Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P., A. J., D. Č., nuteistojo G. J. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo, Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Sabaičio bei nukentėjusiojo Š. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. birželio 9 d. iki 2009 m. birželio 18 d.

D. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. birželio 9 d. iki 2009 m. lapkričio 25 d.

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 6 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2001 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir nustatyta galutinė subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 29 d.

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2010 m. balandžio 15 d.

Nuteistieji G. J., D. Č., M. P. ir A. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 254 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš nuteistųjų G. J., D. Č., M. P. ir A. J. nukentėjusiajam Š. V. solidariai priteistas 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusiojo Š. V. civilinis ieškinys dėl 150 000 litų turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. Č., A. J., ir asmenimis kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodamas psichinę prievartą - Š. V. aiškindamas, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję, tęs savo veiksmus, ir taip baugindamas nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodamas šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų. Nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį, per kurį turės būti perduodami pinigai, o vėliau ir bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, tęsdamas bendrus veiksmus per bendrininkus, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę bei kurių atžvilgiu paskelbta paieška, vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno. Šiais veiksmais G. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Dėl nurodytų motyvų kolegija nelaiko pagrįstais G. J. gynėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis savo parodymus pakeitė, parodydamas, jog pirmo susitikimo tikslas buvo aptarti pinigų sumą, kurią reikės sumokėti už ramų gyvenimą, šio susitikimo metu taip pat jam buvo liepta dalintis pelnu ir tada jis galės „džiaugtis gyvenimu“, o priešingu atveju – bus blogai ir pirmas pagrobimas atrodys juokingas, o pasakodamas apie antrą susitikimą, Š. V. neparodė apie prieš jį panaudotą psichinę prievartą ar išreikštą reikalavimą perduoti turtą.

Kaip jau minėta, kritikuodamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą, G. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai dar kartą pasikeitė, kai šis pirmosios instancijos teisme ėmė atsakinėti į jam užduotus klausimus. Gynėjo teigimu, Š. V. parodė, kad iš pradžių susitikimas kavinėje „Eglė“ vyko draugiškai, jam buvo paaiškinta, jog viskas gerai, nebus jokių problemų. Tačiau tuo pačiu metu nukentėjusiajam buvo leista suprasti, kad nesumokėjus pinigų, ramaus gyvenimo nebus. Apie tai buvo kalbama tiek pirmo, tiek antro susitikimo metu.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo iš tikrųjų matyti, kad atsakydamas į prokuroro klausimą, nukentėjusysis parodė: „Iš pradžių viskas vyko draugiškai. D. Č. sakė, kad nebus jokių problemų, kad viskas gerai. Kalbėjo visi kavinėje buvę asmenys. Man buvo kultūringai paaiškinta, kad man nebus ramaus gyvenimo, jei nemokėsiu. Jie sakė kas man bus, jei apgausiu, meluosiu“ (b. l. 33, t. 4). Kaip matyti iš pateiktos citatos, ir šiuo atveju nukentėjusiojo parodymai atitinka jo ankstesnius parodymus apie buvusį neteisėtą reikalavimą perduoti turtą, susietą su grasinimais. Vien tai, kad pokalbis prasidėjo gražiuoju, o apie reikalavimą mokėti dalį pelno pasakyta kultūringai, nešalina tokios veikos baudžiamumo ir tą reikalavimą išsakiusių asmenų atsakomybės.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui jis sakė tiesą. Šiuose parodymuose, be kita ko, paminėta ir tai, kad asmenys, su kuriais jis buvo susitikęs „siūlė „dirbti“ kartu, t.y. užsiimti verslu, pelną dalintis per pusę, už tai žadėdami mane saugoti. Jie žadėjo investuoti pinigų, bet tuo metu mano sveikata buvo labai bloga, negalėjau užsiimti verslu“. Pirmosios instancijos teisme Š. V. taip pat patvirtino, kad kavinėje „Eglė“ buvo kalbama ir apie pokalbyje dalyvavusių asmenų ketinimą investuoti pinigus į bendrą veiklą, bet atėjus laikui investuoti, niekas to nepadarė, o apie save jis parodė, kad tuo metu jis net nebuvo pasiūlęs verslo projekto, nes dėl sveikatos būklės negalėjo dirbti (b. l. 34, t. 4). Kolegijos nuomone aplinkybė, kad pokalbio metu iš nuteistųjų pusės buvo paminėta ir apie jų investavimą į bendrą verslą, teisinio situacijos vertinimo nekeičia, kadangi, kaip minėta, nukentėjusysis į susitikimą su A. J., G. J. ir D. Č. vyko ne verslo reikalais, siekiant aptarti naujus projektus, naudingus abiems pusėms, bet kaip į pokalbį, kurio metu būtų aptartos sąlygos, kurios užtikrintų jam „ramų“ gyvenimą ir padėtų išvengti fizinio smurto ar kitų neigiamų pasekmių ateityje. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų ne kartą įvairiems pareigūnams ir šioje nutartyje jau paminėtų, matyti, kad susitikimų svarbiausia tema ir buvo būtent tokių sąlygų išdėstymas, o ne bendro verslo vystymas. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad po pirmųjų dviejų susitikimų su A. J., G. J. ir D. Č. jis susitikinėjo su asmeniu pravarde „Uzbekas“ ir šių susitikimų metu buvo raginamas dirbti ir duoti pinigų, buvo priekaištaujama ir grasinama, o jokių investicijų į bendrą verslą iš nuteistųjų pusės nebuvo. Tai vėlgi patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. J., G. J. ir D. Č. susitikimų su nukentėjusiuoju tikslas buvo ne bendro verslo vystymas, o neteisėtas reikalavimas perduoti turtą mainais už „ramų“ gyvenimą.

G. J. gynėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad ryšys tarp jo ginamojo ir asmenų, kurie 2007 m. buvo pagrobę nukentėjusįjį, nenustatytas. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiojo susitikimų su A. J., G. J. ir D. Č. metu pastariesiems nebuvo žinoma apie tai, kad nukentėjusysis neseniai buvo pagrobtas ir sumuštas. Atvirkščiai, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jau pirmojo susitikimo su A. J., G. J. ir D. Č. metu kalbėjo visi ten buvę asmenys, tarp jų ir paminėti trys nuteistieji. Jam buvo pasakyta, kad turi atiduoti jiems pusę pelno, kad galėtų džiaugtis ramiu gyvenimu, o jei ne, tai pirmas pagrobimas atrodys juokingai (b. l. 31, 35, t. 4). Taigi, matyti, kad paminėti nuteistieji žinojo apie buvusį nukentėjusiojo pagrobimą ir tą aplinkybę panaudojo kaip poveikio priemonę nukentėjusiajam paaiškindami, kad pasekmės, kurios kils neįvykdžius jų reikalavimo atiduoti pusę pelno, bus sunkesnės kaip tos, kurias sukėlė pirmasis pagrobimas. Toks grasinimas ir poveikis nukentėjusiajam yra Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo - turto prievartavimo - dispozicijos sudedamoji dalis, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkai susiję su veiksmais, su kuriais palyginant buvo apibūdintas nukentėjusiajam išsakytas grasinimas, ar jie nesusiję su tais veiksmais. Svarbu, kad nukentėjusysis tokį grasinimą suprato kaip realų, o kad jis iš tikro taip suprato, matyti iš jo parodymų apie tai, kad jis po pirmojo susitikimo ne tik nenutraukė kontaktų su šiais asmenimis, bet susitiko su jais dar kartą, o po to susitikinėjo su jų nurodytu asmeniu.

G. J. gynėjas apeliaciniame skunde iš dalies teisingai nurodo tai, kad ne jo ginamasis susirado nukentėjusįjį, o atvirkščiai. Iš tikrųjų, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad į susitikimą su A. J., G. J. ir D. Č. jis vyko po pokalbių su O. V., kai šis aiškino nukentėjusiajam, jog nebus paliktas ramybėje po pirmo pagrobimo ir patarė susitikti su minėtais asmenimis pakalbėti dėl problemų išvengimo ateityje. Tačiau ta aplinkybė, kad pirmąjį susitikimą su nukentėjusiuoju suorganizavo ne nuteistieji, neturi reikšmės jų veikos vertinimui, nes baudžiamosios atsakomybės taikymui šiuo atveju reikšminga kas vyko to susitikimo metu (apie tai jau pasakyta), o ne kas pakvietė į susitikimą. Reikšmės nuteistųjų baudžiamajai atsakomybei taip pat neturi ir tai, kad kokie nors nusikalstami ryšiai tarp jų ir O. V., kuris suvedė juos ir nukentėjusįjį, nenustatyti, kadangi O. V. yra tik liudytojas šioje byloje. Tai, kad jis nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn nereiškia, kad negalima baudžiamoji atsakomybė kitiems asmenims, tarp jų ir G. J., kurie atliko kaltus veiksmus pasinaudodami situacija, su kuria O. V. yra susijęs įkalbėdamas nukentėjusįjį kreiptis dėl „apsaugos“ ir suvesdamas nukentėjusįjį su A. J., G. J. ir D. Č.. Tame pačiame gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog iš nukentėjusiojo parodymų aišku, kad ne G. J. nukentėjusiajam sakė, kad pagrobėjai jo nepaliks ramybėje. Iš pirmosios instancijos teismo protokolo matyti, kad nukentėjusysis iš tikro tokio išsireiškimo nepriskyrė konkrečiai G. J., tačiau parodė, kad G. J. taip pat sakė, kad jei jis (nukentėjusysis) yra ne jų žmogus, jo neapgins. Jis parodė ir tai, kad kai buvo išsakytas reikalavimas dalintis pelnu per pusę, kalbėjo visi kavinėje buvę asmenys, taigi ir G. J. (b. l. 31,33, t. 4). Remdamasi šiais motyvais kolegija konstatuoja, kad G. J. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad G. J. jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pinigų iš nukentėjusiojo nereikalavo, o tai galimai darė tik A. S., su kuriuo nukentėjusįjį supažindino asmuo, pravarde „Uzbekas“, yra nepagrįsti ir atmestini.

Kaip argumentas, jog nukentėjusiojo parodymais tikėti negalima, o G. J. turto prievartavimo nepadarė, G. J. gynėjas nurodo tai, kad nukentėjusysis nesivertė prekyba nekilnojamu turtu. Pasak apeliacinio skundo, situacija, jei G. J. ir kiti asmenys susitikimų metu siūlė užsiimti kokiu nors verslu ir šiam verslui naudoti jų pinigus, nes savų Š. V. neturėjo bei pelną dalytis pusiau, nėra turto prievartavimas. Tokia išvada G. J. gynėjo apeliaciniame skunde grindžiama teiginiu, kad apklausos, vykusios 2009 m. vasario 9 d., metu Š. V. parodė, kad pirmą kartą buvo pagrobtas ne todėl, kad vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o todėl, kad pardavęs draugės žemę, gautais pinigais turėjo pasidalinti su pagrobėjais. G. J. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad nukentėjusysis 2009 m. vasario 17 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat neatskleidė, kokio nekilnojamojo turto prekyba jis užsiima. 2009 m. rugpjūčio 4 d. vykusioje apklausoje Š. V. neparodė, kad jis vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Tik pirmosios instancijos teisme apklausiamas pirmą kartą pastarasis pareiškė, kad jo draugai žinojo, jog jis turi pinigų, nes tuo laiku vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Tokio turto vertė tuo metu buvo didelė, sandoriai – įprasti, jis iš to užsidirbdavo. Atsakydamas į klausimą, ar šis jo verslas buvo legalus, Š. V. patvirtino, kad verslas buvo teisėtas, viskas deklaruota, visi jo projektai – pelningi. Tačiau paklausus, kaip buvo įteisinta jo veikla, nukentėjusysis teigė, kad verslo įteisinęs nebuvo, nekilnojamuoju turtu neprekiavo, prekiavo turguje automobiliais. Teismo posėdyje, įvykusiame 2010 m. gruodžio 22 d. nukentėjusysis vėl teigė, kad prekiavo butais: buvo trys ar keturi sandoriai, kuriuos įregistravo savininkų vardu, taip pat patvirtino, kad pardavė G. R. butą, tačiau jis negalėjo tiksliai pasakyti, kurį ir kada.

Apeliantas, vertindamas G. R. parodymus, duotus teisme, daro išvadą, kad šie parodymai nepatvirtina kaltinamojo akto išvados, kad Š. V. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o iš šio turto gaunamomis pajamomis jis buvo verčiamas dalytis. Liudytoja G. R. taip pat parodė, kad buvo girdėjusi, jog prieš pagrobimą Š. V. prekiavo automobiliais, o butais prekiavo pagijęs po pirmo pagrobimo. Advokato nuomone, ši liudytoja, teigdama, kad nukentėjusysis kito asmens vardu turto neįgijo, paneigė pastarojo aiškinimą, jog jis turtu prekiavo kitų asmenų vardais. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pats Š. V. ne kartą patvirtino, kad laikotarpiu tarp jo pagrobimų, jokia prekyba jis neužsiėmė, todėl buvo raginamas pradėti kokį nors verslą.

Kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvados apie nukentėjusiojo vertimąsi nekilnojamuoju turtu nepaneigia.

Apklausos, vykusios 2009 m. vasario 9 d., metu Š. V. parodė, kad pirmą kartą buvo pagrobtas todėl, kad buvo pardavęs draugės žemę, ir pagrobėjai reikalavo pinigais pasidalinti su jais, sumokant jiems 50000 eurų (b. l. 7, t. 1). G. J. gynėjo apeliaciniame skunde ši aplinkybė perteikta beveik tiksliai, tačiau nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tai nerodo vertimosi nekilnojamuoju turtu, nes žemės sklypo pardavimas yra kaip tik tokia veiklos rūšis.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis taip pat aiškiai parodė kodėl buvo pagrobtas. Tai aiškiai suvokiama iš nukentėjusiojo parodymų apie pagrobėjų motyvaciją: „dirbi, prekiauji nekilnojamu turtu ir niekam nieko nemoki, duok pinigų..“ (b. l. 26, t. 1). Šioje apklausoje nubuvo gilinamasi į nukentėjusiojo verslo reikalus, todėl nieko keisto, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusysis neatskleidė, kokio nekilnojamojo turto prekyba jis užsiima. Tas pats pasakytina ir apie apeliaciniame skunde minimą 2009-08-04 apklausą, kurios metu buvo aiškinamasi apie O. V., A. J., G. J. ir D. Č. veiksmus, o ne apie nukentėjusiojo verslą (b. l. 31-32, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad tuo laiku vertėsi nekilnojamojo turto prekyba. Tokio turto vertė tuo metu buvo didelė, sandoriai – įprasti, jis iš to užsidirbdavo. Atsakydamas į klausimą, ar šis jo verslas buvo legalus, Š. V. patvirtino, kad verslas buvo teisėtas, viskas deklaruota, visi jo projektai – pelningi. Tačiau paklausus, kaip buvo įteisinta jo veikla, nukentėjusysis teigė, kad verslo įteisinęs nebuvo, nekilnojamuoju turtu neprekiavo, vertėsi verslu, prekiavo turguje automobiliais (b. l. 34, t. 4). Šie nukentėjusiojo parodymai G. J. gynėjo apeliaciniame skunde vertinami kaip prieštaraujantys jo anksčiau tame pačiame teismo posėdyje duotiems parodymams, tačiau teismas vertina visumą nukentėjusiojo parodymų ir atkreipia dėmesį, kad atsakymas apie neprekiavimą nekilnojamuoju turtu nėra tapatus pasakymui, kad nukentėjusysis išvis nesiverčia nekilnojamojo turto verslu. Apie tai, kad nukentėjusysis vertėsi nekilnojamo turto verslu, galima spręsti ir iš to, kad kituose parodymuose, kuriuose apie tai buvo kalbama, nukentėjusysis pripažino vystęs tokią veiklą. Apklausiamas teismo posėdyje 2010 m. gruodžio 22 d. nukentėjusysis paaiškino, kad prekiavo butais: buvo trys ar keturi sandoriai, kuriuos įregistravo savininkų vardu (b. l. 132-135, t. 5). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad 2008-2009 metais užsiiminėjo prekyba butais ir žeme, tačiau tai darė dažniausiai ne savo, bet kitų asmenų vardu, pats buvo tik kaip tarpininkas.

Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojos G. R. parodymai. Ji parodė, kad Š. V. vertėsi nekilnojamo turto prekyba, jis tarpininkavo Panemunėje perkant parduodant butus (b. l. 105-108, t. 5). Liudytoja atsakydama į klausimą parodė, kad Š. V. nebuvo turtingas vyras, tačiau paminėjo ir tai, kad prekyba nekilnojamu turtu buvo vienas iš jo pragyvenimo šaltinių, o pajamų dydžio ji nežino. Atsižvelgiant į tai, kad tarpininkavimui, kuriuo ir pasireiškė nukentėjusiojo veikla nekilnojamojo turto versle, didesnių lėšų nereikia, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje aptariamu laikotarpiu nukentėjusysis vertėsi prekyba nekilnojamu turtu. Tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo G. Č. parodymai pirmosios instancijos teisme, kur jis parodė, kad po G. R. priklausiusio buto pirkimo bendravo su Š. V. ir šis jam skundėsi, kad neturi iš ko gyventi.

Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad G. Č. bent du kartus nurodė, kad nukentėjusįjį pamatė maždaug po pusantrų metų po to, kai pirko iš G. R. butą. Jam nukentėjusysis pasirodė „toks prie chuliganų – tai su motociklais, tai dar ką prigalvoja“. Liudytojas parodė ir tai, kad nukentėjusysis skundėsi neturintis iš ko gyventi (b. l. 95-98, t. 5). Įvertinus tokius parodymus negalima konstatuoti, kad nukentėjusysis buvo beturtis tuo metu, kai bendravo su liudytoju, nes jo pasakymas, kad nukentėjusysis užsiiminėjo motociklais rodo, kad kažkiek turto nukentėjusysis turėjo. Dar svarbesne aplinkybe laikytina tai, kad liudytojas G. Č. butą iš G. R. pirko 2008-07-28, tai matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo (b. l. 149, t. 5). Po pusantrų metų, apie kuriuos parodė liudytojas, buvo jau 2010 metai. Tai gerokai vėlesnis negu byloje tiriami įvykiai laikotarpis, todėl to meto nukentėjusiojo turtinė padėtis nereiškia, kad nukentėjusysis negalėjo užsiimti prekyba nekilnojamu turtu kur kas ankstesniu laikotarpiu.

Nuteistojo G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo O. V. parodymai pirmosios instancijos teismo motyvuotai pripažinti nepatikimais, neobjektyviais, todėl kolegija, sutikdama su tokiu liudytojo O. V. parodymų vertinimu nesiremia jo parodymais ir dėl nukentėjusiojo turtinės padėties vertinimo bei galėjimo verstis prekyba nekilnojamu turtu.

Apibendrinant aptartus motyvus konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis vertėsi nekilnojamo turto prekyba nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimo metu, yra teisinga.

Neigdami kaltę ir nesutikdami su nuosprendžiu nuteistieji A. J. ir D. Č. taip pat nurodė, kad 2008-2009 m. laikotarpiu nukentėjusysis Š. V. nesivertė nekilnojamojo turto prekyba, todėl jie (apeliantai) negalėjo būti nuteisti už vertimą nukentėjusįjį atiduoti pusę pelno nuo tokios veiklos.

Jau išdėstyti argumentai, kalbant apie G. J. gynėjo apeliacinį skundą, paneigia ir šių dviejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad nukentėjusysis jokios veiklos nevykdė, neturėjo lėšų.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalis baudžiamąją atsakomybę numato tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Iš nurodytos Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad reikalaujamas perduoti turtas nėra apibūdinamas kaip realiai esantis pas asmenį, kuris yra verčiamas tą turtą perduoti, jo tas asmuo dar gali ir neturėti. Todėl esminės reikšmės nuteistųjų atsakomybei už reikalavimą perduoti jiems dalį turto neturi tai, ar nukentėjusysis Š. V. prekybą nekilnojamu turtu jau vykdė tuo metu, kai jam buvo išsakyti reikalavimai perduoti pusę pelno nuo tokios veiklos, ar tokią veiklą jis turėjo vykdyti G. J., D. Č. ir A. J. reikalavimu ateityje.

Šie A. J. ir D. Č. argumentai nėra pagrįsti. Jau minėta, kad liudytojo O. V. parodymai pagrįstai nelaikomi patikimais įrodymais, todėl ir dėl nurodytų A. J. ir D. Č. argumentų jais nesivadovaujama. Nuteistieji teisūs, nurodydami, jog liudytoja G. R. nepatvirtino, kad būtų mačiusi kavinėje „Eglė“ nukentėjusįjį bendravusį su A. J. ir D. Č., tačiau tai neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes iš minėtos liudytojos parodymų matyti, kad ji tik pavežė nukentėjusįjį iki kavinės „Eglė“, o su kuo jis susitiko, nežino (b. l. 150, t. 5). Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad G. R. tik atvežė jį iki kavinės „Eglė“, tačiau pokalbyje nedalyvavo, nes tik atvežusi jį išvažiavo (b. l. 31, t. 5). Akivaizdu, kad liudytojos G. R. parodymai nei patvirtina, nei paneigia kad nukentėjusysis susitiko su A. J., D. Č. ir dar kitais asmenimis, nes ji išvis nematė su kuo jis susitiko. Tačiau tokią aplinkybę įrodo nukentėjusiojo parodymai ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis Š. V. tarp kitų asmenų nuotraukų atpažino A. J., G. J., D. Č., kaip asmenis, apie kuriuos davė parodymus, t. y. kaip tuos, su kuriais buvo susitikęs kavinėje „Eglė“ ir kurie vertė jį dalintis pelnu mainais už ramų gyvenimą (b.l. 11, 12, 16, t. 1).

A. J. bei D. Č. apeliaciniuose skunduose teigia, kad jie negalėjo gintis nuo pareikštų įtarimų, nes nebuvo nurodyta, kokius veiksmus jie atliko prieš Š. V., o pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme negalėjo parodyti, kokius žodžius jam sakė ar kaip grasino šie nuteistieji. Kaip teigiama apeliaciniuose skunduose Š. V. 2010 m. vasario 10 d. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pokalbis kavinėje „Eglė“ vyko draugiškai juokaujant, šio pokalbio metu jam niekas negrasino.

Ir šie argumentai neatitinka tikrovės. Tiek pareištuose įtarimuose, tiek skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad abu šie nuteistieji, bendrininkaudami tarpusavyje, taip pat su G. J. ir asmenimis kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodami psichinę prievartą - Š. V. aiškindami, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję - Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip baugindami nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodami šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį per kurį turės būti perduodami pinigai, o vėliau ir bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, tęsdami bendrus veiksmus per bendrininkus, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę bei kurių atžvilgiu paskelbta paieška, vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti jų ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad šis nusikalstamos veikos aprašymas nevisiškai atitinka bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad po pirmojo susitikimo su A. J., G. J., D. Č. praėjus maždaug mėnesiui įvyko antras panašus susitikimas ir tada jam buvo pristatytas asmuo pravarde „Uzbekas“, nurodant, kad reikalai bus tvarkomi per jį. Po to jis (nukentėjusysis) susitikinėjo jau su tuo „Uzbeku“, o kartą buvo atvykęs dar asmuo, vadinamas „Kostia. Praėjus kuriam laikui, jam (nukentėjusiajam) buvo pristatytas kitas, anksčiau nematytas asmuo, kuris, kaip nukentėjusysis vėliau sužinojo buvo A. S.. Jį, kaip asmenį, per kurį bus tvarkomi reikalai, pristatė minėtas asmuo pravarde „Uzbekas“. To susitikimo metu nukentėjusiajam buvo duotas ir kitas mobilusis telefonas (b. l.31-32, t. 4). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir apklausiamas 2009-02-09 pas tyrėją nukentėjusysis taip pat parodė , kad A. S. jam 2008 m. pavasarį pristatė ne kas nors iš nuteistųjų, bet asmuo, pravarde „Uzbekas“ (b. l. 28, 7, t. 1). Nukentėjusysis parodė, kad visus reikalavimus iki pat 2009-02-06 įvykių jam išsakė ne kas kitas, o A. S., kuriam jis perdavė reikalaujamus 150000 Lt. Taigi, remiantis nukentėjusiojo nuosekliais parodymais darytina išvada, kad veikos aprašyme esantis teiginys, jog A. J., G. J. ir D. Č. nukentėjusiajam nurodė ir antrąjį bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, ir per jį tęsė bendrus veiksmus versdami nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti A. J., D. Č., G. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno, nėra pagrįstas ir jis turi būti pašalintas iš šių 3 nuteistųjų veikos aprašymo. Tai padarytina pakeičiant skundžiamą nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas). Dėl tokio pakeitimo, veikos, už kurių padarymą nuteisti A. J., G. J. ir D. Č. išdėstomos šitaip:

G. J., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. Č., A. J., ir asmenimis kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, bei tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodamas psichinę prievartą - Š. V. aiškindamas, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję - Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip baugindamas nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodamas šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti G. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

D. Č., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., A. J., asmenimis, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę bei kurių atžvilgiu paskelbta paieška, ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodamas psichinę prievartą - Š. V. aiškindamas, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję - Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip baugindamas nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodamas šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti D. Č. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

A. J., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. J., D. Č., ir tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „Eglė“ vykusių susitikimų su Š. V. metu, naudodamas psichinę prievartą - Š. V. aiškindamas, kad asmenys, kurie buvo Š. V. pagrobę, reikalavę perduoti pinigus ir sunkiai jį sužaloję - Š. V. atžvilgiu tęs savo veiksmus, ir taip baugindamas nukentėjusįjį, neteisėtai, savo ir bendrai veikiančių asmenų naudai vertė perduoti 50 procentų pelno nuo Š. V. vykdomos prekybos nekilnojamuoju turtu, maskuodamas šį savo reikalavimą siūloma tariama apsauga nuo minėtų Š. V. nežinomų asmenų, o nukentėjusiajam Š. V. sutikus perdavinėti pinigus, nurodė bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, kaip asmenį per kurį turės būti perduodami pinigai, per jį vertė nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti A. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

Paminėtas veikos, už kurių padarymą nuteisti A. J., G. J. ir D. Č. išdėstymas šiek tiek sumažina jų nusikalstamos veikos apimtį, todėl konstatuojama, kad tuo pakeitimu šių nuteistųjų apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami.

Iš jau minėtų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad susitikimų kavinėje „Eglė“ metu kalbėjo ir A. J., ir D. Č., ir G. J.. Natūralu, kad nukentėjusysis negali nurodyti kiekvieno iš jų pasakytų žodžių, tačiau iš visumos nukentėjusiojo parodymų matyti, kad šie nuteistieji veikė kaip bendrininkai, kurių visų tikslas ir buvo paveikti, įbauginti nukentėjusįjį ir priversti jį perduoti jiems dalį pelno. Perteikta inkriminuotos veikos formuluotė nėra nesuprantama, neaiški, nekonkreti, todėl nuteistieji galėjo gintis ir, kaip matosi iš jų parodymų, gynėsi nuo tokių įtarimų, aiškindami, kad susitikimuose su nukentėjusiuoju nedalyvavo, jam negrasino, turto iš jo nereikalavo.

Jau minėta, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė apie tai, kad į pirmąjį susitikimą, kuriame dalyvavo ir G. J., D. Č. ir A. J., dar kažkokie 1-2 vyrai, važiavo įkalbėtas O. V., nes pastarasis sakė, kad susitaręs su „Kamuoliniais“ užsitikrins ramų gyvenimą. Susitikimo metu buvo aptartos sąlygos, kad jis galėtų ramiai gyventi. Jam buvo pasakyta, kad turi pasidalinti, atiduodamas pusę pelno, o jei nesutiks, tada bus blogai, pirmas pagrobimas atrodys juokingai (b. l. 29-32, t. 4). Tai paneigia A. J. ir D. Č. apeliacinių skundų teiginius, jog Š. V. 2010 m. vasario 10 d. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pokalbis kavinėje „Eglė“ vyko draugiškai juokaujant, šio pokalbio metu jam niekas negrasino.

D. Č. ir A. J. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais, išskyrus atvejį, kai tokius parodymus patvirtina kiti įrodymai. Apeliantai teigia, kad liudytojas O. V. paneigė nukentėjusiojo parodymus, o kitų įrodymų, patvirtinančių jų kaltę, byloje nėra.

Apie O. V. parodymų vertinimą kaip nepatikimų jau kalbėta, todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad jo parodymai paneigia nukentėjusiojo parodymus. Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 2 dalis D. Č. ir A. J. apeliaciniuose skunduose pacituota netiksliai. Iš tikrųjų šioje dalyje pasakyta taip: „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai“. Kaip matyti, apeliaciniuose skunduose minimi Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 2 dalies nustatyti apribojimai taikomi tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymams, o šioje byloje nei nukentėjusiajam Š. V., nei liudytojams nėra taikomas anonimiškumas. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra pažeistos dar ir dėlto, kad nukentėjusiojo parodymai nėra vieninteliai įrodymai byloje. Jo nurodytas aplinkybes apie bendravimą su G. J., D. Č. ir A. J. patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis Š. V. tarp kitų asmenų nuotraukų atpažino A. J., G. J., D. Č., kaip asmenis, apie kuriuos davė parodymus, taip pat ir liudytojos G. R. parodymai apie nukentėjusiojo pagrobimus, apie tai, kad ji 2008 m. vežė nukentėjusįjį į kavinę į susitikimą, apie tai, kad nukentėjusysis nors ir neatrodė įbaugintas, jo elgesyje jautėsi įtampa. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nuteistuosius atpažino ne pagal pravardes, o iš veido bruožų, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad nuteistieji neturi nukentėjusiojo jiems priskirtų pravardžių, nepatvirtina apeliaciniuose skunduose daromos išvados, kad nukentėjusysis tikriausiai kalba apie kažkokį kitą asmenį.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji D. Č. A. J. ir G. J. nėra nuteisti už 150000 litų pasisavinimą, todėl D. Č., A. J. apeliacinių skundų argumentai, taip pat nuteistojo G. J. gynėjo apeliacinių skundų argumentai apie tai, nukentėjusysis šiuos nuteistuosius apkalba, norėdamas pateisinti G. R. 150000 Lt praradimą, nepagrįsti. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog G. R. pareiškė, kad nukentėjusiajam pretenzijų neturi, kadangi šis su ja atsiskaitė.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J., G. J. ir D. Č. reikia pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, teigiant, kad jų padarytą turto prievartavimą kvalifikuoja organizuotos grupės ir didelės prievartauto turto vertės požymiai. Šie argumentai nėra pagrįsti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šie nuteistieji nukentėjusiajam neišsakė konkrečių, pinigine išraiška apibūdintų reikalavimų. Prievartauto turto dalykas – pusė pelno iš vertimosi nekilnojamo turto prekyba, tačiau to dydžio išraiška pinigais nebuvo nustatyta ir nėra galimybės to padaryti, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo prievartautas didelės vertės turtas. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad reikalavimą perduoti 150000 Lt priklausiusių G. R., jam perdavė ne nuteistieji ir ne jų nurodytas tarpininkas, pravarde „Uzbekas“, o jau pastarojo nurodytas asmuo. Reikalaujamus pinigus nukentėjusysis nurodo taip pat perdavęs būtent pastarajam asmeniui. Įrodymų, kad tie pinigai ar jų dalis būtų atitekusi nuteistiesiems, nėra. Išvadą, kad minimi 150000 Lt buvo prievartaujami su A. J., D. Č. ir G. J. žinia apeliaciniame skunde prokuroras daro iš to, kad jie jau buvo prievartavę nukentėjusiojo turtą ir nurodė nukentėjusiajam tarpininką, kurio nurodytas dar kitas asmuo ir išsakė reikalavimą nukentėjusiajam perduoti pinigus ir juos gavo, taip pat tuo, kad remiantis liudytojo O. V. parodymais, tikrąją, o ne oficialiai nurodytą buto pardavimo kainą galėjo žinoti tik O. V. pažįstami G. J. ir A. J.. Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami padaryti išvadai, kad D. Č., G. J. ir A. J. yra kalti dėl 150000 Lt turto prievartavimo. Toks teiginys būtų tik spėjimas, kad minimi nuteistieji gal būt bendravo su asmeniu, kuris tiesiogiai iš nukentėjusiojo pareikalavo ir gavo 150000 Lt ir kad ragino, skatino ar kaip nors kitaip įtakojo jo veikimą. Galimybė, kad tai buvo tik to asmens, kuris iš nukentėjusiojo pareikalavo konkrečios sumos ir ją gavo, arba to asmens ir kito (kitų) asmenų, kurie šioje byloje nekaltinami ir nenuteisti, sumanymas, nėra paneigta. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir prokuroras apeliaciniame skunde yra tos nuomonės, kad O. V. parodymais neturi būti remiamasi. Tokią poziciją palaiko ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Tuo pačiu nėra pagrindo liudytojo O. V. parodymais grįsti teiginio, kad apie parduotą G. R. butą ir jo tikrąją kainą žinojo tik O. V. pažįstami G. J. ir A. J.. Apie tai galėjo prasitarti bet kuris iš asmenų, dalyvavusių sandoryje arba jų artimieji. Veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalis nustatė, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. D. Č., G. J. ir A. J. nuteisti tik už 1 nusikaltimo (apie tai, kad nėra pagrindo jiems inkriminuoti dalyvavus kitų nusikaltimų padaryme, bus pasisakyta vėliau) nepriskiriamo sunkiems ar labai sunkiems padarymą. Todėl jau vien dėl to jiems nepriskirtinas organizuotos grupės požymis. Be to, išvada, kad nuteistieji veikė ne organizuota, darytina atsižvelgiant ir į paties padaryto nusikaltimo pobūdį (nusikalstami veiksmai nebuvo labai intensyvūs, nebuvo vartojamas fizinis smurtas) bei į bendrininkų veiksmų pobūdį (byloje nėra duomenų apie tai, kad nusikalstama veika būtų buvusi itin kruopščiai planuojama, bendrininkai būtų griežtai pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas iš jų būtų veikęs pagal iš anksto detaliai parengtą planą ir pan.). Prokuroro apeliaciniame skunde minimose kasacinės instancijos teismo nutartyse spręsti klausimai dėl kitokių nusikalstamų veikų padarymo, kurioms padaryti buvo būtina panaudoti kitokias priemones ir imtis kitokių veiksmų (Nr. 2K-254/2008, 2K-40/2008, 2K-201/2008) arba nustatyta nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės labai skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių (Nr. 2K-481/2007), todėl jos negali būti laikomos precedentais šios bylos atžvilgiu. Todėl ir dėl šių argumentų tokia bendrininkavimo forma, kaip organizuota grupė, jiems neinkriminuotina.

Apibendrindama visumą paminėtų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. J., G. J. ir D. Č. pripažino kaltais dėl 2008 m. vykdyto nukentėjusiojo Š. V. turto prievartavimo. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis nukentėjusiojo parodymais, bei jo parodymus patvirtinančių įrodymų analize, tos išvados yra motyvuotos ir pagrįstos. Nuteistųjų veikos kvalifikuotos tinkamai. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, D. Č. A. J. ir G. J. turi atsakyti už Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (turto prievartavimo) padarymą, nes nenustatyta nei vieno Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatyto kvalifikuojančio požymio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad M. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmenimis, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, 2009-02-06 apie 10 val. apgaule atviliojus Š. V. prie degalinės "Punia", esančios Marijampolės pl. 20, Kaune, o kitiems bendrininkams, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę bei kurių atžvilgiu paskelbta paieška, ir tyrimo metu nenustatytiems asmenims grasinant nukentėjusiajam Š. V. fiziniu smurtu, panaudodamas tyrimo metu nenustatytą ginklą ir taip atėmęs galimybę nukentėjusiajam priešintis, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam laisvę, pareikalavo perduoti 10 000 eurų, automobiliu „Audi“ gabeno nukentėjusįjį iki Rokų gyvenvietės, kur persodino nukentėjusįjį į automobilį "M. B." , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir gabeno nukentėjusįjį Š. V. nenustatyta kryptimi iki 2009-02-06 dienos 11.30 val., kai nukentėjusiajam pavyko pabėgti.

Neigdamas kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodė, koks požymis kvalifikuoja jo padarytą veiką. Nuteistasis teigia, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog M. P., „2009 m. vasario 6 d. per bendrininką A. S., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nukreiptus į didelės vertės turto užvaldymą...pareikalavo perduoti 10 000 eurų“. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nei didelės vertės turto, nei kito Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimą kvalifikuojančio požymio nenurodyta. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad iš tikro skundžiamame nuosprendyje prievartauto turto didelės vertės požymis, pagal kurį nuteistojo veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, nenurodytas. Tačiau prievartauto turto vertė 10000 eurų, kas pagal nustatytą lito ir euro vertės santykį atitinka 34500 litų, yra nurodyta. Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad šiame skyriuje (jame yra ir Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą) numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 1366 „Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“ numatyta, bazinės socialinės išmokos dydis yra 130 litų. Taigi, tokio pat dydžio yra ir Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalyje vartojama MGL sąvoka. 250 MGL sudaro 32500 Lt. Turto, kurį prievartaujant iš nukentėjusiojo dalyvavo ir nuteistasis M. P. vertė yra didesnė – 34500, todėl ši vertė, remiantis teisės aktais, laikytina didele. Tai duoda pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodęs turto prievartavimą kvalifikuojančio didelės vertės požymio, į jį atsižvelgė ir teisingai kvalifikavo M. P. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį.

Kaip ir ankstesniu atveju, faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis nukentėjusiojo bei jo parodymus patvirtinančiais kitais bylos įrodymais. Nesutikdamas su nukentėjusiojo parodymų vertinimu, nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis akivaizdžiai klaidingai nurodė jį kaip asmenį, dalyvavusį pagrobiant nukentėjusįjį 2007 m., nes jis (apeliantas) tuo metu buvo laisvės atėmimo vietoje ir negalėjo dalyvauti pagrobime. Ta aplinkybė, kad M. P. negalėjo dalyvauti 2007 m. vykusiame nukentėjusiojo pagrobime, yra teisinga, tačiau iš to daroma išvada – ne, nes įvertinus jo parodymų visumą, matyti, kad jis kategoriškai neteigė, kad vienas iš pirmajame, 2007 m. vykusiame pagrobime dalyvavusių asmenų buvo M. P., o nurodė, kad tik panašus į jį. M. P. jis atpažino kaip 2009-02-06 pagrobime dalyvavusį asmenį (b. l. 17-19, t. 1). M. P. neteisingai apeliaciniame skunde nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu Š. V. jį (M. P.) įvardijo kaip asmenį, dalyvavusį jį užpuolant ir apribojant jo laisvę 2007 m. spalio 14 d. M. P. apeliaciniame skunde nurodyta, jog nukentėjusysis teigė, kad „man nuėmė kepurę ir pasodino už vairo, o vienas iš vyriškių, tas, kuris dalyvavo pirmame pagrobime, liko stovėti lauke, nukreipęs į mane pistoletą“ (2009 m. vasario 9 d. apklausos protokolas).

Šiame protokole iš tikro yra tokie parodymai, bet juose M. P. neminimas, nes tas asmuo apie kurį kalba M. P., nukentėjusiojo parodymuose apibūdinamas be jokių asmens duomenų: „tas vyras kuris dalyvavo mano pagrobime 2007 m.“ Jokios nuorodos į apeliantą M. P. šiuose parodymuose nėra. O M. P. apeliaciniame skunde nurodytuose nukentėjusiojo 2009 m. vasario 10 d. parodymuose nukentėjusysis vieną iš 2007 m. pagrobime dalyvavusių užpuolikų apibūdino kaip asmenį, kuris, jo nuomone, dalyvavo pirmame pagrobime. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis parodė, kad vienas iš automobiliu „Audi“ atvažiavusių asmenų buvo „Uzbekas“, kitas asmuo jam buvo nematytas, o trečias – pasirodė panašus į pirmojo pagrobimo metu dalyvavusį asmenį.

M. P. nėra kaltinamas 2007 m. prieš nukentėjusįjį padarytais veiksmais, t. y. jo pagrobimu ir sužalojimu. Nukentėjusysis neteigė, kad M. P. buvo tarp 2007 m. jį pagrobusių ir sužalojusių asmenų. Apklausiamas apie šias aplinkybes dar kartą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjusysis, atsakydamas į M. P. gynėjo klausimą, paneigė, kad jis tvirtino, jog 2007 m. pagrobime ir 2009-02-06 pagrobime dalyvavo tas pats asmuo. Nukentėjusysis dar kartą patvirtino, kad patvirtina perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tuo klausimu, o juose jis nurodė, kad 2009-02-06 pagrobime dalyvavęs asmuo yra tik panašus į vieną iš asmenų, dalyvavusių ankstesniame 2007 m. vykusiame pagrobime. Byloje kalbama apie 2007-2009 m. įvykius. Nuo šių įvykių nukentėjusysis buvo apklaustas ne vieną kartą ir skirtingų pareigūnų, be to, pirmosios instancijos teisme klausimus jam uždavinėjo ir kaltinamieji bei jų gynėjai. Todėl yra natūralu, kad dėl šių aplinkybių nukentėjusiojo parodymai įvairių skirtingų apklausų metu nėra vienodi. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra melagingi ir kad jais negalima remtis, kaip tai nurodoma apeliaciniuose skunduose. Tiesos nustatymui reikšmingos esminius faktus patvirtinančios ar paneigiančios bylos aplinkybės. Būtent apie jas duotus nukentėjusiojo parodymus galima vertinti kaip pakankamai nuoseklius, patikimus ir logiškus, o tai, kad nukentėjusysis neprisiminė ar nevienodai nurodė kai kurias mažai reikšmingas įvykių detales (apie tai, ar jam susitikinėjant su asmeniu, pravarde „Uzbekas“, į vieną susitikimą buvo atvykęs ir asmuo, pravarde „Kostia“, ar nukentėjusiojo sūnaus sužalojimas pasak G. R., įvykęs 2007 m. pabaigoje, buvo pavartotas kaip poveikio priemonė 2008 m. pradžioje, kiek jis prisidėjo prie G. R. buto pardavimo, kada tiksliai iš seifo nukentėjusysis paėmė G. R. už butą gautus pinigus, ar jis pakankamai adekvačiai atsiskaitė su G. R. už šiuos pinigus ir pan.), jo įrodymų įrodomosios vertės nepaneigia. Pažymėtina, kad daugumą šių klausimų atsakyta pačios liudytojos G. R. parodymais apie tai, kaip buvo paimti pinigai, kas tai padarė, kaip atsiskaitė ir t. t. (b. l.105-108, t. 5). Nukentėjusiojo parodymais abejoti neduoda pagrindo ir G. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos kai kurios kitos aplinkybės. Gynėjas teigia, kad liudytoja G. R. paneigė, kad jos dukra sulaukė grasinimų. Tačiau protokole užfiksuota, kad liudytoja pasakė teisme: „Dukra manau jokių grasinimų nesulaukė“ (b. l. 106, t. 5). Taigi, iš tikro liudytoja tik išsakė nuomonę, o ne tikrą informaciją. Be to, tai niekaip nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad tie grasinimai buvo išsakyti jam pačiam, o ne G. R. dukrai. Jis parodė ir tai, kad stengėsi apsaugoti sugyventinę nuo neigiamų emocijų, todėl visiškai suprantama, kad G. R. galėjo nežinoti apie tai, kad nukentėjusysis yra gavęs telefoną ryšiui su „Uzbeku“ palaikyti. Gynėjas nurodo apeliaciniame skunde ir tai, kad Š. V., parduodant G. R. butą, nedalyvavo

Todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl tariamo jų prieštaringumo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su M. P. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo gynėjo prašymą išreikalauti ir apžiūrėti Kauno Vyriausiame policijos komisariate esančią baudžiamąją bylą Nr. 23-1-00814-07, kurioje nukentėjusysis detaliai apibūdina jį 2007 m. užpuolusius asmenis.

Aiškindamas matymosi su nukentėjusiuoju aplinkybes, M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad 2009 m. vasario 6 d. kartu su Ž. J. buvo susitikę su nukentėjusiuoju, kurio jis (M. P.) nepažinojo. Nuteistasis nurodo, kad šio susitikimo metu Ž. J. su Š. V. kalbėjosi dėl 10 000 litų skolos grąžinimo, vėliau pastarasis su Ž. J. išvažiavo autobusiuku. Apeliantas pažymi, kad nei jis, nei Ž. J. smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jam negrasino, 10 000 eurų nereikalavo ir jo laisvės suvaržę nebuvo.

Tokie parodymai aiškiai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, išdėstytiems skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija, vertindama abejus parodymus, vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, nes jis iš esmės nuosekliai parodė apie tuos įvykius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Be to, M. P. keliama versija, kad nukentėjusysis būdamas skolingas jo pažįstamam Žydrūnui, nuo pastarojo pabėgo, nėra logiška, nes iš bylos žinoma, kad nukentėjusysis tą pačią dieną atliko ir M. P. nupasakotai situacijai nebūdingus veiksmus – atvyko į policiją. Be to, nenustatyti jokie motyvai, kodėl nukentėjusiajam galėtų jam nežinomą, kaip teigia pats M. P., asmenį apkalbėti padarius sunkų nusikaltimą. Nukentėjusiojo parodymus atitinka ir kiti bylos duomenys - 2009-02-06 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusiojo nurodytoje jo pagrobimo vietoje prie degalinės „Punia“, esančios Kaune, Marijampolės pl. 20, rastas stovintis automobilis nukentėjusiojo automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 40-48, t. 1 ). Nukentėjusiojo parodymus apie jo pagrobimą patvirtina ir liudytojos G. R. parodymai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog D. Č., G. J. ir A. J. atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį 2009 m. vasario 6 d. Pats nukentėjusysis neparodė, kad kurį nors iš paminėtų asmenų būtų tą dieną matęs, nepaisant to, kad asmenys, su kuriais jis nurodytą dieną matėsi, veidų neslėpė. Tiesa, jis parodė, kad jį į susitikimą pakvietęs A. S. sakė, kad reikės važiuoti kalbėtis su „vyrais“ ar „bosais“, tačiau teiginys prokuroro apeliaciniame skunde, kad čia kalbama apie D. Č., G. J. ir A. J., o ir išvis manymas, kad A. S. iš tikro ketino vežti nukentėjusįjį pokalbiui su kažkuo, tėra tik įrodymais nepatvirtinta prielaida. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad reikalavimas nukentėjusiajam perduoti 10000 eurų buvo suderinti su D. Č., G. J. ir A. J. arba jų inicijuoti. Taip pat jokie įrodymai nepatvirtina, kad nuteistieji yra susiję su ginklo atėmimu iš nukentėjusiojo. Net ir įvykio vietoje buvęs M. P. kitam asmeniui atimant ginklą iš nukentėjusiojo savo veiksmais prie to neprisidėjo- tai aiškiai matyti iš nukentėjusiojo parodymų, kuriuose ginklo atėmimą jis priskiria vienam konkrečiam asmeniui, kuris šioje byloje nėra nuteistas (b. l.32, t. 4).

Kaip ir pirmojo epizodo atveju, taip ir šiuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis M. P. su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikė organizuota grupe. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir kitas aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012). Prokuroro apeliaciniame skunde iš dalies teisingai nurodoma, kad, darydami šią nusikalstamą veiką, bendrininkai buvo iš anksto jai pasiruošę ir pasiskirstę užduotimis. Kita vertus, vien šių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad jie veikė organizuota grupe. Šiuo atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nusikalstama veika nebuvo ilgai trunkanti ir sudėtinga, todėl nebuvo būtina itin kruopščiai iš anksto jai pasirengti. Nors kiekvienas iš bendrininkų buvo pasiskirstę vaidmenimis, tačiau jie nebuvo tokie sudėtingi, kad jų nebūtų galėję atlikti ir iš anksto tam nepasirengę ar nepasiskirstę užduotimis bendrininkai. Juolab, kad visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvavę asmenys iš esmės veikė kaip bendravykdytojai, nei vienam iš jų nebuvo priskirta specifinė funkcija, kurios nebūtų galėję atlikti ir kiti bendrininkai. Pažymėtina ir tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo teismo byla Nr. 2K-93/2009 faktinėmis aplinkybėmis nėra tokia artima nagrinėjamai bylai, kad būtų galima ja remtis kaip precedentu, kadangi joje nuteisti asmenys atliko gerokai daugiau paruošiamųjų darbų, itin kruopščiai planavo nusikalstamą veiką (kvalifikuotą plėšimą), bendrininkai atliko skirtingus vaidmenis (vienas iš jų suteikė informaciją apie nukentėjusiojo turtą, kiti stebėjo aplinką plėšimo metu, treti brovėsi į butą ir pan.).

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad visi nuteistieji pagrįstai išteisinti dėl kaltinimo pagrobus ginklą iš nukentėjusiojo, o G. J., D. Č. ir A. J. pagrįstai neinkriminuoti veiksmai prieš nukentėjusįjį, kurie padaryti 2009-02-06. M. P. pagrįstai nuteistas už 2009-02-06 veikiant bendrininkų grupe su asmenimis, kurie nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpę ir kurių atžvilgiu paskelbta paieška, padarytą kvalifikuotą nukentėjusiojo turto prievartavimą. Ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį. Todėl prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išdėstyti prašymai padidinti nuteistųjų veikos apimti ir pasunkinti veikų kvalifikavimą, atmetami. Taip pat atmetamas ir nuteistojo M. P. apeliacinis skundas, kuriame jis prašo jį išteisinti.

Dėl bausmių

Prokuroro apeliacinio skundo prašymas pagriežtinti bausmes nuteistiesiems siejamas su prašymu padidinti nusikalstamos veikos apimtį ir pasunkinti jų veikos kvalifikavimą. Tačiau dėl jau aptartų motyvų to nesant pagrindo padaryti, nėra pagrindo ir griežtinti pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtas bausmes. Nėra pagrindo sutikti ir su nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginiais, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per švelnios. Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuteisti D. Č., G. J. ir A. J. sankcija numato arešto nuo 15 iki 90 parų arba laisvės atėmimo nuo 3 mėnesių iki 6 metų bausmę (minimali laisvės atėmimo bausmė riba ir arešto bausmės minimali ir maksimali ribos nustatytos Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalyje ir 50 straipsnio 2 dalyje). Visiems trims nuteistiesiems paskirtos ne arešto, tačiau terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis beveik lygus sankcijos vidurkiui. Atsižvelgus į tai, kad nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti šiuo nuosprendžiu padarymo metu D. Č., G. J. neturėjo teistumo, o A. J. neišnykusį teistumą turėjo už Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris priskirimas apysunkiams nusikaltimams, jiems paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi ir dydžiu nelaikytinos aiškiai per švelniomis ir negriežtintinos. Tai kad nukentėjusysis iš tikro nukentėjo nuo neteisėtų šių 3 nuteistųjų veiksmų, yra įvertinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paskiriant jiems bausmes ir priteisiant iš nuteistųjų neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau siekiant nepažeisti bausmių individualizavimo ir teisingumo principų, paminėtų 3 nuteistųjų atsakomybei negali turėti įtakos nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių šie nuteistieji nėra nuteisti – t. y. nemažos turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam, kėsinimasis į nukentėjusiojo laisvę ir gyvybę, žalos padarymas jo artimųjų sveikatai ir tolesnės grėsmės jiems kėlimas. Todėl nukentėjusiojo prašymas padidinti bausmes šiems nuteistiesiems netenkinamas. M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, kurios sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų. Jam paskirta 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra lygi sankcijos vidurkiui, ją skiriant jau atsižvelgta į nusikaltimo pobūdį, sunkumą, kaltininko asmenybę. Todėl nėra pagrindo paskirtąją bausmę laikyti aiškiai per švelnia ir ją griežtinti.

A. J. turto prievartavimą padarė būdamas teistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį, turėdamas neišnykusį teistumą. Jis yra nuteistas ir už nusikaltimą, padarytą po skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl jo apeliacinio skundo prašymas taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio ir atidėti bausmės vykdymą netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo ir šiam nuteistajam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, todėl ir prašymas švelninti paskirtąją bausmę taip pat netenkinamas, nes paskirtoji laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, numatančias, kad skiriant bausmę turi būti pirmiausia atsižvelgiama į sankcijos ribas, taip pat atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes skirdamas bausmę A. J. atsižvelgė, tinkamai jas įvertino. Todėl iš dalies sutinkant su A. J. apeliacinio skundo argumentais, kad skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tai ir padarė. Tas pats pasakytina ir apie analogiškus nuteistojo D. Č. apeliacinio skundo argumentus.

D. Č. nusikaltimo padarymo metu teistumo jau ilgą laiką neturėjo. Duomenų, kad jis būtų vėl nusikaltęs po šioje byloje aptariamo nusikaltimo padarymo per praėjusį ilgesnį kaip 6 metų laiką, nėra. Šis nuteistasis dirba, prisideda prie mažamečio sūnaus išlaikymo – tai matyti iš byloje esančių dokumentų (b. l. 34-38, t. 2). Jis nuteistas mažesne negu 4 metų laisvės atėmimo bausme. Visuma šių duomenų duoda pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus D. Č. paskirtos bausmės atlikimo. Todėl jam taikytinas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtinas, tuo iš dalies tenkinant jo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundo dalyje dėl nukentėjusiajam Š. V. priteisto civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydžio. Iš bylos duomenų matyti, kad Š. V. pareiškė 150 000 Lt dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir tokio paties dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas, konstatavęs, jog nukentėjusiojo pareikštas 150 000 Lt dydžio civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti yra neįrodytas objektyviais bylos duomenimis, šį pareikštą civilinį ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apygardos teismo sprendimu ir pažymi, kad, kaip nustatyta bylos duomenimis, 150 000 Lt, kurie ir yra pagrindas reikšti civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, Š. V. perdavė A. S., t. y. asmeniui, kurio baudžiamosios atsakomybės klausimas šioje byloje nesprendžiamas. Be to, byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad A. S. būtų perdavęs minėtą pinigų sumą šioje byloje nuteistiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajam priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, pripažino, kad Š. V. nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta tam tikra neturtinio pobūdžio žala – nukentėjusysis patyrė psichinę prievartą, o 2009-02-06 ir tam tikrą fizinį skausmą, tačiau, įvertinęs tai, kad kūno sužalojimai nuteistųjų veiksmais nepadaryti, psichinis smurtas tęsėsi trumpą laiko tarpą, taip pat remdamasis teisingumo ir protingumo principais, sumažino Š. V. prašomą priteisti neturtinę žalą iki 20 000 Lt. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir konstatuoja, kad Š. V. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai dydis atitinka jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Iš veikos, už kurios padarymą nuteisti A. J., D. Č. ir G. J. aprašymo pašalinti teiginį, kad jie nukentėjusiajam nurodė ir antrąjį bendrininką, kuris nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs bei kurio atžvilgiu paskelbta paieška, ir per jį tęsė bendrus veiksmus versdami nukentėjusįjį vystyti savo verslą ir perduoti A. J., D. Č., G. J. ir kartu veikiančių asmenų naudai dalį pelno.

Nuteistajam D. Č. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Iš Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio panaikinti nuorodą, kad įsiteisėjus nuosprendžiui kardomoji priemonė D. Č. pakeičiama į suėmimą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Sabaičio, nukentėjusiojo Š. V. ir nuteistojo M. P. apeliacinius skundus apeliacinius skundus atmesti.