- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-18
- Bylos Nr.
- A-525-821-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- A. K., B. T., B.
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“
- Advokatai
- Algis Tursas
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir B. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir B. T. prašymą ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano dalies teisėtumą, pareikštą administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir B. T. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos skundu (b. l. 7?10) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamos:
Žemesnės instancijos teismas
1) pripažinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendinius ta apimtimi, kuria nustatyta, jog A. K. nuosavybės teise priklausantis 1.4605 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir B. T. nuosavybės teise priklausantis 1.4607 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, negaliojančiais.
2) pripažinti A. K. teisę atlikti detaliojo planavimo procedūrą dėl nuosavybės teise valdomo 1.4605 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), naudojimo būdo ir pobūdžio – kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija, urbanizuotų teritorijų viešoms erdvėms, pakeitimo, numatant, jog tai gyvenamoji teritorija, mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija.
3) pripažinti B. T. teisę atlikti detaliojo planavimo procedūrą dėl nuosavybės teise valdomo 1.4607 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), naudojimo būdo ir pobūdžio – kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija, urbanizuotų teritorijų viešoms erdvėms, pakeitimo, numatant, jog tai gyvenamoji teritorija, mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija.
Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos padavė prašymą ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad A. K. nuosavybės teise valdomas 1.4605 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangos m. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, o B. T. nuosavybės teise valdomo 1.4607 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos m. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 7 punktams bei 3 straipsnio 2 daliai.
Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. spalio 31 d. įsakymuose Nr. 13.6-5638 ir Nr. 13.6-5611 „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“, kuriais pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės, nurodyta pagrindinė tikslinė ginčo žemės sklypų žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis – kitos paskirties žemė, bendrojo naudojimo teritorija (indeksas B), urbanizuotų teritorijų viešosioms erdvėms teritorija (indeksas B3), o patvirtinus Palangos miesto bendrąjį planą ginčo žemės sklypai priskirti intensyvaus naudojimo įrengtinų želdynų teritorijai. Teigė, kad taip iš esmės pažeidžiami pareiškėjų teisėti interesai ir lūkesčiai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtinti civilinių santykių reglamentavimo principai, nes pagal nustatytą žemės naudojimo režimą negalima jokia statyba. Taip pat teigė, jog Palangos miesto bendrojo plano sprendiniais prieš pareiškėjų valią nustatytas ginčo žemės sklypų perspektyvinis naudojimo būdas ir užkirstas kelias keisti žemės paskirtį ir naudojimo būdą pareiškėjų pageidaujamu bei viešajam interesui neprieštaraujančiu būdu – į „gyvenamąsias teritorijas“, apribota galimybė panaudoti ginčo žemės sklypus toje vietovėje ekonomiškai racionaliai veiklai – gyvenamųjų namų statybai, turizmui ir rekreacijai vystyti.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad 2004 m. balandžio 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143/2004 iš esmės pripažinta pareiškėjų nuosavybės teisės neliečiamybė, nes buvo nustatyta, kad ginčo žemės sklypai 2003 m. gegužės 8 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 25 nepagrįstai priskirti vietos bendruomenei, rekreacijai ir poilsio tikslams bei valstybės išperkamajai žemei.
Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 ir 4.39 straipsnius, privatus daiktas negali būti paimamas ir naudojamas visuomenės reikmėms be savininko valios, o nuosavybės teisė gali būti apribota tik įstatymo arba teismo.
Teigė, kad rengiant ir tvirtinant Palangos miesto bendrąjį planą nebuvo įgyvendintos Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, pagal kurias teritorijų planavimo tikslai yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ir jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo ir veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, bei Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios planavimo organizatorių pareigą (ir atitinkamai žemės savininkų reikalavimo teisę) nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus atsižvelgti ne tik į visuomenės poreikius, kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldo apsaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, bet ir žemės ir kito nekilnojamo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises ir interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 112?123) prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad prašymas nepagrįstas teisiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, o pareiškėjos tik suabsoliutina savo nuosavybės teises. Teigė, kad pareiškėjoms atkuriant nuosavybę į ginčo žemės sklypus, šių sklypų naudojimo būdas ir pobūdis buvo nustatyti pagal tuo metu galiojusius teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose buvo numatyta ne gyvenamoji, o bendrojo naudojimo teritorija, urbanizuotų teritorijų viešosioms erdvėms. Šie teisės aktai ginčijami nebuvo. Teigė, kad bendrojo planavimo objektas yra visas miestas, o ne jo dalis, dėl to negali būti tiriama tik objekto dalis, t. y. sprendiniai, pagal kuriuos ginčo sklypai patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdinių teritoriją.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ atsiliepimų į prašymą negauta. Trečiojo suinteresuoto asmens savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ atstovas direktorius J. K. 2009 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad su prašymu nesutinka (b. l. 139).
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 5 d. sprendimu (b. l. 147?152) pareiškėjų prašymo netenkino – pripažino, kad Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausantis 1.4605 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir B. T. nuosavybės teise priklausantis 1.4607 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktams, 2 daliai.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su norminių teisės aktų požymių aiškinimu, nurodė, kad Palangos miesto bendrasis planas yra norminis teisės aktas.
Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 46 ir 47 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymų. Pažymėta, kad vienas iš įstatymų, kuris gali riboti nuosavybės teises, yra Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, kuriame numatyta, kad nustatyta tvarka patvirtintas bendrasis teritorijos planas yra privalomas visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams (Įstatymo 9 str. 2 d.), t. y. bendrojo plano sprendiniai riboja suplanuotos teritorijos savininkų teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti žemę. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų netenkina Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendiniai, nėra pagrindas pripažinti, jog šios bendrojo plano dalys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai. Pabrėžta, kad tokia išvada būtų galima, tik jei būtų konstatuota, kad Palangos miesto bendrasis planas parengtas nesilaikant Teritorijų planavimo įstatymo nustatytos tvarkos.
Nagrinėdamas Palangos miesto bendrojo plano ginčijamų sprendinių atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktams bei 3 straipsnio 2 daliai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teisių ir visuomenės poreikių esminiai derinimo proceso instrumentai yra pasiūlymai dėl planavimo dokumento, šiuo konkrečiu atveju – Palangos miesto bendrojo plano ir bendrojo plano viešasis svarstymas. Nustatyta, kad Teritorijų planavimo įstatymo numatyta planavimo organizatorių ir visuomenės teisių derinimo tvarka – pasiūlymu teikimu – pasinaudojo tik pareiškėja A. K. . Tuo tarpu, nustatęs, kad pareiškėja B. T. jokia forma bendrojo plano derinimo procese nedalyvavo, savo valios dėl nuosavybės teise priklausančios žemės perspektyvinio naudojimo planavimo organizatoriui neišreiškė, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėją tuometinė padėtis ir bendrojo plano sprendiniai tenkino. Teismo teigimu, ta aplinkybė, kad B. T. šiuo metu nesutinka su bendrojo plano sprendiniais, nesudaro pagrindo pripažinti, kad bendrasis planas priimtas pažeidžiant visuomenės interesų derinimo mechanizmą. Be to, teismas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. spalio 31 d. įsakymų Nr. 13.6-5638 ir Nr. 13.6-5611 „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“, kuriais pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės, 2.1 punktuose nurodyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis – kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija (indeksas B) urbanizuotų teritorijų viešosioms erdvėms (indeksas B3) (b. l. 32?35). Nenustatyta, kad šie įsakymai būtų apskųsti, o pareiškėjoms priklausančių žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis bendrajame plane išliko nepakitę.
Atmestas pareiškėjo argumentas, jog įsiteisėjusiu 2004 m. balandžio 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143/2004 iš esmės pripažinta pareiškėjų nuosavybės teisės neliečiamybė. Pažymėta, jog šiuo sprendimu konstatuota pareiškėjos A. K. teisė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir pripažintos neteisėtomis administracinių aktų dalys, varžančios pareiškėjos teises į nuosavybės atkūrimą (b. l. 38?40). Tačiau sprendimu nėra konstatuota pačios nuosavybės teisės absoliuti neliečiamybė.
Atsižvelgus į paminėtą, konstatuota, kad Palangos miesto bendrojo plano ginčijami sprendiniai neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai. Teismas, nenustatęs Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, nusprendė, kad nėra ir pagrindo pripažinti, jog ginčijama bendrojo plano dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio, 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
III.
Pareiškėjos A. K. ir B. T. apeliaciniu skundu (b. l. 157?160) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Palangos bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausantis 1.4605 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir B. T. nuosavybės teise priklausantis 1.4607 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktui bei 2 daliai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Palangos miesto bendrojo plano sprendiniai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 7 punkte nustatytiems teritorijos planavimo tikslams, t.y. formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas, suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų, taip pat 3 straipsnio 2 daliai, nes nebuvo atsižvelgta į žemės sklypų savininkių B. T. ir A. K. teises naudotis ir valdyti šiuos žemės sklypus.
2. Ginčijami sprendiniai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 1.2, 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai, nes ženkliai suvaržo B. T. ir A. K. nuosavybės teises bei pažeidžia jų teisėtus lūkesčius grąžinus sklypus vykdyti gyvenamųjų ir kitokių pastatų statybą. T. y. joms apribota galimybė panaudoti žemės sklypus toje vietovėje ekonomiškai racionaliai veiklai – gyvenamųjų namų statybai, turizmui ir rekreacijai vystyti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrojo plano patvirtinimas nėra kliūtis asmeniui kreiptis į teismą dėl bendrojo planavimo procese galimai pažeistų jo teisių gynimo teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįsta. Nurodo, kad dėl pareiškėjos A. K. 2006 m. lapkričio 16 d. planavimo organizatoriui raštu pateiktų pasiūlymų, pastabų ir pageidavimų gavo neigiamą atsakymą, kurį vėliau apskundė Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, iš kurios taip pat gavo neigiamą atsakymą. Tai reiškia, jog A. K. išnaudojo visas Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas teises reikšti savo nuomonę, pastabas, pageidavimus ir prašymus Palangos miesto teritorijos bendrojo planavimo procese. Kadangi pats planavimo procesas yra užbaigtas, teismui pripažinus planavimo procese padarytus teisių pažeidimus, jo sprendiniai nesukels jokių teisinių pasekmių. Tokiu būdu vienintelė teisinė galimybė A. K. ir B. T. apginti savo teises – prašyti pripažinti šio norminio akto dalies neatitikimą įstatymams.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti planavimo organizatoriaus atsisakymą įtraukti į bendrąjį planą pareiškėjų pasiūlymą dėl teritorijos paskirties pakeitimo ir nutarė, kad tai nėra šio nagrinėjimo dalykas. Kitoje byloje tai negali būti atlikta, nes patvirtinus bendrąjį planą, jis turi norminio akto galią ir pripažinimas, jog nepagrįstai neįtraukti pasiūlymai, nesukels jokių pasekmių.
5. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 ginčijama teritorija nepagrįstai buvo priskirta vietos bendruomenei, kaip skirta rekreacijai ir poilsio tikslams, bei valstybės išperkamai žemei. 2004 m. balandžio 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-143/2004 konstatuota, jog detaliojo plano sprendiniai dėl teritorijos naudojimo paskirties nerealizuoti t. y. jokie įrenginiai ar statiniai šiuose žemės sklypuose nebuvo pastatyti, sklypai buvo ir yra laisvi (neužstatyti) ir nenaudojami visuomenės poreikiams, visa tai buvo planuojama atlikti ateityje, tačiau taip ir nerealizuota.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjos A. K. ir B. T. siekia nuginčyti Palangos miesto tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendinius, pagal kuriuos joms nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdinių teritoriją. Prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą pateiktas, siekiant išsiaiškinti, ar tam tikri Palangos miesto bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 7 punktams bei 3 straipsnio 2 daliai.
Bendrojo planavimo dokumentai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, ne kartą yra pasisakęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007).
Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Tačiau šie asmenys turi galimybę rašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsniu.
Tačiau remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalimi, fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą tiesioginio ryšio su individualia byla, kuri, pagal įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus, turi būti inicijuota dėl pareiškėjų teisių pažeidimo. Bylos medžiaga nepatvirtina kito individualaus ginčo buvimo, išskyrus ginčą, kilusį dėl bendrojo plano sprendinių teisėtumo. Kitaip tariant, šioje byloje nė viena iš ginčo šalių nepateikė jokių argumentų ar pastabų, kokį konkretų ginčą, kilusį viešojo administravimo srityje, siekia išspręsti pareiškėjos pagrindinėje byloje. Nėra duomenų, kaip buvo pažeistos pareiškėjų teisės, pvz., ar, remiantis ginčijamais bendrojo plano sprendiniais, buvo atsisakyta atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, ar buvo vilkinimas sprendimų priėmimas arba buvo priimti individualūs teisės aktai, kurie pažeidžia pareiškėjų teises, ir pan.
Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje iš esmės ginčija Palangos miesto bendrojo plano sprendinius. Pareiškėjų pateikti argumentai yra susiję su bendrojo plano nustatytais sprendiniais, kurie, pareiškėjų teigimu, yra prielaida jų nuosavybės teisių pažeidimams. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo, kad patvirtinus Palangos miesto bendrąjį planą neteisėtai apribojama jų nuosavybės teisė (b. l. 159), tačiau jokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar priimtų sprendimų, išskyrus Palangos miesto bendrojo plano sprendinius, kurie pažeistų jų teises, neskundžia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas, hipotetinis pareiškėjų teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad nepaisoma kitų ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje keliamų bylos nagrinėjimo administraciniame teisme sąlygų, kurios suponuoja, kad turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą.
Pažymėtina, kad abi pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pagrindinėje byloje, be kita ko, pateikė reikalavimus pripažinti jų teisę atlikti detaliojo planavimo procedūrą dėl nuosavybės teise valdomų sklypų, naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo, numatant, jog tai gyvenamoji teritorija, mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėja B. T. apskritai yra inicijavusi viešojo administravimo procedūras dėl ginčijamų žemės sklypų planavimo. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjai A. K. buvo užkirstas kelias tęsti viešojo administravimo procedūras, susijusias su nuosavybės teise valdomo sklypo planavimu.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos inicijavo norminę administracinę bylą, pakartotinai siekdamos įgyvendinti bendrojo planavimo metu pateiktus siūlymus. To neneigia ir pačios pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodydamos, kad A. K. išnaudojo visas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme nustatytas galimybes reikšti savo nuomonę, pastabas, pageidavimus ir prašymus Palangos miesto teritorijos bendrojo planavimo procese. Pareiškėjų teigimu, vienintelė teisinė galimybė A. K. ir B. T. apginti savo teises – prašyti pripažinti ginčijamo norminio teisės akto dalį prieštaraujančia įstatymams (b. l. 159).
Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad administraciniame teisme, tikrinant teisės normos teisėtumą, skirtingai nei sprendžiant administracinius ginčus dėl subjektinės teisės, nesprendžiamas individualios administracinės teisės ar administracinių teisinių santykių klausimas. Norminių administracinių teisės aktų teisėtumo bylose ginčo objektas yra teisės norma, o ne pažeista ar ginčijama individo subjektinė teisė. Pažeista ar ginčijama individo subjektinė teisė, minėta, yra būtina sąlyga norminio administracinio akto teisėtumo patikrai inicijuoti. Tačiau norminių bylų tikslas yra ne išspręsti pareiškėjo individualų reikalavimą, susijusį su jo teisių pažeidimu, bet įvertinti norminio administracinio akto teisėtumą, o tai sudaro prielaidą išspręsti individualią bylą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų argumentai, susiję su bendrojo plano sprendinių ginčijimu, kaip paskutine teisinės gynybos priemone, nagrinėjamos norminės bylos kontekste pripažintini nepagrįstais.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmenims turi būti suteikta galimybė naudotis veiksminga jiems suteiktų teisių teismine gynyba. Nagrinėjamu atveju nėra neigiama, kad bendrojo plano sprendiniai galėtų turėti įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms, apie tariamus jų teisių pažeidimus pareiškėjos aiškiai išdėsto tiek skunde pirmosios instancijos teismui pagrindinėje byloje (b. l. 7?10), tiek prašymuose, pateiktuose dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros (b. l. 91?93, 157?160). Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos nagrinėjamu atveju netinkamai naudojasi teisinės gynybos priemonėmis. Visų pirma paminėtina, kad įstatymų leidėjas yra numatęs, kaip užtikrinamas asmenų, kurių teisėms ir interesams turi įtakos teritorijų planavimas, dalyvavimas planuojant teritorijas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme ir kituose teisės aktuose. Numatyta ir tvarka, kaip gali būti ginčijami šios teritorijų planavimo stadijos metu priimami sprendimai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 str. 7 d., 32 str.). Savo ruožtu jau įsigaliojusio bendrojo plano sprendinių pakeitimo gali būti siekiama, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, arba inicijuojant individualią bylą dėl konkrečių viešojo administravimo subjektų aktų (veikimo arba neveikimo), kurie priimti remiantis galimai neteisėto bendrojo plano sprendiniais, nuginčijimo, ir jos nagrinėjimo metu pareiškus prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju nėra tenkinama viena iš būtinų sąlygų, reikalingų pradėti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą: apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.
Pažymėtina, kad net ir tais atvejais, kai asmuo kelia ginčą dėl konkrečių bendrojo plano sprendinių, nustatytų jo valdomo ir (ar) naudojamo žemės sklypo atžvilgiu, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog asmuo turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo (2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; taip pat žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-324/07).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į paminėtus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos nekelia kito savarankiško reikalavimo, išskyrus prašymą panaikinti bendrojo plano sprendinius. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų reikalavimas tiesiogiai susietas tik su Palangos miesto bendrojo plano (norminio akto) teisėtumu ir kildinamas iš jo, pagrindo pradėti norminę administracinę bylą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu, nėra, t.y. prašymas ištirti Palangos miesto bendrojo plano sprendinių atitiktį įstatymams nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla dėl pareiškėjų teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 111 straipsnio nuostatas, todėl teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pagrindu, o norminė administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d., 140 str. 1 d. 5 p., 101 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjoms inicijavus realų ir individualų administracinį ginčą dėl jų teisių pažeidimo faktiškai jų atžvilgiu pritaikius ginčijamą norminį aktą, ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai pateikti prašymą dėl šio norminio akto teisėtumo patikros.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti. Norminę administracinę bylą dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano sprendinių ta apimtimi, kuria nustatyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausantis 1.4605 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), ir B. T. nuosavybės teise priklausantis 1.4607 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į intensyviam naudojimui įrengtinų želdynų teritoriją, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 4.37, 4.39 straipsniams, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 7 punktams bei 3 straipsnio 2 daliai, nutraukti.
Nutartis neskundžiama.