis, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais: paties nuteistojo P. O. parodymais, šių parodymų patikrinimo vietoje protokolais, liudytojų bei nukentėjusiojo V. T. iki jo mirties duotais parodymais.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme P. O. bei liudytoja R. M. buvo iškėlę versiją, jog abu matė, kad nukentėjusysis 2006-01-15 į namus pas juos atėjo su patinusia ranka ir skaudančia koja, todėl teigė, kad mirtį sukėlusius sužalojimus jam dar iki konflikto su P. O. galėjo padaryti kiti asmenys. Šią versiją, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip siekį palengvinti P. O. baudžiamąją atsakomybę ir atmetė, kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde keliama panaši versija, teigiant, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebu­vo aiškinamasi ką veikė ir su kuo bendravo V. T. po 2006-01-15, t.y. po dienos, kada įvyko konfliktas, iki 2006-01-22 dienos, kuomet buvo rastas nukentėjusiojo lavonas. Tokiu būdu apeliantas teigia, kad mirtį sukėlusius sužalojimus kiti asmenys galėjo padaryti jau po konflikto su P. O. , t.y. po 2006-01-15. Be to, šią savo versiją nuteistojo gynėjas grindžia tuo, kad greitosios medicinos pagalbos gydytojai, apžiurėję V. T. iškart po įvykio 2006-01-15, nustatė mažiau sužalojimų (kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldriniai lūžiai bei muštinė žaizdą viršugalvyje), nei jų buvo nustatyta teismo medicinos specialisto išvadose (poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldriniai lūžiai, muštinė žaizdą viršugalvyje, daugybinės poodinės kraujosruvos veide, kraujosruva pakaušio kairėje pusėje).

Iš tiesų, teismo medicinos specialistas nustatė daugiau sužalojimų, nei jų buvo užfiksuota medicininiuose dokumentuose po nukentėjusiojo V. T. apžiūros iš karto po įvykio Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tiek Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytojai, tiek ir teismo medicinos specialistas tris sužalojimus nustatė vienodai, o būtent: 1) poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, 2) kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldrinius lūžius bei 3) muštinę žaizdą viršugalvyje. Vertinant šią aplinkybę visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, o būtent dar gyvo nukentėjusiojo V. T. duotais parodymais, paties nuteistojo parodymais apie tai, jog jis tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė smūgius į įvairias kūno vietas tiek R. M. , tiek ir V. T. , liudytojos R. M. parodymais, patvirtinančiais minėtus V. T. ir P. O. parodymus, galima daryti išvadą, jog byloje surinktais ir teismo įvertintais duomenimis neabejotinai įrodyta, kad aukščiau minėtus sužalojimus nukentėjusiajam V. T. suduodamas smūgius į galvą bei kitas kūno vietas padarė būtent P. O. .

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kraujosruvų veide ir pakaušio kairėje pusėje neužfiksavimas medicininiuose dokumentuose po 2006-01-15 nukentėjusiojo apžiūros ligoninėje, neduoda pagrindo teigti, jog P. O. nesudavė V. T. smūgių ir į veido bei pakaušio sritis bei, kad kraujosruvų šiose srityse po P. O. suduotų smūgių nebuvo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad apžiūra greitosios pagalbos ligoninėje skiriasi nuo tyrimo, atliekamo teismo medicinos eksperto, siekiant nustatyti nukentėjusiojo mirties priežastį, kuomet atliekamas kruopštus medicininių dokumentų bei išorinis ir vidinis lavono tyrimai. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad 2006-01-15 apžiūrėjęs nukentėjusįjį V. T. Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės gydytojas neurochirurgas G. M. medicininiuose dokumentuose įrašė: „sumuštas, mušta žaizda, duomenų apie galvos smegenų traumą nėra. DGN.: galvos mušta žaizda“. Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, gydytojas apžiūros metu nustatytus sužalojimus fiksuodamas medicininiuose dokumentuose jų nedetalizavo, o nurodė tik bendrą V. T. būklę „sumuštas“ bei gerai matomą apie 5 cm ilgio žaizdą viršugalvio srityje. Apklaustas apeliaciniame teisme gydytojas G. M. parodė, kad kai jis apžiūrinėjo po įvykio 2006-01-15 į ligoninę atvežtą nukentėjusįjį V. T. , sužalojimai buvo ne tik pastarojo viršugalvyję, bet ir jo veide. Liudytojas G. M. apeliaciniame teisme taip pat parodė, kad paprastai per dieną jis dirbdamas gydymo įstaigoje turi daugiau nei šimtą pacientų ir tai galėjo sutrukdyti jam užfiksuoti tuos sužalojimus, kurie jam, kaip neurologui, neatrodė galintys sukelti galvos smegenų traumą.

Be to, apeliaciniame teisme apklaustas liudytojas V. J. parodė, kad 2006-01-15 jis būdamas Vilniaus r. PK tyrėju, gavęs iš budėtojo panešimą vyko į Kalvelių kaimą. Atvykęs nurodytu adresu kambaryje be R. M. ir P. O. jis pastebėjo ir V. T. , kuris, pasak liudytojo, gulėjo ant žemės, greta jo buvo daug kraujo. Savarankiškai jis atsistoti negalėjo, jo veidas taip pat buvo kruvinas. Pokalbio metu V. T. tyrėjui V. J. teigė, kad jam smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas sudavė būtent P. O. . Šie liudytojo parodymai sutampa su kitais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, tame tarpe ir su gydytojos M. M. , kuri pirmoji apžiūrėjo nukentėjusįjį įvykio vietoje, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje padarytais įrašais: „guli ant grindų, iš plaukuotos galvos dalies kraujuoja. Buvo be sąmonės 10 minučių. Veido srityje hematoma.“ Taigi, įvykio vietoje nukentėjusįjį apžiūrėjusi gydytoja M. M. konstatavo ne tik galvos traumą, bet ir veido hematomą - išsiliejusio kraujo susitelkimą žaizdoje, kitaip tariant kraujosruvas.

Taigi, galima daryti išvadą, kad tiek galvos žaizda, tiek ir kraujosruvos nukentėjusiojo veide buvo matomos iškart po įvykio 2006-01-15, tačiau dėl įvairių, aukščiau išdėstytų priežasčių, pirminės medicininės apžiūros dokumentuose kraujosruvos V. T. veide nebuvo tinkamai užfiksuotos.

Be to, liudytojas P. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo susitikęs su nukentėjusiuoju V. T. po 2006-01-15, matė, kad buvo subintuota jo ranka. V. T. jam papasakojo, kad jį sumušė kaimynas, kurį pažįsta kartu su jais buvęs L. M. . Nukentėjusysis liudytojui P. N. susitikimo metu nieko apie tai, kad jį dar kas nors būtų sumušęs, išskyrus minėtą kaimyną, nesakė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis P. O. parodė, jog 2006-01-15 jis buvo sulaikytas dviems paroms policijoje. Išleistas po dviejų dienų P. O. nuėjo pas nukentėjusįjį V. T. . Pastarasis, nuteistojo teigimu, niekuo nesiskundė ir neminėjo, kad kas nors dar be P. O. jį būtų sumušęs.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad būtent P. O. nusikalstamais veiksmais, o būtent 2006-01-15, apie 20.00 val., rankomis ir kojomis tyčia suduodamas ne mažiau, kaip 6 smūgius nukentėjusiajam V. T. į galvą bei kitas kūno vietas, padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldrinius lūžius (sužalojimus vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu) bei muštinę žaizdą viršugalvyje, daugybines poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje (sužalojimus visumoje vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu), dėl ko, nuo staigaus galvos smegenų rotacinio judesio kaukolės atžvilgiu, pažeidus kraujagyslę (kraujagysles), jungiančias kietąjį galvos smegenų dangalą su galvos smegenų paviršiumi susidarė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis mirė, tyčia nužudė V. T. . Šie P. O. , o ne kitų asmenų, kaip nurodoma skunde, nusikalstami veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, jie yra šių pasekmių priežastis ir jų būtina sąlyga. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. O. kaltu dėl tyčinio V. T. nužudymo, teisminės klaidos nepadarė.

Taigi, apeliaciniame skunde iškelta versija, jog P. O. galėjo mirti dėl kitų asmenų po 2006-01-15 jam padarytų sužalojimų, vertinama, kaip viena iš nuteistojo pasirinktų gynybos versijų ir atmetama, kaip nepagrįsta.

Skundo teiginys, jog P. O. , atsitiktinai suduodamas smūgius V. T. , neturėjo ir negalėjo numatyti pasekmių, nes jo pyktis ir veiksmai buvo nukreipti prieš sugyventinę R. M. , todėl tokia asmens veika turi būti vertinama kaip įvykis (kazusas), yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nužudydamas V. T. P. O. veikė netiesiogine tyčia, t.y. darydamas šį nusikaltimą P. O. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais jis gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog P. O. pyktis ir veiksmai buvo nukreipti prieš sugyventinę R. M. , o nukentėjusiajam V. T. smūgiai buvo suduoti atsitiktinai, mušant R. M. , o ne jį, šį teiginį paneigia paties nuteistojo ir liudytojos R. M. parodymai. Kaip matyti iš P. O. duotų parodymų, 2006-01-15 jam pavydą sukėlė nukentėjusiojo ir jo sugyventinės flirtas ir jis supyko tiek ant R. M. , tiek ir ant V. T. . Po smūgių, kuriuos jis iš pavydo sudavė sugyventinei R. M. , ši pabėgo. Jis tuomet nuėjo į virtuvę, kur gulėjo V. T. . Įėjęs į virtuvę P. O. sudavė V. T. ne mažiau trijų smūgių rankomis (į kurias vietas teigė neprisimenąs). Nukentėjusioji R. M. patvirtino šiuos nuteistojo nurodytus faktus ir parodė, kad V. T. buvo uždėjęs jai ranką ant kojos, todėl P. O. kilo pavydas. Pirmiausia nuteistasis griebė R. M. už plaukų ir ištempęs iš lovos ėmė mušti, po to, kai nuteistasis trenkė jai kėde per galvą, ši prarado sąmonę. Atgavusi sąmonę ji pamatė virtuvėję „besimušančius“ V. T. ir P. O. . Teigė mačiusi, kaip P. O. porą kartų smūgiavo V. T. kojomis, tačiau į kurias tiksliai vietas ji nenurodė. Taigi, iš aptartų nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad smūgiai V. T. nebuvo atsitiktiniai, tai buvo valingas prieš V. T. nukreiptas nuteistojo veiksmas, kurį sąlygojo kilęs pavydas ir pyktis.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad nukentėjusiojo jis nužudyti nenorėjo, nenumatė, kad jo veiksmai sukels tokias pasėkmes. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. T. jis nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t.y. darydamas šį nusikaltimą jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad taip veikdamas gali nužudyti nukentėjusįjį, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi, šiuo atveju P. O. kaltė nėra siejama su jo noru nužudyti nukentėjusįjį ir tokio jo siekio įrodyti nebūtina. Pagrindiniai požymiai, lemiantys P. O. kaltės padarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumą, šiuo atveju yra jo subjektyvus suvokimas, kad savo nusikalstamais veiksmais jis gali nužudyti nukentėjusįjį ir sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti.

Nors apeliantas skunde teigia nenumatęs, kad savo veiksmais gali sukelti tokias pasėkmes, t.y. V. T. mirtį, ir negalėjęs to numatyti, tačiau byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais nustatyta priešingai. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė ne mažiau, kaip 6 trauminiais poveikiais, tarp kurių buvo ir stiprūs smūgiai į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – galvą. Pastarieji smūgiai sukėlė V. T. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis mirė. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl savo protinio išsivystymo bei intelekto P. O. negalėtų suvokti, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokią vietą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ir pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir, kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, nuteistasis P. O. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti V. T. , ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į pirmosios instancijos teismo įvertintus bei nuosprendyje nurodytus įrodymus, tiek ir į aukščiau išdėstytus apeliacinės instancijos teismo argumentus, daro išvadą, jog byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad P. O. veikė netiesiogine tyčia ir todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliacinio skundo teiginys, jog teismas V. T. skyrė per griežtą bausmę, nepagrįstas. Skirdamas bausmę P. O. , pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes: P. O. ankščiau neteistas, administracinių nuobaudų neturėjęs, pilnai prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad apygardos teismas, skirdamas P. O. bausmę, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertino nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl P. O. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio. P. O. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams yra mažesnė už BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, todėl ji nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas P. O. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl nesunkaus R. M. sveikatos sutrikdymo, turėjo atsižvelgti į tai, kad iki­teisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. M. ir P. O. susitaikė, šis nusikaltimas, numatytas LR BK 138 str. l d., priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų, to­dėl, apelianto teigimu, P. O. atžvilgiu turėjo būti taikomas LR BK 38 str., ir jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 38 str. 1 d. numato keturias sąlygas, kurioms esant asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: 1) jis turi prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlyginti ar pašalinti fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarti dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikyti su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir 4) turi būti pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, šiuo atveju pirmosios trys baudžiamajame įstatyme numatytos sąlygos yra įvykdytos. P. O. prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajai R. M. ir taip nesunkiai sutrikdęs jai sveikatą, nukentėjusioji R. M. žalos nenurodė patyrusi ir civilinio ieškinio nepareiškė, taip pat ji parašė pareiškimą, kuriame patvirtino, kad su P. O. susitaikė ir jam pretenzijų nebeturinti. Tačiau, be šių byloje nustatytų aplinkybių, teismui turi būti pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Toks pagrindas galėtų būti byloje surinkti duomenys, jog asmens padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė, o ne tendencinga jo elgesio pasekmė, taip pat duomenys apie nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą, tikslus ir motyvus, nusikalstamą veiką padariusiojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šiuo atveju, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, smurtas nukentėjusiosios R. M. atžvilgiu nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis. Nors P. O. anksčiau neteistas ir administracine tvarka nebaustas, tačiau iš nukentėjusiosios R. M. parodymų matyti, kad P. O. ir anksčiau prieš ją smurtaudavo. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad jei P. O. prisigeria, jis tampa agresyvus, savęs nekontroliuoja, daužo indus, be jokios priežasties ją sumuša. Apklausiama teisme ji taip pat parodė, kad dėl P. O. veiksmų ir anskčiau yra kreipusis į policiją. Atsižvelgdama į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. M. sumušimas 2006-01-15 nebuvo atsitiktinis, nulemtas susiklosčiusių aplinkybių P. O. poelgis, bet logiška jo ankstesnio gyvenimo būdo bei elgesio išdava, sukėlusi ne tik nesunkų sveikatos sutrikdymą R. M. , tačiau iš esmės sąlygojusi ir kito, labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasėkmes padarymą, t.y. V. T. nužudymą.

Šios byloje nustatytos aplinkybės neduoda teismui pagrindo manyti, kad P. O. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra įstatyminio pagrindo taikyti jo atžvilgiu BK 38 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymą. Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad esant ir visoms BK 38 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi tai yra jo teisė, o ne pareiga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo P. O. gynėjo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo P. O. apeliacinį skundą atmesti.