- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-180-174-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Stasys Valužis, Zigmas Pocius
- Kaltinamasis
- S.
- Kategorijos
- 1.2.19.3Papirkimas (BK 227 str.)
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Nijolė Šimkienė Baudž. byla Nr. 1A–180-174/2009 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.3.; 2.1.7.4.; 2.4.2.4.5.2. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuosprendis
2009 m. balandžio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šilutės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Skridailos apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009-01-27 nuosprendžio, kuriuo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 227 straipsnio 2 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.
S. Š. grąžintas vienas dviejų šimtų litų nominalo banknotas Nr. AB 1268923.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š. buvo kaltinamas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis 2008 m. gegužės 7 d., apie 8.30 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kelyje Šilalė–Šilutė, Šilutės rajono policijos komisariato tarnybiniame automobilyje ŠKODA OCTAVIA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) davė valstybės tarnautojui – Šilutės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patruliui R. V., vykdančiam eismo priežiūros funkcijas, – 200 litų dydžio kyšį, tai yra ranka įdėjo patruliui R. V. į uniforminės striukės kišenę vieną dviejų šimtų litų nominalo banknotą, kurio numeris (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą (Kelių eismo taisyklių 174 punktas ir Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 3 dalis), tuo siekdamas neteisėtos paperkamojo valstybės tarnautojo, vykdančio įgaliojimus, veikos – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už nustatyto greičio viršijimą.
Apeliaciniame skunde Šilutės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Skridaila prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti S. Š. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nubausti dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Teigia, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog S. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, siekė papirkti policijos pareigūną – tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, todėl prašo S. Š. pripažinti kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nubausti dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Skiriant bausmę S. Š., prašo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas), jog nėra atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių bei neigiamai S. Š. asmenybę apibūdinančių duomenų. Esant pagrindui manyti, kad bausmės tikslai S. Š. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, S. Š. taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat prašo konfiskuoti 200 litų nominalo banknotą, kuris buvo naudotas darant nusikalstamą veiką.
Prokuroro skunde teigiama, kad remiantis kaip liudytojais apklausytų policijos pareigūnų R. V., M. D. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad S. Š., bandydamas išvengti administracinės atsakomybės už greičio viršijimą, siekė neteisėtos valstybės tarnautojo veikos – siūlė policijos pareigūnui susitarti, kad pastarasis iš viso nefiksuotų pažeidimo dėl greičio viršijimo arba vietoj šio pažeidimo fiksuotų lengvesnį administracinį teisės pažeidimą. Tolimesni S. Š. veiksmai nieko nebesiūlant ir įdedant į policijos pareigūno rūbų kišenę 200 litų vertintini kaip tolimesnis sąmoningas siekis paveikti policijos pareigūną, kad nebūtų fiksuojamas administracinis teisės pažeidimas dėl greičio viršijimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, prokuroro teigimu, išteisinamąjį nuosprendį grindė vien tik neįtikinamais ir kritiškai vertintinais kaltinamojo parodymais, neva 200 litų banknotas netyčia įkrito į tarnybinį policijos automobilį. Tuo tarpu liudytojų R. V. ir M. D. parodymais apie kyšio davimo aplinkybes teismas be pagrindo nesivadovavo, nepagrįstai ir nemotyvuodamas juos atmetė. Prokuroro įsitikinimu, toks teismo vertinimas yra neteisingas, kadangi nenustatytas liudytojų suinteresuotumas apkalbėti kaltinamąjį S. Š., o vien aplinkybė, kad M. D. yra R. V. pažįstamas ir kolega, negalėjo būti pagrindas išvadai, kad M. D. davė R. V. naudingus parodymus. Teigia, kad minėti duomenys parodo, jog S. Š. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas papirkti policijos pareigūną, todėl jis padarė baigtą, BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
BK 227 straipsnyje numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę bei pagal tai, už kokį – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą jis paperkamam asmeniui yra siūlomas, pažadamas arba duodamas. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlydamas, pažadėdamas arba duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje aprašytos veikos yra formalios, tai yra jos laikomos baigtomis nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento ir padarinių įrodinėjimo bei nustatymo nereikalauja. Papirkimas laikomas baigtu pasiūlius duoti kyšį, pažadėjus jį duoti ar jį davus. Paperkamam asmeniui kyšis gali būti duodamas tiek iki tam tikro pageidaujamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėto ar neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, tiek ir po to. Taigi veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kada kyšis duodamas: prieš ar po pageidaujamų veiksmų atlikimo ar neatlikimo.
Byloje nenustatyta, kad S. Š. davė 200 Lt kyšį valstybės tarnautojams siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą, tuo siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo, vykdančio įgaliojimus, veikos – kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir nuosprendyje išdėstęs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pateikė nuoseklią jų analizę, ir teisėjų kolegija su tokiu įrodymų įvertinimu sutinka. Apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi išteisintojo S. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu duotais nuosekliais parodymais. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu S. Š. parodė, kad pinigai – 200 Lt – netyčia įkrito į policijos automobilį tuo metu, kai jis pasilenkė pasiteirauti, kokio dydžio bauda jam gresia už Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimą. Nebuvo jokios kalbos apie pinigų kaip kyšio davimą už tai, kad nebūtų rašomas protokolas už KET pažeidimą. Netyčia į policijos automobilio saloną įkritusius pinigus jis prašė grąžinti, tačiau policijos pareigūnas R. V. pinigų negrąžino ir iš karto pasakęs, kad tai yra bandymas papirkti pareigūnus ir padėjęs pinigus ant priekinio automobilio skydelio pranešė policijos operatyvinei grupei. Tuo metu kitas policijos pareigūnas stovėjo toliau prie kelio ir dirbo savo darbą, nieko nematė, nes stovėjo nugara į juos (b. l. 49, 54). Tas pačias aplinkybes S. Š. nurodė ir akistatos su R. V. metu (b. l. 18) bei teisminio bylos nagrinėjimo metu (b. l. 105).
Kaip liudytojas teisme apklaustas A. R. parodė, kad 2008-05-07, apie 8.30 val., sustojo policijos pareigūnų pasiteirauti dėl automobilio techninės apžiūros. Matė sustabdytą S. Š., jis stovėjo prie policijos automobilio, kurio durelės buvo atviros. Tuo metu automobilyje sėdintis policijos pareigūnas rašė administracinio teisės pažeidimo protokolą S. Š. Iš pradžių jis kalbėjo su policijos pareigūnu, kuris stovėjo prie kelio nugara į policijos automobilį apie 15 ar 20 metrų atstumu, ir tuo metu nebuvo girdėti, kas buvo kalbama automobilyje. Buvo priėjęs prie automobilio, nematė jokių pinigų, nebuvo jokios kalbos apie kyšio davimą. S. Š. jam sakė, kad viršijo greitį (b. l. 110). Tas pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu (b. l. 25–26).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi S. Š. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir patvirtina faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai atmetė kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymus, nustatęs, kad jie yra prieštaringi.
Liudytojas M. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė negirdėjęs, ką kalbėjo automobilyje sėdėjęs R. V., tačiau girdėjo S. Š. prašant R. V. nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą, o rašyti protokolą už tai, kad važiavo neprisisegęs saugos diržo. Taip pat nurodė matęs S. Š. į R. V. kišenę įdedant mėlynos spalvos popierėlį. Priėjus prie R. V., pastarasis pasakė, kad S. Š. bandė duoti 200 Lt dydžio kyšį, jis (M. D. ) matė ant automobilio skydelio padėtus 200 Lt (b. l. 19–20). Teisminio bylos nagrinėjimo metu priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad girdėjo R. V. sakant: „ar žinote, kad duodate kyšį pareigūnui“, nors ankstesnės apklausos metu parodė priešingai – kad negirdėjo, ką kalbėjo R. V., girdėjo tik S. Š., bet kaip įkišo į kišenę pinigus, nematė, nors ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog matė. Taip pat nurodė girdėjęs R. V. aiškinant dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą (b. l. 106). Tačiau šios aplinkybės nei R. V., nei S. Š. nepatvirtino. Taigi M. D. parodymai neva jis girdėjo, kad R. V. įspėjo S. Š. dėl atsakomybės už kyšio davimą, visiškai paneigti tiek S. Š., tiek liudytojo – policijos pareigūno R. V. – parodymais. Apeliacijos teismo posėdyje M. D. nurodė matęs S. Š. įkišant ranką į R. V. kišenę, iš kurios R. V. ištraukė mėlynos spalvos popierėlį ir jis iš spalvos supratęs, kad tai 200 Lt. Taip pat nurodė, kad R. V. sėdėjo automobilyje, todėl jo kalbant negirdėjo, nors, kaip minėta, teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu parodė priešingai – kad girdėjo, kaip R. V. sakė S. Š., kad jis bandė papirkti pareigūną. Kitų įvykio detalių apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. D. neatsiminė ir nurodė, kad teisingiausius parodymus davė iš karto po įvykio. Išanalizavus M. D. parodymus nustatyta, kad jie prieštaringi, tai yra tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme metu M. D. nurodė skirtingas aplinkybes, kada jis atkreipė dėmesį į įvykį ir davė skirtingus parodymus apie tai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas M. D. apeliacijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog R. V. įspėjo išteisintąjį dėl atsakomybės už kyšio davimą, tačiau to niekada nepatvirtino pats R. V. Todėl teisėjų kolegija abejoja M. D. parodymų teisingumu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė kaip prieštaringus. Teismas pažymėjo, kad pareigūnai dirba kartu, yra kolegos. Tačiau negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad M. D. parodymai atmesti vien tuo pagrindu, kad abu pareigūnai dirba kartu, yra pažįstami, nes, kaip minėta, teismas nustatė, kad šie parodymai prieštaringi, ir visų pirma tuo pagrindu juos atmetė.
Liudytojas R. V. parodė, kad tuo metu, kai jis pildė administracinio teisės pažeidimo protokolą S. Š. už greičio viršijimą, pastarasis prašė surašyti protokolą už tai, kad neva vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo. Tačiau jis ir toliau pildė protokolą. Tuo metu S. Š. įkišo ranką į jo kišenę. R. V. patikrinęs kišenę rado joje S. Š. įdėtą 200 Lt kupiūrą, kurią išėmė ir pasakė, kad tai yra kyšio davimas. Pinigus padėjo ant priekinio automobilio skydelio ir iš karto ir apie kyšio davimo faktą pranešė policijos komisariato budėtojui. Taip pat nurodė, kad S. Š. nesiūlė nei jam, nei M. D. pinigų už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą (b. l. 15). Šiuos parodymus jis patvirtino apeliacijos teismo posėdžio metu. Patvirtino ir tai, kad jis išteisintojo neįspėjo, kad dėl kyšio davimo jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nepasiūlė pasiimti pinigus, o iš karto apie įvykį pranešė policijos komisariato budėtojui.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs S. Š. ir liudytojų parodymus apie kyšio davimo aplinkybes ir nustatęs, kad S. Š. nesiūlė policijos pareigūnams pinigų už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą (tai apklausų metu patvirtino patys policijos pareigūnai), padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo papirkimo. Tokia išvada padaryta nustačius, kad S. Š. nesuvokė, kad davė kyšį policijos pareigūnui ir kad bus apkaltintas kyšio davimu, pagrįstai akcentuojant tai, kad jis neturėjo galimybės į policijos automobilį netyčia įkritusius pinigus atsiimti, prašė pinigus grąžinti, bet pareigūnas jų neatidavė, nesulaukė iš policijos pareigūnų įspėjimo dėl baudžiamosios atsakomybės dėl bandymo papirkti. Jei būtų tikima, kad S. Š. siekė papirkti policijos pareigūnus, iš bylos duomenų neaišku, ko buvo siekiama pareigūno papirkimu, nes tuo metu, kai pinigai buvo pamesti (tai nurodė S. Š.) arba įdėti į kišenę (tai nurodė kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. V.), administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo pradėtas rašyti ir rašomas toliau. Kaip minėta, nebuvo prašoma nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo. Be to, už realiai padarytą administracinės teisės pažeidimą numatyta bauda yra nedidelė, išteisintasis administracine tvarka baustas nebuvo, todėl jo, neva siekiant papirkti policijos pareigūnus, duota suma yra ganėtinai didelė.
Teisėjų kolegijos nuomone, visiškai įtikinami S. Š. parodymai, kad jis nenorėjo pareigūno papirkti, neprašė nerašyti administracinės teisės pažeidimo protokolo, prašė grąžinti pamestus pinigus. Tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti policijos automobilio salone ant priekinio skydo padėtas vienas 200 litų nominalo banknotas, negali būti vertinama kaip neginčijamas S. Š. kaltę patvirtinantis įrodymas, nes, kaip minėta, S. Š. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kad pinigai netyčia įkrito į automobilio saloną, o R. V. jų negrąžino, nors jis to prašė (b. l. 48–49, 53–54). Teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais S. Š. parodymais, o policijos pareigūnų parodymus įvertino kritiškai motyvuodamas tuo, jog jie prieštaringi, todėl pagrįstai juos atmetė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Skridailos apeliacinį skundą atmesti.