Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo D. D. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria nuteistajam D. D. buvo pratęstas procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų terminas trims mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtosios bausmės subendrintos ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta 60 MGL (7800 litų) dydžio bauda.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Šiuo metu byla nėra išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme.

Skunde aiškinama, kad Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutartis neatitinka nei tokiam dokumentui keliamų formos, nei turinio reikalavimų. Nuteistasis kelia versiją, kad iš tikrųjų Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutartis buvo nukopijuota nuo prokuroro prašymo, arba nutarties projektą ruošė prašymą pateikęs prokuroras. Tokią versiją nuteistasis grindžia tuo, kad nutartyje yra klaidingai nurodytas teismas, kuris priėmė sprendimą taikyti procesinę prievartos priemonę, procesinio sprendimo forma skiriasi nuo analogiškų ar panašių to paties teismo procesinių dokumentų, tuo pačiu pažymima, jog aptariama nutartis savo forma labai panaši į Kauno apygardos prokuratūros ruošiamus dokumentus, kuriuose analogiškai išdėstyti dokumentų rekvizitai, be to, tiek prokuroro prašymo, tiek teismo nutarties nustatomosios dalies tekstas yra identiškas.

D. D. yra įsitikinęs, kad jo nurodyti argumentai leidžia daryti kategorišką išvadą, jog Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas priimdamas 2011 m. sausio 28 d. nutartį iš esmės nenagrinėjo, nesiaiškino prokuroro prašymo pagrįstumo, netikrino ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, su jais nesusipažino. Dėl šios priežasties Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutartis negali būti laikoma nei teisėta, nei teisinga, tuo pačiu negali būti laikomi teisėtais ir teisingais procesiniai dokumentai, kurie buvo priimti minėtos nutarties pagrindu.

Nuteistasis mano, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi priimta pažeidžiant imperatyvias baudžiamojo proceso normas, neišnagrinėjus nuteistojo pagrindinių argumentų bei motyvų. Nutarties forma ir turinys neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio teismo nutartims.

Skunde pažymima, kad Kauno apygardos teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl nuteistojo argumentų, susijusių su Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutarties teisėtumu bei teisingumu. D. D. yra įsitikęs, kad skundžiamojoje nutartyje visiškai nepagrįstai nurodoma, jog jo pateikti argumentai, susiję su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, nėra nagrinėjamo klausimo dalykas. Toks teismo teiginys rodo, kad nuteistojo prašymas iš esmės nebuvo nagrinėjamas.

Skunde teigiama, kad skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje buvo nurodyta, jog buvo sprendžiamas nuteistojo prašymas dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, tačiau iš rezoliucinės nutarties dalies matyti, jog šis klausimas nebuvo išspręstas, dėl nuteistojo prašymo nebuvo priimtas joks sprendimas, o buvo nutarta pratęsti procesinės prievartos priemonės taikymo terminą.

Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BPK) 157 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog tais atvejais, kai byla perduota į teismą dėl laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų sprendžia teismas. Sprendimai gali būti priimami rašytinio proceso tvarka arba teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. balandžio 6, 27 d. vykusių teismo posėdžių metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo. Joks proceso dalyvis neteikė prašymo dėl minėtos procesinės prievartos priemonės termino taikymo pratęsimo. Taigi nuteistais yra įsitikinęs, kad teismas pablogino jo padėtį dėl jo paties prašymo, nors tokio sprendimo priimti negalėjo.

Nuteistasis yra įsitikinęs, kad Kauno apygardos teismas priimdamas 2012 m. balandžio 27 d. nutartį nesilaikė imperatyvių Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, nesivadovavo joje įtvirtintais principais, pažeidė jo konstitucines teises. Tokį įsitikinimą D. D. grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Teismo posėdžio metu nuteistasis prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. D. skundas atmestinas.

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria D. D. buvo pratęstas laikino nušalinimo nuo pareigų terminas trims mėnesiams, yra teisėta ir pagrįsta.

D. D. savo skunde dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutarties daug dėmesio skiria Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutarties, kuria nuteistajam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų, formos bei turinio analizei, teigia, jog ši nutartis yra neteisėta bei neteisinga, todėl jos pagrindu priimtos vėlesnės nutartys taip pat negali būti laikomos nei teisėtomis, nei teisingomis. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 3 dalį nutartį laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, taip pat nutartį pratęsti šios priemonės taikymo terminą per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo įtariamajam dienos įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti aukštesniajam teismui. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutartis nebuvo apskųsta (apskundimo terminai yra pasibaigę) ir panaikinta įstatymų nustatyta tvarka, ji yra galiojanti. Taigi esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamoje nutartyje buvo pagrįstai atsisakyta nagrinėti nuteistojo argumentus, susijusius su Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutarties teisėtumu. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutarties trūkumai detaliau neanalizuotini, kadangi dėl jų vis tiek joks procesinis sprendimas negali būti priimtas.

Atkreiptinas D. D. dėmesys į tai, kad sprendžiant procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo klausimą, kiekvienu atveju yra būtina įvertinti ar ši prievartos priemonė yra būtina, ar jos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju yra tikslingas, ar šia priemone nėra nepagrįstai suvaržomos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos matyti, kad D. D. paskirtosios procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo klausimas buvo sprendžiamas kelis kartus, taip pat šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas ir Lietuvos apeliaciniame teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo atmestas D. D. skundas dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas laikino nušalinimo nuo pareigų terminas). Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. sausio 28 d. nutarties techninio pobūdžio trūkumai nulėmė ir vėlesnių teismų sprendimų turinį.

Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog tais atvejais, kai byla yra perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Šiuo metu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis, kuriuo buvo nuteistas D. D. yra apskųstas apeliacine tvarka, šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėja Kauno apygardos teismas. Taigi būtent Kauno apygardos teismas (baudžiamąją bylą nagrinėjanti šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija) turi teisę spręsti klausimą dėl D. D. taikomos prievartos priemonės termino pratęsimo.

Iš teismui pateiktoje baudžiamojoje byloje esančio teismo posėdžio protokolo turinio matyti, jog 2012 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje buvo sprendžiamas klausimas dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo. Dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo pasisakė tiek nuteistasis D. D., jis prašė nebepratęsti laikino nušalinimo nuo pareigų termino, tiek prokuroras, kuris nurodė, jog nuteistojo prašymas turėtų būti atmestas (t. 4, b. l. 291-292). Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi nutarė pratęsti nuteistajam D. D. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų terminą trims mėnesiams. Kaip jau minėta, tokį sprendimą teismas galėjo priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistasis prašė nepratęsti laikino nušalinimo nuo pareigų termino, niekaip nesaisto teismo, kadangi teismas savo iniciatyva privalo pratęsti prievartos priemonės taikymo terminą, jeigu tam yra įstatyme numatyti pagrindai ir sąlygos. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad tokia įstatyme numatyta teismo pareiga suponuoja išvadą, jog teismas, savo iniciatyva išspręsdamas procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo klausimą, nepažeidė principo non reformato in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) reikalavimų.

Nuteistasis pastebi, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kaip buvo išspręstas jo prašymas. Toks skundo teiginys iš dalies yra pagrįstas. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutarties rezoliucinėje dalyje iš tikrųjų nėra tiesiogiai nurodyta, jog nuteistojo D. D. skundas yra atmetamas, visgi toks teiginys yra nurodytas nustatomoje nutarties dalyje. Be to, iš paties teismo suformuluoto sprendimo, t. y. buvo nutarta pratęsti nušalinimo nuo pareigų terminą, darytina neabejotina, akivaizdi išvada, kad nuteistojo prašymas buvo atmestas. Taigi aplinkybė, kad skundžiamosios nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, jog nuteistojo D. D. prašymas yra atmetamas, nėra pagrindas naikinti pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje yra nurodyta, jog buvo sprendžiamas nuteistojo prašymas dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo. Visgi, kaip jau buvo minėta, nuteistojo prašymas šiuo atveju neriboja teismo diskrecijos, jos ribas nustato Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnis. Skundžiamos nutarties turinys leidžia daryti, jog vienu procesiniu dokumentu buvo išspręstas nuteistojo prašymas bei procesinės prievartos tolimesnio taikymo klausimas.

Skunde tvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia kategoriškai teigti, jog teismai atlikdamas savo funkcijas (vykdydami teisingumą) negali siekti formalaus teisingumo, teismų sprendimai turi būti ne tik teisėti, bet svarbiausia teisingi. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog tokie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija taip pat leidžia daryti išvadą, jog iš esmės teisingas sprendimas negali būti panaikintas dėl menkaverčių procesinių trūkumų, kurie neturėjo įtakos teisingam konkretaus klausimo išsprendimui, kadangi tokiu atveju teisėtumo reikalavimų laikymasis akivaizdžiai įgytų prioritetą prieš teisingą sprendimą. Taigi aplinkybė, kad įžanginėje nutarties dalyje buvo nurodyta, jog buvo sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo prašymo, tačiau tiesiogiai nenurodyta, jog buvo sprendžiamas klausimas ir dėl procesinės prievartos priemonės taikymo termino pratęsimo, negali būti pakankamu pagrindu naikinti skundžiamą nutartį.

Lietuvos Respublikos BPK 157 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimą nuo pareigų baudžiamajame procese taikoma: 1) siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką arba 2) siekiant užkirsti galimybę įtariamajam (kaltinamajam ar nuteistajam) daryti naujas nusikalstamas veikas, kliudyti bylos tyrimui ar nagrinėjimui. Nurodyti pagrindai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad ši procesinė prievartos priemonė būtų pritaikyta asmeniui.

D. D. atžvilgiu šiuo metu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis yra nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnio 1 ir 4 dalyse, padarymą (nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs). Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu konstatuota, jog D. D. nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams padarė atlikdamas savo darbines funkcijas, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimai, todėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje pagrįstai nustatyta, jog atlikdamas pareigas, nuo kurių nuteistasis yra nušalintas, jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Dėl šios priežasties laikinas nušalinimas nuo pareigų D. D. turi būti tęsiamas.

Tuo pačiu konstatuotina, kad nepagrįstas skundo teiginys, jog teismas apskritai nenagrinėjo nuteistojo prašymo. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutarties turinys leidžia daryti išvadą, jog D. D. prašymas buvo sprendžiamas, t. y. teismas motyvavo, kodėl nuteistajam turi būti pratęstas laikino nušalinimo nuo pareigų terminas, tuo pačiu teismo išdėstyti motyvai reiškia, kad nuteistojo prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkintinas.

Esant tokioms aplinkybėms tenkinti nuteistojo D. D. skundo nėra jokio pagrindo. D. D. skundas atmestinas ir paliktina galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. D. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.