Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – L. Ž. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria iš dalies tenkinus (duomenys neskelbtini) teikimą L. Ž. taikomas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis pratęstas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartimi L. Ž., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 138 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas (duomenys neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis.

2. Vėlesnėmis Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimis L. Ž. stebėjimas ir gydymas (duomenys neskelbtini) tomis pačiomis sąlygomis buvo tęsiamas ir skundžiama to paties teismo nutartimi iš dalies tenkinus (duomenys neskelbtini) teikimą, L. Ž. stacionarinis stebėjimas ir gydymas (duomenys neskelbtini) bendro stebėjimo sąlygomis taip pat buvo pratęstas.

3. Skundu Panevėžio apygardos teismui L. Ž. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir jam taikomą stacionarinį stebėjimą pakeisti į ambulatorinį stebėjimą.

4. Skundą padavęs asmuo, jo gynėjas, gydymo įstaigos atstovas ir suinteresuoti asmenys, kuriems apie skundo nagrinėjimo laiką pranešta, į teismo posėdį neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Rokiškio apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai L. Ž. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) bendrojo stebėjimo sąlygomis – taikymą, todėl tenkinti L. Ž. skundą nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata, su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Pažymėtina, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2 ir 3 dalys).

9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo L. Ž., atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 nutartimi L. Ž. paskirtas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) pripažinus ją nepakaltinamu dėl padarytos nusikalstamos veikos, tyrimo metu jam buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija.

10. Komisijos išvadoje nurodyta, kad stebimu laikotarpiu L. Ž. psichikos būklė gerėjanti ir stabili, per stebimą laikotarpį agresijos ir destruktyvaus elgesio nestebėta, tačiau taip pat pažymėta ir tai, kad ligonis pokalbių metu kalba sau rūpimomis temomis, į užduotus klausimus atsako lakoniškai , kartais „po šalį“, jo mąstymas nenuoseklus, paralogiškas, emocijos neadekvačios, jis visiškai nekritiškas savo būklei, padarytos veikos atžvilgiu ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo atžvilgiu, įsitikinęs, kad serga socialine fobija ir depresija. Komisijos išvadoje taip pat nurodyta, kad ryšius L. Ž. palaiko su tetomis.

11. Teismo posėdyje, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, dalyvavusi gydymo įstaigos atstovė nurodė, kad L. Ž. sveikatos būsena gerėja, psichinė būklė stabili, skyriuje jis su kitais ligoniais nekonfliktuoja, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėja, tačiau ligonis nepakankamai kritiškas psichoaktyvių medžiagų ir alkoholio vartojimui ir savo būklei. Ji teikimą palaikė ir siūlė L. Ž. taikomą stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį.

12. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

13. Iš aukščiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad L. Ž. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, kurį skundu prašo jam paskirti L. Ž., šiuo metu būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Nors jo psichikos būklė kurį laiką stabili, tačiau nebuvimas kritikos savo ankstesniam elgesiui ir būklei rodo, kad L. Ž. socialinis pavojingumas išlikęs. Būtent tai sąlygojo apylinkės teismo sprendimą tęsti jo stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgęs į visą teikimo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, ne tik Komisijos išvadą, bet ir kitus duomenis, bei proceso dalyvių paaiškinimus, priėmė teisingą sprendimą, kad L. Ž. psichinė būklė gerėja tik todėl, kad užtikrintas jo tinkamas gydymas, tačiau jo socialinis pavojingumas išlikęs, dėl ko tikslinga pratęsti jam taikomą priverčiamosios medicinos priemonę.

14. Nors tinkamą tolimesnį ligonio gydymą ir jo elgesio kontrolę žada užtikrinti artimieji, tačiau iš skundo nagrinėjimui pateiktų duomenų matyti, kad L. Ž. psichikos sutrikimai stebimi pakankamai ilgą laiką ( nuo 12 metų), jis ne kartą buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse, vartojo alkoholį, narkotines ir psichoaktyvias medžiagas, kas rodo, kad jo artimieji jokios įtakos jo elgesiui neturėjo. Skunde minima V. K., kuri yra L. Ž. teta, nors turi gerų ketinimų ir žada kiekvieną dieną kontroliuoti L. Ž. gydymąsi ambulatoriškai, vaistų vartojimą, tačiau ji gyvena ne L. Ž. galimoje gyventi gyvenamojoje vietoje, yra pensijinio amžiaus, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ji galėtų efektyviai kontroliuoti, kad L. Ž. tinkamai gydytųsi ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (vartotų jam skiriamus vaistus), ir, juo labiau, kad jis nevartotų alkoholio ar kitų jo psichiką neigiamai veikiančių medžiagų. Tuo tarpu apie kitą apeliaciniame skunde minimą asmenį – Ž. P., kuri galimai yra L. Ž. sužadėtinė, iki skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme jokių duomenų nebuvo, o kartu su skundu pateikto 2019-03-04 prašymo įregistruoti jos ir L. Ž. santuoką kopijos, kuri nėra patvirtinta nustatyta tvarka. Be to, šiame prašyme, nors ir yra neįskaitomos savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus spaudas apie prašymo gavimą, tačiau nepažymėta nei gavimo data, nei numeris, taip pat nenurodyta, kada paskirtas santuokos įregistravimas. Esant šioms aplinkybėms, šio rašto vertinti kaip tikro dokumento nėra jokio pagrindo. Komisijos išvadoje nurodyta, kad visą gydymosi (duomenys neskelbtini) ligoninėje laikotarpį L. Ž. ryšius palaikė su motina, kuri šiuo metu mirusi ir tetomis, o (duomenys neskelbtini) jis gydomas jau nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio, todėl skunde minimi argumentai, kad gydymosi ambulatoriškai kontrolę užtikrins Ž. P., vertintini kaip deklaratyvūs ir keliantys abejones.

15. Visuma pirmiau aptartų aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu L. Ž. dar reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai savo būklei, padarytai veikai. Todėl manyti, kad L. Ž. sugebės savarankiškai gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, o kiti asmenys tai užtikrins, pagrindo nėra. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nors L. Ž. psichinė būklė stebimuoju laikotarpiu buvo stabili, tačiau jo socialinis pavojingumas nesumažėjęs, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra reikalingas pastovus L. Ž. stebėjimas bei gydymas.

16. Remiantis išdėstytu, apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi L. Ž. pagrįstai pratęsė priverčiamųjų medicinos priemonių – stacionarinio stebėjimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendrojo stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl L. Ž. skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

L. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.