- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-35-516/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- J. Š.
- Trečiasis asmuo
- D. Š.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Henricho Jaglinskio,
atsakovui V. Š.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui V. Š. dėl išlaikymo dydžio padidinimo. Tretysis asmuo – D. Š. . Institucijos teikiančios išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nustatytus vaikų išlaikymo dydžius ir priteisti nepilnamečiams vaikams: D. Š. , gimusiai (duomenys neskelbtini), ir D. Š. , gimusiam (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. Š. po 450 Lt periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo dienos iki vaikų pilnametystės.
Nurodė, kad teismo sprendimu vaikų gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta, tačiau jie gyvena kartu su ieškove. Atsakovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu priteistą 125 Lt/mėn. išlaikymą kiekvienam vaikui teikė nereguliariai, tačiau ieškovė skolos neprašė priteisti. Ieškovė paaiškino, kad vaikų poreikiai nuo teismo sprendimo priėmimo iš esmės pasikeitė ir nustatytas išlaikymo dydis nebeatitinka vaikų poreikių. Teigia, jog kiekvieno vaiko išlaikymui reikia apie 900 Lt per mėnesį, išlaidas sudaro transporto į mokyklą, papildomų užsiėmimų išlaidos, maitinimosi mokykloje ir namie išlaidos, elektros energijos būstui išlaidos, interneto išlaidos, sūnaus sporto klubo išlaidos, papildomų dukros užsiėmimų išlaidos, drabužių ir higienos išlaidos, išlaidos mokyklinėms reikmėms ir knygoms, išlaidos vaistams ir vitaminams, dukros sveikatos draudimo išlaidos. Ieškovė nurodė, jog jos mėnesio pajamas sudaro 1126,73 Lt motinystės pašalpa ir 338 Lt pašalpa už vaikus. Ieškovės darbovietėje UAB „Dvarčionių keramika“ sunki padėtis ir po motinystės atostogų, t.y. 2008 metais dukrai sukakus dvejiems metams, ji nebeturės darbo vietos, liks be pajamų. Nurodė, jog iš jos ir naujo gyvenimo draugo pajamų yra mokamas būsto kreditas už namą, kuriame ji su vaikais šiuo metu gyvena. Tuo tarpu atsakovas yra įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas, sveikas, turi pakankamai lėšų, kad išlaikyti savo nepilnamečius vaikus iš pirmos santuokos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Teismas padidino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu nepilnamečiams vaikams D. Š. ir D. Š. iš atsakovo V. Š. priteistą išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį iki 300 Lt per mėnesį dydžio kiekvienam vaikui, skaičiuojant jį nuo ieškinio padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2009-11-24, iki vaikų pilnametystės arba iki vaikai pabaigs mokyklą pagal bendrojo lavinimo programą.
Teismas priteisė iš atsakovo V. Š. ieškovei 870 Lt atstovavimo teisme išlaidų.
Teismas, išanalizavęs abiejų šalių turtinę padėtį, padarė išvadą, jog iš esmės jos nėra kurios vienos pranašesnė už kitos. Nors atsakovas turi daugiau turto, tačiau jo išlaidas sudaro ir daugiau skolinių įsipareigojimų, kurie mažina turtą. Nors ieškovė nurodo esminį savo turtinės padėties, lyginant su 2002 m., pablogėjimą, tačiau teismas nurodė, jog pateikti įrodymai neįgalina daryti tokios išvados. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog pasibaigus motinystės atostogoms ji neteks savo pajamų, neturės darbo, yra hipotetinė, nepagrįsta faktais - UAB „Dvarčionių keramika“ (ieškovės darbdaviui) bankroto byla neiškelta, šiuo metu sunkioje padėtyje yra dauguma įmonių. Tai, kad ieškovė negali dirbti, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes jos gaunamos motinystės pašalpos dydis yra ženkliai didesnis už atsakovo pajamas. Argumentas, jog atsakovas, kaip įmonės direktorius, gali rodyti mažesnį savo atlyginimą, nei realus, taip pat yra neparemtas įrodymais. Teismas taip pat vertino, jog ieškovė, nurodydama savo darbovietės sunkią finansinę padėtį, netiesiogiai pripažįsta, jog ir atsakovo įmonė gali būti sunkioje finansinėje padėtyje, jo pajamos taip pat gali būti ženkliai sumažėjusios.
Teismo teigimu, esminis dalykas, sprendžiant ar padidinti išlaikymo vaikams dydį, bus vaikų poreikių pokyčių nustatymas. Juos tirdamas teismas nustatė, jog 2002 m. priteisiant nepilnamečiams D. ir D. išlaikymą, jiems buvo 11 ir 4 metai. Ieškinio padavimo teismui dieną vaikams buvo 16 ir 11 metų. D. šiuo metu mokosi vidurinės mokyklos 10 klasėje, D.- 5 klasėje. Įvertinęs amžiaus pokyčius, pats atsakovas pripažino, kad vaikų poreikiai žymiai pasikeitė. Tai savo išvadose nurodė ir vaikų teisių apsaugos specialistai. Teismo nuomone, logiška, jog išaugus vaikų poreikiams, išaugo ir jų išlaikymo išlaidos tiek būtiniausioms, minimalioms (maistas, apranga, apavas, higiena, būstas), tiek ir papildomoms vidutinėms reikmėms (mokymasis, žinių ir įgūdžių lavinimas, kt.) tenkinti. 2002 metais nepilnamečiams vaikams nustatytas išlaikymo dydis nepadengia net esminių, egzistencinių vaikų poreikių tenkinimo išlaidų, todėl yra keistinas.
Taigi teismui nustačius, jog iš esmės pasikeitė vaikų poreikiai, o priteistas išlaikymo dydis nebeatitinka realios situacijos, pažeidžia vaikų interesus ir paneigia vieno iš tėvų pareigą proporcingai prisidėti prie savo vaikų išlaikymo, yra pagrindas keisti išlaikymo vaikams dydžius, padidinant įsiteisėjusiu teismo sprendimu kiekvienam vaikui per mėnesį nustatytą 125 Lt išlaikymo dydį. Remdamasis aukščiau išdėstytais įrodymais, įvertindamas tai, jog teismų praktikoje formuluojamas vidutinės mėnesinės algos dydis yra rekomenduojamas, atsižvelgdamas į bendrą šalies ekonominę situaciją, teismas sprendė, kad kiekvienam vaikui 300 Lt/mėn. išlaikymo dydis periodinėmis išmokomis būtų pakankamas. Teismas, darydamas šią išvadą, įvertino ir vaikų (taip pat ir kitų vaikų, augančių šalių šeimose) interesų prioritetą, kitus išlaikymo dydžio nustatymui ir keitimui reikšmingus principus.
Teismas įvertinęs, kad D. Š. kitais metais bus pilnametė, tačiau 11 klasės moksleivė, sprendė, jog netikslinga išlaikymą priteisti tik iki pilnametystės, - išlaikymas priteistinas iki vaikai pabaigs mokyklą pagal bendrojo lavinimo programą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. Š. prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-03-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovė ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
1) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 267 str., draudžiantį priimti sprendimą, kurio įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo, arba neatsiradimo. Teigia, jog vaikų išlaikymo prievolė yra terminuota ir ji baigiasi suėjus naikinamajam terminui. Tai reiškia, kad vaikui sulaukus 18 m. ir esant darbingam, teisinė tėvų prievolė jį išlaikyti baigiasi, o tėvams lieka moralinė priedermė materialiai remti vaikus. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu aplinkybės, ar vaikas sulaukęs 18 m. mokysis mokykloje ar ne, ir bus reikalinga parama ar ne, nėra žinomos, todėl išlaikymo priteisimas iki vaikai pabaigs mokyklą pagal bendrojo lavinimo programą, prieštarauja CPK 267 str.. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sulaukęs pilnametystės asmuo įgyja veiksnumą ir tik jis sprendžia, reikalingas ar ne jam išlaikymas;
2) teigia, jog vaikai yra sveiki, sportuoja. Ieškinyje nurodyti maisto papildai nėra vaistai. Apelianto nuomone, pagrindas reikalauti pakeisti išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios skolininko esminį turtinės padėties pasikeitimą. Teismas nenustatė atsakovo turtinės padėties pagerėjimo fakto. Be to, esamų rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, jog atsakovo materialinė padėtis yra sunki. Nurodo, jog rėmimasis vaiko interesų prioritetu teismo sprendime yra tik formali tezė, panaudota be jokių argumentų, neatskleidus šio principo turinio. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų bei gynimo principas užtikrinamas tik realiai įvykdytino išlaikymo dydžio priteisimu. Nustatęs, kad atsakovo pajamos ginčo metu svyruoja nuo 500 iki 900 Lt mėnesiui, visas nekilnojamasis turtas įkeistas bankams, turima įmonė dirba nuostolingai, teismas turėjo suprasti, jog priteisus bendrą išlaikymą vaikams iki 600 Lt mėnesiui, toks sprendimas negali būti tinkamai įvykdytas.
Atsiliepimas
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nei materialinių, nei procesinių normų nepažeidė.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas vaikų poreikiams patenkinti reikalingos sumos 600 Lt kiekvienam vaikui per mėnesį atsakovas neginčijo. Esant tokiam poreikiui, 125 Lt priteistas išlaikymo dydis neatitinka proporcingumo principo, nes ieškovei, gaunančias mažesnes pajamas, tenka didesnė vaikų išlaikymo našta, todėl teismo priteistas išlaikymas iš atsakovo po 300 Lt kiekvienam vaikui yra pagrįstas. Ieškovė pažymi, kad teismas teisingai apibūdino jos turtinę padėtį. Šiuo metu ieškovė negali net papildomai užsidirbti, nes prižiūri kūdikį.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad atsakovo turtinė padėtis sunki, sumažėjo pajamos, tačiau jo dabartinių pajamų pakanka tam, kad AB „Valgeda“, kurios vieninteliu akcininku ir direktoriumi jis yra, iki šiol išlaiko savo sporto klubą, o pats atsakovas leidžia sau ir savo sutuoktinei apmokėti pramoginių šokių kursus.
Ieškovė taip pat pažymi, jog apeliantas, palyginanti su ja, turi nemažai nekilnojamojo turto, savo bendrovę ir turi galimybę vystyti verslą, prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Taigi atsakovo galimybės uždirbti papildomų lėšų yra žymiai platesnės nei ieškovės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2002-09-23 sprendimu iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas jo vaikams- Dovilei, gimusiai 1993-07-09 ir Domantui, gimusiam 1998-02-27 po 125 Lt kas mėnesį.
CK 3.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.). Todėl pripažįstamas nepagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad tik esminis jo turtinės padėties pagerėjimas, kurio teismas šioje byloje nenustatė, galėtų būti pagrindu padidinti priteistą išlaikymą. Vaikų poreikių realus padidėjimas taip pat gali būti pagrindas priteistam išlaikymui padidinti.
Sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgė į bendrą šalyje susidariusią ekonominę situaciją ir nukrypo nuo minėtos prezumpcijos, kad vieno vaiko minimalių poreikių patenkinimui reikalinga 1 MMA dydžio suma (šiuo metu tai- 800 Lt), priteisdamas iš atsakovo po 300 Lt kiekvieno vaiko išlaikymui. Iš teismo sprendimo motyvų apie abiejų ginčo šalių analogišką turtinę padėtį, darytina išvada, kad teismas sprendė, jog vaikų minimalių poreikių patenkinimui reikalinga suma yra 600 Lt ir ją padalino tarp tėvų lygiomis dalimis. Tuo atveju jeigu atsakovo apeliacinis skundas būtų patenkintas ir ieškinys būtų atmestas, ieškovei vaikų išlaikymo prievolėje tektų 475 Lt suma kiekvienam vaikui, o atsakovui- 125 Lt kiekvienam vaikui. Akivaizdu, jog pagal ieškovės gaunamų pajamų lygį ji tokios dalies vaikų išlaikymo prievolėje negalėtų prisiimti. Tuo atveju, jeigu atsakovei tektų jos dalis išlaikymo prievolėje (po 300 Lt), o atsakovas teiktų jo nurodomą išlaikymą (po 125 Lt, kaip nustatyta 2002-09-23 sprendimu), vaikų poreikių tenkinimui tenkanti suma būtų tik 425 Lt, t.y. vos didesnė suma už pusę minimalios mėnesio algos. Tokiu atveju atsakovas turi įrodyti, kad jo vaikų poreikių patenkinimui tokia suma būtų pakankama, t.y. kad už 425 Lt vaikas gali būti išmaitintas, aprengtas, aprūpintas mokymosi, higienos priemonėmis, patenkinti jo būsto poreikiai (tame tarpe sumokėta jam tenkanti būsto šildymo, kitų mokesčių dalis) (Civilinio proceso kodekso 178 str.). Tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie vaikų išlaikymui reikalingas sumas, atsakovo apeliacinio skundo patenkinimo atveju negalėtų būti patenkinti net minimaliausi vaikų poreikiai.
Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2002; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009). Tėvų pareiga teikti vaikams išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Atsakovas apeliaciniame skunde savo turtinę padėtį nepagrįstai įvardija kaip tragišką. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė tiek ieškovės, teik atsakovo turtinę padėtį: jų gaunamas pajamas, turimą turtą, taip pat įvertino ir išlaidas. Atsakovas skunde remiasi tik savo gaunamų pajamų dydžiu, tačiau minėta, jog turtinę padėtį apibūdina daugelis kriterijų, tarp jų- turimas turtas (kilnojamasis ir nekilnojamasis). Remiantis bylos medžiaga, atsakovas turi ne tik būstą, bet ir kitokio turto (žemės sklypus, komercinės paskirties patalpas ir pan.). Aplinkybė, kad dalis turto įgyta paėmus paskolas iš banko, savaime nereiškia, kad atsakovo turtinė padėtis bloga: turto įsigijimas vertintinas kaip turtinės padėties gerinimas. Akivaizdu, kad perkant turtą kreditan, tam tikra šeimos pajamų dalis neišvengiamai tenka kredito grąžinimui ir dėl to šeimos išlaidos didėja. Tačiau atitinkamai didėja išmokėta skolos dalis, taigi, šeima gerina savo padėtį mažindama skolos sumą. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2006) išaiškino, jog būsto kreditas ir grąžinamos periodinės įmokos reiškia asmens nekilnojamojo turto įgijimą arba jo gausinimą bei tokio asmens turtinės padėties gerėjimą, dėl to būsto kredito įsipareigojimai nereiškia sunkios atsakovo turtinės padėties ir negali būti pagrindas išlaikymo dydžiui vaikams mažinti. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių vaikų išlaikymo pareiga turėtų būti perkelta praktiškai tik ieškovei, suteikiant galimybę atsakovui iš esmės nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo. Be to, skundo patenkinimo atveju nebūtų užtikrinti vaikų interesai, kuriuos saugoti ir ginti yra abiejų tėvų pareiga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).
Dėl momento, iki kurio priteisiamas išlaikymas.
Remiantis Civilinio kodekso 3.194 str. 3 d., išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007-06-07 nutarimu, yra pripažinta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Žin., 2007, Nr. 65-2529). Taigi, aptariama teisės norma nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kuria numatytas išlaikymo pilnamečiam vaikui, neįgijusiam vidurinio išsilavinimo, priteisimas. Teismas, nustatęs, kad šalių dukra D. mokosi vidurinėje mokykloje ir sukakus jai 18 metų vidurinio išsilavinimo nebus įgijusi, pagrįstai išlaikymą priteisė ne iki pilnametystės, bet iki tol, kol dukra mokysis vidurinėje mokykloje. Šiuo atveju išlaikymo priteisimas iki pilnametystės neatitiktų protingumo principo (Civilinio kodekso 1.5 str.), kadangi sukakus 18 metų, dukra baigiamosiose mokyklos klasėse, kai visą dėmesį turi sutelkti mokslui, turės bylinėtis su tėvu dėl paramos jai teikimo, įridinėti paramos poreikį, kai yra akivaizdu, kad parama vaikui reikalinga bent jau iki vidurinio išsilavinimo įgijimo.
Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad teismas priėmė sąlyginį sprendimą ir tuo pažeidė Civilinio proceso kodekso 267 str. nuostatas, kadangi sprendimas nėra siejamas su kokios nors sąlygos atsiradimu/ neatsiradimu. Šiuo atveju teismo sprendimas siejamas ne su sąlyga, o su terminu, kuris apibrėžiamas ne konkrečia kalendorine data, o tam tikru įvykiu (viduriniojo mokslo išsilavinimo įgijimu). Termino apibrėžimas įvykiu atitinka Civilinio kodekso 1.117 str. 2 d. nuostatas, be to, bet kuriuo atveju, įstatymas (Civilinio kodekso 3.194 str. 3 d.) numato ir naikinamąjį terminą- ne ilgiau negu iki 24 metų, todėl tuo atveju, jeigu šalių dukra teismo nurodyto išslavinimo (viduriniojo) neįgis iki 24 metų, išlaikymo prievolė pasibaigs, suėjus naikinamajam terminui.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93, 98 str., iš apelianto, kurio skundas atmetamas, ieškovei priteistinos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurios pagal pateiktą kvitą sudarė 900 Lt., o remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., iš apelianto valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios apeliacinės instancijos teisme sudarė 15,45 Lt (b.l. 152).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. Š. iš atsakovo V. Š. 900 Lt (devynis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš V. Š. į valstybės biudžetą 15,45 Lt (penkiolika litų ir 45 centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).