- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-659/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00594-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- V. B., A. B., S. K.
- Trečiasis asmuo
- AB Swedbank. Teisėjų kolegija
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams V. B., A. B. ir S. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo AB Swedbank.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė A. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo pat sudarymo momento 2007 m. spalio 10 d. Žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. B. ir A. B. pardavė S. K. 15 300 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkinį pastatą, pirtį ir kiemo statinius. Taikyti restituciją natūra ir grąžinti atsakovų V. B. ir A. B. nuosavybėn 15 300 kv. m. ploto žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) ir jame esančius statinius – gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, ūkinį pastatą, pirtį ir kiemo statinius, o iš atsakovų V. B. ir A. B. priteisti atsakovės S. K. naudai 1 530 000 Lt. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimu iš atsakovo V. B. ieškovei priteista 147 000 Lt kaip be pagrindo įgytos lėšos. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2009 m. vasario 24 d. Lietuvos apeliaciniam teismui paskelbus nutartį, kuria atmestas V. B. apeliacinis skundas. Nagrinėjant civilinę bylą dėl 147 000 Lt priteisimo iš A. B., 2008 m. gegužės 7 d. ieškovė iš viešo registro gavo duomenis apie atsakovo turėtą ir parduotą nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodė, kad iš ieškovės gautas lėšas atsakovas kartu su A. B. panaudojo bendriems poreikiams patenkinti. Sandoris su ieškove, iš kurio kyla prievolė, sudarytas A. B. sutuoktinio, todėl A. B. CK 3.92 str. 3 d. pagrindu taip pat kyla civilinė atsakomybė ir ji yra solidari su atsakovu A. B. ieškovės bendraskolė. Sandoriu, kurį sudarė atsakovai V. B. ir A. B., parduodami atsakovei S. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ir statinius jame, pažeistos ieškovės kaip atsakovų V. B. ir A. B. kreditorės teisės, nes atsakovai V. B. ir A. B. sudarė sandorius, kurių neprivalėjo sudaryti ir dėl to tapo nemokūs. Ieškovės nuomone, atsakovė S. K. yra nesąžininga šio sandorio šalis, nes neįsitikino tuo, ar asmuo, iš kurio įsigyja turtą, turi kreditorių, o perdavęs nekilnojamąjį turtą, taptų nemokus.
Atsakovė S. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jos sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta. Atsakovai B. pagal ginčijamą sutartį gavo didelę pinigų sumą, kurios visiškai pakako įvykdyti prievoles visiems kreditoriams ir dar įsigyti naujo turto. Be to, nurodė, kad ieškovės teisėms apginti pakaktų ir dalinės restitucijos. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, termino pradžią skaičiuojant nuo 2006 metų, kadangi jau tuomet V. B. nedviprasmiškai atsisakė vykdyti savo prievolę ieškovei.
Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neturi jokių įsipareigojimų ieškovei, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimu patvirtinta prievolė ieškovei yra asmeninė V. B. prievolė. Ginčijamas sandoris niekaip nepažeidė ieškovės teisių. Be to, kartu su V. B. ginčijamu sandoriu perleistą turtą įsigijo gavę 1 200 000 Lt kreditą Nord/LB banke, o pardavus turtą buvo gauti 1 500 000 Lt, t.y. pardavėjų mokumas visiškai nesumažėjo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad nepaisant ieškovės reikalavimo patvirtinimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu, actio Pauliana taikymo atveju būtina įrodyti, kad skolininkas sudarė sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti, tuo jis pažeidė ieškovo kaip kreditoriaus teises ir apie tai žinojo arba privalėjo žinoti, kad sudarytu sandoriu sumažino savo mokumą arba kitaip buvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus teisės. Atlygintinas sandoris CK 6.66 str. 1 d. pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik trečiųjų asmenų, sudariusių sandorį su skolininku, nesąžiningumo atveju. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad V. B. po ginčijamo sandorio sudarymo netapo mažiau mokus, negu buvo iki sandorio sudarymo. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad bendra atsakovo V. B. turto suma po ginčijamo sandorio sudarymo padidėjo. V. B. atsisakymas vykdyti savo prievolę ieškovei ir po ginčijamos sutarties sudarymo negali būti vertinamas kaip ginčijamos sutarties sudarymo veiksmų tęsinys, nes tokiam vertinimui byloje nėra pateikta jokių įrodymų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų B. nekilnojamojo turto valdymas nuosavybės teisėmis neturi būti vertinamas kaip tam tikras prievolių ieškovei užtikrinimas. Teismo nuomone, atsakovui V. B. neišsaugojus pagal ginčijamą sandorį gautų lėšų ir jų neskyrus prievolei ieškovei įvykdyti, ieškovės kaip kreditorės teisės buvo pažeistos ne sandorio sudarymu, o lėšų gautų pagal ginčijamą sutartį neišsaugojimu ir neskyrimu prievolei įvykdyti. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovės S. K. nesąžiningumo, nes nesutiko su ieškovės argumentais dėl pirkėjo pareigos tikrinti pardavėjo santykius su jo kreditoriais.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nevertino tų aplinkybių ir faktų ar atsakovas V. B. buvo ar galėjo būti kieno nors skolininku ir ar yra pagrindas manyti, kad turi pagrįstų turtinių reikalavimų jo atžvilgiu iš kitų asmenų. Atsakovas 2006 m. spalio 6 d. sms žinute pranešė, kad ieškovei pinigų negrąžins, nes jų neturi. 2006 m. gruodžio 4 d. buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities VPK KP NTT ENTS dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. B. atžvilgiu, nes asmuo vengė atsiskaityti ir neturėjo galimybės atsiskaityti, nes neturėjo tam lėšų. 2007 m. spalio 10 d. V. B. su savo sutuoktine perleido paskutinį savo turtą, iš kurio galima buvo patenkinti ieškovės turtinius reikalavimus. Tai padaryta tam, kad išvengti civilinės atsakomybės. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendime, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 24 d. nutartyje pasisakyta, kad ieškovės reikalavimo iš atsakovo atsiradimo momentu grąžinti gautus pinigus jis buvo pajėgus tai atlikti, nes tai patvirtino jo piniginių srautų judėjimas banko sąskaitose. Atsakovui pardavus savo paskutinį turtą, atsakovą sunku įpareigoti grąžinti skolą.
2. Apeliantės nuomone, atsakovas ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, sudarė jį faktiškai iš karto po to, kai atsirado reali grėsmė, kad gali būti skolininkui apribotos teisės į ginčo turtą. Svarbu ir tai, kad skolininkas ginčo turtą buvo ką tik įgijęs ir praėjus vos pusei metų jį perleido. Ieškovės nuomone, tai patvirtina tą aplinkybę, kad atsakovas siekė paslėpti turtą, iš kurio galima būtų išieškoti skolą. Be to, mokumo sumažėjimas nėra būtina sąlyga. Tai, kad sudaręs ginčijamą sandorį atsakovas neatsiskaitė su ieškove ir net neketina to padaryti, įrodo kreditoriaus teisių pažeidimą sudarant šį sandorį. Kadangi po sandorio sudarymo atsakovas neteko turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tai įrodo jo mokumo sumažėjimą. Atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, puikiai suprato, kad jis perleidžia vienintelį savo turtą, o iš gautų lėšų atsiskaitęs su banku, pažeidė ieškovės teises.
3. Teismas neteisingai nusprendė dėl S. K. sąžiningumo ir nepagrįstai nurodė, kad ji neprivalėjo domėtis, ar sandoris nepažeis pardavėjo kreditorių interesų. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad perleidžiamam turtui buvo nustatyta hipoteka, įregistruotas faktas apie įsiskolinimą bei sąlyga neperleisti turto trečiajam asmeniui. Be to, atsakovas turėjo nepilnamečių vaikų, todėl visos šios aplinkybės turėjo sukelti pirkėjo susirūpinimą dėl kitų pardavėjo kreditorių buvimo. Šiuo atveju teismui pakako įsitikinti, kad pirkėja suprato, kad sudaromas sandoris sustiprins pardavėjo nemokumą.
4. Teismas sprendime nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo bei A. B. civilinės atsakomybės, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė S. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei be kitų atsiliepimo motyvų taikyti ieškinio senatį, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantės argumentai dėl atsakovo turto sumažėjimo ir nemokumo, atsiradusio po ginčijamo sandorio sudarymo, yra nepagrįsti, nes pardavęs turtą atsakovas gavo 1 530 000 Lt. Atsakovė nesutiko su apeliantės argumentais dėl jos pareigos domėtis pardavėjo kreditoriais, dėl atsakovo paskutinio turto perleidimo bei nurodė, kad ieškovė dar 2006 m. balandžio mėnesį suprato, kad atsakovas gali nevykdyti savo prievolės atsiskaityti, todėl privalėjo būti pakankamai atidi ir rūpestinga bei reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ji praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, atsakovė prašė jį taikyti, todėl tai yra savarankiškas pagrindas reikalavimą atmesti. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, kad būtent apeliantė turėjo įrodyti jos nesąžiningumą, tačiau ji to nepadarė. Atsakovė pažymėjo, kad ginčijamą sandorį patvirtino notaras, objektai buvo perkami kredituojant bankams, todėl ji pasitikėjo notaru bei bankuose dirbančių teisininkų kompetencija. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad objektas parduotas už 100 000 Lt, o likusi suma skirta dvigubai hipotekai padengti. Šiam sandoriui sudaryti buvo duotas teismo leidimas, todėl tai irgi paneigia atsakovės nesąžiningumo faktą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo „Swedbank“, AB prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantės nurodyti samprotavimai apie S. K. nesąžiningumą yra tik deklaratyvūs. Atsakovė yra sąžininga daiktinės teisės turėtoja ir jos interesai ginami remiantis LR CK 4.96 str. normomis. Trečiasis asmuo taip pat pabrėžė, kad jis yra ginčo turto hipotekos teisės turėtojas. Kadangi atsakovė banko sąžiningumo neginčija ir nereiškia reikalavimo dėl ginčo turto įkeitimo pripažinimo negaliojančiu, teismo sprendimas neturės tiesioginės įtakos banko teisėms ir pareigoms. Atsižvelgiant į CK 4.171 straipsnio 9 dalį net ir patenkinus apeliantės reikalavimus bei pritaikius restituciją, apeliantė įgytų hipoteka apsunkintą turtą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas nepažeidė jokių materialinės ar proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo, kai jis šiuo sandoriu perleido paskutinį savo turimą nekilnojamąjį turtą ir dėl to, ieškovės (kreditorės) nuomone, skolininkas tapo nemokus. Ieškovės reikalavimo teisė atsakovui atsirado teismo sprendimo pagrindu. Savo teisėms apginti ieškovė (apeliantė) prašė taikyti actio Pauliana institutą.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl actio Pauliana taikymo atsakovo (skolininko) sudarytam sandoriui nuginčyti, pažymi, kad šis institutas suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, turi būti užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens, šiuo atveju pirkėjos S. K., interesų pusiausvyra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Kaip minėta, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, skolininkui ir trečiajam asmeniui sudarius atlygintiną sandorį, yra trečiojo asmens nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos, nurodė, kad pirkėjas (atsakovė S. K.) negali būti absoliučiai įpareigota tikrinti pardavėjo kreditorius ir negali būti laikoma nesąžininga. Apeliantė, nesutikdama su teismo motyvais, nurodė, kad pirkėja turėjo domėtis, ar pardavėjas neturi kreditorių, privalėjo išsiaiškinti, kad yra parduodamas paskutinis turtas, kad šiam turtui yra nustatyta hipoteka, įregistruotas faktas apie įsiskolinimą ir draudimą perleisti trečiajam asmeniui, kad atsakovas turtą perleido turėdamas nepilnamečių vaikų.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios actio Pauliana sąlygos taikymo, pažymi, kad pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tai yra kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Apeliantė, reikalaudama taikyti actio Pauliana ieškinį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos šiam institutui taikyti. Kolegijos nuomone, ieškovė savo nurodomų teiginių tinkamai nepagrindė.
Apeliantė, nurodydama argumentus, jos nuomone pagrindžiančius atsakovės (pirkėjos) nesąžiningumą, nurodė pirkėjos pareigos domėtis kitos sandorio šalies turtine padėtimi ir kreditoriais nevykdymu. Teisėjų kolegija sutinka, kad sandorio šalys turi būti aktyvios, rūpestingos ir atidžios, tačiau pabrėžia, kad šios pareigos turi būti laikomasi tiek, kiek tai įmanoma padaryti prieinamomis priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pirkėjai (atsakovei) asmeniškai buvo pranešta apie vykusius teisminius ginčus ar reikalavimo teisę turinčius kreditorius, todėl iš jos galima reikalauti domėtis tik ta informacija, kuri yra viešai prieinama. Byloje nenustatyta, kad informacija apie pardavėjo skolininko įsipareigojimus kreditoriams buvo viešai prieinama, kad reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kaip matyti iš atsakovės S. K. paaiškinimų, pirkimo–pardavimo sandoris vyko įprastine tvarka, sandorį tvirtinęs notaras nenustatė jokių kliūčių jam patvirtinti, jų taip pat nenustatė ir banko, kuris kreditavo šį sandorį, darbuotojai, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes neįdėjo pakankamai pastangų, kad sužinotų apie pardavėjo kreditorius. Tai, kad šios informacijos nesužinojo nei notaras, nei kredito įstaigos darbuotojai, patvirtina, kad tokia informacija nebuvo vieša ir pirkėja neturėjo galimybės savo iniciatyva įprastomis priemonėmis ją sužinoti.
Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad ginčo turtui įregistruota hipoteka ir draudimas jį perleisti, buvo kliūtis sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. Pažymėtina, kad iš 2007 m. kovo 21 d. sutarties, pagal kurią atsakovas V. B. kartu su savo sutuoktine įsigijo ginčo turtą, matyti, kad šiam turtui įsigyti atsakovas ėmė paskolą iš AB DnB NORD banko, todėl įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti galėjo būti taikoma hipoteka, nustatytas draudimas perleisti tretiesiems asmenims. Kaip nustatyta iš bylos aplinkybių, pirkėja (atsakovė S. K.) šį turtą taip pat įsigijo iš banko pasiimdama paskolą, todėl vėliau hipoteka galėjo būti nustatyta kitos kredito įstaigos naudai. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad kredito įstaigų darbuotojai dalyvavo sudarant pirkimo–pardavimo sandorius, kredito įstaigos pritarė šiam sandoriui, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad minėti juridiniai faktai buvo kliūtis sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį bei kad jie įrodo atsakovės S. K. nesąžiningumą. Be to, CK 4.170 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises.
Apeliantės nuomone, atsakovės (pirkėjos) nesąžiningumą įrodo ir ta aplinkybė, kad atsakovas V. B. pardavė paskutinį jo turimą nekilnojamąjį turtą, o ji šiuo faktu nepasidomėjo ir neįvertino jo kaip pardavėjo vengimo atsiskaityti su kreditoriumi. Kolegija dėl atsakovės S. K. galimybės nustatyti pardavėjo kreditorius jau pasisakė, todėl šių argumentų nekartoja, tačiau pastebi, kad tas faktas, kad pardavėjas parduoda vienintelį nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo nustatyta hipoteka, neįrodo pirkėjo nesąžiningumo ir žinojimo apie kitus kreditorius išskyrus hipotekos kreditorių.
Minėtos aplinkybės leidžia kolegija daryti išvadą, kad atsakovės S. K. nesąžiningumas sudarant pirkimo–pardavimo sandorį nėra įrodytas, todėl nesant vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ieškinyje pareikštu pagrindu. Kaip minėta actio Pauliana institutui pritaikyti būtina nustatyti būtinų sąlygų visumą.
Įvertinusi tai, kad kolegija nenustatė pirkėjos (atsakovės S. K.) nesąžiningumo ir nenustatė pagrindo taikyti actio Pauliana institutą, teisėjų kolegija dėl kitų apeliantės argumentų, tarp jų susijusių su atsakovo nesąžiningumu, jo pareigos sudaryti šį sandorį nebuvimu, senaties taikymu ar neginčijamos reikalavimo teisės buvimu, nepasisako, nes, kaip minėta, net ir nustačius kitų actio Pauliana ieškinio sąlygų buvimą, bet nenustačius atsakovės S. K. nesąžiningumo, sandoris negali būti nuginčytas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, išsprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė S. K. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui įrodymais pagrįstą prašymą atlyginti advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Kolegija tenkina šį atsakovės prašymą ir priteisia jai iš ieškovės 600 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.