- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-01-10
- Bylos Nr.
- ATP-2-312/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Artūras Pažarskis, Laureta Ulbienė
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos atstovui - Administracinės veiklos skyriaus vadovui Viktorui Benkui,
teismo posėdyje išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties, kuria netenkintas J. U. skundas ir paliktas galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste - VPK) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutarimas, kuriuo J. U. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 str. 2 d. ir nubaustas 100,00 Lt (vieno šimto litų) bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto G. B. 2013 m. birželio 25 d. nutarimu J. U. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. birželio 21 d., 22.27 val., prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje vairuodamas automobilį „FIAT FREEMONT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) elgėsi neatsargiai, važiuodamas atbulas atsitrenkė į stovintį automobilį ir apgadino abu automobilius. Savo veiksmais J. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 9 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdamas su minėtu nutarimu, J. U. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad savo veiksmais J. U. pažeidė KET 9 p., numatančio bendro pobūdžio reikalavimą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, bei sukėlė eismo įvykį, kuriuo kitam asmeniui buvo padaryta turtinė žala, kilusias pasekmes ir padarytą veiką sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakomybė J. U. kyla ne dėl nukentėjusiojo buvimo eismo įvykio vietoje, tačiau dėl jo veiksmų, kuriais buvo pažeisti KET reikalavimai ir sukeltas eismo įvykis. Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. įtvirtintas kalto asmens administracinės atsakomybės už eismo įvykį principas, o KET 234 p. numato tik išlygą nekviesti policijos į eismo įvykio vietą, dėl kurios kaltam dėl eismo įvykio asmeniui nėra taikoma administracinė atsakomybė, tačiau tai nereiškia, kad jis nepadarė priešingų teisei veiksmų. Įstatymų leidėjas numatė sąlygas, kurioms esant, į eismo įvykio vietą galima nekviesti policijos ir nėra įforminamas administracinės teisės pažeidimas, tačiau nukentėjusiojo asmens buvimas eismo įvykio vietoje nebūtinai lemia administracinės atsakomybės netaikymą (ne visais atvejais šalys sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių, žalos, ar nukentėjęs asmuo tiesiog nesutinka pildyti deklaracijos). Vilniaus apylinkės teismas susiklosčiusią situaciją skundžiamoje nutartyje palygino su baudžiamąja teise, nurodydamas, jog vertinant analogijos su baudžiamosios teisės normomis kontekste, joje taip pat yra numatyti atvejai, kai asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia trečiojo asmens (nukentėjusiojo) veiksmai, pavyzdžiui atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, kurio taikymas neįmanomas be nukentėjusiojo valios - ir tai nėra laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą pažeidimu, nors analogiškose situacijose vieni asmenys, nukentėjusiajam sutinkant taikytis, gali būti atleidžiami nuo atsakomybės, o kiti – ne, jeigu nėra nukentėjusiojo sutikimo. Įstatymo leidėjo numatytos išlygos, kai esant nustatytoms sąlygoms, asmeniui netaikomi padariniai, sudarantys atsakomybės turinį, nereiškia, kad pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. U. atstovas advokatas Vaidotas Sviderskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį ir bylą jo atstovaujamojo atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad J. U. 2013 m. birželio 21 d., (duomenys neskelbtini)-ojo namo, vidiniame kieme, apie 21.30 val., atbuline eiga vairuodamas automobilį „FIAT FREEMONT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kliudė šalia aikštelėje stovintį automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko vairuojamo automobilio galiniu bamperiu nedaug įlenktas „Volkswagen Golf“ galinis bamperis. Nukentusiojo asmens automobilio savininkui padaryta labai nežymi žala. Kadangi „Volkswagen Golf“ vairuotojo nebuvo įvykio vietoje, o apie valandą laiko trukusios šio nukentėjusio automobilio savininko paieškos buvo nesėkmingos. Nubaustasis apie 22.25 val. paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešė apie šį eismo įvykį policijai. Apie 23.10 val., atvyko policijos ekipažas. Pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, patikrino J. U. pateiktus dokumentus (automobilio techninį pasą, vairuotojo pažymėjimą, draudimo dokumentus), užfiksavo įvykio vietos aplinkybes ir surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad jis pažeidė KET 9 p. reikalavimus ir taip padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, automobilio „Volkswagen Golf“ savininkui ar kitam teisėtam šio automobilio valdytojui buvus įvykio vietoje, dėl eismo įvykio aplinkybių ginčo nebūtų buvę, kadangi J. U. savo kaltės dėl autoįvykio neneigė, kitos įvykio aplinkybės taip pat buvo akivaizdžios. Taigi, nebūtų buvę jokių kliūčių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 str. 1. d. 2 p., taikyti KET 232 p. numatytą eismo įvykio deklaracijos surašymo procedūrą, dėl ko J. U. administracinė atsakomybė nebūtų taikoma. Pirmosios instancijos teismas, nors ir pritaikė baudžiamosios teisės normų analogiją, tačiau galimybės šalims susitaikyti nesudarė ir administracinės teisės pažeidimo bylos nenutraukė. Atsižvelgiant į pačios administracinės nuobaudos paskirtį, šiuo konkrečiu atveju, administracinės nuobaudos skyrimo tikslai nepasiekti, nes padaręs eismo įvykį, J. U. pasielgė pilietiškai, gerbė įstatymus, pripažinęs savo kaltę iš eismo įvykio vietos nepasišalino, dėjo visas pastangas, kad nukentėjusio automobilio savininkas būtų surastas, neturėjo tiesioginės tyčios išvengti atsakomybės, tačiau vis tiek buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais administracinė atsakomybė jam neturėtų būti taikoma.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad administracinės atsakomybės atsiradimą J. U. vienareikšmiškai įtakojo trečiojo asmens veiksmai, tai yra jo nebuvimas eismo įvykio vietoje. Nukentėjusiajam automobiliui buvo padaryta nežymi turtinė žala (beje, taip pat pagrįsta tik prielaida, kadangi jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra), dėl ko jo savininkui ar valdytojui buvus eismo įvykio vietoje, šalys būtų užpildžiusios eismo įvykio deklaraciją, kaip tai numato KET, ir J. U. administracinės atsakomybės būtų išvengęs. Apelianto įsitikinimu, šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra prieštaringas ir taisytinas, nes analogiškose situacijose vienais atvejais asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK, o kitais, vadovaujantis KET bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, užpildžius eismo įvykio deklaraciją, asmeniui administracinė atsakomybė nekyla. Tokio reglamentavimo rezultatas - nevienoda teisinė aplinka, dėl kurios atsiranda teisinis netikrumas ir fiziniams asmenims užtikrinama nevienoda apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vien tik formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, todėl už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, ir tarp siekiamo tikslo bei pasirinktų priemonių tam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. Konstitucinio teismo nutarimai). Šiuo konkrečiu atveju, administracinės atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. taikymas J. U., nepavykus iš karto rasti nukentėjusiojo automobilio savininko ir, vadovaujantis KET 234 p. išsikvietus policiją, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. suponuojamai pareigai teisingumą vykdyti, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo imperatyvus bei su jais susijusiam konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kita ko, reiškia, kad teisės normos sudaro harmoningą ir suderintą sistemą, ir teisės normos tapačioje situacijoje turi būti taikomos tapačiai. Teisiškai nelogiška, kai eismo įvykis (konkrečiai susidūrimas su stovinčia transporto priemone namo kieme) sukelia skirtingas teisines pasekmes dėl nuo kalto asmens nepriklausančių aplinkybių, konkrečiai - nukentėjusiojo asmens buvimo netoliese, ar ne. Tuo atveju, jei pastarasis asmuo yra prie nukentėjusio automobilio arba greitu laiku surandamas - administracinė atsakomybė nekyla, nes KET šiuo atveju numato, tik galimybę užpildyti eismo įvykio deklaraciją, o tuo atveju, jeigu jo suradimas užima bent kiek daugiau laiko ar jo rasti nepavyksta - ta pati situacija kvalifikuojama ir vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas. Apelianto vertinimu, toks reglamentavimas pažeidžia įstatymų viršenybės principą, pagal kurį turi būti užtikrinamas teisėtumo vieningumas (įstatymai turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje), be to įstatymas turi būti taikomas visuotinai (t. y. visiems teisės subjektams, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms ir pareigūnams). Taip pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, nustatantis, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Be to, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus.
Apeliaciniame skunde pastebima, jog pripažinus skundžiamą nutartį pagrįsta, nusistovėjusi praktika, kai eismo dalyviams susitarus dėl žalos padarymo kaltas asmuo administracinėn atsakomybėn netraukiamas, būtų ydinga ir taisytina, nes tokia praktika turi būti nuosekliai taikoma ir šiuo konkrečiu atveju: arba visi autoįvykiai yra pažeidimai, arba ir autoįvykis, kuriame nedalyvavo nukentėjusio turto valdytojas - ne administracinis teisės pažeidimas. Dėl to privalu išaiškinti konkrečias skunde minimas teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos saugaus eismo įstatymo 30 str. 1 d. 2 p., KET 232 ir 234 p.) ir jų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 109 str., tam kad būtų pašalintas nenuoseklumas ir teisinis netikrumas, atsiradęs dėl skirtingo šių teisės aktų nuostatų tapačiais atvejais taikymo, tai yra vienais atvejais pažeidėjui taikomos administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., o kitais tapačiais atvejais - netaikomos, apsiribojant eismo įvykio deklaracijos užpildymu. Įstatymuose ir KET nustatyta pareiga kviesti policiją savaime neturėtų reikšti, kad asmeniui turi būti taikoma administracinė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog baudžiamosios teisės normos taip pat numato atvejus, kai asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia trečiojo asmens (nukentėjusiojo veiksmai), pavyzdžiui atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, kurio taikymas neįmanomas be nukentėjusiojo valios - ir tai nėra laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą pažeidimu, nors analogiškose situacijose vieni asmenys, nukentėjusiajam sutinkant taikytis, gali būti atleidžiami nuo atsakomybės, o kiti – ne, jeigu nėra nukentėjusiojo sutikimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nurodydamas minėtas baudžiamosios teisės normas ir taikydamas jų analogiją J. U. atveju, nesuteikė galimybės jam ir nukentėjusiojo automobilio savininkui susitaikyti (tai yra susitarti dėl eismo įvykio aplinkybių), nors manytina, jeigu jau tokia analogija taikyta, tokia galimybė taip pat turėjo būti suteikta. Šiuo atveju, skundžiamoje nutartyje teismas ne tik kad taikė baudžiamosios teisės analogiją, bet ir konstatavo, kad pareiškėjo veika buvo padaryta neatsargia kaltės forma ir, kad ji atitinka tiek objektyviuosius tiek subjektyviuosius ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo požymius. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nurodyta analogija, šiuo konkrečiu atveju, yra visos aukščiau nurodytos sąlygos, kad J. U. būtų atleistas nuo atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus įgaliotas asmuo prašo apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad J. U. pažeidė KET 9 p., nes 2013 m. birželio 21 d., apie 22.27 val., prie (duomenys neskelbtini)-ojo namo, Vilniuje, apgadino kitam asmeniui, t. y. R. P. priklausantį turtą - transporto priemonę „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Todėl Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. įtvirtinta administracinė atsakomybė J. U. 2013 m. birželio 25 d. buvo pritaikyta teisėtai. Eismo įvykio deklaracija gali būti užpildoma tik eismo įvykio vietoje, eismo dalyviams sutarus dėl eismo įvykio aplinkybių, be policijos iškvietimo. Tokias sąlygas įtvirtina KET 3 p. 3 d., 232 p. Kai susiklosto situacija, jog nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, privaloma nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijai (KET 234 p.). J. U. byloje nėra duomenų, kad nukentėjęs asmuo į įvykio vietą atvyko, kol nubaustasis buvo joje. Vėlesnis (po pranešimo policijai ir įvykio vietos palikimo) eismo dalyvių eismo įvykio deklaracijos užpildymas butų neteisėtas, nes vadovaujantis KET 3 p. 3 d., 232 p., šis veiksmas gali būti atliktas tik eismo įvykio vietoje, sutarus dėl eismo įvykio aplinkybių be policijos iškvietimo. Priešingu atveju (leidus vairuotojams susitaikyti), policija atliktų veiksmus, kurių nacionalinis teisinis reglamentavimas nenumato.
Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. K. parodė, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas jo draugės tėvui priklausantis automobilis, kuriuo jis (liudytojas) naudojasi. Kai pastatė automobilį namo kieme, jis nebuvo apgadintas. Grįžęs namo, iš karto nepastebėjo apgadinimų, bet vėliau rado kelių policijos lapelį apie autoįvykį. Vėliau kreipėsi į draudimą, gavo draudimo išmoką. Įvykio metu nebuvo namuose, bet jeigu būtų buvęs, būtų sutikęs užpildyti eismo įvykio deklaraciją.
Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme J. U. paaiškino, kad įvyko techninis autoįvykis, nenukentėjo žmonės, bet jam nepavyko surasti automobilio, kurį apgadino, valdytojo. Jeigu būtų suradęs kito automobilio savininką namuose, jie būtų galėję užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir tuo viskas būtų pasibaigę. Tokią galimybę numato ir Saugaus eismo įstatymas ir KET. Administracinė atsakomybė nebūtų kilusi. Mano, kad įvykus techniniam autoįvykiui, policija turėjo užfiksuoti įvykį bei padarytą žalą, surasti nukentėjusįjį asmenį bei sudaryti jam (apeliantui) galimybę su nukentėjusiuoju užpildyti deklaraciją. Tačiau, nagrinėjamu atveju, iškvietus policiją, buvo užfiksuotas eismo įvykis ir jam (apeliantui) surašytas protokolas. Po įvykio jis kreipėsi į draudimo įmonę ir padaryta nukentėjusiajam žala buvo atlyginta.
Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme institucijos atstovas Viktoras Benkus paaiškino, jog nesiima komentuoti galiojančių įstatymų, bet visais atvejais už administracinį teisės pažeidimą yra traukiama administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju, KET numato išlygą, kada administracinė teisena nepradedama. J. U. kreipimasis į kelių policiją buvo užregistruotas ROIK registre, nuo ko prasidėjo ir teisena. Atvykę į įvykio vietą, pareigūnai veikė pagal instrukcijas, įformino įvykį, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriuo J. U. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. KET aiškiai parašyta, „Jei įvykio dalyviai sutaria“. Šioje situacijoje eismo įvykio dalyvis buvo vienas, sutarti jis neturėjo su kuo. Mano, kad apeliantas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn teisėtai. Pagal KET 234 str. pažeidėjas privalo pranešti apie eismo įvykį policijai, įstatymas išlygų nenumato. Būna tokių atvejų, kad pareigūnai vyksta į įvykio vietą tik aiškintis aplinkybių, būna ir ginčo atvejų, kai pareigūnai veikia kaip reguliatorius, išaiškina kaip kas buvo ir, galiausiai, asmenys atsiprašo, kad pareigūnus iškvietė bei užpildo deklaracijas. Tuomet protokolas nerašomas. Laikoma, kad policija neiškviesta, nors įvykis jau būna registruotas ROIK registre, bet būna padaromos nuolaidos. Nemano, kad tokiais atvejais pareigūnai elgiasi teisingai, nes yra pasakyta, kad jeigu pareigūnai atvyksta į įvykio vietą, jie turi forminti pažeidimą. Gali būti tokia situacija, kuomet pažeidimas nepasitvirtina, t. y. jo iš viso nebuvo, pavyzdžiui, eidamas pro šalį, asmuo praneša policijai apie autoįvykį, o kol į vietą atvyksta policijos pareigūnai, eismo įvykio dalyviai jau būna susitarę ir užpildę deklaracijas. Nagrinėjamu atveju, buvo paskirtas pažeidimo bylos nagrinėjimas ir bauda paskirta vėliau. Po protokolo surašymo, jau nebebuvo galimybės pildyti deklaracijos, nes pažeidimo byla jau buvo užvesta ir jos nutraukti nebuvo pagrindo. Kai asmenys susitaria tarpusavyje, administracinis pažeidimas vis tiek yra, bet atsakomybė neatsiranda. Kai vairuotojas užkliudo kitą automobilį ir yra kito automobilio vairuotojas, jis padaro pažeidimą, bet atsakomybė neatsiranda, jeigu jiems pavyksta susitarti ir užpildomos deklaracijos. Jei vairuotojas užkliudo kitą automobilį, kurio vairuotojo nepavyksta rasti, tuomet jis padaro pažeidimą ir jam kyla administracinė atsakomybė. Policijos pareigūnai veikė pagal galiojančias instrukcijas ir tvarkas. Policijos patrulių veiklos instrukcijoje yra 61.12 p., numatantis, kad patruliai privalo teikti pagalbą, bet policija yra jėgos struktūra. Tos pačios instrukcijos 63.6 p. parašyta, kad pareigūnai turi išaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti kaltininką ir surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą. Nustatęs pažeidimą, pareigūnas visada privalo surašyti protokolą. Nagrinėjamu atveju, eismo įvykio metu buvo nustatytos visos aplinkybės, su kuriomis J. U. sutiko ir tik po to kilo klausimas, buvo atsakomybė ar ne. Žalos atlyginimas yra tik lengvinanti atsakomybę aplinkybė, priimant procesinį sprendimą byloje. Bet koks pažeidimas yra pagrindas pradėti administracinę teiseną. Matant pažeidimą, policija privalo reaguoti. Jeigu pareigūnai iškviesti, jie turėtų surašyti protokolą bet kokiu atveju. Šiuo konkrečiu atveju, jeigu iki pareigūnų atvykimo būtų atsiradęs kito automobilio vairuotojas ir būtų užpildyta deklaracija, pareigūnai vis tiek privalėtų surašyti protokolą, jei jau jie buvo iškviesti. Iki policijos iškvietimo yra apsisprendimo teisė, jei nesusitariama ir iškviečiama policija, užsiveda mechanizmas. Jei po deklaracijos supildymo, apeliantas būtų pranešęs policijai, kad įvyko eismo įvykis ir yra užpildytos deklaracijos, tuomet administracinė atsakomybė neatsirastų, nes būtų pasinaudota KET numatytomis galimybėmis.
Motyvuojamoji dalis
J. U. apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. įtvirtinta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto litų iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 11 p. numato, jog eismo įvykis - tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. To paties įstatymo 30 str. 1 d. nustato, kad įvykus eismo įvykiui, eismo dalyviai (dalyvis), susiję (susijęs) su eismo įvykiu, privalo: 1) nedelsdami (nedelsdamas) sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą KET nustatyta tvarka; 2) pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus. Pagal šiuo metu galiojančių KET nuostatas (232 ir 234 p.) kviesti policijos pareigūnus į eismo įvykio vietą privaloma, kai: a) eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužaloti žmonės, b) su kitu eismo įvykio dalyviu nesutariama dėl eismo įvykio aplinkybių, c) dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra. Visais kitais atvejais, jeigu eismo įvykio vietoje sutariama dėl eismo įvykio aplinkybių, kartu su kitu eismo įvykio dalyviu, yra užpildoma eismo įvykio deklaracija ir kreipiamasi tiesiai į draudikus.
Iš KET 232 p. nuostatos matyti, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Akcentuotina, kad nei minėtas KET punktas, nei Lietuvos Respublikos ATPK nenumato, kad į eismo įvykio vietą iškviesti policininkai privalo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklausto institucijos atstovo parodymai. Minėta policijos patrulių, atvykusių į eismo įvykio vietą, pareiga numatyta Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymo dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo 63.6 p., kur nurodyta, jog atvykę į eismo įvykio vietą policijos patruliai turi išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio teisės pažeidimo protokolą (-us).
Pažymėtina ir tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas nebūtinai turi reikšti asmens nubaudimą. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos ATPK 30 str. 2 d., taip pat į Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymo dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo 61.7. p. taip pat numatyta, kad policijos patruliai, vykdantys eismo priežiūrą, privalo nustatyta tvarka įforminti eismo įvykių, KET bei kitų teisės pažeidimų dokumentus ir pagal kompetenciją taikyti administracinio poveikio priemones, o vadovaujantis 61.12. p. - teikti pagalbą eismo dalyviams.
Nagrinėjamu atveju, nekyla abejonės, kad buvo padarytas Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytas administracinis teisės pažeidimas ir policijos patruliai pagrįstai surašė J. U. administracinio teisės pažeidimo protokolą. Vis dėlto situacijos, kai eismo įvykis, konkrečiai - susidūrimas su stovinčia transporto priemone namo kieme - sukelia skirtingas teisines pasekmes Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą padariusiam asmeniui dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, t. y. nukentėjusiojo asmens buvimo netoliese, ar nebuvimo, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nediskriminavimo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą, suteikia atskirai asmenų kategorijai išskirtinį statusą, neatitinka pažeidimo pavojingumo, administracinės nuobaudos taikymo tikslų.
Akcentuotina, kad net baudžiamasis įstatymas, esant tam tikroms įstatyme numatytoms sąlygoms, numato asmenims galimybę susitaikyti ir baudžiamoji atsakomybė asmeniui tokiu atveju netaikoma, nors ikiteisminis tyrimas ir yra jau pradėtas ar byla perduota nagrinėti teisme. Galiojantis KET 232 p. taip pat numato galimybę eismo įvykio dalyviams susitaikyti, užpildant eismo įvykio deklaraciją. Tokiu atveju, administracinė atsakomybė kaltam asmeniui neatsiranda, o jos netaikymą nulemia nukentėjusio asmens sutikimas pildyti deklaraciją. Tuo tarpu situacija, kai dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, aiškiai nereglamentuota, KET 234 p. nurodant tik, kad tokiu atveju turi būti kviečiama policija. Kadangi į eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai vadovaujasi Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo ir surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą, po ko asmuo paprastai yra nubaudžiamas administracine tvarka, galimybė susitaikyti su nukentėjusiuoju iš tokio asmens atimama, nes nukentėjusio asmens nuomonės dėl galimybės susitaikyti niekas neklausia. Tokiu atveju, administracinės atsakomybės taikymą kalto asmens atžvilgiu, pastarajam net visiškai pripažįstant savo kaltę ir sutinkant su policijos pareigūnų nubraižyta įvykio schema, nulemia vien tik nukentėjusiojo asmens nebuvimas eismo įvykio vietoje ir kalto asmens pilietinės pareigos paklusti galiojančių teisės aktų nustatytai tvarkai sąžiningas vykdymas.
Akcentuotina, kad J. U. pripažino savo kaltę, dėl padaryto pažeidimo gailėjosi, padėjo išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes, žala nukentėjusiajam atlyginta, be to administracinį teisės pažeidimą jis padarė netyčia, o dėl neatsargumo, kas mažina veikos pavojingumą. Tačiau nagrinėjamu atveju, nei policijos pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nukentėjusio asmens pozicijos dėl galimybės susitaikyti, nes V. K. byloje apklaustas nebuvo. Pažymėtina, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, jog būtų sutikęs pildyti eismo įvykio deklaraciją. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, tiek Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius, tiek pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, t. y. nukentėjusio asmens nuomonės, dėl to nepagrįstai jo atžvilgiu taikė administracinę atsakomybę ir administracinio pažeidimo bylos nenutraukė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, netinkamai aiškino įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą, dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis naikintina, o administracinio teisės pažeidimo byla J. U. atžvilgiu nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
J. U. apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. birželio 25 d. nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį, administracinio teisės pažeidimo bylą (dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo) J. U. atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.