- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- I-10895-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- P. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui P. S., viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 iki 2015 m. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Kameroje, kurios plotas apie 7 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtos tualeto ventiliacijos, kamerose buvo visada drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo. Turėjo būti įrengtas uždaras tualetas. Teigė, kad Lukiškių TI-K nesudarė galimybių išsiskalbti viršutinių rūbų. Kameroje tekdavo valgyti stovint. Kamerose naktinis ir dieninis apšvietimas buvo per mažas. Žiemos metu kamerose labai šalta. Trumpalaikio sulaikymo patalpose veisėsi pelėsis, degė 10 W lemputė. Kamerose trūko oro. Nurodė, kad atvykdamas ir išvykdamas iš Lukiškių TI-K niekada negaudavo maisto. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–14).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiais: 2014-10-07–2014-10-08, 2014-10-28, 2014-12-10, 2014-12-25, 2014-12-29, 2015-01-28–2015-02-05, 2015-02-13–2015-02-14, 2015-03-03–2015-03-06, 2015-03-17–2015-03-19, 2015-03-21–2015-03-30, 2015-04-14, 2015-04-21–2015-04-22, 2015-05-08, 2015-05-11, 2015-05-22–2015-05-23, 2015-06-04–2015-06-18 atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Nurodė, kad nevertinami laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.
Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad tualetas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad yra sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti patalynę ir apatinius drabužius. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Maitinimas organizuojamas vadovaujantis dienotvarke, nepriklausomai nuo atvykimo (išvykimo) laiko. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu ir vertina kaip nesąžiningą siekį pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjas skundą grindė bendro pobūdžio teiginiais. Nei žalos fakto, nei jos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad P. S. (b. l. 7–9, 89–92) 2014-10-07 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2015-07-01 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,48 kv. m iki 42,33 m. Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje (b. l. 89–92).
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-10-07 iki 2015-07-01 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 107 paras. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K buvo laikomas 166 paras, šiuo laikotarpiu 59 paras buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo. Pareiškėjas 2015-03-20 buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m, joje buvo laikomi 12 asmenų, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,5 kv. m, t. y. nežymiai pažeistas ploto reikalavimas. Teismas tokio nukrypimo nevertina kaip pažeidimo. Kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (oro trūkumas, valgymas stovint) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu.
Be to, pareiškėjas teigė, kad naktinis ir dieninis apšvietimas neatitiko reikalavimų.
Higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir tyrimų matavimo rezultatus (b. l. 15–88) iš kurių matyti, kad nebuvo užfiksuotų pareikėjo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų krepęsis į administraciją su prašymais su skundais dėl šių pažeidimų. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad nebuvo įrengta ventiliacija, kamerose buvo drėgna, rūbai nedžiūdavo.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K teigė, kad kameros ir yra vėdinamos per langus. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė, todėl teismas konstatuoja, kad minėti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, o reikalavimo įrengti patalpų vedinimo sistemą nėra. Toks reikalavimas būtų taikoma kapitaliai remontuojant Lukiškių TI-K (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas).
Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo galimybių išsiskalbti drabužių.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, neindividualizuoti, nenurodyta, kada pareiškėjui tokia teisė nebuvo suteikta, ar jis dėl to kreipėsi į administraciją. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų atsakovo nurodytas aplinkybes.
Pareiškėjo teigimu, turi būti įrengtas uždaras tualetas. Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad minėtoje higienos normoje nėra nustatyto reikalavimo įrengti uždarą tualetą. Pareiškėjas neneigė, kad tualetas atskirtas sienele. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K teiginiais, kad tualetas yra įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl uždaro tualeto įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginiai, kad jis atvykęs negaudavo maisto yra abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečia negavo maisto, ar dėl to kreipėsi į administraciją ir jokiais duomenimis šių savo teiginių nepagrindė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai vertinami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad skunde nepakanka nurodyti abstrakčius teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bet juos reikia individualizuoti ir pagrįsti, kad pareiškėjui būtent dėl tokių sąlygų kilo žala.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas pagrįstais pripažįsta pareiškėjo teiginius dėl kameros ploto reikalavimų pažeidimų, o kitus atmeta kaip nepagrįstus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 107 paras buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos (per mažas plotas ir dirbtinė dieninė apšvieta) pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1774-575-2015), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (107 paras pažeidžiant ploto reikalavimą) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 640 Eur.
Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjamas, nes jis teismui nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei detalaus išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo apie šioje byloje patirtas išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127–129 straipsniais,
nusprendė:
P. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti P. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 640 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.