Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-02-24 · Administracinė byla Nr. P-146-10-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-24
Bylos Nr.
P-146-10-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02218-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Trečiasis asmuo
D. S., R. S.
Pareiškėjas
viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų
Atsakovas
Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-10/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02218-2009-7Procesinio sprendimo kategorijos 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir R. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-746/2011 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S., R. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos) skundu (1 t., b. l. 3–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė medicininio audito inspekcija) asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 4A-259 (K-193).

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose atliko pacientui R. S. 2009 m. lapkričio 13 d.–2009 m. lapkričio 17 d. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Po šio patikrinimo Valstybinė medicininio audito inspekcija priėmė 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 4A-259 (K-193). Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-536 patvirtintos Gripo, sukelto naujo viruso potipio (pandeminio gripo), diagnostikos, gydymo ir profilaktikos antivirusiniais vaistais metodikos (toliau – ir Metodika) II skyriaus Diagnostikos kriterijai 16 punkte nurodyta, kad atvejis klasifikuojamas kaip įtariamas naujojo gripo viruso A(H1N1) sukeltas gripas tuo atveju, kada bet kuris asmuo atitinka klinikinius ir epidemiologinius kriterijus. Epidemiologiniai kriterijai yra nurodyti Metodikos II skyriaus Diagnostikos kriterijai 15 punkte, kuriame teigiama, kad, norint vertinti atvejį kaip įtariamą pandeminį gripą, turi būti bent vienas iš šiame punkte išvardintų trijų epidemiologinių kriterijų per 7 dienas po pirmųjų simptomų atsiradimo. Pacientui R. S. 2009 m. lapkričio 13 d. atvykus į VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikas šiame punkte nurodytų epidemiologinių kriterijų nebuvo, todėl diagnozuoti (įtarti) naujojo viruso A(H1N1) sukeltą gripą nurodytų diagnostinių kriterijų nepakako. Atsižvelgiant į tai, gydytojos G. M. R. ir B. P., vadovaudamosi Metodika, susirgimo negalėjo kvalifikuoti ir nekvalifikavo kaip įtariamo pandeminio gripo atvejo. Metodikoje nurodyti klinikiniai kriterijai gali būti būdingi ir kitiems susirgimams. R. S. gydytojų nustatyti klinikiniai kriterijai visiškai atitiko ūmios dešinės pusės bronchopneumonijai būdingus klinikinius kriterijus, todėl pagrįstai buvo nustatyta šios ligos diagnozė. Tai patvirtino ir patologoanatominis tyrimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tuo metu nei viename iš Lietuvos miestų dar nebuvo paskelbta gripo epidemija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 16 d. sprendimu (1 t., b. l. 203–210) nutraukė bylos dalį dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4A-259 (K-193) 1–3 bei 4.2 punktų, nesusijusių su privalomu nurodymu, išdėstytu sprendimo 4.1 punkte, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai ir atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija atliko 2009 m. lapkričio 13 d.–2009 m. lapkričio 17 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose kontrolę ir 2009 m. lapkričio 20 d. surašė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės aktą Nr. 3A-366 (K-193). Valstybinė medicininio audito inspekcija 2009 m. lapkričio 25 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje nurodė tokias kontrolės išvadas: 1) 2009 m. lapkričio 13 d. pacientui R. S. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose vaikų ligų profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės akto nustatytus reikalavimus, o būtent: 2009 m. lapkričio 13 d. vaikų ligų gydytojos G. M. R. ir B. P. neįtarė pacientui R. S. A(H1N1) gripo, pažeisdamos Metodikos Diagnostikos kriterijai skyriaus nuostatas; 2) VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms Valstybinės medicininio audito inspekcijos teikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti – pakartotinai pasirašytinai supažindinti asmens sveikatos priežiūros specialistus su Metodika. 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4A-259 (K-193) 3.1 punkte Valstybinė medicininio audito inspekcija nurodė tokias kontrolės išvadas: 2009 m. lapkričio 13 d. pacientui R. S. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose vaikų ligų profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės akto nustatytus reikalavimus, nes 2009 m. lapkričio 13 d. vaikų ligų gydytojos G. M. R. ir B. P. neįtarė pacientui R. S. A(H1N1) gripo, pažeisdamos Metodikos Diagnostikos kriterijai skyriaus nuostatas; 3.2 punkte Valstybinė medicininio audito inspekcija pateikė rekomendacijas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti: pakartotinai pasirašytinai supažindinti asmens sveikatos priežiūros specialistus su Metodika (3.2.1 p.); sprendimo 4 punktu nuspręsta: pavesti VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų vadovui Darbo kodekso (toliau – ir DK) nustatyta tvarka įvertinti asmens sveikatos priežiūros specialistų, pažeidusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, veiksmus (sprendimo 3.1.1. p.) (4.1 punktas); siūlyti VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų vadovui įgyvendinti sprendimo 3.2.1 punkte nurodytą rekomendaciją (4.2 p.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, 2010 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-186/2010, teismas padarė išvadą, kad byla dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4A-259 (K-193) dalies, nesusijusios su privalomu nurodymu, išdėstytu sprendimo 4 punkte, nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teismas nurodė, kad skundžiamu sprendimu paskirtos kontrolės priemonės išdėstytos 4.1 ir 4.2 punktuose, kurias pareiškėjas jau yra įvykdęs. Tai, kad skundžiamas sprendimas jau yra įvykdytas, nedaro įtakos šio ginčo sprendimui. Taigi skundžiamo sprendimo įvykdymas negali būti pagrindu atmesti skundą (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 str. 3 d.). Teismas pažymėjo, jog tam, kad ginčijamo sprendimo 4.1 ir 4.2 punktuose suformuluoti sprendimai galėtų būti skundžiami teismui, jie turi atitikti Valstybinės medicininio audito inspekcijos taikomų kontrolės priemonių arba sankcijų sąvoką; teisės aktai tokių sąvokų nenumato. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje išdėstytos Valstybinės medicininio audito inspekcijos teisės konkrečiai nėra priskirtos kuriai nors iš šių kategorijų. Akivaizdu, kad pagal savo prigimtį skundžiamo sprendimo 4.1 ir 4.2 punktuose išdėstyti įpareigojimai negali būti laikomi sankcijomis. Šio sprendimo 4.2 punktas suformuluotas ne kaip įpareigojimas, o kaip siūlymas, todėl negali būti pripažįstamas ir kontrolės priemone pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalį. Kadangi skundžiamo sprendimo 4.2 punkte išdėstytas įpareigojimas nėra privalomas, pareiškėjui suteikiama teisė šį pasiūlymą vykdyti arba nevykdyti, tokio reikalavimo nagrinėjimas neatitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. viešojo administravimo subjekto veikla nelemia konkrečių asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų. Atsižvelgdamas į tai, administracinę bylą dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4A-259(K-193) 4.2 punkto teismas taip pat nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 4.1 punkte pateiktas pavedimas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų vadovui DK nustatyta tvarka įvertinti asmens sveikatos priežiūros specialistų, pažeidusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, veiksmus vertintinas kaip numatantis įpareigojimą pareiškėjui, t. y. laikytinas atsakovo pritaikyta kontrolės priemone. Sprendime nurodyta, kad šis įpareigojimas duotas, vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. V-941 patvirtintų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.9 ir 10.7 punktais. Teismas sutiko su vertinimu, kad nurodymas gali būti laikomas duotu pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nustatantį, kad įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją gali turėti kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas teises. Esant tokiai formuluotei, reikalinga nustatyti teisės aktą, pagal kurį Valstybinei medicininio audito inspekcijai būtų suteikta teisė sveikatos priežiūros įstaigai pavesti apsvarstyti darbuotojų veiksmus. Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną įsigaliojusių Nuostatų 9.9 punkte numatyta atsakovo teisė teikti siūlymus (todėl ši norma sietina su skundžiamo sprendimo 4.2 punktu), o 10.7 punkte – teisė duoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams privalomus vykdyti nurodymus, siekiant užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, tinkamą įgyvendinimą. Teismas taip pat atsižvelgė į Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Nuostatų 8.1, 8.2, 8.3, 9.2, 9.3, 9.4, 10.7, 10.8, 10.11 punktų nuostatas. Pažymėjo, jog pavedimas apsvarstyti darbuotojų veiksmus vertintinas kaip kontrolės priemonė, atitinkanti Nuostatų 10.11 punktą, kai nustatyto pažeidimo pobūdis nesudaro pagrindo reikalauti sveikatos priežiūros specialisto nušalinimo. Nuostatų 10.11 punktą atitinkanti teisė buvo numatyta ir iki 2009 m. lapkričio 25 d. galiojusios Nuostatų redakcijos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 154) 10.13 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-120/2010 pripažino, kad Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimas rekomenduoti sveikatos priežiūros įstaigai skatinti darbuotoją kelti kvalifikaciją atitiko teisės aktų suteiktus įgalinimus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Remdamasis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad kontrolės priemonių taikymo priežastis buvo Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. lapkričio 25 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje Nr. 1A-254(K-193) nustatytas Metodikos Diagnostikos kriterijai skyriaus pažeidimas, kurį 2009 m. lapkričio 13 d., neįtardamos pacientui R. S. A(H1N1) gripo, padarė vaikų ligų gydytojos G. M. R. ir B. P. Teismas atkreipė dėmesį, kad Metodikos II skyriaus 9–19 punktuose išdėstyti diagnostikos kriterijai. Metodikos 9–10 punktai nustato simptomus, kuriems esant turi būti diagnozuojamas A(H1N1) gripas. Metodikos 13 punktas pateikia laikinąjį žmonių atvejo apibrėžimą, nustatant naujojo gripo A(H1N1) sukeltus atvejus. Šio punkto 3 papunktyje nustatyti klinikiniai kriterijai, apibrėžiantys gripo A(H1N1) žmonių atvejį. Gripas A(H1N1) turi būti diagnozuojamas, kai asmuo atitinka bent vieną iš trijų kriterijų: 13.3.1. karščiavimas >38°C ir ūmios respiracinės infekcijos požymiai ar simptomai; 13.3.2. plaučių uždegimas (sunki respiracinė liga); 13.3.3. mirtis nuo neišaiškintos ūmios respiracinės ligos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje bei gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. A-414504 (2009 m.) pažymėta, kad pagrindas hospitalizacijai yra karščiavimas nuo 2009 m. lapkričio 12 d. daugiau nei 38°C, pneumonija, varginantis kosulys, o tai atitinka 2 kriterijus. Pagal Metodikos 16.1 punktą kaip įtariamas gripo A(H1N1) atvejis klasifikuojamas kiekvienas atvejis, kai asmuo atitinka klinikinius ir epidemiologinius kriterijus. Epidemiologiniai kriterijai, iš kurių reikia nustatyti bent vieną per 7 dienas nuo pirmųjų simptomų, išvardinti Metodikos 15 punkte. Teismas taip pat įvertino originalios Metodikos redakcijos 17, 22 punktų nuostatas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas sutiko, kad paciento R. S. būklė atitiko klinikinius kriterijus, tačiau nesutiko, jog susirgimo metu buvo pagrindas nustatyti epidemiologinius kriterijus. Tačiau teismas, įvertinęs atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus dėl epidemiologinės situacijos, padarė išvadą, kad turėjo būti nustatytas epidemiologinis kriterijus, atitinkantis Metodikos 15.2 ir 15.3 punktus. Teismas pažymėjo, jog aplinkybės, ar gripo A(H1N1) gydymo paskyrimas būtų galėjęs pakeisti ligos baigtį, atsakovo atlikto tyrimo metu nebuvo tiriamos. Skundžiamu sprendimu konstatuotas tik diagnostikos pažeidimas. Laikydamas, kad negali suteikti reikiamos pagalbos, pareiškėjas turėjo ligonį nukreipti į kitą gydymo įstaigą. Teismas pastebėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita surašyta neaiškiai, konkrečiai neišskiriant, į konkrečiai kokius iš Metodikos II skyriuje nurodytų A(H1N1) tipo gripo viruso diagnostikos kriterijus nebuvo atsižvelgta. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita sudaryta iš tyrimo metu surinktos medicininės dokumentacijos aprašymo bei medicinos specialisto išvados. Tačiau ją surašant buvo surinkta išsami medžiaga, tyrimo metu buvo duota galimybė dalyvauti pareiškėjo atstovams, grupė gydytojų bei VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų klinikos vadovas rašė paaiškinimus, administracinis sprendimas pagrįstas teisės normomis, todėl laikoma, kad esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimų nebuvo padaryta, o Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 dalis įvykdyta.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (2 t., b. l. 1–5), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nes gydytojos G. M. R. ir B. P. nebuvo įtrauktos į bylą trečiaisiais asmenimis (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008).

2. Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl atsakovo sprendimo 3.1.1 punkto, kuris yra tiesiogiai susijęs su 4.1 punkte pateiktais privalomais nurodymais. Neištyrus sprendimo 3.1.1 punkto teisėtumo, neįmanoma nustatyti ir paskirtų sankcijų teisėtumo.

3. Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nesutinka, kad gydytojos G. M. R. ir B. P. pažeidė Metodiką (atsakovo sprendimo 3.1.1 p.). Epidemiologinių kriterijų nebuvo, todėl įtarti naujojo viruso A(H1N1) sukeltą gripą nurodytų klinikinių kriterijų nepakako, nes tie patys Metodikoje nurodyti klinikiniai kriterijai yra būdingi daugeliui ligų.

Atsiliepimas

4. Atsakovas nusprendė pavesti įstaigos vadovui įvykdyti privalomus nurodymus – DK nustatyta tvarka įvertinti gydytojų veiksmus, t. y. pritaikė tokias priemones, kurių įstatymai nenumato, todėl viršijo įstatymų leidėjo jam suteiktą kompetenciją (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53, 58 str.). Teismas nepagrįstai nusprendė, kad toks privalomas nurodymas vertintinas kaip kontrolės priemonė, atitinkanti Nuostatų 10.11 punktą. Įstatymų leidėjas nenumato galimybės kontroliuojančių institucijų teises, susijusias su kontrolės priemonių taikymu, papildomai reglamentuoti poįstatyminiais teisės aktais. Darbuotojų įvertinimas DK nustatyta tvarka yra nesusijęs su sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimu, kurį atlieka Sveikatos apsaugos ministerija.

5. Atsakovo sprendimo 4.1 punkte suformuluotas privalomas nurodymas priimtas ne tik viršijant įstatymų nustatytą kompetenciją, bet ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai. Sprendime nenurodyta, kokiu būdu turi būti įvykdytas privalomas nurodymas. DK nėra specialių normų, reglamentuojančių darbuotojų, padariusių teisės aktų pažeidimus, įvertinimą. Artimiausios pagal prasmę būtų DK normos, numatančios drausminių nuobaudų skyrimą, tačiau, skiriant drausminę nuobaudą, reikia nustatyti ne tik darbuotojo neteisėtus veiksmus, bet ir kaltę bei padaryto pažeidimo pasekmes. Kadangi darbuotojų kaltė ir padaryto pažeidimo pasekmės nėra nustatytos, tai ir drausminės atsakomybės taikyti nėra galimybių.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 13–15) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Kontrolės priemonės (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 1 d.) buvo taikomos ne gydytojų atžvilgiu, o tikrintos sveikatos priežiūros įstaigos. Kol įstaiga neįvykdė sprendimo, jokių pasekmių paminėtoms gydytojoms nekilo. Priimtas įpareigojantis sprendimas gydytojų interesų nepažeidžia, todėl šios negali reikšti pretenzijų dėl jo teisėtumo. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003 ir 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-1217/2007.

2. Pacientą pristačius į VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikas, jau buvo nustatyti keli klinikiniai požymiai įtarti pandeminį gripą (aukštesnė nei >38°C kūno temperatūra, bronchopneumonija), tačiau jie nebuvo atitinkamai įvertinti. Gripinė pneumonija prasideda 2–5 ligos dieną. Būdingas kvėpavimo nepakankamumas: dusulys, cianozė. Visi šie simptomai ir komplikacijos pacientui pareiškėjo buvo nustatyti, bet nebuvo įvertinti. Nors pareiškėjas teigia, kad epidemiologinio kriterijaus nebuvo, tačiau šio kriterijaus jis nenustatinėjo ir nesiaiškino. Teismas pagrįstai konstatavo, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalėjo nustatyti Metodikos 15.2 ir 15.3 punktuose nurodytus epidemiologinius kriterijus.

3. Įpareigojimas įstaigos vadovui įvertinti darbuotojų, kurie padarė tam tikrus reikšmingus pažeidimus sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procese, veiksmus yra teisėtas ir atitinka Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53, 58 straipsnių, Nuostatų 10.7 punkto reikalavimus. Kitu atveju jis, kaip kontroliuojanti institucija, neturėtų teisės taikyti jokių priemonių tiesiogiai pažeidimus padariusių sveikatos priežiūros specialistų atžvilgiu.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir R. S. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys) atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 16–22) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimai yra skirti sveikatos priežiūros įstaigoms, o ne šios įstaigos darbuotojams. Kadangi pats savaime toks sprendimas medicinos darbuotojams jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl ir teisė jį skųsti yra įtvirtinta būtent sveikatos priežiūros įstaigai, o ne jos darbuotojams ar pacientams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007). Teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl ginčijamo atsakovo sprendimo rekomenduojamosios dalies, kadangi ji nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, ir nagrinėjo bylą dėl sprendimo 4.1 ir 4.2 punktų. Apeliantas nenurodė, ką konkrečiai teismas nusprendė dėl paminėtų gydytojų teisių ir pareigų, nagrinėdamas ir pasisakydamas tik dėl pastarųjų sprendimo punktų, kurie jau yra įvykdyti. Pareiškėjas aiškiai piktnaudžiauja įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir siekia vilkinti procesą.

2. Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad administracinės bylos ginčo dalyku gali būti tiktai atsakovo sprendimo 4.1 ir 4.2 punktai. Sprendimo 3.1.1 punkte yra tik konstatuojami asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės metu nustatyti pažeidimai, todėl savaime šios išvados jokių pasekmių nesukelia ir todėl negali būti administracinės bylos ginčo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007).

Šalies argumentai

3. Apelianto teiginiai apie tai, kad jis negalėjo įtarti naujojo pandeminio gripo A(H1N1), kadangi nebuvo epidemiologinių kriterijų, o klinikinių kriterijų nepakako, yra paneigiami paties apelianto atstovo – R. K. – paaiškinimu 2010 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje. Medikai nesilaikė ypatingo rūpestingumo, atidumo bei dėmesingumo pareigų, dėl to apskritai nepasidomėjo epidemiologinių kriterijų egzistavimu, būtent tik dėl šios priežasties R. S. nebuvo diagnozuotas pandeminis gripas A(H1N1). Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 ,,Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.7 punktą. Tai dar kartą patvirtina, kad jis laiku nediagnozavo pandeminio gripo A(H1N1), nors turėjo visas reikalingas galimybes ir sąlygas – ligos simptomus (klinikinius kriterijus), epidemiologinius kriterijus. Gydytojams taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, dėmesingumo, rūpestingumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/1999 ir 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1140/2001). Pareiškėjas nepagrįstai dalį kaltės stengiasi perkelti R. S. šeimos gydytojai.

4. Nuostatų 10.11 punktas, kurio pagrindu atsakovas priėmė skundžiamo sprendimo 4.1 punktą, atitinka Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pavedimas apsvarstyti darbuotojų veiksmus vertintinas kaip kontrolės priemonė, atitinkanti Nuostatų 10.11 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-120/2010). Apeliantas šiuos prieštaravimus išreiškė tik apeliaciniame skunde. Atsakovo nurodymus apeliantas jau seniai yra įvykdęs, t. y. aiškiai pripažinęs jo kompetenciją teikti tokio pobūdžio reikalavimus.

5. Faktas, kad pareiškėjas atsakovo sprendimą jau yra įvykdęs, neginčytinai įrodo, jog sprendimas jam buvo visiškai aiškus, o apeliaciniame skunde nurodyta dar viena nauja aplinkybė dėl privalomų nurodymų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai yra visiškai formali ir neatitinkanti tikrovės.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi (2 t., b. l. 38–48) paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 4A-259 (K-193) 4.2 punkto nutraukta. Kitą teismo sprendimo dalį panaikino ir pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų skundą patenkino: panaikino nurodytą 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 4A-259 (K-193).

Teismas nurodė, jog iš skundžiamo atsakovo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo matyti, kad konstruktyviai jis susideda iš 5 punktų. Sprendimo 1 punkte yra nurodyti atsakovo tikrintos įstaigos (pareiškėjo) pavadinimas ir buvimo vieta, 2 punkte – kas atliko sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, 3 punkte nurodytos kontrolės išvados. Skundžiamo sprendimo 4 punkte nurodyta, kad „atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, bei vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 58 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 9.9 ir 10.7 punktais, nuspręsta: „pavesti (pareiškėjo vadovui) DK nustatyta tvarka įvertinti asmens sveikatos priežiūros specialistų, pažeidusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, veiksmus“ (4.1 p.). Teismas pažymėjo, kad šiame punkte yra nuoroda į aukščiau paminėtą 3.1.1 punktą: „siūlyti (pareiškėjo vadovui) įgyvendinti sprendimo 3.2.1 punkte nurodytą rekomendaciją“ (4.2 p.). Skundžiamo sprendimo 5 punkte nurodyta jo apskundimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad administracinis sprendimas laikytinas vientisu administraciniu aktu, kuriame pagal įprastas sprendimo surašymo taisykles turi būti pateikta (nurodyta) visa sprendimo teisingam suvokimui būtina informacija.

Konstatavo, kad skundžiamo atsakovo sprendimo 1 ir 2 punktai laikytini jo įžangine dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išskirti šių punktų iš bendrojo sprendimo konteksto ir spręsti šių skundžiamo sprendimo punktų priskyrimo nagrinėti administraciniams teismams klausimą. Taip pat nurodė, kad skundžiamo atsakovo sprendimo 3 punktas (Kontrolės išvados) turi būti laikomas jo motyvuojamąja (sprendimą pagrindžiančia) dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išskirti iš bendrojo sprendimo konteksto ir šio punkto bei spręsti jo (šio punkto) priskyrimo nagrinėti administraciniams teismams klausimą. Konstatavo, kad skundžiamo atsakovo sprendimo rezoliucine (sprendžiamąja) dalimi laikytinas 4 punktas, todėl būtent šiame punkte (4.1 p. ir 4.2 p.) nurodytus pavedimą ir pasiūlymą ABTĮ taikymo požiūriu laikė atitinkamai sprendimo 3.1.1 ir 3.2.1 punktu grindžiančiais administraciniais įpareigojimais. Pasisakydamas dėl skundžiamo atsakovo sprendimo 4.2 punkto vertinimo ABTĮ taikymo prasme, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ši skundžiamo sprendimo dalis turi rekomendacinį pobūdį ir dėl to administracinio teismo nenagrinėtina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas tik dėl skundžiamo atsakovo sprendimo 4.1 punkte nurodyto įpareigojimo (pavedimo) teisėtumo ir pagrįstumo. Šis klausimas turi būti teismo sprendžiamas, taikant specialius atsakovo kompetenciją nustatančius teisės aktus, t. y. atitinkamas Sveikatos priežiūros įstatymo ir Nuostatų normas. Išaiškino, kad Sveikatos priežiūros įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl suponuoja kitų atsakovo kompetenciją nustatančių teisės normų taikymą.

Rėmėsi Sveikatos priežiūros įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 9.9, 10.7 punktais. Pasisakydamas dėl Nuostatų (šiai bylai aktualaus Nuostatų 10.7 p.) taikymo šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad Nuostatai yra poįstatyminis atsakovo veiklą reglamentuojantis teisės aktas. Tai reiškia, kad, Sveikatos priežiūros įstatyme nesant specialių aptarimų dėl galimybės poįstatyminiame teisės akte atsakovui nustatyti kitokias (papildomas) teises ir pareigas, atitinkamos Nuostatų normos negali būti aiškinamos plečiamai. Išaiškino, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga nustatyti, ar skundžiamame atsakovo sprendimo 4.1 punkte nurodytas pavedimas atitinka atsakovo kompetenciją (jo teises) nustatančio Sveikatos priežiūros įstatymo reikalavimus. Pasisakydamas dėl Sveikatos priežiūros įstatymo atsakovo kompetencijai priskirtų poveikio priemonių kontroliuojamai įstaigai taikymo, teismas pažymėjo, kad tokios priemonės įstatymo yra įvardijamos kontrolės priemonėmis ir sankcijomis. Šios poveikio priemonės yra nurodytos Sveikatos priežiūros įstatymo 53 straipsnyje. Atsižvelgdamas į Sveikatos priežiūros įstatymo 53 ir 58 straipsnių normas, teismas darė išvadą, kad skundžiamo atsakovo sprendimo 4.1 punkte nurodytas pareiškėjo vadovui skirtas pavedimas nei pagal savo teisinį aiškumą, nei savo turiniu neatitinka šių įstatymo normų. Sprendė, kad toks atsakovo sprendimas (jo 4.1 p.) teisės taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria byla dėl skundžiamo atsakovo sprendimo 1 – 3 punktų panaikinimo nutraukta ir pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimo panaikinimo yra atmestas. Pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, išskyrus jo 4.2 punktą, teismas patenkino. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

V.

2011 m. liepos 12 d. (pagal spaudą ant voko) tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir R. S. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-746/2011.

Šalies argumentai

Prašyme proceso atnaujinimo pagrindais nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus:

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi formuojama administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu nukrypsta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Pažymi, kad skundžiamo sprendimo 3 dalies 3.1 punkte Valstybinė medicininio audito inspekcija nurodė kontrolės išvadas, kurios padarytos, remiantis 2009 m. lapkričio 25 d. Valstybinės medicininio audito inspekcijos kokybės kontrolės ataskaita, kuri buvo parengta, atlikus tyrimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-155/2009, 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-169/2009, 2010 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-186/2010, 2003 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003, 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, 2009 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-114/2009, 2009 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009, teigia, kad jų faktinės aplinkybės panašios arba tapačios nagrinėjamai bylai.Teigia, jog analizuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bei praktiką, akivaizdu, jog kontrolės išvados (ginčijamo sprendimo 3 p.) atitinka asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos išvadas, kontrolės išvadose pareiškėjo atžvilgiu nenumatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų atsakovų vardu priimtų sprendimų, galinčių įtakoti pareiškėjo teises ir pareigas. Pažymi, jog kontrolės išvadoms rengti yra būtinas medicininių žinių ir patirties turėjimas, todėl teismas negali pats savo iniciatyva ir savo jėgomis vertinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimo dalies, susijusios su kontrolės išvada. Nurodo, kad teismų praktikoje formuojama, jog pareiškėjų skundai dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos sprendimų punktų, kuriuose yra išdėstytos kontrolės išvados, panaikinimo negali būti laikomi administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču ir byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Daro išvadą, jog jų nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai sudaro pagrindą tvirtinti, kad ši administracinė byla, ją atnaujinus, galėtų būti materialine teisine prasme išspręsta kitaip, nei yra išspręsta šiuo metu, t. y. pateikti teismų praktikos pavyzdžiai sudaro pagrindą tikėtis, kad galėtų būti priimtas kitoks teismo sprendimas, t. y. tretiesiems asmenims ir atsakovui palankus teismo sprendimas.Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose Nr. P8-61/2005, Nr. P438-145/2009, P63-44/2009, ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo skundžiamo sprendimo 1–3 punktų, t. y. nesprendė šių punktų priskyrimo nagrinėti administraciniams teismams klausimo, jų teisėtumo ir pagrįstumo, o rezoliucinėje dalyje priėmė sprendimą šių punktų atžvilgiu. Daro išvadą, kad teismas nenurodė, kuo vadovaudamasis jis priėjo išvadą suformuotos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Teigia, kad teismas neišsamiai, nepateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamų argumentų, išnagrinėjo bylą ir priėmė nemotyvuotą teismo procesinį sprendimą, t. y. pasisakė tik dėl skundžiamo sprendimo 4.1 ir 4.2 punktų priskyrimo nagrinėti administraciniams teismams bei tik dėl šių punktų teisėtumo ir pagrįstumo.Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, neteisingai taikė materialines teisės normas, susijusias su Sveikatos priežiūros įstatymo taikymu, t. y. neteisingai taikė ir aiškino šio įstatymo 53 ir 58 straipsnių nuostatas. Remiasi Sveikatos priežiūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi. Taip pat vadovaujasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Nuostatų 10.7 ir 10.11 punktais. Pažymi, jog būtent pareiškėjo vadovas gali DK numatyta tvarka įvertinti asmens sveikatos priežiūros specialistų, pažeidusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, veiksmus, kadangi tokios kompetencijos Valstybinė medicininio audito inspekcija neturi. Teigia, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija gali įgyvendinti Nuostatų 10.11 punkte numatytas teises, remiantis Sveikatos priežiūros įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nurodo, jog Nuostatų 10.7 punktas suteikia Valstybinei medicininio audito inspekcijai teisę duoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams privalomus vykdyti nurodymus, siekiant užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, tinkamą įgyvendinimą. Remiasi Lietuvos konstitucinės teisės doktrinoje bei teisės teorijoje nustatyta norminių teisės aktų hierarchija, nurodo, kad poįstatyminis aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas, kuriuo realizuojamos teisės normos. Pažymi, kad poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Nurodo, jog Nuostatų 9.1, 9.2, 9.6, 9.8, 10 punktai leidžia konstatuoti, jog atsakovo pareigūnams suteikti dideli įgalinimai, tarp jų – ir skundžiamu nutarimu pritaikyti pareiškėjui, t. y. duoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams privalomus vykdyti nurodymus. Teigia, kad šiuo atveju susiklosto situacija, kai skundžiamas sprendimas yra panaikintas, tačiau asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita, kurios pagrindu ir parengtas šis sprendimas, yra galiojanti ir atspindi pareiškėjo įstaigoje atliktų patikrinimo darbų rezultatus. Pažymi, kad atsakovui siekiant užbaigti pradėtas viešojo administravimo procedūras ir priimti naują sprendimą, jis turi remtis minėta ataskaita. Teigia, kad pagal pobūdį šis dokumentas galėtų būti vienu iš įrodymų, kuriuo, esant pagrindui manyti, jog dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsirado neigiamos pasekmės ir yra teisinis pagrindas reikšti atitinkamus turtinius ar neturtinius reikalavimus administracine tvarka ar teismui, pagrindžiamos reikšmingos aplinkybės. Nurodo, jog kadangi Valstybinės medicininio audito inspekcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje tik įforminami atlikto patikrinimo darbo rezultatai, tačiau joje nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, susiklosto nepalanki tretiesiems suinteresuotiems asmenims situacija, kai teismui, nagrinėjančiam atitinkamus turtinius ir neturtinius trečiųjų suinteresuotų asmenų reikalavimus, pateikus tokią ataskaitą kaip įrodymą, šis įrodymas būtų vertintinas išskirtinai pareiškėjui naudinga prasme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje, kurioje tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir R. S. prašo atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, yra priimta 2011 m. balandžio 12 d. Kadangi tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir R. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2011 m. liepos 12 d. (pagal spaudą ant voko), trijų mėnesių terminas nėra pasibaigęs (ABTĮ 66 str. 6 d.).

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad D. S. ir R. S. yra šioje byloje tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. asmenys kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, D. S. ir R. S. yra tinkami subjektai šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir R. S. prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje nepasisakė dėl atsakovo skundžiamo sprendimo 1–3 punktų priskyrimo nagrinėti administraciniams teismams klausimo bei dėl šių punktų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl, jų nuomone, teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir tai yra pagrindas šioje byloje atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, konstatuoja, kad pagrindo išvadai, jog ši nutartis yra be motyvų, nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje nutartyje detaliai pagrindė, kuo remdamasis priima sprendimą, inter alia pasisakydamas ir dėl skundžiamo sprendimo 1–3 dalių statuso šio sprendimo atžvilgiu.

Pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo pateikto aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino Sveikatos priežiūros įstatymo 53 ir 58 straipsnių nuostatas ir dėl to buvo priimta nepagrįsta ir neteisėta nutartis. Teisėjų kolegija, patikrinusi trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo atnaujinti procesą turinį, sprendžia, jog nėra nustatytas akivaizdus paminėtų nuostatų pritaikymo netinkamumas šioje byloje. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, jog teismas darė išvadą, kad skundžiamo atsakovo sprendimo 4.1 punkte nurodytas pavedimas gydymo įstaigai neatitinka atsakovo kompetenciją numatančių Sveikatos priežiūros įstatymo nuostatų, nes nei šio įstatymo 53, nei 58 straipsniuose nėra numatyta atsakovo teisė duoti tokį pavedimą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teisės normų aiškinimas ir taikymas nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs nulemti neteisėto sprendimo priėmimą.

Kaip ir nurodo tretieji suinteresuoti asmenys, poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Taigi taip pat nėra pagrindo teigti, jog teismas, nustatęs, kad atsakovas pagal įstatymą neturi įgaliojimų atlikti tam tikrus veiksmus, ir todėl nesivadovavęs poįstatyminiame akte nustatytais įgaliojimais, neatitinkančiais įstatymo reikalavimų, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Be to, pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė, kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas), neįrodant akivaizdžiai neteisingo normų taikymo, negali būti siejama su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme, todėl negali būti ir pagrindu atnaujinti procesą remiantis šia įstatymo norma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš pareiškėjo pateiktų argumentų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokio pažeidimo konstatuoti negali, todėl darytina išvada, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Tretieji suinteresuoti asmenys, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-155/2009, 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-169/2009, 2010 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-186/2010, 2003 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003, 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, 2009 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS438-114/2009, 2009 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-82/2009. Jų nuomone, nuo šiose nutartyse suformuotos teismų praktikos buvo nukrypta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje. Teisėjų kolegijos nuomone, tretieji suinteresuoti asmenys, prašydami atnaujinti procesą nurodytu pagrindu ir nurodydami teismų praktiką, nuo kurios galimai buvo nukrypta, iš esmės kelia klausimą dėl procesinės teisės normų taikymo, kurio išsprendimas negali turėti jų materialinių teisių ar pareigų pasikeitimo atžvilgiu jokios reikšmės ar įtakos. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės normos, numatančios bylų nutraukimo pagrindus, savo esme yra procesinės teisės normos, tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl galimo procesinės teisės pažeidimo ar netinkamo procesinės teisės normų taikymo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su trečiųjų suinteresuotų asmenų prašyme atnaujinti procesą nurodomais argumentais, jog nagrinėjamoje byloje buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos, kadangi, kaip nurodo tretieji suinteresuoti asmenys, teismas negali savo iniciatyva vertinti skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su kontrolės išvadomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje šioje byloje nevertino ir nepasisakė dėl pačių kontrolės išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas skundžiamo sprendimo punktus, kuriuose nurodytos kontrolės išvados, laikė sprendimo rezoliucinės dalies – jo 4.1 ir 4.2 punktų – motyvuojamąja dalimi, o ne savarankišku ginčo teisme objektu.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog tai, kad buvo panaikintas skundžiamas atsakovo sprendimas, kontrolės išvadų teisėtumo ir pagrįstumo atžvilgiu jokių padarinių nesukelia, kadangi, kaip minėta, jų teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo vertintas. Atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamo sprendimo panaikinimas neužkerta kelio tretiesiems suinteresuotiems asmenims remtis 2009 m. lapkričio 25 d. Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita ir joje pateiktomis kontrolės išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje nepaneigia ir neturi įtakos tam, jog šiuo dokumentu, tretiesiems suinteresuotiems asmenims siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus, reiškiant turtinius ar neturtinius reikalavimus administracine tvarka ar teismui, būtų remiamasi kaip įrodymu, siekiant pagrįsti tam tikras reikšmingas aplinkybes. Skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas savaime nenulemia paminėtos ataskaitos bei joje pateiktų kontrolės išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, ir juo materialinės teisinės pasekmės sukeliamos tik gydymo įstaigai – VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms, o ne tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Priešingai nei teigiama prašyme atnaujinti procesą, šiuo atveju teismas nagrinėjo būtent tik teisinių įpareigojimų gydymo įstaigai teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, o dėl medicininių žinių reikalaujančių klausimų nepasisakė.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir R. S. prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-746/2011 nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir R. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-746/2011 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikų skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S., R. S. dėl sprendimo panaikinimo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas