- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-08
- Bylos Nr.
- 2A-134-212/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- E. G.
- Atsakovas
- A. Š., P. V. G., A. G., V. Š., Utenos rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. G. atstovo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal E. G. ieškinį atsakovams A. Š., P. V. G., A. G., V. Š. ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl pareiškimo, paveldėjimo teisės liudijimų, pažymos pripažinimo niekiniais bei nuginčijimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nuosavybės teisės pripažinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais 1992-04-16 J. G. palikimo paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. 2591, dalyje dėl M. G. ir P. V. G. paveldėjimo teisių; 2005-04-08 M. G. palikimo paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. NJ-2260; pripažinti niekiniu Utenos rajono valstybinės notarinės kontoros 1992-03-30 gautą bendrą pareiškimą dalyje dėl M. G. ir P. V. Gagelio išreikštos valios priimti J. G. palikimą; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad laikotarpiu nuo 1988-06-29 iki 1988-12-29 A. G. (gimęs 1943-05-20) vienintelis priėmė savo tėvo – J. G. (gimusio 1895 m.) palikimą, faktiškai jį valdydamas kaip savą; panaikinti Utenos rajono Saldutiškio apylinkės 1992-03-30 pažymėjimą Nr. 92/2.20 dėl namų paveldėjimo, išduotą Utenos valstybinei notarinei kontorai; pripažinti E. G., kaip vienintelei savininkei, nuosavybės teises į nekilnojamojo turto registre, kitų asmenų vardu registruotas, jai priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Pavajuonio k., Utenos r., šias dalis: 1/3 gyvenamojo namo (unikalus Nr. 8298-8017-9014); 2/3 dalis tvarto (unikalus Nr. 8298-8017-9025), 1/3 daržinės (unikalus Nr. 8298-8017-9047), 2/3 malkinės (unikalus Nr. 8298-8017-9058), 1/3 svirno (unikalus Nr. 8298-8017-9074), 1/3 kitų statinių (unikalus Nr. 8298-8017-9176); priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gina savo nuosavybę, tapusią ginčo objektu, kurią paveldėjo iš savo vyro A. G..
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu nutraukė civilinę bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko 2008-06-19 išrašo duomenimis, atsakovams ieškovės ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų Nr.NJ-2260 ir Nr.1-2591 pagrindu nuo 1992 m. ir nuo 2005-04-18 yra įregistruotos nuosavybės teisės atitinkamomis dalimis (1/12 ir 1/24) į : 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. 8298-8017-9014; 2/3 tvarto, unikalus Nr.8298-8017-9025; 1/3 daržinės, unikalus Nr.8298-8017-9047; 2/3 malkinės, unikalus Nr.8298-8017-9058; 1/3 svirno, unikalus Nr.8298-8017-9074; 2/3 kiemo rūsio, unikalus Nr. 8298-8017-9090; 1/3 kitų statinių, unikalus Nr.8298-8017-9176, o ieškovei - į kitas šių nekilnojamųjų daiktų atitinkamas dalis (1/3 ir 2/3) nuo 1997-07-04 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NJ-5931 pagrindu. Ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė viešo registro duomenų ir neįrodė, kad ji pati asmeniškai 1982 m. pastatė malkinę, unikalus Nr.8298-8017-9058, kad kiemo rūsys, unikalus Nr. 8298-8017-9090, neegzistuoja, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad malkinę ir kiemo rūsį 1992 m. įtraukiant į paveldimą turtą bei A. G., M. G. bei P. V. G. 1992-04-16 išduodant paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr.2591, ieškovės teisės būtų buvę pažeistos. Iš Utenos valstybinei notarinei kontorai 1992-03-30 išduoto Utenos rajono Saldutiškio apylinkės pažymėjimo Nr. 92/2.20 matyti, jog palikimą po tėvo J. G. mirties tokiu pačiu būdu kaip ir A. G. priėmė ir jo brolis M. G.. Liudytoja I. J. patvirtino, jog po J. G. mirties jo sūnus M. G. bandė apsigyventi tėvo kambaryje, bet jam nebuvo leista, t.y. buvo užrakintos durys, nes jis būdamas girtas namuose keldavo triukšmą. Taip nustatė, kad pati ieškovė varžė M. G. teises gyventi namo dalyje, kuria iki mirties naudojosi jo tėvas. Utenos apskrities archyve saugomos J. G. paveldėjimo bylos dokumentai patvirtina, kad ieškovės sutuoktinis A. G. 1992-03-30 kartu su broliais M. G. ir Petru - V. G. buvo atvykę į notarinę kontorą, kur jie pasirašė pareiškimą apie palikimo priėmimą po savo tėvo J. G. mirties. Nustatė, kad 1992-04-10 A. G. raštu išreiškė sutikimą, jog jo broliams M. G. ir P. V. G. būtų išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Todėl laikė, kad 1992-04-16 išduoti paveldėjimo teisės liudijimai M. G. ir P. V. G. yra teisėti ir nenuginčyti. Pats A. G., dar būdamas gyva, nelaikė, kad jo teisės dėl išduoto broliams paveldėjimo teisės liudijimo, pažeistos ir j neginčijo. Ieškovė paveldėjo tik sutuoktinio paveldėtą, asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą. Esant rašytiniams įrodymams, juridinio fakto, kad A. G. vieninteleis priėmė savo tėvo palikimą nenustatinėjo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės teisės po J. G. mirties 1992-04-16 išduodant paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą A. G., M. G. ir P. V. G., o 2005-04-08 išduodant paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą A. G., P. V. G., V. Š. ir A. Š. po M. G. mirties būtų pažeistos, todėl pripažintina, kad senaties termino eiga nėra prasidėjusi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės atstovas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinio reikalavimus patenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė 1964 m. CK normų nuostatas, iki 1992-10-10 galiojusio ir nuo 1992-10-10 galiojantis notariato įstatymas bei buvo pažeistos CPK normos. Nurodo, jog teismas pakankamai neįsigilino į ginčo esmę, neteisingai rėmėsi rašytiniais dokumentais, kurie negali būti laikomi įrodymais. Atsakovai nėra jos sodybos dalies savininkai, nes nėra jokio galiojančio pagrindo, pagal kurį jie būtų įgiję nuosavybės teises. Jų 1992-03-30 pareiškimas priimti palikimą yra niekinis – pateiktas po 4 metų, kai mirė palikėjęs, neatsačius (nepratęsus) termino. Neesant tinkamo pareiškimo palikimui priimti, negalėjo būti išduoti ir ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. Teismas suklydo tirdamas ir vertindamas 1992-04-10 A. G. sutikimą. Mano, kad A. G. sutikimo, kuris būtų pateiktas notarui įstatymų nustatyta tvarka, nėra. Jo vardu parašyti sutikimai 1992-04-10 ir 1992-03-30 nėra registruoti notariniame registre. Tuo tarpu tik įrašas notariniame registre liudija, kad paduodant notarui tokį sutikimą privalomi notariniai veiksmai buvo atlikti. Mano, kad sutikimai buvo pateikti notarui ne 1992-03-30 ir 1992-04-10 dienomis, o tada, kai kilo ginčas. Dėl to, yra pagrindo manyti, kad jais greičiausiai buvo manipuliuojama. Nurodo, jog teismas negalėjo remtis A. G. sutikimais, kaip tinkamais rašytiniais įrodymais, nes jie neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nustatytų CPK 197 str. 2 d., nes šie sutikimai nėra registruoti notariniame registre, t.y. nebuvo laikytasi jiems įstatymo nustatytos tvarkos. Apeliantės nuomone, tik jos velionis vyras 1988 m. po uošvio J. G. mirties priėmė palikimą (1/2 sodybos) faktiškai jį valdydamas, o vėliau šį palikimą, kartu su likusia jos vyrui priklausiusia sodybos dalimi, priėmė ji. Todėl ji yra savininkė visos sodybos. Nurodo, jog ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai atsakovams išduoti be jokio pagrindo – neesant tinkamo pareiškimo priimti J. G. palikimą. Atsakovams be jokio pagrindo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pažeidžia jos, kaip savininkės nuosavybės teises. Apeliantė sutinka su teismo išvada, jog juridinis faktas, kad A. G. vienintelis priėmė savo tėvo palikimą faktiškai jį valdydamas, negali būti nustatinėjamas, nes yra išlikę rašytinių dokumentų, liudijančių tokį faktą. Todėl jos nuosavybės teisės turi būti ginama ją pripažįstant ir pašalinant visus valdymo trūkumus. Nurodo, kad apeliantė sutinka su teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eiga šioje byloje nėra prasidėjusi, nes atsakovai faktiškai nepriėmė palikimo. Todėl negali būti taip, kad jie gavę paveldėjimo teisės liudijimą, o faktiškai neįgiję jokios nuosavybės, gali prašyti taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų A. Š., P. V. G., A. G. ir V. Š. atstovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-12 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. 1992-03-30 notarui pateiktas pareiškimas atitiko visus įstatymo reikalavimus, nes palikimas galėjo būti priimtas be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai. A. G. sutikimas buvo pateiktas tiek 1992-03-30, tiek 1992-04-10. Nurodo, kad 1964 m. CK ir 2000 m. CK nebuvo ir nėra numatyta nei rašytinė nei notarinė forma duodant sutikimą dėl palikimo priėmimo. Be to, iš A. G. sutikimų ir iš fakto, kad paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas po J. G. mirties visiems įpėdiniams matyti, kad J. G. palikimą paveldėjo visi jo sūnūs lygiomis dalimis. Todėl apeliantės teiginiai dėl tariamai privalomo 1992-03-30 ir 1992-04-10 sutikimų notariato registravimo ar privalomo A. G. parašo liudijimo yra nepagrįsti. Apeliantė, siekdama pagrįsti savo teiginius, remiasi ir nurodo teisės aktus, įsigaliojusius po jos ginčijamų sandorių, dokumentų išdavimo – remiasi Notariato įstatymo, įsigaliojusio 1992-12-01, 37 str. 4 d., 2000 m. CK, įsigaliojusio 2001-07-01, 1.78 str., nors galioja taisyklė, kad įstatymai atgal negalioja. Nurodo, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas dėl 1992-04-16 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2591, nes nuo momento, kada ieškovė vėliausiai galėjo sužinoti apie tai, kad po J. G. mirties jo turtą paveldėjo ne tik A. G., bet ir Mykas bei P. V. G., yra praėję daugiau nei 13 metų. Be to, ieškovė apie 2005-04-08 paveldėjimo liudijimą vėliausiai galėjo sužinoti 2006 m. pabaigoje, kada Utenos rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-131-82/2007 ji pateikė atsiliepimą į A. Š., P. V. G., A. G., V. Š. ieškinį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo, todėl ieškinio senatis taikytina ir reikalavimui dėl 2005-04-08 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NJ-2260 nuginčijimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija prašo netenkinti apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad vienintelis A. G. savalaikiai faktiškai priėmė palikimą po savo tėvo mirties. Mano, kad Utenos rajono apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad J. G., miręs 1988-06-29, testamentu, sudarytu 1986-12-10 visą savo turtą paliko sūnums G. A., J., gim. 1942 m., gyv. (duomenys neskelbtini), G. M., J., gim. 1930 m., gyv. (duomenys neskelbtini), G. V., J., gim. 1932 m., gyv. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis. Visi trys įpėdiniai 1992-03-30 Utenos notarinei kontorai pateikė pareiškimą, kad priima palikimą. A. G. 1992-04-10 pareiškimu sutiko, kad G. M. ir G. P. V. G. būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. A. G., M. G. ir P. V. G. 1992-04-16 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą ir apie tai padarytas įrašas notariniame registre, suteikiant Nr. 2591, 2592, 2593. Mirus A. G., jo turtą paveldėjo žmona, ieškovė E. G.. Mirus M. G. 2005-04-08 paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą išduotas broliui A. G., seserims V. Š. ir A. Š. (t. 1, b. l. 14-21, 72-75).
Šalies argumentai
Ieškovė teigia, kad gina savo nuosavybę, tapusią ginčo objektu. Prašo panaikinti 1992-04-16 išduotą paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, dalyje dėl M. G. ir P. V. G. paveldėjimo teisių; 2005-04-08 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą; pripažinti niekiniu Utenos rajono valstybinės notarinės kontoros 1992-03-30 gautą pareiškimą, dalyje dėl M. G. ir P. V. G. išreikštos valios priimti J. G. palikimą; panaikinti Saldutiškio apylinkės 1992-03-30 pažymėjimą dėl namų paveldėjimo ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. G. mirties palikimą priėmė tik jos vyras, A. G., o jai pripažinti nuosavybės teises į visą nekilnojamąjį turtą, esantį Pavajuonio k., Utenos rajone.
Utenos rajono apylinkės teismui ieškinio nepatenkinus, o dalyje dėl juridinio fakto nustatymo, bylą nutraukus, ieškovė sprendimą ginčija, teigdama, kad teismas netinkamai taikė Notariato įstatymo nuostatas, galiojusias 1992 metais, neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškimas ir sutikimas neįtraukti į notarinių registrų knygą; pareiškimas pateiktas praleidus 6 mėnesių terminą palikimui priimti ir šias terminas atstatytas nebuvo. Esant šiems pažeidimams, paveldėjimo teisės liudijimas išduotas be pagrindo ir turi būti panaikintas. Sutinka su teismo išvada, kad senaties termino nepraleido. Atsakovai mano, kad ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 1992-04-16 ir 2005-04-08 ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir prašo jį taikyti.
Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes, perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Palikimas atsiranda palikėjui mirus. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti. Pagal 1964 m. galiojusį CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (pagal 2000 m. CK 5.50 str. per tris mėnesius). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (1964 m. CK 588 str., 2000 m. CK 5.57 str.).
Nagrinėjamojoje byloje, įpėdiniai sutiko, kad visi palikimą priėmė ir todėl Utenos rajono valstybinėje notarinėje kontoroje1992-03-30 pateikė pareiškimą, ant kurio notarė pažymėjo: „parašus liudiju, asmenybės nustatytos pagal pasus: <..>“. Analogiškas užrašas ant 1992-04-10 A. G. pareiškimo. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad 1992-03-30 ir 1992-04-10 pareiškimai turėjo būti įregistruoti notariniame registre. Pagal tuomet galiojusio Lietuvos Respublikos Notariato įstatymą notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, turėjo nustatyti fizinių asmenų tapatybę pagal pateiktą pasą arba kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Prie notaro atliekamų veiksmų buvo priskiriamas ir parašo dokumente tikrumo liudijimas. Notarės akivaizdoje visi įpėdiniai ir A. G. pasirašė pareiškimą, kad priima palikimą, kad sutinka, kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir tai yra šių asmenų pareiškimas, o ne dokumentas, kuris turi būti įtrauktas į registrą (Notariato įstatymo 26 str. 5 p., 31, 37 str.). Tokie pareiškimai į notarinių registrų knygą nebuvo ir nėra įtraukiami. Pažymėtina, kad notaro atliekami veiksmai, kurie traukiami į registrą buvo ir yra apmokestinami rinkliava. Ginčijami pareiškimai neapmokestinti, o tuo tarpu 1992-04-16 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, apmokestintas ir įtrauktas į notarinių registrų knygą.
Teisėjų kolegija atmeta ir kitus apeliantės argumentus. Apeliantė po savo vyro A. G. mirties paveldėjo tiek santuokinį, tiek ir jo asmeninį turtą, t. y. įgytą pagal ginčijamą 1992-04-16 paveldėjimo teisės liudijimą. Apeliantė niekada nebuvo J. G., mirusio 1988-06-29, turto savininke, todėl Utenos rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad po J. G. mirties jos teisės pažeistos nebuvo ir senaties termino eiga neprasidėjo. Tačiau ieškovė praleido terminą ginčyti 1992-04-16 ir 2005-04-08 išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Apie J. G. paliktą testamentą ir apie tai, kad visi testamentiniai įpėdiniai palikimą priėmė žinojo jau 1997-07-04, kuomet jai po vyro mirties buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovė dar 2000-10-12 kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 1992-04-16 ir 1997-07-04. Ieškinyje nurodė visai kitas aplinkybes, nei nurodo šiuo metu ir paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą 1992-04-16 ginčijo todėl, kad jis išduotas ne pagal testamentą, o pagal įstatymą (civ. byla Nr. 2-118-05/2001, b. l. 5-7, 11). Apie 2005-04-08 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą po M. G. mirties, ieškovei žinojo jau 2006 metai, kuomet Utenos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama atsakovų civilinė bylą dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais tvarkos nustatymo (t. 1, b. l. 54-56).
Pagal CK 5. 8 straipsnį nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie pretenduoja į palikimą. Iki 2000 metų galiojusi teisės norma numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą šiam ginčui (1964 m. CK 84 str.). Darytina išvada, kad ieškovė ginčyti abu paveldėjimo teisės liudijimus praleido ieškinio senaties terminus. Atsakovams prašant jį taikyti, yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1. 126 str. 2 d., 1. 131 str. 1 d.). Be to, ieškovė negali turėti daugiau teisių už palikimą priėmusį A. G.. Paveldėjimo teisės liudijimas 1992-04-16 išduotas jos vyrui A. G., pateikus mirusiojo J. G. testamentą. Pats A. G. per visą ieškinio senatį, t. y. iki 1995-04-16 nelaikė, kad jo teisės pažeistos ir neginčijo paveldėjimo teisės liudijimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, įvertino byloje esančius įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 100 Lt (du tūkstančius vieną šimtą litų) V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 6 Lt (šešis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.