Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-02 · Administracinė byla Nr. I-1370-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-02
Bylos Nr.
I-1370-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02014-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1370-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02014-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas E. B. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 2-3).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 5000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu apytiksliai nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 17, 86, 65, 64 ir kt., kurių plotas apie 11 kv. m, ir šiose kamerose buvo laikomas kartu su 4-12 asmenų. Kamerose buvo 10-12 dviaukščių lovų, kurių išmatavimai yra 110x200 cm. Kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Kadangi nebuvo užtikrintas pakankamas apšvietimas kamerose (apytikslis lango išmatavimas - 110x90 cm), jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje skaityti ir rašyti buvo neįmanoma. Pažymėjo, kad asmens laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms. Nurodė, kad pareiškėjui, laikomam Šiaulių TI, nebuvo suteiktas Lietuvos Respublikos teisės aktais numatytas minimalus plotas, todėl buvo pažeistos jo, kaip kalinamojo asmens, teisės. Tokiais veiksmais buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kompetentingų institucijų atlikti patikrinimai patvirtino, jog kalinimo sąlygos yra netinkamos, sąlygojančios nežmonišką elgesį bei kankinimą. Dėl nurodytų laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą, priteisiant pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 16).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11-16) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovė paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. B.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-05-02 iki 2013-08-30 buvo laikomas kameroje Nr. 17 su 2-10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 9,24 kv. m iki 1,85 kv. m, kameroje Nr. 86 – su 3-8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,93 kv. m iki 2,22 kv. m, kameroje Nr. 45 – su 6-7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,08 kv. m iki 2,64 kv. m. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamųjų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, be to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Remdamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 13 punktais, Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, atsakovė pažymėjo, jog taikytinos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo. Kadangi Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl neįmanoma padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Papildomai nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ir drėgmės kamerose.

Paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios patalpos yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kamerose laikomi asmenys turi rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių juose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Kamerų langų valymu rūpinasi patys suimtieji. Be to, suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovės veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo E. B. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (žr. EŽTT sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto normos

Pareiškėjas E. B. kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nepakankamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, daro išvadą, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Pažyma dėl E. B.“ nustatyta, kad nuo 2013-05-02 iki 2013-08-30 (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš viso 62 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 17, 86 ir 45. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-05-02 iki 2013-05-17, buvo laikomas kameroje Nr. 17, kurios plotas 18,47 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 9,23 kv. m iki 1,84 kv. m kameros ploto), nuo 2013-07-15 iki 2013-08-29 – kameroje Nr. 86, kurios plotas 17,78 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,92 kv. m iki 2,22 kv. m kameros ploto) ir tą pačią dieną buvo perkeltas į kamerą Nr. 45 ir joje buvo laikomas iki 2013-08-30, kurios plotas 18,47 k. m (kameroje buvo patalpinta nuo 6 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,07 kv. m iki 2,63 kv. m kameros ploto) (b. l. 18-19).

Teismas, išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 33,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 17 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 1 parą, kameroje Nr. 86 – 31,5 paros, kameroje Nr. 45 – 1 parą. Likusį laiką (28,5 paros) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 17 (14 parų), Nr. 86 (14,5 paros) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Pateiktoje pažymoje atsakovas taip pat nurodė kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, buvusį nuo 7 val. 30 min. ir 19 val. 30 min. Vadovaujantis minėtosios pažymos duomenimis, iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 62 paras, iš kurių 33,5 parų (nepertraukiamai 18 parų) ploto norma buvo mažesnė nei 3,6 kv. m.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjas 33,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuojama, kad nurodytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl kamerų apšvietimo

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Šiaulių TI dėl netinkamo apšvietimo bei nešvarių langų kamerose buvo tamsu ir gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje, skaityti ir rašyti buvo neįmanoma.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Taisyklių 14.1 ir 14.3 punktų nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-08-1 pažymoje Nr. 62/08/789 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 24-27) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Taip pat Pažymoje nurodoma, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas: kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W).

Iš atsakovės teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 17, 86 ir 45, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos 76:2010 reikalavimus. Byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kurie leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 (b. l. 28-35) ir 2013-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 36-39) rezultatus, daroma išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kamerose tiek ginčui aktualiu laikotarpiu, tiek vėlesniu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl apšvietimo sąlygų kamerose (b. l. 23).

Pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas (110x90 cm) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi langų dydis ir nuo to priklausantis natūralus apšvietimas yra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Remiantis Higienos normos 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatomis, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normų ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo apšvietimo kamerose Nr. 17, 86 ir 45, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.

Higienos normos HN 76:2010 54 punktas nustato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Atsakovės pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, t. y. valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus ir t.t. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Be to, atsakovės pateikto Šiaulių TI 2012-2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafiko 1 eilutėje numatyta, kad kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji, prižiūrimi pareigūnų, privalo valyti kamerų sienas, lubas, grindis, langus, palanges, įrenginius, baldus ir kitus paviršius, šiam tikslui naudojant dezinfekcines medžiagas (b. l. 61). 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodoma, jog apgyvendinimo kameras valosi patys suimtieji. Valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus. Suimtiesiems apgyvendinimo kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose buvo užtikrintos apšvietimo ir švaros sąlygos.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais juos valant, pažymėtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl nepatogumų (b. l. 23). Be to, Šiaulių TI kamerų įrengimas, kuomet langų angose yra įrengiamos grotos, atitinka Taisyklių 14.1 punkto nuostatas, pagal kurias kameros lango angoje turi būti įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 18 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. l. 23), taip pat teismas vertina ir tai, kad į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių asmuo kreipėsi tik po dvidešimt dviejų mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI (b. l. 4). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 eurų neturtinės žalos atlyginimas (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 201,00 euras. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 201,00 eurą neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 201,00 eurų (du šimtus vieną eurą 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė