- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-07
- Bylos Nr.
- 2S-551-622/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10640-211-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Audrius Saulėnas
- Kreditorius
- AB DnB NORD banko
- Skolininkas
- R. M.
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Audrius Saulėnas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs hipotekos skolininko ir įkeistų daiktų savininko R. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-27 nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko R. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Hipotekos kreditorius Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriui pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pareiškime nurodė, kad skolininkas 2011-02-14 nutartyje nurodytu terminu skolos bankui nesumokėjo. Kreditorius prašo priteisti iš skolininko 210 0,32,52 EUR negrąžintą kreditą, 21 425,46 EUR nesumokėtas palūkanas, 32 885,97 EUR nesumokėtus delspinigius, iš viso 264 343,95 EUR, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 264 343,95 EUR skolos sumos nuo pakartotinio pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos, 135,00 Lt žyminį mokestį, parduodant iš varžytynių hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03/1/2007/0010279, įkeistą turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-27 nutartimi nutarė įkeistus daiktus už skolą parduoti varžytynėse.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas ir įkeistų daiktų savininkas prašo šią nutartį panaikinti. Nurodo, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes kreditorius nepateikė teismui įrodymų, kad 2007-05-31 kredito linijos sutartis Nr. K–2300-2007-324 nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar kredito sutartis nutraukta teisėtai. Pasak apelianto, kreditorius kartu su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo nepridėjo įrodymų dėl sutarties nutraukimo, nenurodė nuo kada skolininkas pažeidė kreditavimo sutartį, todėl neįmanoma nustatyti, kada buvo pažeista sutartis, ar pažeidimai esminiai, ar buvo siunčiami raginimai mokėti kredito įmokas. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog paskolos sutartis su kreditoriumi yra vartojimo, todėl privalėjo ex officio vertinti, ar sutarties sąlygos yra sąžiningos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą hipotekos kreditorius prašo skolininko atskirąjį skundą atmesti. Hipotekos kreditorius nurodo, kad kreipdamasis į Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl bankui įkeisto skolininko R. M. priklausančio turto arešto, pateikė teismui skolininkui skirtą raštą 2010-01-15 raštą Nr. 30.58.37/127 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ ir šio rašto įteikimą patvirtinančius įrodymus, tačiau skolos bankui nepadengė. Dėl to bankas 2010-02-01 vienašališkai nutraukė sutartį su skolininku, kuris nuo 2009-08-01 nemokėjo įmokų, o jo įsiskolinimas bankui sutarties nutraukimo dieną sudarė 5 171,50 EUR. Taip pat nurodo, jog bankas skolininką ir prieš tai buvo ne kartą įspėjęs apie prisiimtų įsipareigojimų bankui nevykdymą. Pasak kreditoriaus, su juo sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimas su skolininku taip pat atitinka Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus nustatytus 19 straipsnyje. Pasak kreditoriaus, atskirajame skunde nurodyti tik deklaratyvūs teiginiai apie hipotekos nutarčių privalomumą, teisėjų pareigas yra ne formaliai nagrinėti bylas, o remiantis sąžiningumo ir protingumo principais. Tuo tarpu pats skolininkas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių banko teisę į skolos iš jam įkeisto turto išieškojimą. Dėl to prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skolininkas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką bylose, susijusiose su hipotekos institutu, tačiau konkrečiai neįvardija, kokios materialinės ar procesinės teisės normos buvo pažeistos skundžiamoje nutartyje, ar kokiu konkrečiu klausimu joje buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Apelianto argumentas, kad hipotekos kreditorius turėjo teismui pateikti įrodymus, o pirmosios instancijos teismas turėjo juos įvertinti, kad per nustatytą terminą skolininkas neįvykdė reikalavimo yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendrojo pobūdžio taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. M. buvo įteiktas pranešimas „Dėl skolos valdymo perdavimo ir įsipareigojimų bankui nevykdymo“. Taip pat tiek šiame rašte, tiek pareiškime dėl skolos išieškojimo pateiktas skolos paskaičiavimas bei nurodoma, kad skolininkas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Tuo tarpu skolininkas, nesutikdamas su šiais hipotekinio kreditoriaus teiginiais bei pateiktais įrodymais, turi teisę juos ginčyti, pateikti tai paneigiančius įrodymus. Tačiau priešingai, nurodo tik abstrakčias bei teisiškai nereikšmingas aplinkybes dėl neteisėto sutarties nutraukimo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad su hipotekos kreditoriumi atsiskaitė, arba bent iš dalies būtų mokėjęs įmokas. Taip pat byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad skolininkas būtų tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus, o hipotekos kreditorius nepagrįstai atsisakęs priimti prievolės įvykdymą ir dėl to nepagrįstai nutraukęs kredito sutartį. Priešingai, hipotekos kreditorius siunčiamais raštais ragino skolininką vykdyti sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus pagal kredito linijos sutartį Nr. K–2300-2007-324. Šie įrodymai tik dar kartą patvirtina, kad skolininkas kreditoriui skolos nemokėjo ir nevykdė prisiimtų įsipareigojimų.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas kreditavimo sutartį Nr. K–2300-2007-324 turėjo pripažinti vartojimo sutartimi ir įvertinti ex officio šių nuostatų atitiktį sąžiningumo kriterijams. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto atskirojo skundo argumentu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 13–16 dalys). Kaip matyti iš rašytinių įrodymų bei kaip nurodo pats skolininkas, jis su banku sudarė kredito sutartį su tikslu gauti paskolą, kuri buvo panaudota poilsio patalpoms įsigyti. Dėl to darytina išvada, kad paskolos sutartį skolininkas sudarė verslo tikslais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinės pareigos vertinti ex officio šių sąlygų atitikties pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo reikalavimus.
CPK 93 straipsnyje numatyta, kad šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad netenkinus skolininko atskirojo skundo procesinis sprendimas priimtas jo nenaudai. Esant šioms aplinkybėms tenkintinas hipotekinio kreditoriaus prašymas priteisti 363 Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba (CPK 98 straipsnis).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš skolininko R. M. 363 Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba.